Bukaučiškių II dvaras įkurtas XV a. pabaigoje. Seniausi žinomi savininkai - Klanickiai. Nuo XVIII a. "kraičio" būdu valdymą perėmė Karlavičiai, o tiksliau - Subartonių seniūnas Antanas Karlavičius. 1855 m. dvarininkaitę Ksimeną Karlavičiūtę vedė Feliksas Kozlovskis ir palaipsniui nuosavybė perėjo Kozlovskiams. Paskutinis šios giminės dvaro savininkas - Antanas Dionisas Kozlovskis (1863 - 1932), gimęs ir miręs Bukaučiškėse. Po jo mirties praėjus metams žmona Adelė išsikraustė į Vilnių pas sūnų. 1934 m. pavasarį valstybė perėmė dvarą. Netrukus jo statinius ir 20 ha žemės skyrė Vladui Mironui už nuopelnus pasirašant Nepriklausomybės aktą; dar 20 ha pats nusipirko. Per kelerius metus atstatė apleistą ūkį, kuriam buvo prigijęs ir Mironiškių vardas. Kunigas 1940 m. rudenį buvo suimtas, bet 1941 m. vasarą vėl grįžo į Bukaučiškes. 1945 m. vasarį jau buvo išgabentas visam laikui.
Iš įdomesnių statinių išliko neoromantinė koplyčia, pastatyta 1844 m. Yra parko liekanų, vadinamoji Mirono akmenų tvora.
Dvarvietė sunkiai randama, apleista, jokių kelrodžių nėra. Iš Daugų važiuoti Rimėnų link. Tuoj už Rimėnų (juos dar rodo GPS, bet akimis ten nieko nepamatysi), pavažiavus apie 200 m., kryžkelėje sukti kairėn ir žvyrkeliu važiuoti 4500 metrų. Stengtis niekur nepasukti. Vargu, ar iš automobilio pavyks kairėje pusėje pamatyti Didžiulio ežerą ir koplyčią, toje vietoje priartėjančią prie kelio. Aš kažkaip sugebėjau "pataikyti" iš pirmojo karto. Signataro dvarvietėje viskas labai lietuviška - jokių rodyklių, dilgėlės sulig galva, daug "privačių" aptvarų nuo ežero pusės, tik su rimtesniu automobiliu pravažiuojamas kelelis.
Kitame reportaže įdėsiu keliolika dvaro ir dvariškių nuotraukų iš XIX a.
Abi Mirono sienos pusės. Fotografuoti reikėtų ne vasaros metu - augmenija neužstotų.
Parko fragmentas
Alėjos likučiai
Į Didžiulio ežerą atsiverianti panorama
Sovietmečio statiniai, kai kurie stovintys ant senųjų pamatų, kai kuriuose panaudota senųjų namų medžiagos. Sakykime, gyvenamasis namas beveik autentiškas vadinamųjų dvaro dienininkų namas.
Ir romantizmu dvelkianti gražuolė koplyčia
Iš įdomesnių statinių išliko neoromantinė koplyčia, pastatyta 1844 m. Yra parko liekanų, vadinamoji Mirono akmenų tvora.
Dvarvietė sunkiai randama, apleista, jokių kelrodžių nėra. Iš Daugų važiuoti Rimėnų link. Tuoj už Rimėnų (juos dar rodo GPS, bet akimis ten nieko nepamatysi), pavažiavus apie 200 m., kryžkelėje sukti kairėn ir žvyrkeliu važiuoti 4500 metrų. Stengtis niekur nepasukti. Vargu, ar iš automobilio pavyks kairėje pusėje pamatyti Didžiulio ežerą ir koplyčią, toje vietoje priartėjančią prie kelio. Aš kažkaip sugebėjau "pataikyti" iš pirmojo karto. Signataro dvarvietėje viskas labai lietuviška - jokių rodyklių, dilgėlės sulig galva, daug "privačių" aptvarų nuo ežero pusės, tik su rimtesniu automobiliu pravažiuojamas kelelis.
Kitame reportaže įdėsiu keliolika dvaro ir dvariškių nuotraukų iš XIX a.
Abi Mirono sienos pusės. Fotografuoti reikėtų ne vasaros metu - augmenija neužstotų.
Parko fragmentas
Alėjos likučiai
Į Didžiulio ežerą atsiverianti panorama
Sovietmečio statiniai, kai kurie stovintys ant senųjų pamatų, kai kuriuose panaudota senųjų namų medžiagos. Sakykime, gyvenamasis namas beveik autentiškas vadinamųjų dvaro dienininkų namas.
Ir romantizmu dvelkianti gražuolė koplyčia
Comment