Dvaro istoriją įkelsiu vėliau.
-
-
Nors ir esu iš Vilkaviškio, bet šio objekto nežinojau
You've got one life! Live it! -
„Lenkijos Karalystės geografijos žodynas“, išleistame XIX a. pabaigoje apie Vinkšnupius rašoma: ”Vinkšnupiai(...) kaimas ir palivarkas, Vilkaviškio apylinkėse, Bartninkų parapijoje. 18 varstų nuo Vilkaviškio. Palivarke 4 namai, 80 gyventojų; kaime 26 namai, 150 gyventojų. 1827 m. buvo 23 namai, 175 gyventojai.. Čia yra vienintelė Lenkijos Karalystėje medinė mečetė. Dabartinėje Augustavo gubernijoje 1858 m. buvo 155 totorių (76 vyrai ir 79 moterys), 1866 m. – 177 (79 vyrai ir 92 moterys): Seinų paviete – 26, Kalvarijos – 120, Marijampolės – 26. Vinkšnupių palivarką sudarė 389 margai dirbamos žemės ir daržų, 135 margai pievų, 11 margų miško, nenaudojama žemė – 19 margų, 2 mūriniai pastatai, 13 medinių pastatų“,- 1232 m., po Vytauto mirties į Lietuvą perkelta didelė totorių grupė (apie 3 tūkstančiai žmonių). Tai buvo keturi raitininkų pulkai. Jų vadas Temir-Tuhan-bej kaip padėką už pagalbą lietuviams gavo Vinkšnupių dvarą su apylinkėmis. Vedė lietuvę Baranauskaitę ir pasivadino Tuhan-Baranauskas (Baranowski). Kiti šaltiniai teigia, kad „kažkuris jo įpėdinis vedė vietos dvarininkaitę, lietuvaitę Baranauskaitę“.
XVIII a. pirmoje pusėje prie dvaro atsirado kaimas. Paskutinis dvaro savininkas musulmonas XIX a. pastatė kapinėse medinę mečetę. Tai buvo vienintelė medinė mečetė Lenkijos Karalystėje. Paskutiniu imamu prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo Chalecki. .
Tačiau tarpukario Lietuvos laikais šios žemės jau priklausė Gavrilkevičiams, kurie čia 4 – ame dešimtmetyje pasistatė (tiksliau - perstatė) neoklasicistinio stiliaus raudonų plytų dvarelį su arkadiniu portiku ir balkonu. Antrojo pasaulinio karo pradžioje dvare slapstėsi būsimas generolas ir Lenkijos valstybės vadovas V. Jeruzelskis. 2007 m. dvarą privatizavo.
Senasis Chaleckių dvaras garsėjo tuo, kad daugelį baldų pagamino pagrindiniai miestelio gyventojai – totoriai. Šiuo aspektu baldų stilistika smarkiai skyrėsi nuo kitų Užnemunės dvarų baldų: raižyboje vyravo arabeskos ir akanto elementai, o koloristikoje – mėlynos bei baltos spalvos. Deja, į naujai pastatytą dvarą persinešė tik dalį turtų; kitus leido išsinešioti vietiniams, talkinusiems statybos ir tvarkymo darbams.
Dabar galima pamatyti tik brangių krosnies koklių liekanas (krosnį „privatizavo“ jau po 1990 metų). Vietinis „herojus“ gyrėsi, kad galįs parduoti dvaro spintą, bet pas jį kažkodėl atvykti reikia vidurnaktį. Pasiūlymu nesusigundžiau. Labiau tikėtina, kad vidudienį, pas kitą žmogų įsigyta kėdė, senovėje „matė“ dvarininkų užpakalius. Įstrigo ir dar viena komiška istorija. XX a. I pusėje buvo susiaurinti laiptai vedantys iš pirmojo aukšto į antrąjį ir palėpes. Dvaro šeimininkai po žemės reformos sugalvojo atsikratyti nereikalingais baldais ir kitais rakandais, bet jie įstrigdavo laiptuose. Pokario metais tie turtai buvo išnešti per langus, balkoną. Net stogą praardė. Kai ką išsitampė dalimis. Vienas gretimos gyvenvietės žmogelis pademonstravo kaip senovines durų spintas galima pritaikyti Brežnevo laikų drožlių plokščių spintoms. Visa neįrengto antrojo aukšto patalpa priminė „kreivų“ spintų pasaulį. Nepanorau pamatyti, kaip iš komodos padarė dėžę triušiams auginti. Šiuos dvaro rūmus, ūkinį pastatą verta pamatyti; siūlau atkreipti dėmesį į kaltines balkonų tvoreles, milžiniškos apimties kaminą, koklius.
Comment
-
Apie Vinkšnupių koldūnus:
1918-aisiais atsikūrus Nepriklausomai Lietuvai, jos teritorijoje atsidūrė trys musulmonų parapijos – Kauno, Raižių ir Vinkšnupių. Pastaroji vietovė yra Vilkaviškio rajone, Bartninkų seniūnijoje. Čia totorių bendruomenė gyveno nuo 17 amžiaus. Iki Antrojo pasaulinio karo Vinkšnupiuose dar stovėjo totorių mečetė, nors musulmonų parapijos jau nebuvo.
Stanislovo Kričinsko knygoje „Lietuvos totoriai“ aprašyta keletas įdomių totorių papročių. A.Osipovičius 1868 m. Vinkšnupių apylinkėse stebėjo originalų mėsos rūkymo atvirame ore būdą. Šalia kaimo pastatų aukštai ant stulpų buvo pritvirtinta kartis, ant kurios plaikstėsi siauri mėsos gabalai. Taip buvo baigiama vėdinti rūkyta mėsa. Saulėje džiovintą jautieną vadino pastyrma. Sultinga, skani ji išsilaikydavo visą vasarą. Pastyrmos gaminimo būdas buvo gyventojų paslaptis, susijusi su tam tikrų vietinių žolelių panaudojimu.
Vinkšnupių totoriai augino daug žąsų, kurios jiems atstojo kiaules. Žąsų taukai buvo lydomi, mėsa sūdoma ir rūkoma labai dideliais kiekiais. Ten pat sūdydavo ir jautieną, vadinamą „pekelfleiš“, bei avieną, vadinamą pjaustiniu.
Penktadieniais arba bairamo šventei Lietuvos totoriai gamino mėgstamiausius tradicinius patiekalus – garsiuosius koldūnus (kundumus). Koldūnai būdavo stambūs, įdaryti itin riebia kapota veršiena arba jautiena. Pridėdavo mairūnų, svogūnų, pipirų bei druskos. Tešlą koldūnams minkydavo su vandeniu ir kiaušiniais.
Knygoje apie Vinkšnupių totorių papročius rašoma: „Susirinkę taip pat vaišinosi liaudišku skanėstu – pyragėliais. Tai tešloje įvyniota, peiliu kapota mėsa su avienos taukais, pipirais bei svogūnais. Varšuvoje juos vadina lietuviškais koldūnais, tačiau teisingiau vadina – totoriškais. Puikūs koldūnai, labai skanūs, tačiau reikia mokėti juos gaminti, nors iš pažiūros tai labai paprastas patiekalas. Juos valgo šaukštu, svarbiausia visą koldūną apžioti neperkandus tešlos ir neišpylus sulčių, kurios kaip tik yra mėgėjų vertinamas skanėstas. Koldūnams vartota geriausia mėsa per pusę su inkstų taukais, tešla turėjo būti labai plona, bet kartu nesuvirti ir nesuplyšti, kad iš jos neišbėgtų taukai. Koldūnų krašteliai dantyti. Prie jų pateikdavo krienų, bet sviesto neužpildavo.“
Suvalkų Užnemunės totoriai XIX a. pabaigoje pyragėlius su žąsiena vadino Bieliušo vaikais. Mėgstami totorių valgiai buvo sluoksniuotas pyragas (perekačevnikas), svogūnų pyragėliai (svogūnai, smulkiai kapota jautiena, aviena arba žąsiena).
Vienos signatarų šventės Ožkabaliuose metu Prezidentas Algirdas Brazauskas pasigedo Bartninkuose kavinės ar mažo restoranėlio, kur būtų galima paskanauti šio krašto valgių. Gal egzotiškais totorių virtuvės patiekalais garsėjanti kavinė atsiras ir greta dr. J.Basanavičiaus gimtinės? Turistai į ją tikrai užsuktų, viliotų egzotika – Suvalkijos širdyje gyvenusių totorių kulinarinis paveldas ir atgimusi patriarcho gimtinė, išgarsėjusi svetingumu ir lietuvišku kugeliu.
Kad tai ne svajonės, rodo Subartonyse (Varėnos r.), rašytojo V.Krėvės-Mickevičiaus gimtojo namo pašonėje, įkurtas totorių muziejus. Jo steigėja – Varėnos totorių draugijos pirmininkė Liusia Gaidukevičienė labai džiaugėsi, kad vilkaviškiečiai globoja jos gentainių kapines Vinkšnupiuose. Artimiausiu metu Lietuvos totorių bendruomenė prie šių kapinių atidengs paminklą ir memorialinę lentą, pasakojančią šio krašto totorių istoriją.
A. Žilinsko straipsnis iš http://www.suduvosgidas.lt/index.php...46&new_id=3700
P.S. mano prierašas - minėtoji memorialinė lenta jau atidengta.Comment
-
Comment
-
Sveiki, norėjau paklausti, gal žinote kaip rasti šį dvarą? Ar jis yra pačiuose Vinkšnupiuose? Ar už jų? Šį dvarą labai sunku rasti?
Ačiū už informaciją, būsiu labai dėkinga
Comment
-
Parašė Vidmantė Rodyti pranešimąSveiki, norėjau paklausti, gal žinote kaip rasti šį dvarą? Ar jis yra pačiuose Vinkšnupiuose? Ar už jų? Šį dvarą labai sunku rasti?
Ačiū už informaciją, būsiu labai dėkinga
Kadangi atsakymo nesulaukiau ir čia, tai galiu pati pakomentuoti ir padėti kitiems ieškantiems. Vinkšnupių dvarą galima rasti važiuojant pro Bartninkus, prie Bartninkų bažnyčios griuvėsių , atvažiavus nuo Vilkaviškio, sukant link į kairę, link Patilčių, kelias žvirkeliu, tokį parodė navigacija....Patilčius pravažiuoti pro raudonų plytų "fermas" buvusio dvaro teritoriją, visada važiuoti žvirkelio keliuku,pagrindiniu. Įvažiavus į gyvenvietę(nepamenu pavadinimo, su gyvenvietės pradžia prasideda asfaltuotas kelias), už bažnyčios sukti ė dešinę, pravažiavus kapines,po kaire ir išvažiavus į atvirą lauką matosi raudonų plytų pastatas, tai Vinkšnupių dvaras.
Dar kartelį malonus buvo monologas ir dar kartelį dėkoju už negautą informacija, puslapis labai aktyvus
Comment
Comment