Niekaip nesuprantu, kodėl nėra temos šiam išskirtiniam objektui?
Tai nėra vien Valdovų rūmai, tai juk visas pastatų kompleksas ,itin svarbus Lietuvos istorijai.
Istorija:
Nėra tikslių duomenų, kada Aukštutinės pilies papilio gyvenvietė paversta Žemutine pilimi. Neabejotina, kad jos vakarinėje dalyje buvo ikikrikščioniškųjų apeigų kultavietė, o įvedus krikščionybę pastatyta Vilniaus vyskupystės katedra. Aukštutinė pilis ir vakarinė jos papėdė (ruožas tarp Aukštutinės pilies ir Katedros) priklausė didžiajam kunigaikščiui, čia statyti valdovų rezidencijai tinkami pastatai. Šiaurrytinėje Žemutinės pilies teritorijos dalyje, dabar turimais duomenimis, bent nuo XV a. pradėta steigti ginklų saugykla – arsenalas.
Žemutinės pilies tris pagrindines zonas – valdovo rezidenciją, vyskupystės centrą ir arsenalo vietą – pakankamai tiksliai rodė prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Berlyno archyvuose rastas 1737 m. Fiurstenhofo planas.
Žemutinės pilies gynybinėje sienoje buvo trys svarbiausieji vartai: rytiniai – į Kreivąją pilį, vakariniai, atidarantys kelią į perkėlą per Nerį, ir pietiniai – į Pilies gatvę, į miestą. Atstumai tarp pilies bokštų buvo dideli (170-180 metrų), jų pagrindinė paskirtis – saugoti vartus. Gynybinių sienų ilgi tarpsniai tebuvo pritaikyti aktyviai frontaliai gynybai. XIV a. antrojoje pusėje buvo pastatyta keletas naujų bokštų, jie jau taikyti kai kurių gynybinės sienos ruožų flankavimui. Žemutinės pilies gynybinę sieną iš išorės juosė Vilnios bei Neries upių vandenys, iš rytų pusės saugojo Pilies (Gedimino) kalnas. Vilnios upės vandenys buvo pakeliami užtvankomis, išorėje būta ir papildomų medinių įtvirtinimų.
Prie šio kelio XIII–XIV a. spietėsi nedideli mediniai pastatai. Dalis jų statyta dar prieš pasirodant Žemutinėje pilyje mūro statybai. Medinių pastatų liekanų rasta arsenalo teritorijoje, palei Šv. Onos-šv. Barboros bažnyčios pamatus. Jų taip pat 1996 m. rasta Katedros aikštėje rengiant Gedimino paminklą, taip pat 1997–1998 m. Žemutinės pilies valdovų rūmų aplinkoje.
Apie pirmuosius mūrinius pastatus, buvusius Žemutinės pilies aptvaro viduje, iki šiol turėjome labai mažai istorinių duomenų arba turimi duomenys buvo labai prieštaringi. Pastarųjų kelių dešimtmečių natūros tyrimai leido sukaupti naujos labai vertingos informacijos. 1970–1986 m. buvo atkasti pirmosios mūrinės Vilniaus katedros pamatai
Antrojo Lietuvos krikšto metu Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 m. Vilniaus vyskupui padovanojo mūrinį namą, buvusį Vilniaus pilių teritorijoje netoli nuo vėlesnio varpinės bokšto. Iki 1530 metų jame buvo Vilniaus vyskupo rezidencija. G. Brauno ir F. Hogenbergo atlase Vilniaus miesto panoramoje bei viename R Smuglevičiaus piešinyje šio namo fasaduose taip pat yra romaniniam stiliui būdingų biforinių arkų. Šis namas caro valdžios įsakymu nugriautas 1832 m.
Ryškesni gotikos stiliaus bruožai Vilniaus Žemutinėje pilyje pasirodo po antrojo Lietuvos krikšto. 1387 m. pastatoma nauja Katedra, naudojant senesnės Katedros pamatus bei sienų liekanas; šio pastato išorės sienos netinkuotos, fasaduose plytos jungtos gotikiniu būdu, puošybai buvo naudotos profilinės ir nerviūrinės plytos, sienų apdailai – keraminės glazūruotos su reljefiniais ornamentais plytelės.
Po 1419 metų gaisro pastatoma nauja daug didesnė Vilniaus katedra. Ji buvo pailgo stačiakampio plano, trinavė, halinė. Visų trijų navų rytinė siena lygiai užbaigta, taigi presbiterinė dalis atsidūrė pastato viduje. Šonines sienas iš išorės remia arkbutanai, tarp jų statomos koplyčios. Iš pradžių fasadai buvo netinkuoti, raudonų plytų, kurios jungtos gotikiniu būdu. Pagal flamandų keliautojo Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy) aprašymą, Vilniaus katedros pagrindinis vakarinis fasadas buvęs panašus į Fromborko (Frauenburgo) katedros fasadą. Šios gotikinės katedros erdvinė-tūrinė struktūra išliko iki šių dienų, nors bėgant šimtmečiams pastatas ne kartą degė, buvo perstatytas prisitaikant prie naujų stilių. Jau XVI a. fasadai buvo nutinkuoti, vakarinėje dalyje XVII a. buvo pristatyti du liauni bokštai.
Dar viena gotikinė Žemutinės pilies bažnyčia – Šv. Onos bažnyčia. Ji nedidelė, vienanavė, netinkuotais raudonų plytų fasadais, jos sienas iš išorės skaidė kontraforsai, vakarinėje dalyje priešais pagrindinį portalą buvo bokštas. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą ji paminėta 1390 metais, nugriauta 1551 metais.
XVI a. Vilniaus pilių gynybinė funkcija tapo antraeilė. Kai kurie gynybinių sienų fragmentai panaikinti, jų vietoje buvo statomi pastatai. Taip atsitiko su Žemutinės pilies aptvaro šiaurės rytų dalimi. Kampinis bokštas buvo nugriautas, šiaurinė gynybinė siena įtraukta į naujai statomo arsenalo rytinį korpusą. Žemutinės pilies viduje tuomet taip pat buvo statomi puošnūs pastatai, iškeldinami iki tol dar gyvenę miestiečiai.
1520 – 1530 metais buvo išplėsti bei rekonstruoti vėlyvojo renesanso stiliumi didžiųjų kunigaikščių rezidenciniai rūmai. Jų gotikiniai korpusai iš išorės buvo nutinkuoti, iš šiaurės pusės pastatytas rūmų šiaurinis korpusas (prieš tai nugriovus čia dar buvusius senesnius statinius). Po rekonstrukcijos rezidencinius rūmus sudarė keturi korpusai, jie dabar stovėjo vidinio, maždaug 50 x 50 m dydžio kiemo pakraščiais. Rūmai buvo trijų aukštų, išskyrus dviaukštį šiaurinį korpusą ir vakarinio korpuso dviaukštę šiaurinę dalį. Vakarinio, rytinio ir pietinio korpuso išorėje buvo nedideli priestatai, kai kuriuose iš jų buvo įrengti laiptai. Apatiniuose aukštuose buvo tarnybinės patalpos, trečiajame – priėmimo salės, sosto salė, kunigaikščio šeimos kambariai.
Žemutinės pilies kunigaikščių rūmų išorės fasadų vaizdą išsaugojo XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios dailininkų piešiniai (R Smuglevičius, P Rossi), tačiau neišliko vidaus kiemo fasadų piešinių. Pastaruoju metu natūros tyrimais nustatyta, kad vidaus kieme prie pietinio korpuso yra buvę arkinės galerijos.
dar keletas datų
1655 m.
Lietuvos sostinę užėmė maskvėnų ir Ukrainos kazokų, vadovaujamų Ivano Zolotorenkos, kariuomenė, kuri suniokojo ir išgrobstė didžiųjų kunigaikščių rūmus, o Maskvos didysis kunigaikštis Aleksejus Michailovičius pasiskelbė ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu
1661 m.
Po ilgos apsiausties Maskvos kariuomenė buvo išvyta iš Vilniaus, atgautos pilys su suniokotais rūmais, rusų vaivada nukirsdintas
XVII a. II p.–XVIII a.
Pavietų seimeliuose Lietuvos bajorija nuolat reikalavo suremontuoti apgriautus rūmus, kad juose kas trečius metus kaip Lietuvos didysis kunigaikštis galėtų reziduoti bendras Abiejų Tautų Respublikos valdovas
1766 m.
Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė Konstituciją, leidžiančią Vilniaus pilis panaudoti visuomenės reikmėms
XVIII a. II p.
Rūmuose buvo leista apsigyventi Vilniaus miestiečiams ir bajorams, kurti planai pritaikyti rūmus valstybės institucijų veiklai
1799–1801 m.
Rusijos imperijos administracijos iniciatyva buvusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių mūrai buvo nugriauti
1831 m.
Buvusių rūmų teritorijoje buvo įrengta rusų kariuomenės tvirtovė su grioviais ir pylimais
XIX a. II p.
Po rusų įtvirtinimų panaikinimo rūmų teritorija buvo išlyginta ir joje įrengtas parkas
XX a. pr.
Buvo vykdomi pirmieji archeologiniai tyrimai Vilniaus pilių teritorijoje
1983 m.
Buvo pasiūlytas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo projektas, siekiant pritaikyti juos nacionalinei dailės galerijai
1987 m.
Buvo pradėti rūmų teritorijos sistemingi archeologiniai tyrimai, kilo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių senosios rezidencijos atkūrimo idėja
šaltinis (ten dar labai daug istorijos)http://www.lietuvospilys.lt/data/architektura.htm
Svarbiausios datos :http://v1.valdovurumai.lt/Istorija/S...s_datos.lt.htm
Tai nėra vien Valdovų rūmai, tai juk visas pastatų kompleksas ,itin svarbus Lietuvos istorijai.
Istorija:
Nėra tikslių duomenų, kada Aukštutinės pilies papilio gyvenvietė paversta Žemutine pilimi. Neabejotina, kad jos vakarinėje dalyje buvo ikikrikščioniškųjų apeigų kultavietė, o įvedus krikščionybę pastatyta Vilniaus vyskupystės katedra. Aukštutinė pilis ir vakarinė jos papėdė (ruožas tarp Aukštutinės pilies ir Katedros) priklausė didžiajam kunigaikščiui, čia statyti valdovų rezidencijai tinkami pastatai. Šiaurrytinėje Žemutinės pilies teritorijos dalyje, dabar turimais duomenimis, bent nuo XV a. pradėta steigti ginklų saugykla – arsenalas.
Žemutinės pilies tris pagrindines zonas – valdovo rezidenciją, vyskupystės centrą ir arsenalo vietą – pakankamai tiksliai rodė prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Berlyno archyvuose rastas 1737 m. Fiurstenhofo planas.
Žemutinės pilies gynybinėje sienoje buvo trys svarbiausieji vartai: rytiniai – į Kreivąją pilį, vakariniai, atidarantys kelią į perkėlą per Nerį, ir pietiniai – į Pilies gatvę, į miestą. Atstumai tarp pilies bokštų buvo dideli (170-180 metrų), jų pagrindinė paskirtis – saugoti vartus. Gynybinių sienų ilgi tarpsniai tebuvo pritaikyti aktyviai frontaliai gynybai. XIV a. antrojoje pusėje buvo pastatyta keletas naujų bokštų, jie jau taikyti kai kurių gynybinės sienos ruožų flankavimui. Žemutinės pilies gynybinę sieną iš išorės juosė Vilnios bei Neries upių vandenys, iš rytų pusės saugojo Pilies (Gedimino) kalnas. Vilnios upės vandenys buvo pakeliami užtvankomis, išorėje būta ir papildomų medinių įtvirtinimų.
Prie šio kelio XIII–XIV a. spietėsi nedideli mediniai pastatai. Dalis jų statyta dar prieš pasirodant Žemutinėje pilyje mūro statybai. Medinių pastatų liekanų rasta arsenalo teritorijoje, palei Šv. Onos-šv. Barboros bažnyčios pamatus. Jų taip pat 1996 m. rasta Katedros aikštėje rengiant Gedimino paminklą, taip pat 1997–1998 m. Žemutinės pilies valdovų rūmų aplinkoje.
Apie pirmuosius mūrinius pastatus, buvusius Žemutinės pilies aptvaro viduje, iki šiol turėjome labai mažai istorinių duomenų arba turimi duomenys buvo labai prieštaringi. Pastarųjų kelių dešimtmečių natūros tyrimai leido sukaupti naujos labai vertingos informacijos. 1970–1986 m. buvo atkasti pirmosios mūrinės Vilniaus katedros pamatai
Antrojo Lietuvos krikšto metu Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 m. Vilniaus vyskupui padovanojo mūrinį namą, buvusį Vilniaus pilių teritorijoje netoli nuo vėlesnio varpinės bokšto. Iki 1530 metų jame buvo Vilniaus vyskupo rezidencija. G. Brauno ir F. Hogenbergo atlase Vilniaus miesto panoramoje bei viename R Smuglevičiaus piešinyje šio namo fasaduose taip pat yra romaniniam stiliui būdingų biforinių arkų. Šis namas caro valdžios įsakymu nugriautas 1832 m.
Ryškesni gotikos stiliaus bruožai Vilniaus Žemutinėje pilyje pasirodo po antrojo Lietuvos krikšto. 1387 m. pastatoma nauja Katedra, naudojant senesnės Katedros pamatus bei sienų liekanas; šio pastato išorės sienos netinkuotos, fasaduose plytos jungtos gotikiniu būdu, puošybai buvo naudotos profilinės ir nerviūrinės plytos, sienų apdailai – keraminės glazūruotos su reljefiniais ornamentais plytelės.
Po 1419 metų gaisro pastatoma nauja daug didesnė Vilniaus katedra. Ji buvo pailgo stačiakampio plano, trinavė, halinė. Visų trijų navų rytinė siena lygiai užbaigta, taigi presbiterinė dalis atsidūrė pastato viduje. Šonines sienas iš išorės remia arkbutanai, tarp jų statomos koplyčios. Iš pradžių fasadai buvo netinkuoti, raudonų plytų, kurios jungtos gotikiniu būdu. Pagal flamandų keliautojo Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy) aprašymą, Vilniaus katedros pagrindinis vakarinis fasadas buvęs panašus į Fromborko (Frauenburgo) katedros fasadą. Šios gotikinės katedros erdvinė-tūrinė struktūra išliko iki šių dienų, nors bėgant šimtmečiams pastatas ne kartą degė, buvo perstatytas prisitaikant prie naujų stilių. Jau XVI a. fasadai buvo nutinkuoti, vakarinėje dalyje XVII a. buvo pristatyti du liauni bokštai.
Dar viena gotikinė Žemutinės pilies bažnyčia – Šv. Onos bažnyčia. Ji nedidelė, vienanavė, netinkuotais raudonų plytų fasadais, jos sienas iš išorės skaidė kontraforsai, vakarinėje dalyje priešais pagrindinį portalą buvo bokštas. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą ji paminėta 1390 metais, nugriauta 1551 metais.
XVI a. Vilniaus pilių gynybinė funkcija tapo antraeilė. Kai kurie gynybinių sienų fragmentai panaikinti, jų vietoje buvo statomi pastatai. Taip atsitiko su Žemutinės pilies aptvaro šiaurės rytų dalimi. Kampinis bokštas buvo nugriautas, šiaurinė gynybinė siena įtraukta į naujai statomo arsenalo rytinį korpusą. Žemutinės pilies viduje tuomet taip pat buvo statomi puošnūs pastatai, iškeldinami iki tol dar gyvenę miestiečiai.
1520 – 1530 metais buvo išplėsti bei rekonstruoti vėlyvojo renesanso stiliumi didžiųjų kunigaikščių rezidenciniai rūmai. Jų gotikiniai korpusai iš išorės buvo nutinkuoti, iš šiaurės pusės pastatytas rūmų šiaurinis korpusas (prieš tai nugriovus čia dar buvusius senesnius statinius). Po rekonstrukcijos rezidencinius rūmus sudarė keturi korpusai, jie dabar stovėjo vidinio, maždaug 50 x 50 m dydžio kiemo pakraščiais. Rūmai buvo trijų aukštų, išskyrus dviaukštį šiaurinį korpusą ir vakarinio korpuso dviaukštę šiaurinę dalį. Vakarinio, rytinio ir pietinio korpuso išorėje buvo nedideli priestatai, kai kuriuose iš jų buvo įrengti laiptai. Apatiniuose aukštuose buvo tarnybinės patalpos, trečiajame – priėmimo salės, sosto salė, kunigaikščio šeimos kambariai.
Žemutinės pilies kunigaikščių rūmų išorės fasadų vaizdą išsaugojo XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios dailininkų piešiniai (R Smuglevičius, P Rossi), tačiau neišliko vidaus kiemo fasadų piešinių. Pastaruoju metu natūros tyrimais nustatyta, kad vidaus kieme prie pietinio korpuso yra buvę arkinės galerijos.
dar keletas datų
1655 m.
Lietuvos sostinę užėmė maskvėnų ir Ukrainos kazokų, vadovaujamų Ivano Zolotorenkos, kariuomenė, kuri suniokojo ir išgrobstė didžiųjų kunigaikščių rūmus, o Maskvos didysis kunigaikštis Aleksejus Michailovičius pasiskelbė ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu
1661 m.
Po ilgos apsiausties Maskvos kariuomenė buvo išvyta iš Vilniaus, atgautos pilys su suniokotais rūmais, rusų vaivada nukirsdintas
XVII a. II p.–XVIII a.
Pavietų seimeliuose Lietuvos bajorija nuolat reikalavo suremontuoti apgriautus rūmus, kad juose kas trečius metus kaip Lietuvos didysis kunigaikštis galėtų reziduoti bendras Abiejų Tautų Respublikos valdovas
1766 m.
Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė Konstituciją, leidžiančią Vilniaus pilis panaudoti visuomenės reikmėms
XVIII a. II p.
Rūmuose buvo leista apsigyventi Vilniaus miestiečiams ir bajorams, kurti planai pritaikyti rūmus valstybės institucijų veiklai
1799–1801 m.
Rusijos imperijos administracijos iniciatyva buvusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių mūrai buvo nugriauti
1831 m.
Buvusių rūmų teritorijoje buvo įrengta rusų kariuomenės tvirtovė su grioviais ir pylimais
XIX a. II p.
Po rusų įtvirtinimų panaikinimo rūmų teritorija buvo išlyginta ir joje įrengtas parkas
XX a. pr.
Buvo vykdomi pirmieji archeologiniai tyrimai Vilniaus pilių teritorijoje
1983 m.
Buvo pasiūlytas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo projektas, siekiant pritaikyti juos nacionalinei dailės galerijai
1987 m.
Buvo pradėti rūmų teritorijos sistemingi archeologiniai tyrimai, kilo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių senosios rezidencijos atkūrimo idėja
šaltinis (ten dar labai daug istorijos)http://www.lietuvospilys.lt/data/architektura.htm
Svarbiausios datos :http://v1.valdovurumai.lt/Istorija/S...s_datos.lt.htm
)
Ir planai yra ir kainuotu nedaug.
Comment