Rykantai. kaimelis Trakų rajone, per kurį eina senasis Vilniaus-Kauno kelias. yra paštas, geležinkelio stotis, bažnyčia. daugiau gal nelabai kas, nors tvirtint negaliu, nes iš esmės buvau ten į bažnyčią pažiūrėt. susidarė įspūdis, kad gatvės net neturi pavadinimų...
įvažiuojant:
palei kelią; tiesiog kryžius (bent jau neužrašyta, kad kam skirtas):
paštas:
senasis kelias:
parduotuvė-baras prie kelio:
geležinkelis. trobelė prie pervažos, ergo kažkada buvo sargo namelis? nežinau. bet prie pervažos.
Savitas ir gana jaukus kaimukas... O ir apylinkės gražios, išraiškingos.
Ta antroji, po gimimo įrašyta data, žymi įšventinimo į kunigus datą - t. y. kada pradėjo savo kunigiškąją tarnystę.
Šios bažnyčios viduje, ant sienų, yra išlikusios labai unikalios freskos, kiek teko girdėti.
Nesu aš šios sriteis specialistas, tai negaliu daugiau ką komentuoti.
kadangi į vidų pavyko pažiūrėti tik pro rakto skylutę (matėsi altorius; nufotografuot, aišku, nepavyko), tai išvis nieko negaliu komentuoti.
yra šita problema, dažniausiai mažesnių miestų bažnyčios būna uždarytos. kita vertus, kai atidarytos, tai ten vyksta pamaldos ar kokie šermenys, irgi nepablyksėsi, nepadoru. nežinau, aš nesiryžčiau ieškoti klebono vien tam, kad pafotografuočiau vidų... o jūs ką darot?
Paprastai tokiose mažose ir atakampesnėse parapijose nuolatinio, čia gyvenančio kunigo, nebūna, o aptarnauja atvykstantis, paprastai šalia esančios, didesnės, parapijos klebonas ar administratorius. Visada pasijunti kažkaip nejaukiai, tarsi įsibrovėlis ar nekviestas svečias, norėdamas apžiūrėti bažnyčios vidų. Kaip žinia, tokios bažnyčios būna atviros tik sekmadieniais, per mišias, ar dar kokiomis, neeilinėmis, progomis.
kadangi į vidų pavyko pažiūrėti tik pro rakto skylutę (matėsi altorius; nufotografuot, aišku, nepavyko), tai išvis nieko negaliu komentuoti.
yra šita problema, dažniausiai mažesnių miestų bažnyčios būna uždarytos. kita vertus, kai atidarytos, tai ten vyksta pamaldos ar kokie šermenys, irgi nepablyksėsi, nepadoru. nežinau, aš nesiryžčiau ieškoti klebono vien tam, kad pafotografuočiau vidų... o jūs ką darot?
Tai lietuvoj taip yra todel jog ir nusikalstamumas didesnis, ir nevisi padoriai elgtusi uzeje i tuscia baznycia, juolab kad ten daznai buna ir kazkokiu meno vertybiu.
Pvz as kai buvau slovenijoj austrijoj, tai ten mazuose kaimeliuose baznyteles visalaik atrakintos. Uzeini ten tuscia, grazu, tvarkinga. Ir pats i tokia uzejes elgiesi padoriai ir nelipi ant altoriaus. Vat dar atsimenu kai rode pusbratke filuota medziaga is keliones po suomija. Tai ten jie irgi vienam kaimeli uzejo i tokia neuzrakinta baznytele. Ten buvo pianinas, o kaip jie prie meno tai tieiog prisedo ir pradejo grot. Sako uzejo kazkoks vietinis prisedo pasiklaust kaip groja.
Žaiginys - vienas iš trijų dešimčių Lietuvos bažnytkaimių, kurie buvo valsčių centrais 1947-1950 metais, tačiau nespėjo išaugti į miestelį.
Čia gyvena apie 380 žmonių.
1947 m. Žaiginio valsčius sudarytas iš dalies Šiluvos valsčiaus. 1950-1959 Žaigunys buvo apylinkės centras Tytuvėnų rajone, vėliau - Raseinių rajone Žaiginio apylinkė panaikinta 1988 metais. Šiuo metu Žaiginys nėra net seniūnijos centras (priklauso Šiluvos seniūnijai).
Jei reikėtų išrinkti bažnytkaimį, kuris yra nuošaliausias pačiame Lietuvos viduryje, turbūt tai būtų Pociūnėliai. Dabar čia susieina Šiaulių, Panevėžio ir Kauno apskričių, Radviliškio, Panevėžio ir Kėdainių rajionų ribos.
Pociūnėliuose gyvena virš 500 žmonių. Pociūnėliai buvo Šeduvos r. apylinkės centras 1950-1962 metais (vėliau prijungta prie Radviliškio rajono), apylinkės centro statuso neteko 1963 metais, kai viskas buvo stambinama. Dabar priklauso Skėmių apylinkei.
Foto 2011.04
Įvažiavimas į Pociūnėlius nuo Devynduonių pusės
Centrinė Pociūnėlių sankryža
Beje, Pociūnėliai turi aplinkkelį - kelias 1204 / 3004 Vilnius - Taujėnai - Ramygala - Krekenava - Skėmiai - Šiauliai eina šiauriniu pakraščiu.
Pociūnėlių bažnyčios šventoriaus vartai. Jie buvo su skandalais nugriausti, o neseniai ir atstatyti.
Juodaičiai - dar vienas bažnytkaimis Lietuvos viduryje, bet paliktas nuošaliau.
Iki rajono centro Jurbarke - beveik 50 km, iki buvusio rajono centro Ariogaloje - tik 10 km (nutiesus autostradą ~1981 m. kelias pailgėjo). Raseinių rajono riba yra prie pat Juodaičių.
Juodaičiai nutolę tik 5 km iki autostrados (važiuojant keliais - dvigubai toliau), bet iki 2011 metų neturėjo asfalto.
Juodaičiuose gyvena beveik 500 gyventojų.
Juodaičiai neilgai (iki 1922 m.) buvo Raseinių apskrities valsčiaus centras, 1923-1950 m. priklausė Raseinių apskrities Girkalnio valsčiui. Susikūrus rajonams nuo 1950 m. buvo Ariogalos rajono apylinkės centras , nuo 1962 m. - Jurbarko r. apylinkės ir vėliau - seniūnijos centras.
Foto 2011.04
Pagaliau Juodaičiai turės susisiekimą asfaltu su toli esančiu rajono centru.
Kelias 3513 Griciai-Juodaičiai-Ariogala. Asfaltuojami paskutiniai kelio į Juodaičius kilometrai. Kelias Veliuona - Tamošiai - Griciai buvo išasfaltuotas keliais etapais iki 2009 metų.
Įvažiavimas į Juodaičius iš Gricių pusės
Juodaičių bažnyčia (1931) su įdomia (aštuoniakampe - šešiakampe) medine varpine
Kelio rodyklė prie pagrindinės Juodaičių kryžkelės
Suvainiškis - bažnytkaimis pačiame Latvijos pasienyje. Gyvena mažiau nei 250 žmonių
Jis 1950-1975 m. buvo apylinkės centras. 1950-1962 m. priklausė Pandėlio rajonui, dabar priklauso Rokiškio r. Pandėlio apylinkei
1916-196? m. veikė vokiečių nutiestas siaurasis geležinkelis.
Iki šiol susisiekimas tik žvyrkeliais, nors asfaltas į Čedasus-Rokiškį ir į Panemunį-Pandėlį prasideda už 5-6 km (nutiestas 2008 metais)
Foto 2011.07
Atvažiavus iš Latvijos visada smagu grįžti namo, ypač blogu oru
Foto 2010.05
Vaizdas atvažiuojant nuo Neretos, dar Latvijos teritorijoje
Medingėnai - kalvotoje Žemaitijoje pasimetęs bažnytkaimis. 2001 m. gyveno beveik 400 žmonių.
Administraciškai jis priklausė Telšių apskrities Žarėnų valsčiui (iki 1950 m.). Sovietiniais ir vėlesniais laikais priklausė iš pradžių Rietavo rajonui (1950-1962 m.) po to ilgą laiką (1962-1999 m.) Plungės rajonui, o paskutinį dešimtmetį - Rietavo savivaldybei.
Medingėnai buvo apylinkės centras 1948-1996 m., o nuo 1996 m. - seniūnijos centras. Vieną dešimtmetį (1986-1996 m.) priklausė Plungės rajono Žlibinų apylinkei ir seniūnijai.
Foto 2002.04
Medingėnų vaizdas atvažiuojant nuo Žlibinų
Medingėnų centre - drabužių prekybos taškas, liaudyje vadinamas skudurynu
Tilžė - labiausiai į šiaurės rytus nutolęs Lietuvos bažnytkaimis. 2001 m. gyveno 68 gyventojai.
Stovi lenkų laikais (1928 m.) statyta kukli medinė Švč. Mergelės Marijos Karalienės bažnyčia. Tačiau sunku rasti įspūdingesnius vaizdus, kurie atsivertų nuo bažnyčios šventoriaus - preišais plyti neaprėpiamos Drūkšių ežero platybės.
Tilžės kaimas niekada neturėjo pretenzijų tapti administraciniu centru.
- Lenkų laikais priklausė Vilniaus vaivadijos Breslaujos apskrities Smalvų valsčiui (woj. wileńskie, pow. braslawski, gm. Smołwy) su centru Turmante.
- 1939.10-1940.02 priklausė Švenčionėlių apskr. Smalvų valsčiui (iki karo buvo du Smalvų valsčiai) , 1940.02-1950.06 - priklausė Zarasų apskrities Smalvų valsčiui
- Nuo pat 1950 metų iki šiol Tilžė priklauso Zarasų rajonui. Tik stambėjant apylinkėms keitėsi centriuko vieta - 1950-1962 m. Tilžė buvo apylinkės centras, 1962-1988 m. priklausė Kimbartiškės apylinkei, o vėliau - Turmanto apylinkei 9o vėliau - Turmanto seniūnijai).
Vietiniai gyventojai - Smalvų lenkai. Bet bendravimo kalba priklauso nuo amžiaus - seni žmonės kalba lenkiškai, vidutinio amžiaus - trasiankos ir rusų kalbos mišiniu, o jaunimo ten nelabai yra - gal jie kalba ir lietuviškai.
Foto 2009.05
Įvažiavimas į Tilžę
Vieškelis Tilžėje
Tilžės bažnyčia
Atrodo, kad Tilžės bažnyčia stovi ant jūros kranto
Užunvėžiai yra apie 3 km nuo plento A6, netoli Nevėžos ežero. Kaimas yra labai nedidelis - gyveno tik 38 žmonės.
Tarpukario Lietuvoje priklausė Ukmergės apskrities Kurklių valsčiui, visiškai šalia buvo Utenos apskrities Anykščių, Alantos ir Skiemonių valsčių ribos. 1947-1950 m. buvo Kurklių valsčius pateko į Anykščių apskritį kartu su Utenos aps. Anykščių, Skiemonių, Debeikių valsčiais, Panevėžio apskrities Troškūnų valsčiumi ir Ukmergės apskrities Kavarsko valsčiumi.
Po 1950 m. Užunvėžiai buvo Kavarsko rajone, nuo 1962 m - Anykščių rajone.
Nuo 1944 m. iki 1954 m. gegužės 25 d. veikė Anykščių apskrities Kurklių valsčiaus (vėliau – Kavarsko rajono) Užunvėžių apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas. Jį likvidavus, apylinkė buvo prijungta prie Kurklelių apylinkės, o ją likvidavus 1963 m. sausio 12 d. – prie Kurklių apylinkės.
Užunvėžiai garsūs tuo, kad čia gimė Nepriklausomybės akto signataras inž. Steponas Kairys (1878-1964)
Net kelio roduklė nuo plento A6 yra ne į Užunvėžius, o į S.Kairio gimtinę
Parapija nedidelė. Vietovardžai išduoda (ir tą patvirtina seni žemėlapiai), kad čia kažkada buvo daug dvarelių ir palivarkų:
Užunevėžių Švč. Mergelės Marijos parapijos teritorija
Gyvenvietės ir kaimai: Užunvėžiai, Dalinka, Dembuvka, Gabrėlai, Gyvatynė, Klenuvka, Lašupis, Linksmavietė, Mūrai, Paraisčiai, Šerelinė, Užuoraistis, Užušilės, Valakiniai, Verbuvka.
Užunvėžiuose bažnyčia pastatyta 1940 m. www.anykstenai.lt rašo, kad jos projekto autorius - Karolis Reisonas, projektavęs Kauno Prisikėlimo bažnyčią.
Deja, Užunvėžių bažnyčios pastatas galėtų pretenduoti ne į kokį architektūrinį prizą, o į geriausiai užmaskuotos (t.y., tankiai apželdintos) bažnyčios nominaciją - net kovo mėnesį ją itin sunku nufotografuoti.
Už medžių paslėpta Užunvėžių bažnyčia
Užunvėžių bažnyčia nuo vieškelio
Bendras Užunvėžių kaimo vaizdas nuo vieškelio
Nevėžos ežeras, kuris šiam bažnytkaimiui davė vardą
Comment