Oplankio dvaro sodyba (dauigiausiai išlikusi ir tikiuosi kada nors atgimsianti dvaro sodyba)
Dvaro centras įsikūręs Lauksargių apylinkėse, prie kelio iš Lauksargių į Vilkyškius, Jūros upės slėnyje. Dvaro kompleksą sudaro 3 funkcinės zonos: buvusi dvaro centro sodyba, ekonomo bei dvaro darbininkų sodyba ir malūnininko sodyba. Į pietus nuo buvusios dvaro sodybos centro yra kaimo dalis, vadinama Uplankėliais, kaip tik čia ir yra Oplankio ežeras, per kurį teka Uplankio upelis(Barzupis). Manoma, kad Oplankio tvenkinys yra vienas seniausių šios rūšies Žemaitijos vandens telkinių – suformuotas termokarstinio ežerėlio vietoje ir siekia I – II a.
Buvę dvaro rūmai stačiakampio plano su šiaurės rytuose vėliau pristatytu dviaukščiu korpusu. Pastatas taip pat dviejų aukštų, dengtas dvišlaičiu stogu, raudonų plytų mūro, tinkuotas. Šoniniuose fasaduose išmūryti prieangiai su arkomis, virš prieangių – balkonai. Pagrindinio, šiaurės vakarų, fasado plokštumą pagyvina puošybinės lizenos ir tarpulangiuose įkomponuotos lipdytinės rozetės. Perdangos gelžbetoninės ir medinės, tačiau dalis jų dabar suirusios. Avarinės būklės pastatas iki šiol naudojamas kaip gyvenamasis namas! (1990m. Raseinių valstybinės įmonės „Remonto ir statybos projektas“ parengtas dvaro rūmų komlpleksinis kapitalinio remonto ir pritaikymo projektas nebuvo realizuotas dėl lėšų stokos).Gausu išlikusių unikalių interjero įrangos ir puošybos detalių: mediniai sienų paneliai, vestibiulio sienų tapyba heraldiniais motyvais, mediniai laiptai ir lenkti turėklai, gipso lipdiniai, medinės vidaus durys, parketo ir plytelių grindų fragmentai. Kai kurių elementų stilistika ir architektūros formos liudija, kad rūmai statyti XIX a. istorizmo laikotarpiu.
Ūkinė dvaro sodybos pastatų dalis buvo susitelkusi komplekso šiaurės rytų pusėje. Arčiausiai rūmų čia buvo XIX a. statiniai – šulinys su akmeniniu rentiniu ir nedidelė duonos kepykla. Jos plytų stačiakampis pastatas dengtas dvišlaičiu čerpių stogu.
Išraiškingiausias išlikęs ūkinis pastatas – tai svirnas (dabar naudojamas kaip sandėlis). Jis stačiakampio plano, dviejų aukštų su pastoge, mūrytas iš raudonų plytų. Angos - segmentinių sąramų, fasadus pagyvina pastogę juosiantys ir tarpaukščių karnizai, suformuoti iš įkypai klotų plytų. Virš pagrindinio fasado frontono buvo buvo sumūrytas dekoratyvinis ažūrinis bokštelis, nugriuvęs 1992m. vėtros metu.
Panašių architektūrinių formų ir vienaaukštės kiaulidės, ir du ūkinės paskirties pastatai: taip pat raudonų plytų mūro, stačiakampio plano, langai su segmentinėmis sąramomis. Dviejų gyvenamųjų namų (buvusių kumetynų ar dvarotarnautojų namų) formose susipina tradicinės liaudiškos statybos ir Klaipėdos krašto architektūros įtakos.
Originalus Oplankio dvaro sodybos komponentas – buvusi malūnininko sodyba. Iš kadaise nemenko gamybinio komplekso išliko tik gyvenamasis namas ir medinis ūkinis pastatas. Malūnin inko name derintos liaudiškos ir stilinės klasicizmo architektūros formos. Tai stačiakampis pastatas, sumūrytas iš baltai tinkuotų raudonų plytų. Namo kampuose iš tinko suformuota rąstų imitacija – svarbiausia, nors ir lakoniška, eksterjero puošmena (išlikę tik jos fragmentai). Vienaukštis namas pakylėtas ant gana aukšto cokolio. Jame įrengtas erdvus rūsys, į kurį šviesa patenka pro stačiakampius langus. Ant cokolyje įmūryto akmens baltuoja išskaptuota 1838m. data, liudijanti namo statybos laiką. Išliko autentiškos medinės polichromuotos pagrindinio fasado lauko durys. Jų filingai puošti reljefiniais medžio drožiniais – stilizuotomis vėjo malūnėlį primenančiomis rozetėmis. Šis namas – bene seniausias išlikęs Oplankio dvaro sodybos pastatas.
Sodyboje nebėra malūno pastato, kuris buvęs statytas iš mūro ir rąstų. Po Antrojo pasaulinio karo, iki 1965m., malūnas buvo varomas elektros varikliais, vėliau apleistas pradėjo nykti ir galiaisiai sudegė. 1990m. sunaikinta ir senoji 5m. aukščio iš medžio rąstų sukonstruota malūno užtvanka, vietoj jos pastatyta nauja, betoninė.
Visai šalia, kitapus Malūnžiemio tvenkinio, buvusi karčema – jos du mūro namai iki šiol prigludę prie kelio. Pastatai įkomponuoti šononiais fasadais vienas priešais kitą, tarp jų veikiausiai stovėję įvažiavimo į uždarą kiemą vartai. Šių, kaip ir aplink pagrindinį kiemą išsidėsčiusių, ūkinių pastatų architektūroje ryškus XIX a. Antrosios pusės Klaipėdos pramonės statinių architektūros poveikis: raudonų plytų, netinkuoti fasadai su pusapskričių ar segmentinių arkų angomis priminė Vokietijoje populiarų „arkadų stilių“. Šias įtakas nulėmė tuometinė Oplankio dvaro sodybos geografinė padėtis – Mažosios Lietuvos pasienis. Tauragės rajone tai bene ryškiausias dvaro sodybos ansamblis, akivaizdžiais kultūriniais saitais buvęs susietas su Mažąja Lietuva.
Rūmai Oplankio dvaro sodyboje (2006)
Dvaro holo sienų tapybos, dekoratyvinių panelių fragmentai (2006)
Dvaro grindų dangos fragmentas ir laiptai (2006)
Dvaro šoninis fasadas ir svirnas (2006)
Kumetynas ir malūnininko namas(2006)
Malūnininko namo paradinės durys ir akmuo cokolyje su data (2006)
Medinės malūno užtvankos liekanos XX a. pab. ir karčema (2006)
Dvaro centras įsikūręs Lauksargių apylinkėse, prie kelio iš Lauksargių į Vilkyškius, Jūros upės slėnyje. Dvaro kompleksą sudaro 3 funkcinės zonos: buvusi dvaro centro sodyba, ekonomo bei dvaro darbininkų sodyba ir malūnininko sodyba. Į pietus nuo buvusios dvaro sodybos centro yra kaimo dalis, vadinama Uplankėliais, kaip tik čia ir yra Oplankio ežeras, per kurį teka Uplankio upelis(Barzupis). Manoma, kad Oplankio tvenkinys yra vienas seniausių šios rūšies Žemaitijos vandens telkinių – suformuotas termokarstinio ežerėlio vietoje ir siekia I – II a.
Buvę dvaro rūmai stačiakampio plano su šiaurės rytuose vėliau pristatytu dviaukščiu korpusu. Pastatas taip pat dviejų aukštų, dengtas dvišlaičiu stogu, raudonų plytų mūro, tinkuotas. Šoniniuose fasaduose išmūryti prieangiai su arkomis, virš prieangių – balkonai. Pagrindinio, šiaurės vakarų, fasado plokštumą pagyvina puošybinės lizenos ir tarpulangiuose įkomponuotos lipdytinės rozetės. Perdangos gelžbetoninės ir medinės, tačiau dalis jų dabar suirusios. Avarinės būklės pastatas iki šiol naudojamas kaip gyvenamasis namas! (1990m. Raseinių valstybinės įmonės „Remonto ir statybos projektas“ parengtas dvaro rūmų komlpleksinis kapitalinio remonto ir pritaikymo projektas nebuvo realizuotas dėl lėšų stokos).Gausu išlikusių unikalių interjero įrangos ir puošybos detalių: mediniai sienų paneliai, vestibiulio sienų tapyba heraldiniais motyvais, mediniai laiptai ir lenkti turėklai, gipso lipdiniai, medinės vidaus durys, parketo ir plytelių grindų fragmentai. Kai kurių elementų stilistika ir architektūros formos liudija, kad rūmai statyti XIX a. istorizmo laikotarpiu.
Ūkinė dvaro sodybos pastatų dalis buvo susitelkusi komplekso šiaurės rytų pusėje. Arčiausiai rūmų čia buvo XIX a. statiniai – šulinys su akmeniniu rentiniu ir nedidelė duonos kepykla. Jos plytų stačiakampis pastatas dengtas dvišlaičiu čerpių stogu.
Išraiškingiausias išlikęs ūkinis pastatas – tai svirnas (dabar naudojamas kaip sandėlis). Jis stačiakampio plano, dviejų aukštų su pastoge, mūrytas iš raudonų plytų. Angos - segmentinių sąramų, fasadus pagyvina pastogę juosiantys ir tarpaukščių karnizai, suformuoti iš įkypai klotų plytų. Virš pagrindinio fasado frontono buvo buvo sumūrytas dekoratyvinis ažūrinis bokštelis, nugriuvęs 1992m. vėtros metu.
Panašių architektūrinių formų ir vienaaukštės kiaulidės, ir du ūkinės paskirties pastatai: taip pat raudonų plytų mūro, stačiakampio plano, langai su segmentinėmis sąramomis. Dviejų gyvenamųjų namų (buvusių kumetynų ar dvarotarnautojų namų) formose susipina tradicinės liaudiškos statybos ir Klaipėdos krašto architektūros įtakos.
Originalus Oplankio dvaro sodybos komponentas – buvusi malūnininko sodyba. Iš kadaise nemenko gamybinio komplekso išliko tik gyvenamasis namas ir medinis ūkinis pastatas. Malūnin inko name derintos liaudiškos ir stilinės klasicizmo architektūros formos. Tai stačiakampis pastatas, sumūrytas iš baltai tinkuotų raudonų plytų. Namo kampuose iš tinko suformuota rąstų imitacija – svarbiausia, nors ir lakoniška, eksterjero puošmena (išlikę tik jos fragmentai). Vienaukštis namas pakylėtas ant gana aukšto cokolio. Jame įrengtas erdvus rūsys, į kurį šviesa patenka pro stačiakampius langus. Ant cokolyje įmūryto akmens baltuoja išskaptuota 1838m. data, liudijanti namo statybos laiką. Išliko autentiškos medinės polichromuotos pagrindinio fasado lauko durys. Jų filingai puošti reljefiniais medžio drožiniais – stilizuotomis vėjo malūnėlį primenančiomis rozetėmis. Šis namas – bene seniausias išlikęs Oplankio dvaro sodybos pastatas.
Sodyboje nebėra malūno pastato, kuris buvęs statytas iš mūro ir rąstų. Po Antrojo pasaulinio karo, iki 1965m., malūnas buvo varomas elektros varikliais, vėliau apleistas pradėjo nykti ir galiaisiai sudegė. 1990m. sunaikinta ir senoji 5m. aukščio iš medžio rąstų sukonstruota malūno užtvanka, vietoj jos pastatyta nauja, betoninė.
Visai šalia, kitapus Malūnžiemio tvenkinio, buvusi karčema – jos du mūro namai iki šiol prigludę prie kelio. Pastatai įkomponuoti šononiais fasadais vienas priešais kitą, tarp jų veikiausiai stovėję įvažiavimo į uždarą kiemą vartai. Šių, kaip ir aplink pagrindinį kiemą išsidėsčiusių, ūkinių pastatų architektūroje ryškus XIX a. Antrosios pusės Klaipėdos pramonės statinių architektūros poveikis: raudonų plytų, netinkuoti fasadai su pusapskričių ar segmentinių arkų angomis priminė Vokietijoje populiarų „arkadų stilių“. Šias įtakas nulėmė tuometinė Oplankio dvaro sodybos geografinė padėtis – Mažosios Lietuvos pasienis. Tauragės rajone tai bene ryškiausias dvaro sodybos ansamblis, akivaizdžiais kultūriniais saitais buvęs susietas su Mažąja Lietuva.
Rūmai Oplankio dvaro sodyboje (2006)
Dvaro holo sienų tapybos, dekoratyvinių panelių fragmentai (2006)
Dvaro grindų dangos fragmentas ir laiptai (2006)
Dvaro šoninis fasadas ir svirnas (2006)
Kumetynas ir malūnininko namas(2006)
Malūnininko namo paradinės durys ir akmuo cokolyje su data (2006)
Medinės malūno užtvankos liekanos XX a. pab. ir karčema (2006)
Comment