1945 m. pradžioje sovietų toliašaudė artilerija numušė bokštą, jis sugriuvo į bažnyčios vidų. Bažnyčios sienos po karo riogsojo dar bent dešimtmetį, o teritorija galutinai išvalyta tik 6-ojo dešimtmečio viduryje rengiantis naujų namų statybai.
Na bet sienos liko, po karo katalikų parapija egzistavo, buvo galima atstatyti.
Knygoje Klaipėda 1945-1965 Vasilijus Safranofas rašo: pirmaisiais pokario metais nebuvo religinių bendruomenių, kurios tuos griuvėsius norėtų ir pajėgtų atstatyti. Antra vertus, sunku įsivaizduoti, kad valstybės lėšomis "tarybinėje" Klaipėdoje būtų atstatomos bažnyčios.
O jau vėliau įsikūrus religinėms bendruomenėms sugriežtėjo SSSR antireliginė politika, kuri visaip varžė religinių bendruomenių teises, uždėdavo didelius mokesčiais ir pan.
Reikia manyti kad bažnyčios būtų išlikusius (sveikų pastatų negriautų, panaudotų sandėliams ir pan.), bet visus bažnyčių bokštus ir pastatus (mažai nukentėjo lietuvininkų liuteronų Jokūbo baž.) sugriovė toliašaudė sovietų artilerija.
Comment