Antanavo dvaras, Kazlų Rūdos sav. (buv. Marijampolės r.)

[Beniux]

Dvaro rūmai 1938 m.




Dvaro rūmai 1949 m.




Buvusio dvaro spirito varyklos "Nektaras" sunkvežimis su demonstrantais 1949 m.




ir 2009 m. pavasarį




Bravoro džiovykla




Ką pavyko sužinoti apie rūmų vidų?
Apie buvusių rūmų erdvių išplanavimą ir jose buvusius turtus šiandien sunku spręsti. Tiesa, ir dabar pirmojo aukšto patalpų aukštis nepakito – siekia apie 3 metrus. Didžiosios salės – svetainės lubos buvo tapytos paukščių figūrų ornamentais. Virtuvės lubos pasižymėjo puikios gipso lipdybos pavyzdžiais; ypač vertingi lipdiniai „varvėjo“ sienų ir lubų susikirtimuose. Stovėjo nemažas kredensas, ant kurio tarnaitės dėdavo virtuvėje paruoštus patiekalus ir nešdavo į valgomąjį. Jame stovėjo labai ilgas pietų stalas, apstatytas aukštomis atkaltėmis kėdėmis. Saloną puošė apie 3 metrų aukščio juodos spalvos gausiai drožinėtas bufetas; o jo plotis irgi siekė 3 metrus ar dar daugiau (apie 2005 m. šis bufetas iškeliavo į Kauną; iki tol stovėjo pas vienus vietinius gyventojus). Jei tarnaitėms reikėdavo ką nors paimti iš viršutinių lentynų, tai pasilypėdavo ant kėdžių. Salone nebuvo jokių fotelių. Atrodo, kad Šabunevičiai nelabai mėgo minkštus baldus. Miegamasis neišsiskyrė didesne prabanga – stovėjo ponios lova, pora spintelių ir dar keletas į akį nekrentančių baldų. Didesnių patalpų lubas prilaikė vidinės masyvios kolonos. Visuose kambariuose kabojo labai daug giminės portretų ir kitos tematikos paveikslų. Žinoma, jog rūmuose būta kelių garsių lenkų dailininko Kazimiero Gornickio(1838 – 1889), čia gyvenusio, kai tapė paveikslą Pilviškių bažnyčiai, tapybos darbų. Saloną puošė apie pusmetrio aukščio vaza, spindinti į vidų sumestomis sidabrinėmis monetomis. Visi šie turtai pražuvo per pirmuosius pokario metus.

[Beniux]

Data - 1830 metai - rūmų fasade:





Senojo frontono fragmentas




Bravoro administracijos pastatas, iškilęs 1833. Šalia - ledainė.










Bravoro džiovykla, perstatyta 1883 m. Apatinė dalis ir rūsiai - XVIII a. II p.












Ši nuotrauka - senesnė; daryta 2009 m. pavasarį.

[Beniux]

Tikriausiai vienintelė Lietuvoje šešiakampio plano medinė koplyčia, statyta XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje.

2009 m. pavasario nuotraukos (galima atkreipti dėmesį, kada planuota darbus pabaigti):







Įėjimas į kriptą:





2010 m. kovo mėnuo:
















"Stogas":





Kripta, kurioje palaidoti trys dvarininkų Šabunevičių giminės palaikai (karstai užbetonuoti):

[Beniux]

Šiek tiek informacijos apie vieną senesnių Lietuvos alaus daryklų, pradėjusią veikti apie 1780 m. Jei šis faktas būtų patvirtintas, tai kalbėtume apie seniausią alaus daryklą. Ši medžiaga "subalansuota" ne tik alaus gerbėjams.

Dvaro bravorą XVIII a. pab. įkūrė didikas, rūmų savininkas Mikalojus Chrapovickis (1740 – 1800). 1883 m. mūrinę džiovyklą paaukštino iki trijų aukštų. 1890 m. buvo baigti spirito varykla plėtimo darbai, tapusi stambia įmone. Tuo metu aludariu dirbo ir būsimo Lietuvos žemės ūkio stratego Mykolo Krupavičiaus tėvas Pranciškus, užrašęs tų dienų prisiminimus.
Tuoj po Žemės reformos paskelbimo „Nektaro“ bravoras ėmė slysti iš garsios giminės rankų; iš pradžių buvo išnuomotas, o vėliau prarastas. Jį įsigijo keturi žydų tautybės žmonės, daugiausia gyvenę Kaune. Iš jų aktyviausi buvo Gurvičius ir Paleckis. Jų įmonėje buvo gaminamas mineralinis vanduo „Vytautas“, alus, mielės, krakmolas, salyklas ir įvairūs priedai gėrimams gaminti. Moterys ir vaikai dirbo taros kalimo skyriuje.
Bravoras Marijampolėje, Vytauto gatvėje, 1933 m. vasarą atidarė barą. O ir pačioje alaus darykloje lankėsi ekskursijos, kurių dalyviams įspūdį darė ne tik svaiginantis alus, bet ir vėsūs rūsiai ir juose stovinčios didelės statinės, vadintos „bosais“. Garsesnius lankytojus paprastai pasitikdavo dvarininkės šeimos moterys.
Maždaug tais metais iš dvarininkų žentų K. Bistramo, Choromanskio ir S. Narkevičiaus visą dvarą įsigijo „Nektaro“ savininkai, kurie kai kuriuos garsios Šabunevičių giminės žmones paliko gyventi rūmuose. Ta proga naujieji savininkai iškėlė didžiulį „lauko“ balių, kuriame vaišinosi visi norintieji Antanavo gyventojai. Gėrybes ant lauke išrikiuotų stalų atvežė „Nektaro“ sunkvežimiu ... Bravoro pranašumą prieš dvarą įrodė ir telefonų skaičius: bravore – du, rūmuose – vienas.
Dar 1950 m. spirito fabrikas veikė nepakeitęs savo senovinio „Nektaro“ pavadinimo. Vėliau įmonė tapo Kauno „Stumbro“ fabriko padaliniu.



Marijampolėje, Vytauto gatvėje, kairėje stovinčiame pastate (matyti tik kampas), 1933 - 1940 m. veikė "Nektaro" bravoras girdykla ir parduotuvė.




Išliko "Nektaro" bendrovės Įsakymų knygų, datuyota 1944 - 1949 metias. Tą "knygą" sudarė net ... du lapai.

[Beniux]

Kryžius 1863 m. sukilėliams pagerbti.

Antanavas - buvo Užnemunės sukilėlių "sostinė". Čia gimė idėjos, taktika ir strategija, kuri atvedė ... į tokių kryžių gamybos suklestėjimą.

Dvarvietėje palaidojo Bebrininkų kaime gyvenusius sukilėlius brolius Ilgūnus ir Endziulį; juos kazokai negyvai užkapojo prie dvaro rūmų. 1864 m. dvarininkės Onos Šabunevičienės iniciatyva buvo pastatytas medinis kryžius kritusiems kovose ties Šilakoju atminti. Jau tarpukario pabaigoje kryžius buvo papuvęs ir galėjo bet kada nuvirsti. Atstatytas XXI a. pradžioje ant senųjų pamatų. Šalia žaliuoja medžiai, pasodinti minint sukilimo šimtmetį.

Apie tuos du žuvusius sukilėlius 1933 m. lapkričio 5 d. "Suvalkietyje" rašė mokytojas K. Skučas. Pateiksiu fragmentą iš straipsnio: "Dvarininkų Šabunevičių liokajus buvo visiškai užkapotas, o pirštas su auksiniu žiedu nukirstas. (...) Po trijų valandų, davus kareiviams ženklą iškeliauti, vienas kareivis nešėsi skilandį ir sutiko tarpduryje Černauską. Kareivis pasiūlė kumečiui iš jo pirkti skilandį. Šis atsisakė, tada maskolius pasiūlė skilandį jam veltui. Ir šiuokart žmogus nuo skilandžio atsisakė. Perpykęs maskolius, kad neima nuo skilandį, smogė Černauskui skilandžiu į galvą ir vietoje užmušė".

Dar kelios dešimtys sukilėlių buvo palaidoti bendrose duobėse Gavaltuvos ir Nendrinių kapinėse (nuotraukas turiu).

[Beniux]

Dvaro rūmų pietinis priestatas. Iki 1940 m.




Dvarininkė Marija Šabunevičienė išvyksta iš dvaro, apie 1933 m.




Kiti dvaro, ypač jo parko fragmentai. Iki 1940 m.








iš knygelės Antanavas. Tarp Šešupės ir Pilvės. 2011 m.

[Beniux]

Antanavo dvarininko Viktoro Šabunevičiaus žmona Julija Talko-Grincevič (1830 - 1918). Šios, neseniai "sužvejotos" nuotraukos metrikos nežinau.