1893 m. tramvajaus vagonams ir arkliams laikyti leista laikinai išsinuomoti Vilniaus miestiečiui Šliomai Šimelevičiui Gurevičiui priklausantį cirko pastatą Lukiškių aikštėje. Tų pat metų spalio mėnesį Vilniaus gubernijos valdyba leido akcinės bendrovės įgaliotiniui generoluimajorui Fiodorovui Antakalnyje tarp Smėlio ir V. Grybo gatvių pastatyti tramvajų parką. Jau metų gale vagonai ir arkliai iš Lukiškių aikštės perkelti į naują tramvajų parką. Bevardis skersgatvėlis ėjęs pro parką netrukus buvo pavadintas „Konnoželeznaja“ gatve, vėliau gavo Tramvajų g. pavadinimą.
Ten aišku ir daugiau informacijos apie tramavajų Vilniuje
O kas čia per cirkų pastatai? Negirdėta. Pamenu tik, kad norėta naują cirką statyti dabartiniame Konstitucijos pr. tarp Jaunimo viešbučio ir dabar nebaigtos "Arfos" kokiais 1987 metais ir vėliau iki 91-92.
Vienas iš cirko pavilijonų nuo 1897 m. veikė Lukiškių aikštės kampe, ties tuometiniu Jurgio prospektu. Pirkliui Š. Gurvičiui kilo puiki idėja pritaikyti nebereikalingą žemės ūkio parodos paviljoną cirko pastatui. Iš pradžių cirkui paviljoną pritaikė architektas A. Polozovas, o maždaug po metų pastatytas kitas pastatas. Šalia buvo įrengta įvairių pagalbinių pastatų. Įrengtos ložės generalgubernatoriui ir gubernatoriui. Beje, būtent iš šio cirko išeinantį generalgubernatorių fon Wahlį pašovė ir sužeidė batsiuvys Hiršas Lekertas, keršydamas už nuplaktus demonstracijos dalyvius. Cirke pasirodydavo įvairios gastroliuojančios trupės su kuriomis buvo pasirašomos sutartys. Pradėta rodyti ir kiną. Porą sezonų XX a. II dešimtmetyje ypač sėkmingai cirko pastate veikė Vilniaus lenkų teatras.
Vilnius- baroko miestas, mažai čia gotikos, nors Lietuvoje bene gausiausia sankaupa (Kaune ta ryškiai matoma namų gotika daug kur "atkurta" sovietmečiu iš vėlesnių stilių pastatų ).
mažai ką žinaui apie Vilnių, visam senamiesty po renesansu, baroku ar net neišvaizdžiai sovietmečiu perdarytais fasadais slepiasi gotika be to vertingiausia - planinė struktūra, gatvių tinklas, tai irgi yra viduramžių paveldas.
191? metų atvirukai iš Balstogės skaitmeninės kolekcijos. Ji skurdesnė nei Torunės skaitmeninė kolekcija.
Pavyko kai ką rasti, neskaitant standartinių panoramų nuo Gedimino pilies, ar Katedros ir Rotušės aikščių vaizdų
Belmontas.
Iš pradžių pagalvojau - kad klaida, bet ten turbūt ištvinusi Vilnelė ar nežinoma užtvanka
Muitinė prie dabartinio gėlių turgelio Savanorių pr. pradžioje
Wielka Pohulanka / Bol'šaja Pogulianka (dab. J.Basanavičiaus g.) kaizerinės okupacijos metais
Dar keletas senųjų atvirukų iš I -ojo pasaulinio karo laikų.
Pirmojo atviruko kairėje pusėje matomas penkių aukštų namas sudarkęs visą aikštės išklotinę, jo vietoje po II - ojo pasaulinio karo iškilo naujas namas. Dešinėje pusėje keleta namų jau nebėra, jų vietoje sovietinis griozdas.
Didžioji gatvė
Kairėje pusėje stovėjo 3 aukštų viešbutis, noriu paklausti koks jo pavadinimas?
Dar vienas atvirukas, dešinėje stovėjo neišlikęs Didžiosios gildijos namas
Dar keletas senųjų atvirukų iš I -ojo pasaulinio karo laikų.
Pirmojo atviruko kairėje pusėje matomas penkių aukštų namas sudarkęs visą aikštės išklotinę, jo vietoje po II - ojo pasaulinio karo iškilo naujas namas. Dešinėje pusėje keleta namų jau nebėra, jų vietoje sovietinis griozdas.
Naujas paminklas iškils ir Rūdninkų skvere. Skulptorius Romas Kvintas jau pagamino būsimos skulptūros "Vandens nešėjas" modelį.
Žmogaus ūgio dydžio skulptūra stovės vos pusšimtis metrų nuo žydų gydytojui Cemachui Šabadui skirto paminklo. Šios skulptūros autorius - taip pat R.Kvintas.
"R.Kvinto skulptūra C.Šabadui visiems labai patiko, todėl skvere norime sustiprinti tą jaukią dvasią. "Vandens nešėjo" idėją padiktavo tekstas iš M.Kulbako poemos apie Vilnių. Ši skulptūra būtų ne tik M.Kulbako įamžinimas, bet ir žydiškojo Vilniaus simbolis", - sakė Žydų kultūros ir informacijos centro direktorius Algimantas Gurevičius.
Naščius su vandens kibirais nešančio žmogaus skulptūra stovės ant nedidelio postamento. Jo šonuose bus iškalta poemos apie Vilnių ištrauka lietuvių ir užsienio kalbomis.
Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.
Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.
Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos
Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.
Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;
Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,
Kai liejasi mėnesiena į kabališkas gatves
Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis.
Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys
Choro dermėj, tavo šventės – budynės,
Ir tavo paguoda – spinduliuojantis skurdas
Lyg priemiesty vasaros tylūs ūkai.
Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Apipintas kerpėm ir samanom pilkom;
Kiekviena siena – pergamentas,
kiekvienas akmuo – šventas raštas,
Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia,
Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas
Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.
2
Naktį liūdėdamas vienas budžiu aš mieste:
Nė garso aplink. Riogso namai – skudurų krūvos,
Vien kaži kur aukštai lajinė žvakelė laša ir mirksi, -
Tai kabalistas įsitaisęs palėpėje sėdi
Ir verpia kaip voras dulsvą gyvenimo siūlą:
– Ar yra kas nors tolimoj, gūdžioj tuštumoj,
Iš kur mes, apkurtę, atklystantį balsą išgirstam?
Ir stovi prieš jį švininis Razielis tamsoj
Senais, aptrintais pergamento sparnais,
Jo akiduobės pilnos voratinklių ir smėlio:
– Ne, nėra. Tiktai liūdesys, daugiau nieko nėra!..
Žvakė laša. Žalias žydas klausosi suakmenėjęs
Ir tamsį iš angelo akiduobių čiulpia.
Pastogė virš pastogės – kuproto padaro plaučiai,
Kuriais tas atsikvepia, snausdamas tarp kalvų.
O gal tu, mieste, esi kabalisto sapnas,
Skrendantis per žemę kaip vortinklis rudens pradžioj?
3
Tu esi psalmynas iš molio ir geležies,
Ir pasklidę klajoja tavo blunkančios raidės:
Moterys – lyg bandelės, vyrai – stangrūs kaip rąstai;
Žvarbios, slaptingos barzdos, pečiai lyg iškalti,
Ir akys, judrios, pailgos, kaip luotai upėj - - -
Tavo žydai prie sidabrinės silkės vėlumoj
Mušasi į krūtinę: o Dieve, nusidedam, nusidedam...
Spokso mėnulis pro langus tarytum balta akis –
Ten skarmalai boluoja sukabinėti ant virvės,
Lovose kūdikiai guli – geltoni, glitūs vikšrai,
Ir mergšių, jau pusiau nuogų, kūnai kaip lentos - - -
Rūstūs tavo žydai tarp gatvių, siaurų ir rūsčių:
Stingsta nebylios jų kaktos nei sinagogos sienos,
Ir antakiai samanoja – lyg virš tavo griuvėsių stogai.
Tu esi psalmynas, ant laukų parašytas,
Ir kaip varnas giedu tave mėnulio šviesoj,
Nes Lietuvoje saulė netekėjo niekada.
4
Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys
Choro dermėj, tavo tylusis pavasaris juodas.
Kalas iš mūrų medelis, iš sienų – žolė;
Iš senmedžio šliaužia apsnūdę peleniniai žiedai,
Ir kyla iš lėto nuo žemės purvinos dilgės,
Vien apmirusių sienų šaltis ir nešvara.
Bet pasitaiko nakčia, kai akmenį džiovina vėjelis:
Artėja gatve sidabruodama užsisvajojus būtybė,
Užgimus iš skaidriausios vilnies ir mėnulio spindulių –
Tai Vilija atskėlė, miglota ir vėsi.
Ir daili, ir nuoga, su ilgom gaivinančiom rankom –
Įžengė į miestą. Išsikreipę žiūri langeliai akli,
Ir tiltukai permesti tarp bekalbių mūrų.
O niekas durų neatidarys, neiškiš galvos
Pasiteiraut, ko reikėtų persišviečiančiai grakštuolei.
Stebisi kalvos aplink ir bokštai barzdoti,
Ir tylu, ir tylu - - -
5
Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj:
Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai,
Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti;
Plieninio bundisto raudoni karšti marškinėliai,
Pas žilą Bergelsoną skubantis mėlynas mokinys,
Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas
Ant šventiškai kasdienių vartų miestan.
Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, -
Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje
Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi.
O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?
Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį,
Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų.
Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas
Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje.
Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!
6
Ir ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas
Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.
Comment