Taujėnų dvaras – pakeliui į prisikėlimą
2006-09-12 Apleistuose Radvilų rūmuose verslininkai planuoja įkurti viešbutį
Ukmergės rajone, Taujėnų miestelio pakraštyje, stūkso Radvilų rūmai. Daugelį metų jie buvo apleisti ir niokojami vietinių gyventojų, kurie čia mėgdavo rengti triukšmingas išgertuves.
1993 metais nusipirkę rūmus verslininkai neseniai ryžosi imti paskolą ir pradėti gaivinti dvaro ansamblį, sutvarkyti parką, tvenkinį. Atstatydamas dvarą, savininkas konsultuojasi ir su netoliese gyvenančiu buvusiu Radvilų sodininku. Pagyvenęs vyras prisimena buvusį darbdavį kaip labai rūstų dvarininką.
Gyveno kelios didikų kartos
Pirmos žinios apie dvarą siekia 1595 metus, kai Vaitiekus Radiminskis užstatė medinius dvarelio namus Simanui Jonaičiui. XVIII amžiuje rūmus nusipirko Konstantino Radvilos žentas Benediktas Marikonis. Jis pasamdė italų architektą Pedrą Rosinį, kuris suprojektavo klasicizmo stiliaus rūmus, o parką apsodino nusižiūrėjęs į Anglijos lordų dvarų aplinką.
Vėlesnės Radvilų kartos pristatė kelis fligelius. Iki dabar išlikę pagrindiniai rūmai, medinis svirnas, tvenkinys.
Paskutinis dvaro šeimininkas buvo Konstantinas Radvila, kuris mirė 1940 metais. Jo sūnus po sovietų okupacijos emigravo į Lenkiją, dukra – į Didžiąją Britaniją. Lietuvoje liko tik dukra Marytė.
Šeimininkas garsėjo rūstumu
Netoli Taujėnų gyvenantis buvęs dvaro sodininkas Vytautas Pūkas pasakojo, kad dvarą valdęs Radvila buvo labai griežtas šeimininkas. "Jo prievaizdas aplinkinių kaimų gyventojams net vaikščioti dvarininko laukais neleisdavo. Jei tik koks nors kaimietis sumanydavo sutrumpinti kelią, tuoj prijodavo prižiūrėtojai ir vydavo šalin", - teigė V.Pūkas.
Radvilai priklausė apie tūkstantis hektarų laukų ir miškų. "Grybauti ir uogauti dvarininko girioje buvo pavojinga, - prisimena buvęs sodininkas. – Jei jodinėdamas kunigaikštis užklupdavo savo miške žmogų, išplakdavo jį bizūnų. Tačiau paskui duodavo penkis litus ir sakydavo: "Še, nusipirk tepalo žaizdoms".
Kartą viena kaimiečių šeima išvažiavo rogėmis pasirinkti žabų ir sutiko Radvilą. "Tada ponas nieko jiems nedarė, tačiau pamatęs, kad žmonės po rogėmis slepia šunį, išsitraukė pistoletą ir nušovė gyvulį", - pasakojo V.Pūkas.
Pasak buvusio sodininko, dvarininkas neapkęsdavo kačių. "Jei tik pamatydavo į dvarą atklydusią, iškart griebdavo pistoletą ir šaudydavo. Kunigaikštis aiškindavo, kad katės jo parke pjauna paukščius", - tvirtino vyras.
Gaudavo gerą algą
Dvaro sodininku V.Pūkas pradėjo dirbti būdamas šešiolikos metų. "Mane pakvietė rūmų liokajus Stasys Levickas, - pasakojo vyras. – Turėjau prižiūrėti gėlynus, karpyti krūmus. Darbas buvo nesunkus, netoli namų – per laukus kokie keturi kilometrai kelio".
Dvare V.Pūkas per mėnesį uždirbdavo 60 litų. "Tai buvo nemaži pinigai - už šimtą litų galėjai nusipirkti karvę, už šešis - 50 kg rugių", - prisimena V.Pūkas.
Po sovietų okupacijos V.Pūkas buvo ištremtas į Sibirą. "Buvusiam liokajui pavyko išvengti sovietų persekiojimų, jis netgi tapo dvare įsikūrusio tarybinio sodininkystės ūkio ūkvedžiu, - pasakojo vyriškis. – S.Levickas ir vėl pakvietė mane dirbti daržininku, taigi ir pasikeitus valdžiai toliau likau dirbti dvare".
V.Pūko žiniomis, Konstantino Radvilos dukra Marytė sovietmečiu gyveno Vilniuje. "Kartais ji atvažiuodavo į savo gimtąsias vietas, ji man padovanojo iš dvaro ūkio išsivežtas spynas, štai ir dabar jos įstatytos į mano namo kambarių duris", - šypsojosi vyras.
Žada įkurti viešbutį
Sovietmečiu dvaro laukai buvo apsodinti vaismedžiais, rūmuose įkurta ūkio kontora, vaikų darželis, ūkio bendrabutis atvažiuojantiems dirbti studentams, kino, šokių salės. Subyrėjus kolūkiams dvaras liko apleistas, tvenkiniai užžėlė, parkas virto miestelio gyventojų atliekų sąvartynu.
1993 metais dvarą nusipirko verslininkai. UAB "Taujėnų dvaras" direktorius Ričardas Stackevičius pasakojo, kad trylika metų įmonė neturėjo galimybių investuoti į apleistus statinius.
Per tuos metus vietinis jaunimas čia dažnai rengdavo išgertuves, paišė sienas, draskė grindis. "Prieš porą metų aptvėrėme parką, įstatėme languose grotas, pradėjome restauruoti vidaus patalpas, čia nuolat budi sargai", - pasakojo R.Stackevičius.
Verslininkas planuoja įrengti 11 kambarių viešbutį, konferencijų sales, sutvarkyti skliautuotus rūsius, seną svirną. Į rūmų atstatymą jau investuota apie 300 tūkst. litų.
"Kol kas įrengsime tik dalį rūmų, sutvarkysime fasadą, aplinką, o paskui žiūrėsime, kaip seksis verslas, - kalbėjo R.Stackevičius. - Jei viskas bus gerai, vėl imsime paskolą ir tvarkysime likusias dvaro patalpas".
Rūmuose jau baigiama įrengti šildymo sistema, montuojami langai. "Gali būti, kad viešbutis atvers duris jau kitais metais", - vylėsi R.Stackevičius.
Saulius Tvirbutas
Dienraštis "Kauno diena"
Ir nuotraukos (iš Lietuvos dvarų duomenų bazės):
Dvaras XIXa. N.Ordos litografijoje:
O štai pats rūstusis dvaro šeimininkas :
Rūmai amžiaus pradžioje:
Ir rūmai šiandien:
Ir dar truputis momentinio blyksio iš anų laikų:
2006-09-12 Apleistuose Radvilų rūmuose verslininkai planuoja įkurti viešbutį
Ukmergės rajone, Taujėnų miestelio pakraštyje, stūkso Radvilų rūmai. Daugelį metų jie buvo apleisti ir niokojami vietinių gyventojų, kurie čia mėgdavo rengti triukšmingas išgertuves.
1993 metais nusipirkę rūmus verslininkai neseniai ryžosi imti paskolą ir pradėti gaivinti dvaro ansamblį, sutvarkyti parką, tvenkinį. Atstatydamas dvarą, savininkas konsultuojasi ir su netoliese gyvenančiu buvusiu Radvilų sodininku. Pagyvenęs vyras prisimena buvusį darbdavį kaip labai rūstų dvarininką.
Gyveno kelios didikų kartos
Pirmos žinios apie dvarą siekia 1595 metus, kai Vaitiekus Radiminskis užstatė medinius dvarelio namus Simanui Jonaičiui. XVIII amžiuje rūmus nusipirko Konstantino Radvilos žentas Benediktas Marikonis. Jis pasamdė italų architektą Pedrą Rosinį, kuris suprojektavo klasicizmo stiliaus rūmus, o parką apsodino nusižiūrėjęs į Anglijos lordų dvarų aplinką.
Vėlesnės Radvilų kartos pristatė kelis fligelius. Iki dabar išlikę pagrindiniai rūmai, medinis svirnas, tvenkinys.
Paskutinis dvaro šeimininkas buvo Konstantinas Radvila, kuris mirė 1940 metais. Jo sūnus po sovietų okupacijos emigravo į Lenkiją, dukra – į Didžiąją Britaniją. Lietuvoje liko tik dukra Marytė.
Šeimininkas garsėjo rūstumu
Netoli Taujėnų gyvenantis buvęs dvaro sodininkas Vytautas Pūkas pasakojo, kad dvarą valdęs Radvila buvo labai griežtas šeimininkas. "Jo prievaizdas aplinkinių kaimų gyventojams net vaikščioti dvarininko laukais neleisdavo. Jei tik koks nors kaimietis sumanydavo sutrumpinti kelią, tuoj prijodavo prižiūrėtojai ir vydavo šalin", - teigė V.Pūkas.
Radvilai priklausė apie tūkstantis hektarų laukų ir miškų. "Grybauti ir uogauti dvarininko girioje buvo pavojinga, - prisimena buvęs sodininkas. – Jei jodinėdamas kunigaikštis užklupdavo savo miške žmogų, išplakdavo jį bizūnų. Tačiau paskui duodavo penkis litus ir sakydavo: "Še, nusipirk tepalo žaizdoms".
Kartą viena kaimiečių šeima išvažiavo rogėmis pasirinkti žabų ir sutiko Radvilą. "Tada ponas nieko jiems nedarė, tačiau pamatęs, kad žmonės po rogėmis slepia šunį, išsitraukė pistoletą ir nušovė gyvulį", - pasakojo V.Pūkas.
Pasak buvusio sodininko, dvarininkas neapkęsdavo kačių. "Jei tik pamatydavo į dvarą atklydusią, iškart griebdavo pistoletą ir šaudydavo. Kunigaikštis aiškindavo, kad katės jo parke pjauna paukščius", - tvirtino vyras.
Gaudavo gerą algą
Dvaro sodininku V.Pūkas pradėjo dirbti būdamas šešiolikos metų. "Mane pakvietė rūmų liokajus Stasys Levickas, - pasakojo vyras. – Turėjau prižiūrėti gėlynus, karpyti krūmus. Darbas buvo nesunkus, netoli namų – per laukus kokie keturi kilometrai kelio".
Dvare V.Pūkas per mėnesį uždirbdavo 60 litų. "Tai buvo nemaži pinigai - už šimtą litų galėjai nusipirkti karvę, už šešis - 50 kg rugių", - prisimena V.Pūkas.
Po sovietų okupacijos V.Pūkas buvo ištremtas į Sibirą. "Buvusiam liokajui pavyko išvengti sovietų persekiojimų, jis netgi tapo dvare įsikūrusio tarybinio sodininkystės ūkio ūkvedžiu, - pasakojo vyriškis. – S.Levickas ir vėl pakvietė mane dirbti daržininku, taigi ir pasikeitus valdžiai toliau likau dirbti dvare".
V.Pūko žiniomis, Konstantino Radvilos dukra Marytė sovietmečiu gyveno Vilniuje. "Kartais ji atvažiuodavo į savo gimtąsias vietas, ji man padovanojo iš dvaro ūkio išsivežtas spynas, štai ir dabar jos įstatytos į mano namo kambarių duris", - šypsojosi vyras.
Žada įkurti viešbutį
Sovietmečiu dvaro laukai buvo apsodinti vaismedžiais, rūmuose įkurta ūkio kontora, vaikų darželis, ūkio bendrabutis atvažiuojantiems dirbti studentams, kino, šokių salės. Subyrėjus kolūkiams dvaras liko apleistas, tvenkiniai užžėlė, parkas virto miestelio gyventojų atliekų sąvartynu.
1993 metais dvarą nusipirko verslininkai. UAB "Taujėnų dvaras" direktorius Ričardas Stackevičius pasakojo, kad trylika metų įmonė neturėjo galimybių investuoti į apleistus statinius.
Per tuos metus vietinis jaunimas čia dažnai rengdavo išgertuves, paišė sienas, draskė grindis. "Prieš porą metų aptvėrėme parką, įstatėme languose grotas, pradėjome restauruoti vidaus patalpas, čia nuolat budi sargai", - pasakojo R.Stackevičius.
Verslininkas planuoja įrengti 11 kambarių viešbutį, konferencijų sales, sutvarkyti skliautuotus rūsius, seną svirną. Į rūmų atstatymą jau investuota apie 300 tūkst. litų.
"Kol kas įrengsime tik dalį rūmų, sutvarkysime fasadą, aplinką, o paskui žiūrėsime, kaip seksis verslas, - kalbėjo R.Stackevičius. - Jei viskas bus gerai, vėl imsime paskolą ir tvarkysime likusias dvaro patalpas".
Rūmuose jau baigiama įrengti šildymo sistema, montuojami langai. "Gali būti, kad viešbutis atvers duris jau kitais metais", - vylėsi R.Stackevičius.
Saulius Tvirbutas
Dienraštis "Kauno diena"
Ir nuotraukos (iš Lietuvos dvarų duomenų bazės):
Dvaras XIXa. N.Ordos litografijoje:
O štai pats rūstusis dvaro šeimininkas :
Rūmai amžiaus pradžioje:
Ir rūmai šiandien:
Ir dar truputis momentinio blyksio iš anų laikų:
Comment