Lietuviškai galima rasti šiek tiek informacijos apie Lukinės (dab. Lokinės) dvarą ir jo savininkus Končas (Kończa).
Dabartinė stipriai sulietuvinta forma "Končia" - kalbų darkymo pavyzdys. Nežinia kas sugebėjo suminkštinti "č", kai lenkų kalboje cz žymi tik kietą "č"
Kęstutis Griškevičius Knygos šviesa sklido iš Lukinės dvaro
Lokinės palivarkas minimas jau nuo 1585 metų. (...) “Lokinės (Lukinia) dvaras pirmiausiai priklausė didikų Daumantų-Siesickių šeimai, o vėliau - Radviloms ir Grotusams (Grothuss). Iš jų dvarą 1790 metais įsigijo Juozapas Končia, Ogončiko herbo, Mykolo sūnus.
Lokinė priklausė Končių šeimai iki antrojo pasaulinio karo. XVIII ir XIX amžių sandūroje Končios pastatė Lokinėje sodybą, kurioje gyveno iki 1940 metų.
Namas, pastatytas iš rastų, stovėjo ant plataus, stačiakampio formos akmeninio cokolio”.
Pasak minėto autoriaus, prie pagrindinio pastato buvo priebutis su nuolaidžiu stogu, paremtu keturiomis greta pastatytomis kolonomis. Pastatą dengė gontų stogas, XIX amžiaus pabaigoje užpkalinėje dalyje buvo pristatyti du šoniniai sparnai.
Pagrindinio dvaro pastato viduje buvo apie 20 kambarių, senojoje dalyje padalintų į du traktus. Reprezentaciniai kambariai buvo įėjimo pusėje. Kambariuose buvo parketo grindys, aukštos, plokščios koklių krosnys. Iš baldų išsiskyrė ampyro stiliaus raudonmedžio baldai (...)
Medardas Kazimieras Končia, gyvenęs 1808-1899 metais, buvo vedęs Pauliną Bialozorovaitę. M. K. Končia už aktyvią patriotinę veiklą ir dalyvavimą 1830 metų Lapkričio ir 1831 metų sukilimuose, kitoje patriotinėje veikloje buvo areštuotas ir ištremtas į Velikij Ustiugą netoli Archangelsko. (...)
Šio bajoro biografiniai duomenys rodo, kad jo gyvenimas buvo neramus ir glaudžiai susijęs su svarbiausiais to meto politiniais įvykiais. 1858 metais jis buvo išrinktas Vilkmergės apskrities bajorų vadovu, iš šių pareigų atsistatydino 1863 metais, jau įsiliepsnojus sukilimui. Iš karto buvęs šio sukilimo priešininku, jis, pasak liudininkų, pats prisidėjo prie jo - pristatydavo maistą sukilėliams į Lėno miškus. Iš apskrities bajorų vadovo pareigų atsistatydino tais pačiais metais ir buvo areštuotas paaiškėjus, kad kautynėse prie Gružų, kurie priklausė jo dvarui, tarp sukilėlių buvo ir jo sūnus Medardas. (...)
Lokinė savininkui buvo grąžinta jį paleidus iš kalinimų Vilniaus ir Vilkmergės kalėjimuose. Namus jis rado apiplėštus ir apleistus. Išlikę keli buvę paslėpti šeimyniniai portretai, tarp jų - M. Končios, kurį nutapė garsus to meto dailininkas Janas Rustemas, keli Alfredo Riomerio piešti portretai. Žinoma, kad dvaro rūmų kambarius puošė istorinės graviūros ir litografijos - “Mūšis prie Somosieros”, “Kunig. Juozapas Poniatovskis jojantis į Elsterį” ir kitos, peizažai iš Vilčinsko albumo. Dvare taip pat buvo du Piotro Michalkovskio aliejiniai paveikslai ir nežinomo autoriaus “Šopeno polonezas”.
Istorikai atkreipia dėmesį į turtingą, beveik 5000 vienetų Lokinės Končių biblioteką. Jų tarpe daugiausiai leidinių buvo lenkų kalba, nemažai buvo istorinės tematikos knygų, daug naujų prancūziškų romanų ir žurnalų. Šeimyniniame archyyve buvo saugojama krikšto metrika, išduota 1501 metais. Dalis dokumentų buvo perduoti į Jogailos biblioteką Lenkijoje.
1940 metais rugpjūčio 26 dieną kultūros paminklų apsaugos įstaigos dailininkas V. Bičiūnas, referavęs Zarasų ir Utenos apskričių bei kitas bibliotekas pažymėjo, kad į “Centrinę valstybinę biblioteką pateko Ukmergės apskrities Siesikų (Daugailių) dv. (savininkai Ona ir Oskaras Daugėlos), Lukinės (Lokynės, Lokėnų) dv. (savininkai Liudvika Končienė ir Pranas Konča) (...) bibliotekos”. (...)
Iš esamų rašytinių dokumentų galima susidaryti nuomonę, kad beveik 4000 Lukinės bibliotekos knygų paėmė universitetas ir Mokslų akademija. 1942 metų kovo 31 dieną sudarytame sąraše įrašytos 2434 knygos, išleistos 1597-1926 metais prancūzų, rusų, lenkų, lietuvių kalbomis. Jų turinys rodo buvus dvaro savininkus plačios erudicijos ir turtingos dvasinės kultūros.
Lenkiškai apie šį Lukinės (dab. Lokinės) dvarą informacijos reikia ieškoti su vietovardžiu Łukinia, pridedant Ukmergės apskrities vietovardį (Wiłkomierz). Gūglė taip ieškant kažką suranda senoje periodikoje ir genealogijos puslapiuose.
Paskutinis dvaro savininkas Franciszek Kończa (1885-1927), jo tėvas Medard Kończa (1808-1899) ir senelis Medard Kończa (1808-1899) buvo Didžiojo 1790-1792 m. Seimo dalyvio palikuonys.
Todėl tinklapyje http://www.sejm-wielki.pl yra pateiktas genealogijos medis.
Apie Pranciškaus (Franciszek) Končos du vaikus gimusius 1900 metais, yra mažiau informacijos
Genealogijos medyje matosi, kad jie buvo susigiminiavę su Kosakovskais (Kossakowski), Vaisenhofais (Weysenhof), Daugėlomis (Dowgiałło), Gurskiais (Górski) ir kitomis bajorų giminėmis
Comment