Kretingos muziejaus senoji fotografija
Kretingos muziejus veikia nuo 1935 metų. Fotografijas jame pradėta kaupti tik 1940 m., kai muziejui buvo perduotas grafo Aleksandro Tiškevičiaus (1864–1945) asmeninis archyvas.
Šiuo metu sukaupta daugiau negu 1500 senųjų fotografijų, saugomų Ikonografijos rinkinyje. Jos pasakoja apie įžymius žmones, Kretingos krašto, kitų Lietuvos ir užsienio šalių miestus, gyvenvietes, architektūrinį-kultūrinį paveldą, kraštovaizdį, dvarus, krašto gyventojus, ūkinį, visuomeninį, politinį ir kultūrinį gyvenimą.
Dalis nuotraukų surinkta ekspedicijų metu Kretingos, Skuodo rajonuose ir Palangoje. Vertingus Petro Končiaus (1882–1950) ir gydytojo Karolio Parčevskio (1875–1957) šeimos albumus ir pavienių nuotraukų muziejui yra padovanojęs Algirdas Končius (1915–2006).
Nemažą rinkinio dalį sudaro Kretingos fotografų darbai. Pirmoji Kretingos miestą, žymesnius jo pastatus, žmones fotografavo palangiškė fotografė Paulina Mongirdaitė (1865–1916). Pirmuoju Kretingos fotografu apie 1910 m. pradėjo dirbti Alfonsas Survila, o pirmąjį meninės fotografijos saloną „Birutė“ prieš Pirmąjį pasaulinį karą atidarė jo mokinys Ignas Stropus (1884–1959), vėliau persikėlęs gyventi į Palangą. Tarpukariu fotografais Kretingoje dirbo Stasys Vaitkevičius, Kostas Jagutis (1896–1974), M. Barkauskas, Salantuose – Bronius Gluškovas, Stepas Jonutis, Darbėnuose – Elijahu Bruckus (1902–1941).
Šioje virtualioje parodoje pateikiamos Kretingos muziejaus fonduose saugomos senosios nuotraukos. Su Kretingos muziejuje sukauptu ir saugomu Kretingos grafų Tiškevičių šeimos archyvu galima susipažinti kitoje muziejaus virtualioje parodoje – „Grafai Tiškevičiai“.
Fotografo Kazimiero Bogumilos kolekcijoje – 112 stiklo negatyvų. Jie yra 10 x 15 cm dydžio. Fotografuota apie 1935 metus. Stiklo negatyvuose užfiksuoti ano meto Varnių miestelio vaizdai, gyvenamieji namai, kiemai.
K. Bogumilos negatyvų kolekcija rasta tarp daugybės kitų negatyvų atliekant Žemaičių muziejaus „Alka“ (Telšiai) pagrindinio pastato rekonstrukcijas 1991 m. (52 vnt.) ir 1999 m. (60 vnt.). Negatyvai buvo sudėti užklijuotuose vokuose. Ant visų vokų ta pačia rašysena užrašyta „VARNIAI“. Ant vienų vokų yra daugiau informacijos apie nufotografuotą objektą, ant kitų mažiau.
Iš amžininkų prisiminimų, surinktų 2001 m. apie fotografą Kazimierą Bogumilą, sužinome, kad jis galėjo būti gimęs apie 1905 metus. Pragyvenimui užsidirbdavo fotografuodamas. Namuose turėjo įsirengęs fotolaboratoriją. Kviečiamas eidavo fotografuoti įvairiomis progomis. Pasams fotografuodavo namuose, prie sienos. Nuotraukas žymėdavo spaudu „Foto K. Bogumila. Varniai“. Apie 1930 m. jo motina su jaunesniuoju sūnumi Vincu išvyko į Argentiną. Fotografas dar kurį laiką gyveno Varniuose, o apie 1939 m. ir jis išvyko į Argentiną.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Žemaičių muziejaus „Alka“ direktoriaus Prano Genio rūpesčiu daugelis eksponatų, kuriems per karą galėjo kilti sunaikinimo grėsmė, buvo paslėpti įvairiose vietose. Tikėtina, kad tarp paslėptų eksponatų buvo ir K. Bogumilos stiklo negatyvų kolekcija, kuri surasta praėjus tik 50 metų. Atrastoji K. Bogumilos fotografinė kolekcija yra unikalus istorijos, architektūros, urbanistikos, etnografijos paveldo pažinimo šaltinis bei praturtina iki tol buvusią negausią Varnių ikonografiją. 1941 m. senieji Varniai sudegė, o jų šeimininkus, ypač žydus, netrukus ištiko tragiškas likimas.
„Žemaitija ikonografijoje“– virtuali paroda, kurioje tarsi pabandyta trumpam sustabdyti istoriją, kad turėtume progą dar kartą į ją įsiklausyti, iš jos pasimokyti ir pagerbti šios žemės didžiavyrius.
Publikuojamos nuotraukos, atvirukai, atvirlaiškiai, dokumentai daugiausia pasakoja apie Tauragės miesto, dvaro, gretimų miestelių, bažnytkaimių istoriją XX a. pirmoje pusėje. Pristatomos kelios nuotraukos ir iš tolimesnių Tauragės apskrities vietovių.
Šios nuotraukos – iš kolekcininko, žinomo Lietuvos muzikanto, kelių knygų apie Tauragės kraštą autoriaus, Lietuvos dailės muziejaus bičiulio Albino Batavičiaus asmeninio archyvo.
Fotografijos misija unikali – būti regimąja ir neklystančia tautos atmintimi. Išnyksta valstybės, tautos, miestai, žmonių kartos, o fotografijos, jei tik jose spėta užfiksuoti tai, kas nueina į praeitį, išsaugo apie juos atminimą ir dažnai tai būna vienintelis ir nepakartojamas vizualus praeities paliudijimo šaltinis.
Žmogui ypač brangios tos nuotraukos, kurios iškalbingai pasakoja apie jo gimtojo krašto istoriją ir žmones. Vienos iš jų primena reikšmingus ir džiugius įvykius, kitose įamžintos kraštui tragiškos akimirkos. Šios nuotraukos – tarsi metraštis, kuris išryškina tiek gerus, tiek ir blogus žmonių darbus. Vieni kūrė, statė miestus, kiti juos griovė, niokojo.
Dažna šioje parodoje publikuojama nuotrauka yra ir savotiškas paminklas tiems, kas didelę dalį savo gyvenimo atidavė Tauragės kraštui. Šiuos žmones nuotraukose matome dirbančius, šokančius, grojančius, dainuojančius, vaidinančius.
Visa, kas sudėta į parodą, buvo renkama, kaupiama, rengiama publikavimui ne vienerius metus ir daug žmonių prisidėjo prie to, kad tokia paroda atsirastų. Už pagalbą, kurios buvo sulaukta renkant šias nuotraukas, identifikuojant jas, A. Batavičius ir kiti parodos kūrėjai dėkoja visiems, kurie prisidėjo prie tokios parodos atsiradimo.
Na o Lietuvos dailės muziejus dėkoja Albinui Batavičiui, kuris sutiko savo surinktą ikonografinę medžiagą paskelbti šioje virtualioje parodoje.
Apskritai, to internetinio puslapio virtualiose parodose - tikras lobynas. Smagaus žiūrėjimo.
Fotografo Kazimiero Bogumilos kolekcijoje – 112 stiklo negatyvų. Jie yra 10 x 15 cm dydžio. Fotografuota apie 1935 metus. Stiklo negatyvuose užfiksuoti ano meto Varnių miestelio vaizdai, gyvenamieji namai, kiemai.
K. Bogumilos negatyvų kolekcija rasta tarp daugybės kitų negatyvų atliekant Žemaičių muziejaus „Alka“ (Telšiai) pagrindinio pastato rekonstrukcijas 1991 m. (52 vnt.) ir 1999 m. (60 vnt.). Negatyvai buvo sudėti užklijuotuose vokuose. Ant visų vokų ta pačia rašysena užrašyta „VARNIAI“. Ant vienų vokų yra daugiau informacijos apie nufotografuotą objektą, ant kitų mažiau.
Iš amžininkų prisiminimų, surinktų 2001 m. apie fotografą Kazimierą Bogumilą, sužinome, kad jis galėjo būti gimęs apie 1905 metus. Pragyvenimui užsidirbdavo fotografuodamas. Namuose turėjo įsirengęs fotolaboratoriją. Kviečiamas eidavo fotografuoti įvairiomis progomis. Pasams fotografuodavo namuose, prie sienos. Nuotraukas žymėdavo spaudu „Foto K. Bogumila. Varniai“. Apie 1930 m. jo motina su jaunesniuoju sūnumi Vincu išvyko į Argentiną. Fotografas dar kurį laiką gyveno Varniuose, o apie 1939 m. ir jis išvyko į Argentiną.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Žemaičių muziejaus „Alka“ direktoriaus Prano Genio rūpesčiu daugelis eksponatų, kuriems per karą galėjo kilti sunaikinimo grėsmė, buvo paslėpti įvairiose vietose. Tikėtina, kad tarp paslėptų eksponatų buvo ir K. Bogumilos stiklo negatyvų kolekcija, kuri surasta praėjus tik 50 metų. Atrastoji K. Bogumilos fotografinė kolekcija yra unikalus istorijos, architektūros, urbanistikos, etnografijos paveldo pažinimo šaltinis bei praturtina iki tol buvusią negausią Varnių ikonografiją. 1941 m. senieji Varniai sudegė, o jų šeimininkus, ypač žydus, netrukus ištiko tragiškas likimas.
„Žemaitija ikonografijoje“– virtuali paroda, kurioje tarsi pabandyta trumpam sustabdyti istoriją, kad turėtume progą dar kartą į ją įsiklausyti, iš jos pasimokyti ir pagerbti šios žemės didžiavyrius.
Publikuojamos nuotraukos, atvirukai, atvirlaiškiai, dokumentai daugiausia pasakoja apie Tauragės miesto, dvaro, gretimų miestelių, bažnytkaimių istoriją XX a. pirmoje pusėje. Pristatomos kelios nuotraukos ir iš tolimesnių Tauragės apskrities vietovių.
Šios nuotraukos – iš kolekcininko, žinomo Lietuvos muzikanto, kelių knygų apie Tauragės kraštą autoriaus, Lietuvos dailės muziejaus bičiulio Albino Batavičiaus asmeninio archyvo.
Fotografijos misija unikali – būti regimąja ir neklystančia tautos atmintimi. Išnyksta valstybės, tautos, miestai, žmonių kartos, o fotografijos, jei tik jose spėta užfiksuoti tai, kas nueina į praeitį, išsaugo apie juos atminimą ir dažnai tai būna vienintelis ir nepakartojamas vizualus praeities paliudijimo šaltinis.
Žmogui ypač brangios tos nuotraukos, kurios iškalbingai pasakoja apie jo gimtojo krašto istoriją ir žmones. Vienos iš jų primena reikšmingus ir džiugius įvykius, kitose įamžintos kraštui tragiškos akimirkos. Šios nuotraukos – tarsi metraštis, kuris išryškina tiek gerus, tiek ir blogus žmonių darbus. Vieni kūrė, statė miestus, kiti juos griovė, niokojo.
Dažna šioje parodoje publikuojama nuotrauka yra ir savotiškas paminklas tiems, kas didelę dalį savo gyvenimo atidavė Tauragės kraštui. Šiuos žmones nuotraukose matome dirbančius, šokančius, grojančius, dainuojančius, vaidinančius.
Visa, kas sudėta į parodą, buvo renkama, kaupiama, rengiama publikavimui ne vienerius metus ir daug žmonių prisidėjo prie to, kad tokia paroda atsirastų. Už pagalbą, kurios buvo sulaukta renkant šias nuotraukas, identifikuojant jas, A. Batavičius ir kiti parodos kūrėjai dėkoja visiems, kurie prisidėjo prie tokios parodos atsiradimo.
Na o Lietuvos dailės muziejus dėkoja Albinui Batavičiui, kuris sutiko savo surinktą ikonografinę medžiagą paskelbti šioje virtualioje parodoje.
Apskritai, to internetinio puslapio virtualiose parodose - tikras lobynas. Smagaus žiūrėjimo.
Comment