Nerealiai gaila, kad Siauliai prarado savo senamiesti. Koks grazus senamiestis dabar butu buves. Bet, gal viskas tik i gera- nebeliko senu pastatu, tai pristatis nauju!!!
Nerealiai gaila, kad Siauliai prarado savo senamiesti. Koks grazus senamiestis dabar butu buves. Bet, gal viskas tik i gera- nebeliko senu pastatu, tai pristatis nauju!!!
Nesuprantu, kas gali būti gera prarastame senamiestyje ???????????????
Juk naujiems patatams pilna laisvų vietų, laukų, priemiesčių, tik statyk ir statyk. Kas gero gali būti praeities griovime?????????????????????????????????????????? ????????????????????????????
Antrojo pasaulinio karo megeju puslapis http://www.antraspasaulinis.net/news.php ( kadangi niekur neradau tokios temos kur galima buti ideti nuorodas tai pasirinkau sia tema )
„Saulės miestas“ tęsia publikacijų ciklą apie tarpukario Šiaulius. Šįkart — apie modernėjančią Aušros alėją.
Apie 1934 metus, Lietuvai išgyvenant finansinius sunkumus, Šiauliuose, o ypač Aušros alėjoje, kilo nauji pastatai, kurioje kūrėsi parduotuvės, karininkų namai, valdžios institucijos. Tuomet tikėtasi, kad Aušros alėja, kaip ir Kauno Laisvės alėja, taps pagrindine miesto gatve — nauju Šiaulių prekybos ir traukos centru.
Lietuviški Šiauliai
„Nors šiemet ekonominiai sunkumai Šiauliuose labiau jaučiami, bet statyba nuo pernykščių metų žada neatsilikti. Didžioji dalis statybos tenka naujamiesčiui (Gubernijos dvaro laukuose). Dabar vadinamas senasis miestas nuo didžiojo karo paliktų griuvėsių taip pat baigia nusivalyti ir čia šiemet statyba gana gyva“, — 1934 metais rašė Šiaulių laikraštis “Įdomus mūsų momentas“.
Šiauliai pradėjo neatpažįstamai keistis. Kadaise buvę tušti laukai apstatyti mediniais ir mūriniais namais.
Naująjį miestą kūrė valstybės, savivaldybių tarnautojai ir valdininkai, o miesto pakraščiuose apsigyveno darbininkai ir žemdirbiai, gavę po 3 hektarus žemės. Šiauliečiai naująsias statybas vadino „lietuviškais Šiauliais“.
Išskirtinis dėmesys — Aušros alėjai
Aušros alėja „nubrėžta“ tik 1924-26 metais. Iki tol ji buvo šiauliečių vadinama “lūšnų gatve“. Šiaulių istorija besidomintis dizaineris Vilius Puronas sako, kad 1934 metais, nugriovus Didždvario vartus, gatvė praplatėjo ir tapo patraukli statyboms.
Aušros alėją ketinta pavadinti Laisvės alėja. Net yra išlikę namų projektai — brėžiniai, kuriuos ir parašyta, kad namas stovės Laisvės alėjoje, nors statomas Aušros alėjoje.
To meto statybų maštabus 1934 metų balandį aprašo „Įdomus mūsų momentas“: “Itin pažymėtinas Aušros alėjos augimas. Viena pusė alėjos nuo buvusių lūšnų nuvalyta — jų vietoje dabar stovi gražūs 2-jų aukštų mūrai ir skoningi mediniai namai. Kitoj pusėj likę tik kelios lūšnos. Šiemet dalis jų bus nugriauta, o kitos dabar jau griaunamos. Alėjoj šiemet statydinasi didelius rūmus vietos šauliai“.
Tikėtasi, kad Aušros alėja taps naujuoju Šiaulių prekybos centru, nes kiekvienais metais verslūs žmonės atidarydavo po kelias parduotuves. 1934 metais metais jau stovėjo „per 10 kolonialinių krautuvių gastronomijos, mėsos prekybų, siuvyklų, kirpyklų ir net antstolio įstaiga. Kalbama, kad netrukus čia atidarysią didelį viešbutį, o tautininkai statysią savo namus. Šiauliečiai tikisi, kad jų Aušros alėja kada nors tapsianti Kauno Laisvės alėja“.
Centras dirbtinai nesikeičia
V. Puronas sako, kad šiauliečiai norėjo turėti savo Laivės alėją, bet Šiauliai turėjo garsius aušrininkus, todėl Aušros alėjos pavadinimas buvo priimtinesnis.
„Laivės alėja — Kauno ir Lietuvos širdis. Pas mus širdis — Vilniaus gatvė. Taip buvo nuo Tyzenhauzo laikų, nesvarbu, kiek keitėsi valdžių, ji buvo pagrindinė ir nors pasiusk.
Aušros alėja — dirbtinė, atsitiktinė gatvė. Jai buvo skiriami sentimentai, stengtasi paversti pagrindine gatve. Buvo sakoma — mes pastatysim paštą, teismo rūmus, biblioteką, jau stovi karininkų namai. Bet tai liko tik teorija. O mieste funkcionavo Vilniaus gatvė. Panašiai sovietmečiu buvo įvykę su Lieporių centru. Buvo numatyta, kad ten reikia iškelti Šiaulių centrą. Bet nieko neišėjo, gyvenimas per daug protingas, negalima dirbtinai iškelti centro. Todėl ir Aušros alėja tarpukariu netapo pagrindine gatve„, — sako V. Puronas.
1. Tarpukariu šiuose pastatuose buvo įsikūrę Šaulių tautininkai ir Apygardos teismas, dabar — Vyriausiasis policijos komisariatas ir Šiaulių rajono kultūros skyrius.
2. Nuo 1926 metų Aušros alėjai — išskirtinis dėmesys: nušluotos nuo žemės paviršiaus senos lūšnos.
3. Taip apie 1930 metus atrodė Aušros alėja netoli dabartinio senojo turgaus. 07
4. Po karo Kaštonų alėjos ir ir Aušros alėjos gatvių sankirtoje stovinčiam namui pristatyti du aukštai.
5. Dabar sunku atpažinti buvusio Lietuvos ūkio banko pastato. Vietoj jo pastatytas gyvenamasis namas, kurio pirmame aukšte įsikūrė parduotuvė ir vaistinė.
„Aušros“ muziejaus fondų ir Giedriaus BARANAUSKO nuotr. skrastas.lt
Ačiū, Rastaman, įdomus straipsnelis ir nuotraukos
O Aušros alėja išties labai įdomi gatvelė- smetoninių pastatų koncentracija ten išties didelė, nors su Putvinskio g. Kaune lyginti aišku negalima.
„Saulės miestas“ tęsia publikacijų ciklą apie tarpukario Šiaulius. Šį kartą apie Šiaulių apygardos teisme nagrinėtą rezonansinę bylą. Fabriko savininkai Abramsonai kaltinti tyčiniu savo fabriko padegimu, kuriame buvo įsikūrusios trys dirbtuvės: “Litlin“, “Litverp“ ir “Virvolit“.
1934 metų gegužės mėnesį Šiaulių apygardos teisme pradėta nagrinėti tyčinio padegimo byla. Kaltinamieji — fabrikantai Abramsonai/ „Ar gali taip sūnus su tėvu padaryti?...“, “Ar gaus bankas draudimą?“, Ar padegė Abramsonai savo fabrikus? Tokios antraštės porą savaičių mirgėjo spaudoje. Išsamiausiai apie teismo procesą rašė laikraštis “Įdomus mūsų momentas“.
Rezonansinė byla
1934 metų gegužės 23 dieną Šiaulių apygardos tesime pradėta nagrinėti linų prekybininkų Joselio ir Mendelio Abramsonų ir jų kasininko B. M. Gutšteino byla, kurioje buvo kaltinami fabriko padegimu. Sudegusiame fabrike buvo trys dirbtuvės: „Virvolit“, “Litlin“ ir “Litverp“.
Kaltinamuosius gynė du advokatai, byloje dalyvavo net 13 ekspertų ir 85 liudininkai.
Fabriko savininkas J. Abramsonas teismą tikino, kad fabrikas dirbo pelningai ir skolų neturėjo.
Su tokiais pasakymais nesutiko prokuroras. Jis kaltinamųjų klausė: 300 tūkstančių litų paskola iš Lietuvos banko ir 200 tūkstančių litų paskola iš Savitarpio kredito banko — nėra skola?
Kaltinamieji atmetė tyčinio padegimo versiją, tikino, kad fabrikas dirbo pelningai, todėl siekti turto sunaikinimo būtų visiškai nelogiškas.
Ekspertų išvados ir liudininkai
Ekspertams duodami apžiūrėti laidai, rasti po gaisro, kurie nesant padegimui, nebūtų „suvirę“. Ekspertai ir liudininkai ir teisėjai dviems autobusais išvažiuoja į Guberniją apžiūrėti gaisro vietą.
Po apžiūros teismo procesas tęsėsi. Liudininkų teigimai leido daryti prielaidą, kad fabrikas padegtas tyčia. Prokuroras, apklausdamas įtariamuosius nedviprasmiškai kaltinamųjų klausė: „Tai, matyt, laukėte, kad tik užsidegtų.
Liudininkai teigia, kad sudegusiame fabrike buvo daug mažiau linų nei tikina fabriko savininkai. Dar vienas įtarimas nesąžiningumu — Abramsonai pranešė nevienodus duomenis draudimo bendrovėms dėl sudegusių daiktų.
Apklausus dar keletą liudininkų, teismas procesas nukeliamas į kitą dieną
Darbininkai „painiojosi“
Kitą dieną apklausti darbininkai ir Abramsonų sargas-vežėjas. Darbininkai tikino, kad fabrikas buvo prikrautas linų. Moterys darbininkės, anot laikraščio „Įdomus mūsų momentas“, nieko doro nepasakė, duodamos parodymus painiojosi.
Vienas darbininkas teismą tikino, kad matęs kaltinamąjį kasininką anksti ryte, prieš pat gaisrą, įtartinai besisukiojantį prie fabriko. Pats kasininkas Gušteinas ir keli liudininkai teigė, kad jis pramiegojo, fabriką atrakino patys darbininkai.
Lietuvos banko direktorius teismą tikino, kad Abramsonams fabriko padegti nereikėjo, visas turtas ir žemės įkeistos bankui, todėl draudimą ir gaus bankas.
Banko direktorius sakė, kad paskola buvo duota, nes fabrikas eksportavo savo gaminius, o „Litlin“ turtas Valstybės draudimo įstaigoje buvo apdraustas net 394 tūkstančių litų suma. Be to, bet kurio gaisro metu, nebūtų sudegusios mašinos, todėl draudimo suma neatneštų fabrikantams jokio pelno.
Abramsonai išteisinti
Ekspertai nustato, kad buhalterijos knygose nėra klastočių, o gaisras galėjo kilti nuo iš kamino kritusių kibirkščių.
Prokuroras vis dar laikėsi nuomonės, kad tai — tyčinis padegimas: „Įrodymai piktam gaisrui anksčiau buvę tvirti, bet teismo metu pasikeitė Abramsonų naudai ir gaisro priežastis neišaiškinta. Nors daviniai ir sumažėjo, bet aš įsitikinęs, kad čia būta piktos valios, ilgai spręstos ir gerai apgalvotos. Čia ne svarbu daviniai, bet įsitikinimas“.
Teismas nusprendžia, kad Abramsonai — nekalti. Jie neturėjo noro padegti fabrikus, steigė naujas dirbtuves. Po gaisro visos draudimų išmokos būtų atitekusios Lietuvos bankui.
Teismo nuosprendžio klausėsi perpildyta susirinkusiųjų salė. Dar daugiau žmonių, netilpusių į posėdžių salę, laukė prie teismo pastato. Tesimą Abramsonus išteisino.
1, Kilęs gaisras sunaikino fabrikantų turtus. Fabrike dirbę žmonės teismą tikino, kad sudegė daug turto, nors prokuroras manė, jog gaisras sukeltas tyčia, todėl turtai negalėjo sudegti. (retro-lino fabrikas_02
2, Šiaulių apygardos teismas buvo perpildytas smalsuolių, kada nagrinėta skandalingoji fabriko sunaikinimo byla.
3. Nors ugnį gesino nemažai gaisrinių automobilių, fabriko išgelbėti nepavyko.
Rekonstruojamame skverelyje prie Savivaldybės kelias savaites nebuvo dirbama, nes tam sutrukdė dviejų metrų gylyje rasti vertingi archeologiniai radiniai. Prieš kelis šimtmečius šioje vietoje stovėjo senovinis miestas, slėpęs savo paslaptis. Pasirodo, valdininkai šampaną gėrė ne tik viešojo tualeto atidarymo ceremonijoje, bet ir ant XV a. senamiesčio liekanų. Archeologai, atkasę medinės cerkvės degėsių, atradę molinių dirbinių šukių, girnapusę, monetą, likusius kultūros lobius iškasti paliko kitos kartos archeologams, nes pagal projektą jiems galima tyrinėti tik ten, kur bus tiesiamos įvairios trasos.
Apskrita aikštė virto stačiakampe
Dabar mūsų miestas gali džiaugtis gerokai pagausinęs kultūros paveldą. "Aušros" muziejus greitai pasipildys vertingais istoriniais eksponatais, o virš senojo tualeto iškilsiančiame stikliniame pastate miestiečiai galės apžiūrėti skverelyje rastus radinius ir aikštės maketą.
Išrautus ligotus medžius pakeis 22 rūšių augalų sodinukai. Į Prisikėlimo aikštės skverelį miesto gyventojai ir svečiai įeis nebe pro senąją arką, o pro išgaubtus žemus vartelius, galės atsipūsti ant medinių suoliukų. Gėlėmis apsodintu taku jie pasieks fontaną, kurio vidury suksis moderni, saulę simbolizuojanti skulptūra, apšviesta šoniniais ir grindinio žibintais. Priešais aikštę plevėsuos visų Europos Sąjungos šalių vėliavos. Ateityje planuojama uždaryti eismą Aušros alėjos atkarpoje tarp Katedros ir skverelio priešais Savivaldybę.
Kadangi Šiaulių senamiestis yra paskelbtas archeologiniu paminklu, bet kokie statybų darbai, kai kasama žemė, turi vykti stebint ir tyrinėjant archeologams. Istoriniai šaltiniai teigia, kad XV-XVI a. Prisikėlimo aikštėje stovėjo medinė bažnyčia, o vienaaukščiai mediniai pastatai buvo statomi ratu. 1774 metais aikštė buvo pertvarkyta į taisyklingą stačiakampį, o 1867 metais čia buvo pastatyta stačiatikių cerkvė, kuri šiek tiek sudarkė aikštės vaizdą, bet 1937 metais ją pavyko nugriauti, aikštėje buvusią turgavietę iškelti ir įrengti reprezentacinę aikštę su gėlynais ir fontanu.
Tiek kaulų ir šukių nėra buvę
Išrauti ligoti medžiai atskleidė po šaknimis slėptą senovę. Archeologai aptiko 40 centimetrų degėsių sluoksnį, o tai perša mintį, kad čia būta medinio pastato, kuris kažkada sudegė. Degėsiuose buvo rasta puodų, ąsočių šukių ir kaulų. "Tiek radinių vienoje vietoje neteko rasti net Vilniuje. Išrovus medžio kelmą, vieno kvadratinio metro ploto duobėje radome 20 kilogramų gyvulių, kaip manome, daugiausia kiaulių, kaulų ir 30 kilogramų šukių. Mano nuomone, turguje prekiavę žmonės valgydami čia pat metė kaulus, nerinko sudužusių puodynių. Taip laikui bėgant ir susikaupė nemažas "turtas". Dabar kai kurias šukes galima suklijuoti ir atkurti kai kuriuos indus", - teigia VĮ "Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos" direktorius archeologas Olegas Fediajevas.
Anot archeologės Aušros Zalepūgienės, už požeminio tualeto buvo atkastas archeologiniu ir kultūriniu požiūriu itin vertingas radinys - XV a. senamiesčio pastato grindinys. Jos, kruopščiai nuvalytos ir nufotografuotos, vėl buvo užkastos - tegul smalsumą tenkins ateities archeologai, o gal jos vis dėlto bus greitai vėl atkastos ir taps neatsiejama aikštės dalimi?..
Idėją autentišką senamiesčio fragmentą su įvairų indų šukėmis ir puodynėmis pakišti po stiklu, kad užsukę į aikštę miestiečiai ir turistai galėtų pamatyti, koks buvo miestas XVI amžiuje, Savivaldybei pasiūlė archeologas Olegas Fediajevas. Apkeliavęs daug šalių, Italijoje, Austrijoje matęs panašių pavyzdžių, jis mano, kad Šiaulių vadovai galėtų priimti panašų sprendimą. Deja, pasiūlymas buvo sutiktas pesimistiškai. Viltis, kad kada nors po kojomis matysime senovinio pastato grindinio dalį, vis dėlto lieka, tereikia sulaukti tinkamo finansavimo.
"Gyventojai senovę menančius radinius, rastus po išrautais medžiais, galės apžiūrėti stikliniame informaciniame centre, kuris iškils virš požeminių tualetų. Ekspozicijų salėje bus eksponuojamas ir aikštės maketas, jos istorija", - pasakoja "Žiežmarių hidrostatybos" meistras Vidmantas Marozas.
Radinio amžius - pagal jo požymius
Dėl archeologų komandos darbo skverelyje kurį laiką negalėjo dirbti Kaišiadorių statybos bendrovė, kuri projektą turi įgyvendinti iki rugpjūčio vidurio. "Žiežmarių hidrostatybos" darbų vadovas Artūras Sodys sako prašysiąs Savivaldybės darbų baigimo terminą nukelti iki miesto jubiliejaus šventės pradžios. Skvero rekonstrukcijai numatyta daugiau nei du milijonai litų.
Be senovinio XV a. pastato liekanų, 250 kvadratinių metrų plote archeologai atkasė ir daugiau radinių: XV amžiaus puodo šukes, ornamentuotą molinė pypkės galvutę, 1763 metų Prūsijos sidabrinį talerį, karo laikų spyną nuo dėžės, kurioje tikriausiai buvo laikomi šaudmenys ir ginklai, girnapusę, molines keptuves.
Kaip nustatomas radinio amžius? "Keramikos vystymosi etapai yra labai aiškūs. Žalia glazūra iš vidaus padengti indai buvo gaminami XVI amžiuje. Glazūros paskirtis buvo labai praktiška - nepraleisti vandens. Jau XVII amžiuje indų išorė ornamentais buvo puošiama dėl grožio. Radome molinių keptuvių kojelių, kurios būdingos XVI-XVII a. Dėl grindinio amžiaus ginčijamės su muziejininkais. Jie nori datą paankstinti, o mes sakome, kad Šiauliai pradėjo formuotis XVI amžiuje, todėl pastato grindinys yra pačio seniausio Šiaulių senamiesčio fragmentas. Tiesa, istoriniuose šaltiniuose paminėtas Saulės mūšis, vykęs 1236 metais, skelbiamas miesto atsiradimo data, tačiau iš tikrųjų miestas pradėjo formuotis gerokai vėliau kaip ir kiti Lietuvos miestai", - aiškina archeologas O. Fediajevas.
Ateityje tikimasi rasti daugiau radinių
Radinių buvo rasta tiek daug, kad iš radimviečių išvažiavo keli lengvieji automobiliai, pilni jų. Aprašyti, pasverti, nufotografuoti, tiksliai datuoti, inventorizuoti radiniai pirma pasieks Šiaulių „Aušros“ muziejų, tada miestiečiai galės apžiūrėti, ką šimtmečiais slėpė mūsų miestas, kokiais dirbiniais prekiavo pirkliai, kokiomis monetomis atsiskaitydavo pirkėjai, iš kokių indų valgydavo miestiečiai ir kokias pypkes traukdavo pypkiuotojai.
Kitąmet, ko gero, bus pradėta rekonstruoti Prisikėlimo aikštė, todėl vėl nebus apsieita be archeologų. Archeologas Olegas Fediajevas tikisi, kad tokiame dideliame plote pavyks rasti dar daugiau vertingų radinių, tačiau jeigu greta stovės statybos bendrovės darbininkai ir ragins dirbti kuo greičiau, nes reikia vykdyti užsakymą, visuomenė vėl nukentės, kaip ir kasinėjant skverelį prie Savivaldybės: "Mes atvažiavome dirbti tik tada, kai ekskavatoriai jau buvo išrausę žemę. Siekiame, kad Prisikėlimo aikštei tyrinėti būtų skirta daug daugiau laiko - galbūt net metai".
"Šiauliams tai labai vertingi radiniai. Dar nesu suskaičiavusi, tačiau puodynių, dubenių, dekoratyvinių lėkščių, puodelių, ąsočių šukių bus apie du tūkstančius. Radome ir stiklo pavyzdžių. Kai kurios lėkštės yra su skylutėmis, vadinasi, jos buvo kabinamos kaip dekoras", - rodydama radinius pasakoja archeologė Aušra Zalepūgienė.
Idėją autentišką senamiesčio fragmentą su įvairų indų šukėmis ir puodynėmis pakišti po stiklu, kad užsukę į aikštę miestiečiai ir turistai galėtų pamatyti, koks buvo miestas XVI amžiuje, Savivaldybei pasiūlė archeologas Olegas Fediajevas. Apkeliavęs daug šalių, Italijoje, Austrijoje matęs panašių pavyzdžių, jis mano, kad Šiaulių vadovai galėtų priimti panašų sprendimą. Deja, pasiūlymas buvo sutiktas pesimistiškai. Viltis, kad kada nors po kojomis matysime senovinio pastato grindinio dalį, vis dėlto lieka, tereikia sulaukti tinkamo finansavimo.
Tai tikrai puiki idėja- nesuprantu ko Šiaulių savivaldybė stabdo? Jei nėra pinigų, tai reikai jų ieškoti- Šiauliuose yra rimtų įmonių kurios tikrai galėtų paremti šį projektėlį. Kaune po Rotušės a. stiklu uždengtos vaško lydymo krosnys atrodo išties įdomiai, kodėl napadarius to ir Šiauliuose Miestas ir taip nuskriaustas netekęs senamiesčio per karus.
Sutinku kad tikrai butu verta ka nors padaryti Šiaulių labui, bet kolkas tai sunkei įmanoma. O kitais metais kai skelbs konkursa Prisikėlimo aikštės rekonstravimui tai manau kažin ar daug norinčių atsiras...
O pabūkim jų vietoje ir pagalvokim Reikės dirbti prestižinėje vietoje kur prie bet kokio netikslumo ir broko kabinesis užsakovas. Plius dar pastoviai darbą maišys archelogai su savo nurodymais. Nenaudinga firmai daug sugaišto laiko ir atsakingas darbas. Žinoma viskas remiasi į pinigus, bet aš šioje vietoje busių pesimistiškai nusiteikęs.... Nors kita vertus bus galima pasigirt neeiliniu projektu
Bulvaras tai viskas tvarkoje ten nebuvo daug kapstymo. Kaimynas dirbo tai neturėjo didesniu problemu.... Tik gražiai gavosi su tom liepaitem. Oi žvengiau kai sužinojau kad viena liepaitė 1000lt verta
„Saulės miestas“ tęsia publikacijų ciklą apie tarpukario ir nūdienos Šiaulius. Ar žinote: kiek butų Šiauliuose buvo prieš 76-erius metus?
1930 metų rugsėjo pabaigoje suskaičiuota, kiek Šiaulių mieste yra butų. Tuomet laikraštyje „Mūsų momentas“ padarytos išvados: butuose gyvena susispaudus, beveik nėra išviečių ir vonių.
1929 metų gruodžio mėnesio butų savininkų duomenis susumavus paaiškėjo, jog tuomet Šiauliuose buvo 2386 namai. Iš jų: mūrinių — 341, medinių — 2045.
Beveik visi namai — vieno aukšto. Tai sudarė 86 procentus. Trijų aukštų namų tebuvo 16, o trijų aukštų su salka — 5.
1546 namai buvo dengti malksnomis, toliu — 122, čerpėmis — 21, skarda — 491, o šiaudais, daugiausia priemiesčiuose) — 206 namai.
1930 metais Šiauliuose buvo 5797 butai, iš jų tuščių — 155.
Vieno kambario butų buvo 3912, Dviejų kambarių — 934, trijų — 611, keturių — 228, penkių — 74, šešių — 24, septynių — 7, aštuonių — 3, devynių — 3 ir dešimties — 1.
Prieš 76-erius metus vonia ir tualetas buvo tik 157 butuose, tai sudarė 2,7 procentus nuo visų mieste esančių butų.
„Mažuose butuose gyvenama labai susikimšus. Pavyzdžiui, esama vieno kambario butų, kuriuose gyvena 7, 8, 9 ir 10 asmenų. Vidutiniškai vieno kambario butuose gyvena 3, 4 asmenys. Pavyzdžiui, 3 kambarių butuose vidutiniškai kambariui išeina tik 1,4 asmens“, — rašė Šiaulių savaitraštis.
Butų nuoma metams buvo gana nevienoda, priklausomai nuo vietos jį buvo galima išsinuomoti nuo 1201 iki 2400 litų ir daugiau.
Šiaulių teritorinės statistikos valdybos Statistikos skyriaus vedėja Vida Rupšienė informavo, jog dabar Šiauliuose gyvena 129036 žmonės. Mieste yra 47139 butai. Vidutiniškai 100 butų gyvena 363 žmonės.
Vieno kambarių butų Šiauliuose yra 10008, dviejų — 20455, trijų — 10243, keturių — 3510, penkių ir daugiau — 2924. Iš viso Šiaulių mieste yra 200298 kambariai.
Karštą vandenį turi 89,3 procentas butų, vonią — 93,1,kanalizaciją — 93,7, centrinį šildymą 95,2.
Tarpukariu Šiauliuose daugiausia buvo vieno dviejų aukšto namų.
1930 metais Šiauliuose buvo 5797 butai
Po Pirmojo pasaulinio karo sugriauti Šiauliai kėlėsi iš griuvėsių.
Comment