1732 m. Livonijos kaštelionas Jonas Mykolas Strutinkis bei jo sūnus Juozapas Strutinskis, Salako bei Strutynės valdytojai, atsikvietė į Antalieptę basuosius karmelitus, aprūpino juos žemės valdomis. 1744 m. vienuoliai pradėjo rūpintis naujos bažnyčios statyba. 1763 m., užbaigus pagrindinius darbus, bažnyčia buvo pašventinta Šv. Kryžiaus vardu. Ją pašventino kunigas karmelitas Leonardas Strečiona. Naujoji bažnyčia turėjo šešis altorius. Presbiterijos sienos ir skliautai buvo puošti freskomis, pagyvintomis šoninėmis arabeskomis. Presbiterijoje buvo įtaisytas centrinis Šv.Kryžiaus Atradimo altorius, turėjęs mūrinę mensą, tabernakulą, virš kurių kilo arkos formos rėmu užbaigta puošni miniatiūrinė koplytėlė.Joje buvo nuo seno garsėjantys Jėzaus Kristaus ir Šv.Veronikos paveikslai, tapyti ant vario plokštelių, papuošti rėmeliais iš veidrodžio gabaliukų. Juos dengė durelės su Čenstachovos Marijos paveikslėliu. Inventoriuose nuolat minimi nepaprasto grožio monstracija, kalinėta vynuogių kekių ornamentu, papuošta 250 įvairaus dydžio perlų ir kitais brangakmeniais, taip pat aukso taurė, padabinta perlais, žvakidės ir kita. Bažnyčios ir zakristijos sienas puošė paveikslai, tarp kurių - Šv. Eliziejaus, Strutinskių (bažnyčios fundatorių), dviejų karalių bei šventųjų paveikslai. Bažnyčioje buvo įrengta nedidelė biblioteka, kur buvo saugoma apie 240 knygų, be teologijos veikalų buvo ir Stijkovskio, J.Dlugošo, J.Niesieckio veikalai.
Po 1831 m. sukilimo bažnyčia buvo uždaryta, jos inventorius išdalintas kaimyninėms bažnyčioms, vėliau dalį jų perėmė Vilniaus kunigų seminarija. 1844 - 1851 m. bažnyčioje buvo atlikti remonto ir rekonstrukcijos darbai. Bažnyčios bokštai buvo perstatyti cerkvių stiliumi, o jos viduje pastatyti pravoslavų liturgijai reikalingi įrengimai. Didysis altorius išgriautas. 1851m. Kauno stačiatikių vyskupas Filaretas cerkvę pašventino Švč. Dievo Motinos Gimimo vardu. 1915 m. Antalieptėje apsistoję vokiečiai bažnyčioje įrengė garažą, laikė karo belaisvius.
1918 m., kuriantis Nepriklausomai Lietuvai, bažnyčia atiteko katalikams. Tuo metu Antalieptėje klenonavo kunigas Stasys Stakelė, didelis lietuvybės apaštalas ir nepaprastai energingas vyras.Jis, kartu su vietos gyventojais, sutvarkė apleistą bažnyčios pastatą, parūpino reikalingus liturginius apdarus ir indus, dažniausiai skolindamasis juos iš gretimų parapijų. Kai tų parapijų klebonai vėliau ėmė reikalauti paskolintų liturginių daiktų, kun.S.Stakelė teisinosi, kad jie jau įrašyti į Antalieptės parapijos inventorių.
Bažnyčios interjere mažai beišlikę pirmapradžio grožio, būdingo barokui. Joje yra vienas vietinės reikšmės dailės paminklas - paveikslas "Nukryžiuotasis". Autorius nežinomas, manoma, kad pieštas XVIII a.
Įspūdingai atrodo Šventosios upė sukišta į tris vamzdelius.
XVIII a. pradžioje Antalieptėje įsikūrė basųjų karmelitų vienuolių bendruomenė. Į šias vietas juos atsikvietė grafai Strutinskai, kurie 1734 m.suteikė dvi stambias fundacijas, užtikrinusias tvirtą materialinį pagrindą vienuolijos kūrimuisi. Vienuolynui buvo paskirtas 9 margos 88 prentų žemės sklypas. Vienuolyno išdėstymą ir visos teritorijos išplanavimą diktavo senosios medinės bažnyčios vieta, nes tarp šių pastatų turėjo būti jungtis. Vienuolyno ir ūkinių pastatų statybai vadovavo vienuoliai. Jie sudarinėjo sutartis, rūpinosi statybinėmis medžiagomis. 1734 m. pastatytas basųjų karmelitų vienuolynas. Iki 1756 m. Antalieptės vienuolynas vadinamas rezidencija, kas rodo, kad čia gyveno mažiau negu 5 vienuoliai. Nuo 1760 m jis jau vadinamas vienuolynu (konventu). XVIII a. pabaigoje jis sunyko ir nebetiko gyventi, todėl didesnė jo dalis buvo išardyta. Buvo paruoštas sklypas naujam pastatui.
1804 - 1830 m. pastatytas dabartinis pastatas. Nors rūmai ir nepasižymėjo ryškiais stilistiniais bruožais, tačiau yra vertingo plano ir tūrių kompozicijos, sukurti tuo metu, kai Lietuvoje plito vėlyvasis klasicizmas. XX a. pradžioje prie pastato rytinio fasado pristatytas nedidelis dviejų aukštų priestatas.Vidaus interjeras buvo labai kuklus. Kiek iškilmingesnis - preoro butas ir didysis reflektorius su masyviu mediniu stalu, padengtu marmuro plokšte, žymių karmelitų vienuolių ir šventųjų paveikslais ant sienų. Koridoriaus sieną puošė Vilniaus meistrų darbo sieninis laikrodis. Vienuolių celės buvo labai asketiškos, tik su pačiu būtiniausiu inventoriumi. Požeminiu praėjimu vienuolynas jungėsi su bažnyčia.
Antalieptės vienuolyne gyveno apie 9 vienuolius, dauguma jų mokėsi Vilniaus universitete. Dėl savitos pasaulėjautos ir uždaro gyvenimo būdo, vienuoliai švietimu neužsiėmė, jiems artimesnė buvo labdara. XIX a. dokumente užsiminta, kad vienuolyne buvo mokomi keli vaikai.
1832 m., uždarius vienuolyną, jame įsikūrė kariuomenė.
1893 m. jame įsikūrė pravoslavų moterų vienuolynas, o prie jo mokykla, kuri vėliau buvo reorganizuota į parapijinę dvimetę mokyklą.
1920 m. vienuolyno rūmuose įsikūrė Moterų kultūros draugija, vėliau virtusi Švč. Jėzaus Širdies moterų vienuolių kongregacija. Vienuolės pavyzdingai tvarkė ūkį, įsteigė vienuolių naujokiną, žemės ūkio mokyklą, progimnaziją, amatų mokyklą, vaikų darželį, vaikų prieglaudą ir privačią pradžios mokyklą. Vienuolynas garsėjo kaip turtinga poilsio vieta. Nuo 1938m. vyko kasmetinės Panevėžio vyskupijos Kunigų rekolekcijos ir socialiniai kursai, į kuriuos susirinkdavo apie 80 kunigų.
1958 - 1976 m. rūmuose buvo Antalieptės žemės ūkio technikumo mokomasis korpusas. 1977 - 19.. m. veikė tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas.
1991 m. vienuolynas gražintas Antalieptės R. Katalikų religinei bendruomenei.
Buvusiame vienuolyne dabar įsikūrusi Antalieptės biblioteka.
Toliau bus apie Dusetas.
1530 m. Drohičino seniūnas ir Slanimo valdovas Jonas Radvila Švč. Trejybės, Švč. M.Marijos Snieginės, Šv. Kryžiaus, Devynių tūkstančių kareivių ir kitų šventųjų garbei pastatė medinę bažnyčią .
1774 m. Dusetų dvaro valdytojas, grafas Jonas Liudvikas Pliateris ją perstatė. Pastatas buvo medinis, kertuotas, su dviem aukštais bokštais. Viduje buvo įrengti 6 altoriai, kurie vėliau buvo papuošti gausiomis dusetiškio Leonardo Gogelio darbo medžio skulptūromis. Altorių paveikslai tapyti italų dailininkų. Tuo pačiu metu buvo pastatyta barokinė mūrinė keturių aukštų varpinė, kurios pirmame aukšte buvo įrengta Šv.Kryžiaus koplyčia su altoriumi (varpinė įtraukta į saugotinų paminklų registrą). Dusetų bažnyčia buvo vienas iš lietuvybės židinių lenkų okupacijos laikotarpiu.
Dabartinė mūrinė bažnyčia statyta 1886 - 1888 metais klebono Antano Rumševičiaus pastangomis. Pastatas - neoromantiško stiliaus, su eklektiškais nukrypimais. Viduje trys navos su skliautais, trys plytiniai altoriai. Juose yra dalis senųjų L.Gogelio skulptūrų. 1930 m. bažnyčią dekoravo Vladas Čižauskas iš Šiaulių.
Dusetų bažnyčioje yra vienas istorinis (vargonai) ir penki dailės paminklai: centrinis altorius, sakykla, du kilnojami altorėliai ir paveikslas "Marija su kūdikiu".
Vargonai buvo įrengti XIX a. pabaigoje, romantiniai. Meistras nežinomas, manoma, kad 1886 m. pastačius bažnyčią, vargonus įrengęs vokiečių meistras.
Medinis centrinis altorius, įrengtas XIX a. 2-je pusėje, turi pereinamųjų iš baroko į klasicizmą stiliaus bruožų. Altorius dekoratyvus, pasižymintis architektūrinių formų ir jame esančių skulptūrų darna.
Paveikslas "Marija su kūdikiu" nutapytas aliejiniais dažais ant drobės, užklijuotos ant medžio, su kalstyto metalo aptaisais, kurie dengia drabužius ir foną. Aptaisai sukurti XVIII a. pirmoje pusėje ir yra nevienalaikiai su tapytu kūriniu. 1746 m. grafai Pliateriai padovanojo juos Dusetų bažnyčiai.
Sartų žirgynas
Greitieji bolidai
Po 1831 m. sukilimo bažnyčia buvo uždaryta, jos inventorius išdalintas kaimyninėms bažnyčioms, vėliau dalį jų perėmė Vilniaus kunigų seminarija. 1844 - 1851 m. bažnyčioje buvo atlikti remonto ir rekonstrukcijos darbai. Bažnyčios bokštai buvo perstatyti cerkvių stiliumi, o jos viduje pastatyti pravoslavų liturgijai reikalingi įrengimai. Didysis altorius išgriautas. 1851m. Kauno stačiatikių vyskupas Filaretas cerkvę pašventino Švč. Dievo Motinos Gimimo vardu. 1915 m. Antalieptėje apsistoję vokiečiai bažnyčioje įrengė garažą, laikė karo belaisvius.
1918 m., kuriantis Nepriklausomai Lietuvai, bažnyčia atiteko katalikams. Tuo metu Antalieptėje klenonavo kunigas Stasys Stakelė, didelis lietuvybės apaštalas ir nepaprastai energingas vyras.Jis, kartu su vietos gyventojais, sutvarkė apleistą bažnyčios pastatą, parūpino reikalingus liturginius apdarus ir indus, dažniausiai skolindamasis juos iš gretimų parapijų. Kai tų parapijų klebonai vėliau ėmė reikalauti paskolintų liturginių daiktų, kun.S.Stakelė teisinosi, kad jie jau įrašyti į Antalieptės parapijos inventorių.
Bažnyčios interjere mažai beišlikę pirmapradžio grožio, būdingo barokui. Joje yra vienas vietinės reikšmės dailės paminklas - paveikslas "Nukryžiuotasis". Autorius nežinomas, manoma, kad pieštas XVIII a.
Įspūdingai atrodo Šventosios upė sukišta į tris vamzdelius.
XVIII a. pradžioje Antalieptėje įsikūrė basųjų karmelitų vienuolių bendruomenė. Į šias vietas juos atsikvietė grafai Strutinskai, kurie 1734 m.suteikė dvi stambias fundacijas, užtikrinusias tvirtą materialinį pagrindą vienuolijos kūrimuisi. Vienuolynui buvo paskirtas 9 margos 88 prentų žemės sklypas. Vienuolyno išdėstymą ir visos teritorijos išplanavimą diktavo senosios medinės bažnyčios vieta, nes tarp šių pastatų turėjo būti jungtis. Vienuolyno ir ūkinių pastatų statybai vadovavo vienuoliai. Jie sudarinėjo sutartis, rūpinosi statybinėmis medžiagomis. 1734 m. pastatytas basųjų karmelitų vienuolynas. Iki 1756 m. Antalieptės vienuolynas vadinamas rezidencija, kas rodo, kad čia gyveno mažiau negu 5 vienuoliai. Nuo 1760 m jis jau vadinamas vienuolynu (konventu). XVIII a. pabaigoje jis sunyko ir nebetiko gyventi, todėl didesnė jo dalis buvo išardyta. Buvo paruoštas sklypas naujam pastatui.
1804 - 1830 m. pastatytas dabartinis pastatas. Nors rūmai ir nepasižymėjo ryškiais stilistiniais bruožais, tačiau yra vertingo plano ir tūrių kompozicijos, sukurti tuo metu, kai Lietuvoje plito vėlyvasis klasicizmas. XX a. pradžioje prie pastato rytinio fasado pristatytas nedidelis dviejų aukštų priestatas.Vidaus interjeras buvo labai kuklus. Kiek iškilmingesnis - preoro butas ir didysis reflektorius su masyviu mediniu stalu, padengtu marmuro plokšte, žymių karmelitų vienuolių ir šventųjų paveikslais ant sienų. Koridoriaus sieną puošė Vilniaus meistrų darbo sieninis laikrodis. Vienuolių celės buvo labai asketiškos, tik su pačiu būtiniausiu inventoriumi. Požeminiu praėjimu vienuolynas jungėsi su bažnyčia.
Antalieptės vienuolyne gyveno apie 9 vienuolius, dauguma jų mokėsi Vilniaus universitete. Dėl savitos pasaulėjautos ir uždaro gyvenimo būdo, vienuoliai švietimu neužsiėmė, jiems artimesnė buvo labdara. XIX a. dokumente užsiminta, kad vienuolyne buvo mokomi keli vaikai.
1832 m., uždarius vienuolyną, jame įsikūrė kariuomenė.
1893 m. jame įsikūrė pravoslavų moterų vienuolynas, o prie jo mokykla, kuri vėliau buvo reorganizuota į parapijinę dvimetę mokyklą.
1920 m. vienuolyno rūmuose įsikūrė Moterų kultūros draugija, vėliau virtusi Švč. Jėzaus Širdies moterų vienuolių kongregacija. Vienuolės pavyzdingai tvarkė ūkį, įsteigė vienuolių naujokiną, žemės ūkio mokyklą, progimnaziją, amatų mokyklą, vaikų darželį, vaikų prieglaudą ir privačią pradžios mokyklą. Vienuolynas garsėjo kaip turtinga poilsio vieta. Nuo 1938m. vyko kasmetinės Panevėžio vyskupijos Kunigų rekolekcijos ir socialiniai kursai, į kuriuos susirinkdavo apie 80 kunigų.
1958 - 1976 m. rūmuose buvo Antalieptės žemės ūkio technikumo mokomasis korpusas. 1977 - 19.. m. veikė tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas.
1991 m. vienuolynas gražintas Antalieptės R. Katalikų religinei bendruomenei.
Buvusiame vienuolyne dabar įsikūrusi Antalieptės biblioteka.
Toliau bus apie Dusetas.
1530 m. Drohičino seniūnas ir Slanimo valdovas Jonas Radvila Švč. Trejybės, Švč. M.Marijos Snieginės, Šv. Kryžiaus, Devynių tūkstančių kareivių ir kitų šventųjų garbei pastatė medinę bažnyčią .
1774 m. Dusetų dvaro valdytojas, grafas Jonas Liudvikas Pliateris ją perstatė. Pastatas buvo medinis, kertuotas, su dviem aukštais bokštais. Viduje buvo įrengti 6 altoriai, kurie vėliau buvo papuošti gausiomis dusetiškio Leonardo Gogelio darbo medžio skulptūromis. Altorių paveikslai tapyti italų dailininkų. Tuo pačiu metu buvo pastatyta barokinė mūrinė keturių aukštų varpinė, kurios pirmame aukšte buvo įrengta Šv.Kryžiaus koplyčia su altoriumi (varpinė įtraukta į saugotinų paminklų registrą). Dusetų bažnyčia buvo vienas iš lietuvybės židinių lenkų okupacijos laikotarpiu.
Dabartinė mūrinė bažnyčia statyta 1886 - 1888 metais klebono Antano Rumševičiaus pastangomis. Pastatas - neoromantiško stiliaus, su eklektiškais nukrypimais. Viduje trys navos su skliautais, trys plytiniai altoriai. Juose yra dalis senųjų L.Gogelio skulptūrų. 1930 m. bažnyčią dekoravo Vladas Čižauskas iš Šiaulių.
Dusetų bažnyčioje yra vienas istorinis (vargonai) ir penki dailės paminklai: centrinis altorius, sakykla, du kilnojami altorėliai ir paveikslas "Marija su kūdikiu".
Vargonai buvo įrengti XIX a. pabaigoje, romantiniai. Meistras nežinomas, manoma, kad 1886 m. pastačius bažnyčią, vargonus įrengęs vokiečių meistras.
Medinis centrinis altorius, įrengtas XIX a. 2-je pusėje, turi pereinamųjų iš baroko į klasicizmą stiliaus bruožų. Altorius dekoratyvus, pasižymintis architektūrinių formų ir jame esančių skulptūrų darna.
Paveikslas "Marija su kūdikiu" nutapytas aliejiniais dažais ant drobės, užklijuotos ant medžio, su kalstyto metalo aptaisais, kurie dengia drabužius ir foną. Aptaisai sukurti XVIII a. pirmoje pusėje ir yra nevienalaikiai su tapytu kūriniu. 1746 m. grafai Pliateriai padovanojo juos Dusetų bažnyčiai.
Sartų žirgynas
Greitieji bolidai
Lauksiu apie Dusetas 
Po to, kai įsigijau papildomą- talpesnę kortelę, stengiuosi reportažus tik RAW fotografuot. Koks bebūtų geras fotiko procesorius- PC jis vistiek nusileidžia.
bažnyčia išties puiki.
Comment