XVII a. dvaras netgi dažniau buvo vadinamas pilimi. Paskutinį ir didingiausią „rūbą“ statinių kompleksui suteikė Mykolas Juozas Masalskis. Tai galėjo įvykti apie 1740 – 1743 metus. Rūmai įgijo U raidės formą, kurios „stogas“ buvo atsuktas į bažnyčios pusę, t.y. į šiaurės rytus. Vyravo baroko stiliaus elementai. Ir centrinį pastatą ir abu fligelius puošė kolonos, kurios galėjo atsirasti ir XVIII a. antroje pusėje (klasicizmo įtaka).
1768 m. M. J. Masalskis mirė, o dvaro nuosavybės teisės perėjo sūnui, Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui. Realiai dvarą administravo jo artimiausios giminaitės Viktorijos Oginskytės (mirė 1830 m.) vyras, vokiečių kilmės baronas Matas Žynevas (mirė 1814 m.), kuris 1790 m. ir galutinai nusipirko dvarą. Šiai porai neturėjus, vaikų nuosavybės teisės, atrodo, 1832 m. perėjo Tadui Oginskiui. Kai pastarasis 1844 m. mirė, ūkis liko žmonai Marijai, gyvenusiai ir 1863 m. sukilimą. XIX a. antroje pusėje dvarą dar valdė jų palikuonys Aurelija Oginskytė – Valavičienė, po to – Eustachijus Valavičius. Nuo 1885 m. dvaras palaipsniui pereina Gauronskiams – Zigizmundui ir Vladimirui. 1895 m. rūmus nuniokojo didelis gaisras – kai kurios patalpos daugiau ir nebuvo atgaivintos.
Šie 1899 m parduoda dvarininkui Petrui Gurskiui ir Edmundui Muravskiui. Pastarosios pavardės „nešiotojai“ ir liko paskutiniais dvaro savininkais. 1923 m. Edvardo Muravskio dvarą išparceliavo. Švietimo ministerija rūmų fligelyje įkūrė mokyklą, o Žemės ūkio ministerija valdė parką ir kitus statinius. 1925 m. gaisras supleškino visus aplinkinius pastatus, bet rūmai nenukentėjo. Naujos bėdos nelaukė ir po trejų metų nugriovė centrinę dalį ir arčiausiai ežero likusį fligelį. Dabar stovi tik šiaurės vakarinis fligelis ir „keli bėginiai metrai“ centrinės dalies pamatų ir sienų. Kai kurias senųjų rūmų plytas panaudojo klebonijos statybai.
Fligelio vaizdai, einant pagal laikrodžio rodyklę (pradedant nuo bažnyčios pusės):
Kitąkart pateiksiu nuotraukas iš kitų dvarvietės vietų.
1768 m. M. J. Masalskis mirė, o dvaro nuosavybės teisės perėjo sūnui, Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui. Realiai dvarą administravo jo artimiausios giminaitės Viktorijos Oginskytės (mirė 1830 m.) vyras, vokiečių kilmės baronas Matas Žynevas (mirė 1814 m.), kuris 1790 m. ir galutinai nusipirko dvarą. Šiai porai neturėjus, vaikų nuosavybės teisės, atrodo, 1832 m. perėjo Tadui Oginskiui. Kai pastarasis 1844 m. mirė, ūkis liko žmonai Marijai, gyvenusiai ir 1863 m. sukilimą. XIX a. antroje pusėje dvarą dar valdė jų palikuonys Aurelija Oginskytė – Valavičienė, po to – Eustachijus Valavičius. Nuo 1885 m. dvaras palaipsniui pereina Gauronskiams – Zigizmundui ir Vladimirui. 1895 m. rūmus nuniokojo didelis gaisras – kai kurios patalpos daugiau ir nebuvo atgaivintos.
Šie 1899 m parduoda dvarininkui Petrui Gurskiui ir Edmundui Muravskiui. Pastarosios pavardės „nešiotojai“ ir liko paskutiniais dvaro savininkais. 1923 m. Edvardo Muravskio dvarą išparceliavo. Švietimo ministerija rūmų fligelyje įkūrė mokyklą, o Žemės ūkio ministerija valdė parką ir kitus statinius. 1925 m. gaisras supleškino visus aplinkinius pastatus, bet rūmai nenukentėjo. Naujos bėdos nelaukė ir po trejų metų nugriovė centrinę dalį ir arčiausiai ežero likusį fligelį. Dabar stovi tik šiaurės vakarinis fligelis ir „keli bėginiai metrai“ centrinės dalies pamatų ir sienų. Kai kurias senųjų rūmų plytas panaudojo klebonijos statybai.
Fligelio vaizdai, einant pagal laikrodžio rodyklę (pradedant nuo bažnyčios pusės):
Kitąkart pateiksiu nuotraukas iš kitų dvarvietės vietų.
.
Comment