Šiame forume daug dabartinių Kėdainių miesto vaizdų ir aprašymų, bet visai nėra parodyta seniausia miesto ikonografija, piešiniai, planai, nuotraukos. Šioje temoje noriu parodyti kaip miestas atrodė praeityje, pradedant seniausia išlikusia ikonografine medžiaga, piešiniais,planais, miesto nuotraukomis, ir baigti tema pokarinio miesto vaizdais iki 1990 m.
Istorinių žinių apie miesto istorija pasisėmiau iš A.Miškinio knygos Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai I knyga, A.Bumblausko Senosios Lietuvos Istorija, knygos Istoriniai miestai Sena ir šiuolaikiška, Lietuvos architektūros I tomo, iš kompaktinės plokštelės Kėdainiai Istorija. Daugelis senųjų miesto vaizdų iš Kėdainių krašto muziejaus ir A.Miškinio knygos.
Pirmą kartą Kėdainių vardas paminėtas Hermano Vartbergės kronikoje 1372 m. Terra Gaydine. Archeologiniai miesto tyrinėjimai atskleidė dar ankstesnę gyvenvietės buvimą. Ankstyviausia gyvenvietė įsikūrė XIV a.pradžioje ant užpelkėjusios žemutinės dešiniojo Nevėžio kranto terasos, toje vietoje, kur dabar kertasi Radvilų ir Skongalio gatvės. Buvo atkasti stačiakampiai mediniai 6 m pločio pastatai galais stovėję vienoje 4 m pločio mediniais pusrąsčiais grįstos gatvės pusėje. XIV a. gyvenvietė nebuvo didesnė už aplinkines gyvenviete. Iki XV a.vidurio Kėdainiai priklausė didiesiems kunigaikščiams, o po to atiteko Radviloms, kurie XV a.antroje pusėje įkūrė dvarą. Dvaras pastatytas kairiajame upės krante šalia Šv. Jurgio bažnyčios. XV a.pabaigoje Kėdainiai vadinami miestu (oppidum Kieidany). 1520 m. surašyti 145 namai. Tapęs Žemaičių seniūnu Jonas Radvila perkėlė savo dvaro sodybą į dešinįjį Nevėžio krantą. Dvaras pastatytas ant terasos buvo aukštesnėje nei miestas vietoje. 1544 m.per vedybas miestas atiteko Kiškoms. Apie 1555 m. mieste įsigali evangelikai reformatai. 1614 m. visas miestas perėjo į Radvilų rankas, jiems valdant miestas ypač suklestėjo. XVII a. viduryje Kėdainiai iš kitų Lietuvos miestų išsiskyrė savo daugiatautiškumu, jame gyveno lietuviai, lenkai, vokiečiai, škotai, žydai, gudai turėję savo maldos namus ir mokyklas. Lietuviai sudarė žymią miestiečių dalį, jos elitas dalyvavo lietuviškos raštijos kūrime, į jos kūrimą įsitraukė net lenkų ir škotų kilmės žmonės-tai liudijo šių bendruomenių lietuvėjimą. Miesto augimą nutraukė XVII a. vidurio karai ir suirutės, po jų miestas atsikūrė bet nebepasiekė prieškarinio miesto didybės. XVIII a. miestas perėjo į katalikų Radvilų valdas, jų pastangomis mieste įsigalėjo katalikai, reformatų parapija palaipsniui mažėjo, kol XVIII a pabaigoje jų teliko apie 300 žmonių. 1811 m.miestas atiteko Čapskiams. XIX a.Kėdainiai buvo Raseinių apskrities miestelis, 1871 m. nutiesus geležinkelį miestelis pradėjo augti, bet vyravo mažoji prekyba, pramonės beveik nebuvo. 1866 m. Kėdainių dvaras atiteko generolui grafui Edvardui Totlebenui. 1919 m. Kėdainiai tapo apskrities centru, 1923 m. išparceliuotas dvaras. 1932 m. Kėdainiams suteiktos II eilės miesto teisės. 1944 m.rugpjučio 1 d. palikdami miestą nacių kariuomenė susprogdino dvaro rūmus, gimnaziją, banką, naujają ligoninę, tiltus.
Pokario metais prasidėjo paminklų naikinimas, senamiestis nors ir paskelbtas urbanistikos paminklu, bet tai jo neišgelbėjo nuo senųjų pastatų griovimo, jų vietoje kilo mūriniai penkiaaukščiai namai labai subjauroję miesto peizažą, iki pat 1990 m. tebuvo restauruota tik keletas senųjų pastatų.
Istorinių žinių apie miesto istorija pasisėmiau iš A.Miškinio knygos Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai I knyga, A.Bumblausko Senosios Lietuvos Istorija, knygos Istoriniai miestai Sena ir šiuolaikiška, Lietuvos architektūros I tomo, iš kompaktinės plokštelės Kėdainiai Istorija. Daugelis senųjų miesto vaizdų iš Kėdainių krašto muziejaus ir A.Miškinio knygos.
Pirmą kartą Kėdainių vardas paminėtas Hermano Vartbergės kronikoje 1372 m. Terra Gaydine. Archeologiniai miesto tyrinėjimai atskleidė dar ankstesnę gyvenvietės buvimą. Ankstyviausia gyvenvietė įsikūrė XIV a.pradžioje ant užpelkėjusios žemutinės dešiniojo Nevėžio kranto terasos, toje vietoje, kur dabar kertasi Radvilų ir Skongalio gatvės. Buvo atkasti stačiakampiai mediniai 6 m pločio pastatai galais stovėję vienoje 4 m pločio mediniais pusrąsčiais grįstos gatvės pusėje. XIV a. gyvenvietė nebuvo didesnė už aplinkines gyvenviete. Iki XV a.vidurio Kėdainiai priklausė didiesiems kunigaikščiams, o po to atiteko Radviloms, kurie XV a.antroje pusėje įkūrė dvarą. Dvaras pastatytas kairiajame upės krante šalia Šv. Jurgio bažnyčios. XV a.pabaigoje Kėdainiai vadinami miestu (oppidum Kieidany). 1520 m. surašyti 145 namai. Tapęs Žemaičių seniūnu Jonas Radvila perkėlė savo dvaro sodybą į dešinįjį Nevėžio krantą. Dvaras pastatytas ant terasos buvo aukštesnėje nei miestas vietoje. 1544 m.per vedybas miestas atiteko Kiškoms. Apie 1555 m. mieste įsigali evangelikai reformatai. 1614 m. visas miestas perėjo į Radvilų rankas, jiems valdant miestas ypač suklestėjo. XVII a. viduryje Kėdainiai iš kitų Lietuvos miestų išsiskyrė savo daugiatautiškumu, jame gyveno lietuviai, lenkai, vokiečiai, škotai, žydai, gudai turėję savo maldos namus ir mokyklas. Lietuviai sudarė žymią miestiečių dalį, jos elitas dalyvavo lietuviškos raštijos kūrime, į jos kūrimą įsitraukė net lenkų ir škotų kilmės žmonės-tai liudijo šių bendruomenių lietuvėjimą. Miesto augimą nutraukė XVII a. vidurio karai ir suirutės, po jų miestas atsikūrė bet nebepasiekė prieškarinio miesto didybės. XVIII a. miestas perėjo į katalikų Radvilų valdas, jų pastangomis mieste įsigalėjo katalikai, reformatų parapija palaipsniui mažėjo, kol XVIII a pabaigoje jų teliko apie 300 žmonių. 1811 m.miestas atiteko Čapskiams. XIX a.Kėdainiai buvo Raseinių apskrities miestelis, 1871 m. nutiesus geležinkelį miestelis pradėjo augti, bet vyravo mažoji prekyba, pramonės beveik nebuvo. 1866 m. Kėdainių dvaras atiteko generolui grafui Edvardui Totlebenui. 1919 m. Kėdainiai tapo apskrities centru, 1923 m. išparceliuotas dvaras. 1932 m. Kėdainiams suteiktos II eilės miesto teisės. 1944 m.rugpjučio 1 d. palikdami miestą nacių kariuomenė susprogdino dvaro rūmus, gimnaziją, banką, naujają ligoninę, tiltus.
Pokario metais prasidėjo paminklų naikinimas, senamiestis nors ir paskelbtas urbanistikos paminklu, bet tai jo neišgelbėjo nuo senųjų pastatų griovimo, jų vietoje kilo mūriniai penkiaaukščiai namai labai subjauroję miesto peizažą, iki pat 1990 m. tebuvo restauruota tik keletas senųjų pastatų.
Comment