Geručiai – kaimas Pakruojo rajone, prie pat Latvijos sienos. Prateka Beržtalis (įtekantis į Lielupę ties Pilsrundale). Labai senas ir buvęs stambiausias dvaro centras Žeimelio apylinkėse. Caro laikais vadinosi Хлебовый (Gliebava).
Kadangi apie šį užkampio dvarą beveik nieko nerašoma, tai “išsiliesiu” plačiau.
Iš Žeimelio reikia 5 km važiuoti į šiaurę. Kai pagrindinio kelio tiesiojoje “išlenda” parkas, sukti dešinėn ir važiuoti į jį. Šiaurinę ir rytinę dvarvietės ribas ženklina kažkurio karo (bet ne II PK) gynybiniai įtvirtinimai. Nuo jų iki Lietuvos – Latvijos sienos – apie 300 m. Dvarvietėje yra apie dešimt geriau ar prasčiau išlikusių statinių: rūmai, dvi oficinos, bravoras, kumetynas, tvartai ir kt. Daugelis pastatų skendi “sabonio” ūgio dilgėlėse. Gyvena keletas žmonių. Nenufotografavau dolomitinio tilto (neieškojau, nes nepriklauso dvaro kompleksui) ir apkasų (neįveikiau dėl dilgėlių).
Dvarų istorijų “kūrėjai” klaidingai rašo, kad šį dvarą XVI a. antroje pusėje įkūrė Jonas Hlebavičius (1480 – 1549). Teigiama. kad tai atlyginimas už pasienio ribų tarp LDK ir Kurliandijos nustatymą. Kadangi šis didikas mirė 1549 balandžio 23 d., tai jis negalėjo tuomet dalyvauti dvaro “gimdyme”. Paskutiniuosius 7 metus jis pragyveno Maskvoje, Bobruiske ir kituose slavų miestuose. Taigi, Glebavą šis Radvilų giminės priešas galėjo “pradėti” tik 1542 m. O tais metais šioje vietoje dvaro nebūta.
O gal valdos kūrėju buvo visai kitas asmuo? Aiškėja, kad taip ir nutiko. Minėto didiko sūnus Jonas Hlebavičius (1544 - 1590 m.) jaunystėje lavinosi Šv. Romos (Vokietijos) imperatoriaus dvare, kurį laiką buvo Žygimanto Augusto dvariškis, 1580-1586 m. – LDK didysis iždininkas, 1586-1590 – Trakų vaivada. Labiausiai tikėtina, kad 9 dešimtmečio antroje pusėje ir atsirado Glebava. Kai jis 1579 m. vedė Kateriną Krotoską, tai jokio dvaro Žeimelio apylinkėse dar neturėjo. Vadinasi, dvaro įkūrimo ribos susiaurėja iki maždaug dešimties metų laikotarpio. Daugiau apie jį: http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%...B2%D0%B8%D1%87
Perėjęs į evangelikų reformatų tikėjimą globojo kalvinų spaustuvę Vilniuje ir po savo sparnu priglaudė ne vieną dvarą, buvusį pasienyje su Kurliandija, kurioje kalvinai jautėsi šeimininkais (tiesa, gyvenimo pabaigoje jis vėl atsivertė į katalikybę). Nuo jo pavardės dvarvietei prigijo Glebavos vietovė, o apylinkių rusai ją vadino Chliebovyj, t.y. Duoniniu. Po dvarų parceliacijos įkurtas Geručių kaimas.
1826 m. dvaro savininkas, latvis liuteronas Peteris Petrauskas, pagerbdamas žmoną katalikę, Žeimelyje pastatė mūrinę bažnyčią. Paskutinis savininkas Anatolis Lyvenas, XX a. pradžioje, valdą įkeitė Vilniaus žemės bankui, bet dalį skolų išpirkti padėjo kitas dvarininkas, o nuo visų turtinių vargų „išgelbėjo“ 1922 m. Žemės reformos įstatymas. Beveik iki praeito amžiaus pabaigos rūmuose veikė pradinė mokykla.
Alėja.
Rūmai iš pietvakarinė pusės.
Egzotikos elementai ...
Rūmai iš šiaurės rytinės pusės
Siūlyčiau pavadinimą ištaisyti į Glebavos dvaras.
Kadangi apie šį užkampio dvarą beveik nieko nerašoma, tai “išsiliesiu” plačiau.
Iš Žeimelio reikia 5 km važiuoti į šiaurę. Kai pagrindinio kelio tiesiojoje “išlenda” parkas, sukti dešinėn ir važiuoti į jį. Šiaurinę ir rytinę dvarvietės ribas ženklina kažkurio karo (bet ne II PK) gynybiniai įtvirtinimai. Nuo jų iki Lietuvos – Latvijos sienos – apie 300 m. Dvarvietėje yra apie dešimt geriau ar prasčiau išlikusių statinių: rūmai, dvi oficinos, bravoras, kumetynas, tvartai ir kt. Daugelis pastatų skendi “sabonio” ūgio dilgėlėse. Gyvena keletas žmonių. Nenufotografavau dolomitinio tilto (neieškojau, nes nepriklauso dvaro kompleksui) ir apkasų (neįveikiau dėl dilgėlių).
Dvarų istorijų “kūrėjai” klaidingai rašo, kad šį dvarą XVI a. antroje pusėje įkūrė Jonas Hlebavičius (1480 – 1549). Teigiama. kad tai atlyginimas už pasienio ribų tarp LDK ir Kurliandijos nustatymą. Kadangi šis didikas mirė 1549 balandžio 23 d., tai jis negalėjo tuomet dalyvauti dvaro “gimdyme”. Paskutiniuosius 7 metus jis pragyveno Maskvoje, Bobruiske ir kituose slavų miestuose. Taigi, Glebavą šis Radvilų giminės priešas galėjo “pradėti” tik 1542 m. O tais metais šioje vietoje dvaro nebūta.
O gal valdos kūrėju buvo visai kitas asmuo? Aiškėja, kad taip ir nutiko. Minėto didiko sūnus Jonas Hlebavičius (1544 - 1590 m.) jaunystėje lavinosi Šv. Romos (Vokietijos) imperatoriaus dvare, kurį laiką buvo Žygimanto Augusto dvariškis, 1580-1586 m. – LDK didysis iždininkas, 1586-1590 – Trakų vaivada. Labiausiai tikėtina, kad 9 dešimtmečio antroje pusėje ir atsirado Glebava. Kai jis 1579 m. vedė Kateriną Krotoską, tai jokio dvaro Žeimelio apylinkėse dar neturėjo. Vadinasi, dvaro įkūrimo ribos susiaurėja iki maždaug dešimties metų laikotarpio. Daugiau apie jį: http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%...B2%D0%B8%D1%87
Perėjęs į evangelikų reformatų tikėjimą globojo kalvinų spaustuvę Vilniuje ir po savo sparnu priglaudė ne vieną dvarą, buvusį pasienyje su Kurliandija, kurioje kalvinai jautėsi šeimininkais (tiesa, gyvenimo pabaigoje jis vėl atsivertė į katalikybę). Nuo jo pavardės dvarvietei prigijo Glebavos vietovė, o apylinkių rusai ją vadino Chliebovyj, t.y. Duoniniu. Po dvarų parceliacijos įkurtas Geručių kaimas.
1826 m. dvaro savininkas, latvis liuteronas Peteris Petrauskas, pagerbdamas žmoną katalikę, Žeimelyje pastatė mūrinę bažnyčią. Paskutinis savininkas Anatolis Lyvenas, XX a. pradžioje, valdą įkeitė Vilniaus žemės bankui, bet dalį skolų išpirkti padėjo kitas dvarininkas, o nuo visų turtinių vargų „išgelbėjo“ 1922 m. Žemės reformos įstatymas. Beveik iki praeito amžiaus pabaigos rūmuose veikė pradinė mokykla.
Alėja.
Rūmai iš pietvakarinė pusės.
Egzotikos elementai ...
Rūmai iš šiaurės rytinės pusės
Siūlyčiau pavadinimą ištaisyti į Glebavos dvaras.
Comment