Linkuva - vienas autentiškiausių Lietuvos miestelių, iki šiol išliko gatvių tinklas ir jo nesubjaurojo sovietmečio ir naujos statybos.
Linkuva kartu su Žagare ir Žeimeliu vienareikšmiškai yra tapybiškiausi miesteliai, kažkuo primenantys Latvijos Aizputę ar Valdemarpilį. Tam autentikos išlikimui Linkuva (kaip ir Žagarė) turi būti "dėkinga" staiga prarastai svarbai, kai neteko rajono centro statuso. Linkuvoje yra viena iš nedaugelio Lietuvos renesansinių bažnyčių (1593)
Sunku pasakyti, kodėl Linkuva, nesanti prie svarbesnių kelių, buvo santykinai didelis centras. Ji garsėjo Škaplierinės atlaidais liepos mėnesį. 1897 m. Linkuvoje gyveno 1992 žmonės - 920 vyrų ir 1072 moterys, 739 katalikai ir 1213 žydų.
Dabartinis rajono centras Pakruojis 1897 m. nepaminėtas virš 500 gyventojų turinčių gyvenviečių. Kaizerinės okupacijos metais Linkuva keletus savaičių tapo apskiities centru.
Po I pasaulinio karo žmonių perpus sumažėjo - 1923 m. čia gyveno tik 1851 žmogus žmonių. Tarpukariu buvo atidaryta progimnazija (nuo 1923 m.- gimnazija). . Br. Kviklys mini, kad Linkuva buvo stambus gyvulių ir žemės ūkio žaliavų supirkimo centras, prie geležinkelio pastatyti Lietūkio sandėliai.
Per II pasaulinį karą sušaudyta virš 500 miestelio žydų. Po karo Linkuva trumpam atsigavo, kai iki 1959 m. buvo rajono centras. Tuomet čia gyveno 2144 žmonės (jau mažiau nei Pakruojyje). Po to gyvnetojų skaičius svyravo apie 1800-200, o per paskutinį surašymą ten liko tik 1679 žmonės.
Administraciniu požiūriu Linkuva svyravo tarp Šiaulių ir Panevėžio
Caro laikais Linkuvos valsčius priklausė Kauno gubernijos Panevėžio apskričiai (Поневѣжский уезд Линковская волость), po i pasaulinio karo - Šiaulių apskričiai.
1945 m. Linkuva įėjo į Joniškio apskritį (kartu su Joniškio, Kriukų Pašvitinio, Skaistgirio, Žagarės ir Žeimelio valsčiais). Nuo 1950 m. Linkuva beveik dešimtmetį buvo rajono centras, o 1959 jį panaikinus iki dabar priklauso Pakruojo rajonui (nuo 1995 m.- Šiaulių apskričiai).
Net bažnytinėje administracijoje Linkuva priklausė Panevėžio vyskupijai, o 1997 perduota naujai įkurtai Šiaulių vyskupijai.
Iš Linkuvos yra asfaltuoti plentai į Pakruojį, Pašvitinį - Joniškį, Žeimelį ir Guostagalį, bet iki Joniškėlio tėra žvyrkelis.
Linkuvos herbas (patvirtintas 1995.03.17) turi dvi spalvines versijas, kurios skiriasi "aukso spalvos" atvaizdavimu. Jame galima atpažinti Linkuvos bažnyčios motyvą.
...
1. http://lt.wikipedia.org/wiki/Linkuvos_herbas
2. http://www.ldm.lt/VPG/Heraldika_4.htm
Yra atskira tema apie Linkuvos bažnyčią ir karmelitų vienuolyną
Apie Linkuvos siauruką kalbama temoje Šiaurės Lietuvos buv. siaurieji geležinkeliai
Titulinis pranešimas sukurtas 2013.11.11
Linkuva kartu su Žagare ir Žeimeliu vienareikšmiškai yra tapybiškiausi miesteliai, kažkuo primenantys Latvijos Aizputę ar Valdemarpilį. Tam autentikos išlikimui Linkuva (kaip ir Žagarė) turi būti "dėkinga" staiga prarastai svarbai, kai neteko rajono centro statuso. Linkuvoje yra viena iš nedaugelio Lietuvos renesansinių bažnyčių (1593)
Sunku pasakyti, kodėl Linkuva, nesanti prie svarbesnių kelių, buvo santykinai didelis centras. Ji garsėjo Škaplierinės atlaidais liepos mėnesį. 1897 m. Linkuvoje gyveno 1992 žmonės - 920 vyrų ir 1072 moterys, 739 katalikai ir 1213 žydų.
Dabartinis rajono centras Pakruojis 1897 m. nepaminėtas virš 500 gyventojų turinčių gyvenviečių. Kaizerinės okupacijos metais Linkuva keletus savaičių tapo apskiities centru.
Po I pasaulinio karo žmonių perpus sumažėjo - 1923 m. čia gyveno tik 1851 žmogus žmonių. Tarpukariu buvo atidaryta progimnazija (nuo 1923 m.- gimnazija). . Br. Kviklys mini, kad Linkuva buvo stambus gyvulių ir žemės ūkio žaliavų supirkimo centras, prie geležinkelio pastatyti Lietūkio sandėliai.
Per II pasaulinį karą sušaudyta virš 500 miestelio žydų. Po karo Linkuva trumpam atsigavo, kai iki 1959 m. buvo rajono centras. Tuomet čia gyveno 2144 žmonės (jau mažiau nei Pakruojyje). Po to gyvnetojų skaičius svyravo apie 1800-200, o per paskutinį surašymą ten liko tik 1679 žmonės.
Administraciniu požiūriu Linkuva svyravo tarp Šiaulių ir Panevėžio
Caro laikais Linkuvos valsčius priklausė Kauno gubernijos Panevėžio apskričiai (Поневѣжский уезд Линковская волость), po i pasaulinio karo - Šiaulių apskričiai.
1945 m. Linkuva įėjo į Joniškio apskritį (kartu su Joniškio, Kriukų Pašvitinio, Skaistgirio, Žagarės ir Žeimelio valsčiais). Nuo 1950 m. Linkuva beveik dešimtmetį buvo rajono centras, o 1959 jį panaikinus iki dabar priklauso Pakruojo rajonui (nuo 1995 m.- Šiaulių apskričiai).
Net bažnytinėje administracijoje Linkuva priklausė Panevėžio vyskupijai, o 1997 perduota naujai įkurtai Šiaulių vyskupijai.
Iš Linkuvos yra asfaltuoti plentai į Pakruojį, Pašvitinį - Joniškį, Žeimelį ir Guostagalį, bet iki Joniškėlio tėra žvyrkelis.
Linkuvos herbas (patvirtintas 1995.03.17) turi dvi spalvines versijas, kurios skiriasi "aukso spalvos" atvaizdavimu. Jame galima atpažinti Linkuvos bažnyčios motyvą.
...1. http://lt.wikipedia.org/wiki/Linkuvos_herbas
2. http://www.ldm.lt/VPG/Heraldika_4.htm
Yra atskira tema apie Linkuvos bažnyčią ir karmelitų vienuolyną
Apie Linkuvos siauruką kalbama temoje Šiaurės Lietuvos buv. siaurieji geležinkeliai
Titulinis pranešimas sukurtas 2013.11.11
Comment