II dalis...
,,Labiausiai mano atmintyje įstrigo miegamasis kambarys. Čia labiausiai matomoje ir garbingoje vietoje kabėjo rykštė, o tiksliau - jos techninis patobulinimas, vadinami ,,kaučiukiniai pirštai". Tai buvo 3 ,,pirštai" iš lieto kaučiuko, storumo kaip suaugusio vyro , kiekvienas apie 50 cm ilgumo, sujungti tvirta rankena, iš kažkokios kietos raudonos masės, su įspaustu firmos, kuri tą prietaisą padarė, pavadinimu. ,,Kaučiukinius pirštus" mano motina naudojo visados, kai priimdavo nuosprendį įkrėsti man ar mano seseriai Jadvygai į kailį."
***
,,Garderobas - visados siejosi su prausimusi ir maudymusi vonioje. Vaitkuškyje kanalizacijos nebuvo. Vandenį vežiodavo statinėse iš tolimo šulnio. Šį darbą daugelį metų atlikdavo labai senas žmogus pavarde Skapas. Taigi prausdavomės vandeniu, pilamu iš ąsočio. Maudymasis vonioje buvo veikiau nekasdieninis įvykis, galimas tik šeštadieniais, neskaitant retkarčiais gydytojo paskiriamų gydomųjų vonių.
Be maudyklės garderobe buvo tualetas (prausimuisi, rengimuisi, puošimuisi) su dideliu sidabriniu sietynu, apipavidalintu Kosakovskių herbais ir gausus komplektas herbinių šepečių, šukų iš dramblio kaulo, kartu su komplektu įvairių formų krištolinių su sidabriniais aptaisais indų segtukams, šukoms, vamzdeliams plaukų garbanojimui ir pan. Be to, garderobe kabėjo chalatai, stovėjo batai, ten buvo daug suolelių ir stalelių, leidžiančių čia būti daugeliui asmenų, kurie mano motinai rengiantis ir šukuojantis atlikdavo įvairius darbus ir pareigas."
***
,,Gerai atsimenu tėvo kabinetą. Jame buvo įrengtas labai primityvus telefono aparatas, su kalbėjimo vamzdeliu aparate ir ausinėmis atskirai, ištisa baterija dežučių su gausybe skylučių, nuo kurių ant įvairiausių laidų buvo nukarę kištukai. Skambinimas vyko sukant rankeną, tai keldavo didelį triukšmą, o visas medinis aparatas drebėjo net atstojęs nuo sienos. Eilė metalinių ritinėlių ant lankstelių, lydint siaubingam skambesiui, ritmiškai nukrisdavo, rodydami numerėlius. Tuo būdu buvo rodoma, koks numeris skambina į Vaitkuškį ir rankiniu būdu manipuliuojant kištukais buvo galima pradėti pokalbį, kuris vykdavo iš visų jėgų šaukiant į vamzdelį. Vaitkuškio telefonas buvo sujungtas su Ukmerge (vaistie, paštu, gydytoju dr. Mackievičium) ir su keletu aplinkinių dvarų. Centrinė stotis buvo Ukmergėje.
Ant tėvo kabineto sienų kabėjo nesuskaičiuojama daugybė foto - grafijų <...>. Be to, ant staliukų, lentynų, lentynėlių stovėjo atskiros fotografijos rėmeliuose. Kabineto languose buvo keletas matinių stiklų, juose kabėjo kai kurių vaizdų stikliniai diapozityvai. Keletas stiklų buvo raudoni ir mėlyni, kas, tikriausiai, buvo reikalinga mano tėvui spausdinant nuotraukas saulės šviesos pagalba. Ant stalų stovėjo žibalinės lempos ir keletas žalvarinių žvakidžių su stearininėmis žvakėmis."
***
,,Dar atsimenu albumus. Juose buvo šimtai peizažų, pieštų mano senelio. Tai buvo jo asmeninių kelionių po pasaulį, žinoma, arkliais, iliustracijos. Po kiekvienu peizažu buvo prancūziškas užrašas su paaiškinimu, ką reiškia šis peizažas.
Kita albumų serija su mano senelio piešiniais - tai veidai, profiliai, ne kartą po keliolika tų pačių veidų viename puslapyje. Dažnai pasikartojantis motyvas buvo aštrių, beveik paukštiškų bruožų kunigo asketo su juoda sutana veidas su užrašu: ,,I. able Jacotine" [abatas Žakotenas]. Tai buvo ilgametis mano tėvo mokytojas ir auklėtojas. Tėvas niekada nelankė mokyklos ir mokėsi namuose, vadovaujamas kunigo Žakoteno, o vėliau pono Špačinskio, apie kurį vertėtų pakalbėti atskirai.
Dažnai senelio albumuose matome Kristaus veidą - visados su ta pačia išraiška. Po kiekvienu iš tų piešinių yra parašas: ,,Regėjimas....metų....dieną" bei pateikta diena ir metai. Tuomet, labai sužavėtas regėjimo realistiškumo, čiupdavo pieštuką ir škicuodavo tą veidą - šimtuose škicų visuomet vienodą.
Fotografijų albumus sudarė įkišamos nedidelio formato šimtų šeimos ir nežinomų asmetų fotografijos. Tai buvo tipinės tiems laikams, kai degerotipus pakeitė nuotraukos, fotografijos. Vaitkuškyje buvo ir keli degerotipai ant sidabrinės skardos."
***
,,Už laiptų aikštelės - po kelių vingių - buvo prieinama iki nuolat užrakintos salės, talpinančios spintose senų aktų ir dokumentų archyvą. Mano laikais niekas tuo archyvu neužsiminėjo. Visa tai gulėjo užrakinta netvarkoje, dulkėse ir užmarštyje. Toliau buvo virtuvė, už jos apdengtas perėjimas į šiltnamį, tai yra oranžeriją, kurioje ir žiemą augdavo palmės, agavos, kiti egzotiški augalai.
Tuo ir užbaigiu rūmų aprašymą, tiksliau - jų gyvenamos dalies. Likusių daugelio kambarių išdėstymas ir įrengimas jau nebeišliko mano atmintyje. (...)"
***
,,Mišios bažnyčioje vykdavo kartą per savaitę - atrodo, penktadieniais, o laikotarpiu, kai rūmuose gyvendavo kažkokie kunigai, tai laikydavo mišias kiekvieną dieną, o kai jų būdavo daugiau - tai ir kelis kartus per dieną. Vienok, Vaitkuškio koplyčioje nebuvo nuolatinio švenčiausiojo Sakramento, nes rūmuose nebuvo nuolatinio kunigo."
***
,,Pirmojo aukšto svetainės buvo daugiausiai niūrios, tamsios, drėgnos, o ant grindų ir sienų pūtėsi grybelis. Apie kovos su tuo grybeliu būtinumą, kad jį reikia sunaikinti, kalbas girdėjau visą mano vaikystės laikotarpį, tačiau nepamenu, kad kas nors dėl to būtų daroma.
Vaitkuškio koridoriai iki pusantro metro aukščio buvo dažomi aliejiniais dažais ruda spalva. Aukščiau panelių sienos buvo išbaltintos bei nukabinėtos šimtais juodų profilių, prilipdytų ant balto popieriaus. <...> "
,,Labiausiai mano atmintyje įstrigo miegamasis kambarys. Čia labiausiai matomoje ir garbingoje vietoje kabėjo rykštė, o tiksliau - jos techninis patobulinimas, vadinami ,,kaučiukiniai pirštai". Tai buvo 3 ,,pirštai" iš lieto kaučiuko, storumo kaip suaugusio vyro , kiekvienas apie 50 cm ilgumo, sujungti tvirta rankena, iš kažkokios kietos raudonos masės, su įspaustu firmos, kuri tą prietaisą padarė, pavadinimu. ,,Kaučiukinius pirštus" mano motina naudojo visados, kai priimdavo nuosprendį įkrėsti man ar mano seseriai Jadvygai į kailį."
***
,,Garderobas - visados siejosi su prausimusi ir maudymusi vonioje. Vaitkuškyje kanalizacijos nebuvo. Vandenį vežiodavo statinėse iš tolimo šulnio. Šį darbą daugelį metų atlikdavo labai senas žmogus pavarde Skapas. Taigi prausdavomės vandeniu, pilamu iš ąsočio. Maudymasis vonioje buvo veikiau nekasdieninis įvykis, galimas tik šeštadieniais, neskaitant retkarčiais gydytojo paskiriamų gydomųjų vonių.
Be maudyklės garderobe buvo tualetas (prausimuisi, rengimuisi, puošimuisi) su dideliu sidabriniu sietynu, apipavidalintu Kosakovskių herbais ir gausus komplektas herbinių šepečių, šukų iš dramblio kaulo, kartu su komplektu įvairių formų krištolinių su sidabriniais aptaisais indų segtukams, šukoms, vamzdeliams plaukų garbanojimui ir pan. Be to, garderobe kabėjo chalatai, stovėjo batai, ten buvo daug suolelių ir stalelių, leidžiančių čia būti daugeliui asmenų, kurie mano motinai rengiantis ir šukuojantis atlikdavo įvairius darbus ir pareigas."
***
,,Gerai atsimenu tėvo kabinetą. Jame buvo įrengtas labai primityvus telefono aparatas, su kalbėjimo vamzdeliu aparate ir ausinėmis atskirai, ištisa baterija dežučių su gausybe skylučių, nuo kurių ant įvairiausių laidų buvo nukarę kištukai. Skambinimas vyko sukant rankeną, tai keldavo didelį triukšmą, o visas medinis aparatas drebėjo net atstojęs nuo sienos. Eilė metalinių ritinėlių ant lankstelių, lydint siaubingam skambesiui, ritmiškai nukrisdavo, rodydami numerėlius. Tuo būdu buvo rodoma, koks numeris skambina į Vaitkuškį ir rankiniu būdu manipuliuojant kištukais buvo galima pradėti pokalbį, kuris vykdavo iš visų jėgų šaukiant į vamzdelį. Vaitkuškio telefonas buvo sujungtas su Ukmerge (vaistie, paštu, gydytoju dr. Mackievičium) ir su keletu aplinkinių dvarų. Centrinė stotis buvo Ukmergėje.
Ant tėvo kabineto sienų kabėjo nesuskaičiuojama daugybė foto - grafijų <...>. Be to, ant staliukų, lentynų, lentynėlių stovėjo atskiros fotografijos rėmeliuose. Kabineto languose buvo keletas matinių stiklų, juose kabėjo kai kurių vaizdų stikliniai diapozityvai. Keletas stiklų buvo raudoni ir mėlyni, kas, tikriausiai, buvo reikalinga mano tėvui spausdinant nuotraukas saulės šviesos pagalba. Ant stalų stovėjo žibalinės lempos ir keletas žalvarinių žvakidžių su stearininėmis žvakėmis."
***
,,Dar atsimenu albumus. Juose buvo šimtai peizažų, pieštų mano senelio. Tai buvo jo asmeninių kelionių po pasaulį, žinoma, arkliais, iliustracijos. Po kiekvienu peizažu buvo prancūziškas užrašas su paaiškinimu, ką reiškia šis peizažas.
Kita albumų serija su mano senelio piešiniais - tai veidai, profiliai, ne kartą po keliolika tų pačių veidų viename puslapyje. Dažnai pasikartojantis motyvas buvo aštrių, beveik paukštiškų bruožų kunigo asketo su juoda sutana veidas su užrašu: ,,I. able Jacotine" [abatas Žakotenas]. Tai buvo ilgametis mano tėvo mokytojas ir auklėtojas. Tėvas niekada nelankė mokyklos ir mokėsi namuose, vadovaujamas kunigo Žakoteno, o vėliau pono Špačinskio, apie kurį vertėtų pakalbėti atskirai.
Dažnai senelio albumuose matome Kristaus veidą - visados su ta pačia išraiška. Po kiekvienu iš tų piešinių yra parašas: ,,Regėjimas....metų....dieną" bei pateikta diena ir metai. Tuomet, labai sužavėtas regėjimo realistiškumo, čiupdavo pieštuką ir škicuodavo tą veidą - šimtuose škicų visuomet vienodą.
Fotografijų albumus sudarė įkišamos nedidelio formato šimtų šeimos ir nežinomų asmetų fotografijos. Tai buvo tipinės tiems laikams, kai degerotipus pakeitė nuotraukos, fotografijos. Vaitkuškyje buvo ir keli degerotipai ant sidabrinės skardos."
***
,,Už laiptų aikštelės - po kelių vingių - buvo prieinama iki nuolat užrakintos salės, talpinančios spintose senų aktų ir dokumentų archyvą. Mano laikais niekas tuo archyvu neužsiminėjo. Visa tai gulėjo užrakinta netvarkoje, dulkėse ir užmarštyje. Toliau buvo virtuvė, už jos apdengtas perėjimas į šiltnamį, tai yra oranžeriją, kurioje ir žiemą augdavo palmės, agavos, kiti egzotiški augalai.
Tuo ir užbaigiu rūmų aprašymą, tiksliau - jų gyvenamos dalies. Likusių daugelio kambarių išdėstymas ir įrengimas jau nebeišliko mano atmintyje. (...)"
***
,,Mišios bažnyčioje vykdavo kartą per savaitę - atrodo, penktadieniais, o laikotarpiu, kai rūmuose gyvendavo kažkokie kunigai, tai laikydavo mišias kiekvieną dieną, o kai jų būdavo daugiau - tai ir kelis kartus per dieną. Vienok, Vaitkuškio koplyčioje nebuvo nuolatinio švenčiausiojo Sakramento, nes rūmuose nebuvo nuolatinio kunigo."
***
,,Pirmojo aukšto svetainės buvo daugiausiai niūrios, tamsios, drėgnos, o ant grindų ir sienų pūtėsi grybelis. Apie kovos su tuo grybeliu būtinumą, kad jį reikia sunaikinti, kalbas girdėjau visą mano vaikystės laikotarpį, tačiau nepamenu, kad kas nors dėl to būtų daroma.
Vaitkuškio koridoriai iki pusantro metro aukščio buvo dažomi aliejiniais dažais ruda spalva. Aukščiau panelių sienos buvo išbaltintos bei nukabinėtos šimtais juodų profilių, prilipdytų ant balto popieriaus. <...> "
.jpg)
Comment