Šilgaliai – kaimas Šakių rajone, dešiniajame Šešupės ir sienos su Karaliaučiaus kraštu, 5 km į pietryčius nuo Slavikų ir 6 km į šiaurės vakarus nuo Panovių. Įkurtas XVII a. pabaigoje. XVIII a. jau buvo dvaras. Baudžiava panaikinta XIX a. pradžioje, o 1842 m. gyventojai pirmieji visoje Sūduvoje išsikraustė į viensėdžius. Tai buvo vidutinio dydžio kaimas, kuriame 1886 m. gyveno 137 žmonės.
Vakarinėje gyvenvietės dalyje, ant Šešupės kranto, yra likęs buvusio dvaro kompleksas: smarkiai perstatyti pagrindiniai rūmai, karvidė ir svirnas. Rūmai primena vidutinio dydžio medinį gyvenamąjį namą, pastatytą tarpukariu ar net pokario metais. Nors pastatas ir tvarkingas, bet jame likę tik senųjų rūmų pamatai ir, galbūt, rūsiai (viduje nebuvau, nes kiek kartų lankiausi, tiek šeimininkų neradau). Kiti du pastatai mūriniai – plytų buvo nesunku atsigabenti iš Prūsijos. Deja, kolūkių laikais karvidė, paversta ferma, sulopyta baltomis plytomis ir kitais svetimkūniais. Į rytus nuo dvaro yra kolūkių epochos statinių, kuriuose matyti ir dvaro ūkinių pastatų pėdsakų. Į šiaurę nuo dvaro, už maždaug 100 metrų, miškelio pakraštyje, senosios dvaro kapinės. Mėtosi puikios kalvystės pavyzdžių kryžių liekanų – čia palaidoti ilgiausiai kraštą valdę Pavlovskiai. Geriausiai išsilaikęs Andžejaus Pavlovskio (1744 – 1837) kapas. Yra ir ne kartą išplėštas giminės laidojimų rūsys (dabar užrakintas). Tai vieni seniausių dvarininkų palaidojimai Sūduvoje – siekia XVIII a. Ši dvarininkų giminė turėjo dvarų ir Vilnijos krašte bei pietų Lenkijoje, ieškojo ūkininkavimo naujovių; net naikindavo baudžiavą savo valdose. Dvaras dažnai minimas knygnešių pasakojimuose, vyskupo P. Būčio (jis gimęs Šilgaliuose) prisiminimuose, istoriko J. Totoraičio knygose.
Smulkmenų apie šį dvarą papasakojo vietinė gyventoja, kurios dėdė, rusų tautybės žmogus, dirbo sodininku Paežerių, o vėliau ir Šilgalių dvare. Nemažai dvaro daiktų išsaugojo kitas rusiška pavarde šilgalietis – liaudies meistras. Jis atgaivino keletą dvaro baldų. Deja, išvysti baldus ir su meistru susitikti nepavyko, nes jis dažniau gyvena kažkuriame mieste, o ne Šilgaliuose. Paguodai įsigijau vienadurę Paežerių dvaro spintą, kurią už darbus buvo gavęs minėtas sodininkas. O Šilgalius primins nuotraukos. Aktyviai fotografuoti negalėjau, nes pasieniečiai mane sekė kaip neprastame detektyvinime filme – per tris apsilankymus mažiau kaip dešimt kartų nuspaudžiau fotoaparato mygtuką. Būna ir taip, kai virš galvos kybo sraigtasparnis ... Pasirodo, kažkokius kontrabandininkus gaudė.
Objektas – neįtrauktas į Lietuvos dvarų duomenų bazę (tokie objektai man patys įdomiausi).
Karvidė
Svirnas
Vakarinėje gyvenvietės dalyje, ant Šešupės kranto, yra likęs buvusio dvaro kompleksas: smarkiai perstatyti pagrindiniai rūmai, karvidė ir svirnas. Rūmai primena vidutinio dydžio medinį gyvenamąjį namą, pastatytą tarpukariu ar net pokario metais. Nors pastatas ir tvarkingas, bet jame likę tik senųjų rūmų pamatai ir, galbūt, rūsiai (viduje nebuvau, nes kiek kartų lankiausi, tiek šeimininkų neradau). Kiti du pastatai mūriniai – plytų buvo nesunku atsigabenti iš Prūsijos. Deja, kolūkių laikais karvidė, paversta ferma, sulopyta baltomis plytomis ir kitais svetimkūniais. Į rytus nuo dvaro yra kolūkių epochos statinių, kuriuose matyti ir dvaro ūkinių pastatų pėdsakų. Į šiaurę nuo dvaro, už maždaug 100 metrų, miškelio pakraštyje, senosios dvaro kapinės. Mėtosi puikios kalvystės pavyzdžių kryžių liekanų – čia palaidoti ilgiausiai kraštą valdę Pavlovskiai. Geriausiai išsilaikęs Andžejaus Pavlovskio (1744 – 1837) kapas. Yra ir ne kartą išplėštas giminės laidojimų rūsys (dabar užrakintas). Tai vieni seniausių dvarininkų palaidojimai Sūduvoje – siekia XVIII a. Ši dvarininkų giminė turėjo dvarų ir Vilnijos krašte bei pietų Lenkijoje, ieškojo ūkininkavimo naujovių; net naikindavo baudžiavą savo valdose. Dvaras dažnai minimas knygnešių pasakojimuose, vyskupo P. Būčio (jis gimęs Šilgaliuose) prisiminimuose, istoriko J. Totoraičio knygose.
Smulkmenų apie šį dvarą papasakojo vietinė gyventoja, kurios dėdė, rusų tautybės žmogus, dirbo sodininku Paežerių, o vėliau ir Šilgalių dvare. Nemažai dvaro daiktų išsaugojo kitas rusiška pavarde šilgalietis – liaudies meistras. Jis atgaivino keletą dvaro baldų. Deja, išvysti baldus ir su meistru susitikti nepavyko, nes jis dažniau gyvena kažkuriame mieste, o ne Šilgaliuose. Paguodai įsigijau vienadurę Paežerių dvaro spintą, kurią už darbus buvo gavęs minėtas sodininkas. O Šilgalius primins nuotraukos. Aktyviai fotografuoti negalėjau, nes pasieniečiai mane sekė kaip neprastame detektyvinime filme – per tris apsilankymus mažiau kaip dešimt kartų nuspaudžiau fotoaparato mygtuką. Būna ir taip, kai virš galvos kybo sraigtasparnis ... Pasirodo, kažkokius kontrabandininkus gaudė.
Objektas – neįtrauktas į Lietuvos dvarų duomenų bazę (tokie objektai man patys įdomiausi).
Karvidė
Svirnas
Comment