Įžanga į dvaro istoriją:
Dvarvietė yra įsikūrusi Nykos upės santakoje su Nemunu. Pirmąkart Panykių dvarelis minimas 1583 metais, nors dar 1559 m. revizorius Grigalius Valavičius surašė šiose apylinkėse gyvenusius žmones ir įvardijo, kad jie priklauso dvarui (pavadinimas nenurodytas). Tai buvo karališkasis dvaras, neturėjęs čia nuolat gyvenančių jo atstovų. Minėtais metais Raseinių teisme buvo sprendžiamas ginčas tarp Panykių dvaro valdytojo Andriaus Kosovo ir kitų asmenų. Kitas senas dokumentas, išlikęs iki mūsų dienų – 1597 m. Panykių dvaro apyrašas, iš kurio galima spėti, kad rūmai stovėjo kitoje vietoje.
Yra sunkiai pagrindžiamų duomenų (taip mano lenkų geneologai), kad Ilguvos apylinkes dar apie 1620 m. nusipirko Žemaičių vyskupystės prelatas, Veliuonos klebonas Liudvikas Talko-Grincevičius, kuris 1625-1626 m. pastatė ir dvarelį, ir bažnyčią. Neaišku, ar tai buvo ir kituose šaltiniuose minimas Vilniaus dominikonų vienuolis Liudvikas Grincevičius. Jis pirmiausia įkūrė kelis kaimus: dešiniajame Nemuno krante – Rukšionis su dvaru, o kairiajame – Tvirbutus ir Misiūnus su Ilguvos dvaru. Dvaro savininkas gyveno Žemaitijoje ir Ilguvoje apsilankydavo tik retkarčiais vasaros metu. Dar būdamas gyvas valdas perleido savo broliui, Upytės seniūmui, Pranciškui, kuris zanavykų žemėje apsistojo iki gyvenimo pabaigos. Vėliau dvaras atiteko jo sūnui, LDK rūmų tvarkytojui Jonui Talko-Grincevičiui.
Dvaro rūmai:
Dvarvietė yra įsikūrusi Nykos upės santakoje su Nemunu. Pirmąkart Panykių dvarelis minimas 1583 metais, nors dar 1559 m. revizorius Grigalius Valavičius surašė šiose apylinkėse gyvenusius žmones ir įvardijo, kad jie priklauso dvarui (pavadinimas nenurodytas). Tai buvo karališkasis dvaras, neturėjęs čia nuolat gyvenančių jo atstovų. Minėtais metais Raseinių teisme buvo sprendžiamas ginčas tarp Panykių dvaro valdytojo Andriaus Kosovo ir kitų asmenų. Kitas senas dokumentas, išlikęs iki mūsų dienų – 1597 m. Panykių dvaro apyrašas, iš kurio galima spėti, kad rūmai stovėjo kitoje vietoje.
Yra sunkiai pagrindžiamų duomenų (taip mano lenkų geneologai), kad Ilguvos apylinkes dar apie 1620 m. nusipirko Žemaičių vyskupystės prelatas, Veliuonos klebonas Liudvikas Talko-Grincevičius, kuris 1625-1626 m. pastatė ir dvarelį, ir bažnyčią. Neaišku, ar tai buvo ir kituose šaltiniuose minimas Vilniaus dominikonų vienuolis Liudvikas Grincevičius. Jis pirmiausia įkūrė kelis kaimus: dešiniajame Nemuno krante – Rukšionis su dvaru, o kairiajame – Tvirbutus ir Misiūnus su Ilguvos dvaru. Dvaro savininkas gyveno Žemaitijoje ir Ilguvoje apsilankydavo tik retkarčiais vasaros metu. Dar būdamas gyvas valdas perleido savo broliui, Upytės seniūmui, Pranciškui, kuris zanavykų žemėje apsistojo iki gyvenimo pabaigos. Vėliau dvaras atiteko jo sūnui, LDK rūmų tvarkytojui Jonui Talko-Grincevičiui.
Dvaro rūmai:
Comment