Retas kuris kretingiškis nėra girdėjęs apie Šv. Antano namelį, pastatytą 1933–1934 metais tuometinio Lietuvos Pranciškonų brolijos provincijolo, šviesuolio tėvo Augustino Dirvelės rūpesčiu. Pastato pirminė paskirtis turėjo būti prieglauda per Pirmąjį pasaulinį karą į JAV emigravusiems ir senatvėje sugrįžusiems tautiečiams. Deja, tam tikslui pastatas tarnavo neilgai.
1940 m. Lietuvą okupavusi TSRS kariuomenė pastatą nusavino ir jame įkurdino NKVD 105-osios pasienio rinktinės štabą, o rūsiuose ir I aukšte – areštinę, kurioje laikė Vokietijos – TSRS pasienyje suimtus, antitarybine veikla apkaltintus bei kitus režimui neįtikusios žmones. Kaip kalėjimas pastatas tarnavo ir hitlerinės Vokietijos okupacijos metais. Šv. Antano namelio rūsiuose 1940–1945 m. kalėjo tūkstančiai žmonių: lietuvių, žydų, lenkų, prancūzų... Ne vieną jų ištiko žiaurus likimas: dešimtys jų nužudyti Rainių miškelyje, šimtai pradingę TSRS kalėjimuose ir konclageriuose, sušaudyti Kveciuose ir Kretingos žydų kapinėse, mirę kankinių mirtimi pačiame kalėjime.
1989 m. vykdant Šv. Antano namelio remonto darbus rūsiuose po tinko sluoksniu buvo aptikti čia kalėjusių žmonių sienose įrėžti vardai, pavardės, įrašai bei piešiniai. Juos ištyrė, užfiksavo ir surinktą medžiagą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui perdavė istorikai Julius Kanarskas ir Rita Trimonienė, dalis surinktos medžiagos buvo publikuota žiniasklaidoje.
Kretinga. Rotušės aikštės šiaurinė dalis po nacistinės Vokietijos kariuomenės 1941 m. birželio 26 d. sukelto gaisro. Vokiečiai Kretingą užėmė jau pirmąją karo dieną, beveik be jokio pasipriešinimo. 1941 m. birželio 26 dieną Kretingos miesto karinis komisaras, ieškodamas žydų rabino Benjamino Perskio, padegė sinagogą, nes manė, kad jis tenai pasislėpė. Sudegė mūrinė sinagoga, vienuolynas, dalis bažnyčios, miesto centras.
Comment