Ne per seniausiai teko lankytis Linksmakalnyje. Kaip tik buvau pasiėmęs fotoaparatą, tai nusprendžiau šiek tiek nufotografuoti.
Pradžiai apie Linksmakalnį, anot wikipedijos:
"Iki Pirmojo pasaulinio karo ant Šventupės kranto, santakoje su Jiesios upeliu, stovėjo dvaras, vokiečio savininko pavadintas Lustberg (vok. „linksmybių kalnas“).
1909 m. birželio 16 d. praturtėjęs Tiškevičių giminės ūkvedys Kazimieras Gustaitis nupirko šį dvarą bei aplinkines žemes ir pavadino jį lietuviškai – Linksmakalniu. Vėliau žemės buvo išdalytos savininko dukterims ir keliautojo bei žurnalisto Mato Šalčiaus žmonai. 1938 m. ūkio centrą įsigijo buvęs Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis.
1944 m. vasarą Linksmakalnyje įsikūrę rusų kariškiai buvusiame dvare įrengė KGB radiotechnikos užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinį.
Iš vietovės buvo iškeldinti visi gyventojai, teritorija apjuosta spygliuota viela, atvaryti vokiečių belaisviai. 1944–1950 m. jie pastatė dabartinį seniūnijos raštinės pastatą, kareivines, Žaliosios gatvės namus, karininkų klubo pastatą, kurio dizainas (langai su arkomis) paimtas iš vienintelio po karo išlikusio dvaro raudonų plytų pastato – K.Gustaičio veislinių arklių arklidžių. Manoma, kad karo belaisviai buvo palaidoti netoliese, tačiau jų kapai nerasti.
Linksmakalnyje įsikūręs karinis dalinys buvo ypač slaptas. Jame dirbo keli tūkstančiai rusų kariškių bei vertėjų. Iš čia buvo galima klausytis visoje Europoje į eterį išeinančių radijo pranešimų. Įrengtos antenos Baltijos šalių gyventojams trukdė klausytis „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ radijo. Bazėje dirbusiems tarnautojams su šeimomis niekur kitur nebuvo leidžiama dirbti ar gyventi. Buvusioje SSRS panašūs centrai veikė Latvijoje (Skrundoje), Taškente, Pskove ir Maskvoje. Užsienyje tokie centrai buvo įrengti Vietname ir Kuboje.
Visiems atvira gyvenviete Linksmakalnis tapo 1993 m. birželio 16 d., kai pasitraukė sovietų kariai. Nuo 1995 m. Linksmakalnis perėjo Kauno rajono savivaldybės žinion, čia pradėjo keltis gyventojai. Tais pačiais metais atidaryta lietuviška mokykla. Šiuo metu miestelyje gyvena apie 900 žmonių. "
Taigi pradedame:
Graži gulbių porelė Vasario mėnuo, o toks oras (žiemos norėtųsi )
Važiuojame alėja link miesteliuko.
Pasitinka vartai ir postas, kuriame anksčiau tikrindavo leidimus.
Štai kino teatras (a.k.a. kultūros namai), pastatytas 1953 m.
Štai ir vidus, nors vidumi nelabai jau bepavadinsi...
Namelis, į kurio vidų be dujokaukės nerekomenduočiau eiti ( bandėm lįsti vidun, bet, pasirodo, vietiniai šį namuką naudoja vietoj tualeto, tai nelindom )
Per langą nors ne taip ghm kvapas koncentruojasi, tai nufotografavom
Tarybinė, kareivius turėjusi įkvėpti sienų tapyba.
Važiuojame į dvarą, liepų alėja ( deja, draugė netyčia ištrynė visas dvi dvaro nuotraukas ). Dabar ten priklausomybės ligų centras.
Grižtame į miestuko centrą.
Čia, kaip suprantu, buvusios arklidės.
Kažkoks apaugęs namukas.
Nusprendėme pasukti į kitą miestelio šoną.
Vienišas pastatėlis. Beje, jame vis dar vyksta kažkoks veiksmas-
pravažiuojant matėme, kaip miestelio gyventojas automobilius ardė.
Vienišas stulpas...
Laikas namo, jau temsta ( gatvės priekyje matosi, ko gero, senoji miestelio mokykla, nes yra šiokia tokia krepšinio aikštelė )
Paskutinė nuotrauka prieš kelionę namo į Kauną.
Pradžiai apie Linksmakalnį, anot wikipedijos:
"Iki Pirmojo pasaulinio karo ant Šventupės kranto, santakoje su Jiesios upeliu, stovėjo dvaras, vokiečio savininko pavadintas Lustberg (vok. „linksmybių kalnas“).
1909 m. birželio 16 d. praturtėjęs Tiškevičių giminės ūkvedys Kazimieras Gustaitis nupirko šį dvarą bei aplinkines žemes ir pavadino jį lietuviškai – Linksmakalniu. Vėliau žemės buvo išdalytos savininko dukterims ir keliautojo bei žurnalisto Mato Šalčiaus žmonai. 1938 m. ūkio centrą įsigijo buvęs Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis.
1944 m. vasarą Linksmakalnyje įsikūrę rusų kariškiai buvusiame dvare įrengė KGB radiotechnikos užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinį.
Iš vietovės buvo iškeldinti visi gyventojai, teritorija apjuosta spygliuota viela, atvaryti vokiečių belaisviai. 1944–1950 m. jie pastatė dabartinį seniūnijos raštinės pastatą, kareivines, Žaliosios gatvės namus, karininkų klubo pastatą, kurio dizainas (langai su arkomis) paimtas iš vienintelio po karo išlikusio dvaro raudonų plytų pastato – K.Gustaičio veislinių arklių arklidžių. Manoma, kad karo belaisviai buvo palaidoti netoliese, tačiau jų kapai nerasti.
Linksmakalnyje įsikūręs karinis dalinys buvo ypač slaptas. Jame dirbo keli tūkstančiai rusų kariškių bei vertėjų. Iš čia buvo galima klausytis visoje Europoje į eterį išeinančių radijo pranešimų. Įrengtos antenos Baltijos šalių gyventojams trukdė klausytis „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ radijo. Bazėje dirbusiems tarnautojams su šeimomis niekur kitur nebuvo leidžiama dirbti ar gyventi. Buvusioje SSRS panašūs centrai veikė Latvijoje (Skrundoje), Taškente, Pskove ir Maskvoje. Užsienyje tokie centrai buvo įrengti Vietname ir Kuboje.
Visiems atvira gyvenviete Linksmakalnis tapo 1993 m. birželio 16 d., kai pasitraukė sovietų kariai. Nuo 1995 m. Linksmakalnis perėjo Kauno rajono savivaldybės žinion, čia pradėjo keltis gyventojai. Tais pačiais metais atidaryta lietuviška mokykla. Šiuo metu miestelyje gyvena apie 900 žmonių. "
Taigi pradedame:
Graži gulbių porelė Vasario mėnuo, o toks oras (žiemos norėtųsi )
Važiuojame alėja link miesteliuko.
Pasitinka vartai ir postas, kuriame anksčiau tikrindavo leidimus.
Štai kino teatras (a.k.a. kultūros namai), pastatytas 1953 m.
Štai ir vidus, nors vidumi nelabai jau bepavadinsi...
Namelis, į kurio vidų be dujokaukės nerekomenduočiau eiti ( bandėm lįsti vidun, bet, pasirodo, vietiniai šį namuką naudoja vietoj tualeto, tai nelindom )
Per langą nors ne taip ghm kvapas koncentruojasi, tai nufotografavom
Tarybinė, kareivius turėjusi įkvėpti sienų tapyba.
Važiuojame į dvarą, liepų alėja ( deja, draugė netyčia ištrynė visas dvi dvaro nuotraukas ). Dabar ten priklausomybės ligų centras.
Grižtame į miestuko centrą.
Čia, kaip suprantu, buvusios arklidės.
Kažkoks apaugęs namukas.
Nusprendėme pasukti į kitą miestelio šoną.
Vienišas pastatėlis. Beje, jame vis dar vyksta kažkoks veiksmas-
pravažiuojant matėme, kaip miestelio gyventojas automobilius ardė.
Vienišas stulpas...
Laikas namo, jau temsta ( gatvės priekyje matosi, ko gero, senoji miestelio mokykla, nes yra šiokia tokia krepšinio aikštelė )
Paskutinė nuotrauka prieš kelionę namo į Kauną.
Comment