Apie šiuos rūmus, tiksliau, jų pėdsaką (išlikę tik ūkinių keletas pastatėlių ir tvora) forume iki šiol temos nebuvo. O ta vieta yra tikrai įdomi. Šie, 1757-1761 žymaus architekto J. K. Glaubico suprojektuoti, rūmai minimi L. Tolstojaus "Kare ir taikoje", taip pat mažiau žinomuose rusų autorių kūriniuose - V. Pikulio "Kiekvienam savo", V. Mordovcevo "Dvyliktųjų metų audra". Nuo tarpukario ten įsikūręs botanikos sodas, dabar - VU botanikos sodo Vingio filialas.
Šiek tiek istorijos iš vilniausparkai.lt:
Taip pat apie šią vietą rusų kalba: http://www.vilnius.skynet.lt/dvorec_v_zakrete.html
Ten yra ir keletas senovinių akvarelių iš V. Drėmos "Dingusio Vilniaus":
S. Smolikovskis ,1850 m., akvarelė (fragmentas)
M. Janunuškevič, 1836 m.
A. Žemaitis, 1848 m. litografija
Na o dabar apie tai, kas ten yra mūsų dienomis. Išlikusi nemaža dalis rūmų laikų autentiškos tvoros, keletas šiek tiek rekonstruotų ūkinių pastatų, kurhauzo laikų liepų alėja, įkuriant botanikos sodą (1920 m.) pastatyta rąstinė sodyba, šiltnamių aptarnavimo pastatas.
Taigi, pirmiausia pastatai, vėliau ir botanikos sodo vaizdai.
Šis pastatas tikrai mena rūmų laikus, jį galima matyti ir senovinėse akvarelėse, pačiame teritorijos viduryje:
(fotografuota 2005-05)
(fotografuota 2005-05)
Aplink langus neseniai daryti architektūriniai zondai aiškinantis angų senumą. Patys langų rėmai ir mechanizmai taip pat XIX a. pab - XX a. pr. menantys
Tik jei bus daromi remontai, tai neabejotinai bus sunaikinta
Kita pastato pusė. Kur tik nutrupėjęs tinkas, visur matyti senovinis mūras ir rekonstrukcijų pėdsakai:
Tiek apie šį pastatą, kitus aprodysiu vėliau
Šiek tiek istorijos iš vilniausparkai.lt:
XVI a. pradžioje Lukiškių šile (Vingyje, tuomet vadintame Radvilų Lukiškėmis) stovėjo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaras, greičiausiai medinis. Apie 1550 m., šiuose rūmuose Radvila Juodasis priglaudė Vilniuje pasirodžiusius protestantus, jiems išskyrė didelę salę koplyčiai. Kalvinai šioje vietoje veikė 1553-1561 m., vėliau persikėlėį patalpas miesto centre.
Radvilos Juodojo sūnus Stanislovas Radvila (1559-1599), Žemaitijos seniūnas, perėjęs į katalikybę XVI a. pabaigoje Lukiškių dvarą su visais buvusiais pastatais, sodais ir laukais padovanojo jėzuitams, jų vasarvietei įrengti.
Jėzuitai šią teritoriją, tuomet vadintą Jėzuitų Lukiškėmis valdė iki pat ordino panaikinimo. Už pajamas gautas pardavinėjant tabaką ir saldžiąją degtinę (likerį) Akademijos vaistinėje, jėzuitai medinio dvarelio vietoje pagal architekto J.K. Glaubico projektą pasistatė didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis. Rūmai sudarė pasagos formos pastatų ansamblį, kurio vidinį kiemą iš trijų pusių supo trys vienodo dydžio korpusai. Į šiaurę nuo rūmų plytėjo daržai, stovėjo ūkiniai pastatai.
1773 m. likvidavus jėzuitų ordiną Vingio rūmai ir žemė atiteko Vilniaus vyskupui J.I. Masalskiui, tuometiniam Lietuvos Edukacinės komisijos pirmininkui. Rūmuose jis įrengė parapinių mokyklų mokytojų seminariją ir bendrabutį dviems šimtams žmonių. XVIII a. rytinėje parko dalyje buvo įkurtas žvėrynas.
Po vyskupo mirties 1794 m. Jėzuitų Lukiškes paveldėjo Potockiai, kurie jas pardavė grafui Zubovui, o pastarasis – Vilniaus generalgubernatoriui L. Benigsenui. 1812 m. Vingio rūmuose ištisą mėnesį viešėjo caras Aleksandras I su savo generaliniu štabu. Įsigeidęs čia turėti nuolatinę vasarvietę Aleksandras I-sis už 12000 dukatų iš Benigseno įsigijo visą Vingio teritoriją su rūmais.
1812 m. caro Aleksandro I-ojo garbei rengiant pokylį, paaiškėjo, jog visi svečiai rūmuose netilps. Vilniaus universiteto architektūros profesorius Mykolas Šulcas šiam tikslui pastatė dailią pavėsinę, kurioje turėjo vakarieniauti caras su aukštuomene. Porai valandų likus iki vakarienės netikėtai nuvirto pavėsinės stogas nuolaužomis užberdamas parketą. Išsigandęs, kad bus apkaltintas pasikėsinimu, architektas nusiskandino. Nepaisant šio tragiško incidento puota vyko toliau. Stogo nuolaužos buvo surinktos, parketas nuvalytas. Puotos pabaigoje gauta žinia, jog Napoleono kariuomenė persikėlė per Nemuną ir artėja prie Vilniaus.
Į Vilnių įžengę prancūzai 1812 m. rūmuose įrengė karo ligoninę, kuri kartu su sužeistaisiais sudegė.
Po karo caro administracija rūmų remontu nesirūpino. Jie palaipsniui nyko ir 1855 m. buvo nugriauti. Parko teritorijoje buvo įrengtas karinio inžinerijos dalinio mokymų laukas ir artilerijos poligonas. Ant vaizdingo Neries kranto, 1857 m. Vilniaus karinio gubernatoriaus V. Nazimovo iniciatyva buvo įrengtas vasaros kurhauzas. Čia buvo pastatytas medinis paviljonas, ūkiniai pastatai, įveistas gana didelis parkas, dvarvietės šlaite pasodinta liepų alėja, buvo rengiami šokių vakarai, vaidinimai, sutraukdavę minias gyventojų.
1920 m. Vingyje pradėti sodinti Stepono Batoro universiteto botanikos sodo sodinukai, buvo suformuotas gausus augalų parkas, vėliau – 1975 m. dalis jų perkelta į naująjį Vilniaus universiteto botanikos sodą, įkurtą Kairėnuose.
Radvilos Juodojo sūnus Stanislovas Radvila (1559-1599), Žemaitijos seniūnas, perėjęs į katalikybę XVI a. pabaigoje Lukiškių dvarą su visais buvusiais pastatais, sodais ir laukais padovanojo jėzuitams, jų vasarvietei įrengti.
Jėzuitai šią teritoriją, tuomet vadintą Jėzuitų Lukiškėmis valdė iki pat ordino panaikinimo. Už pajamas gautas pardavinėjant tabaką ir saldžiąją degtinę (likerį) Akademijos vaistinėje, jėzuitai medinio dvarelio vietoje pagal architekto J.K. Glaubico projektą pasistatė didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis. Rūmai sudarė pasagos formos pastatų ansamblį, kurio vidinį kiemą iš trijų pusių supo trys vienodo dydžio korpusai. Į šiaurę nuo rūmų plytėjo daržai, stovėjo ūkiniai pastatai.
1773 m. likvidavus jėzuitų ordiną Vingio rūmai ir žemė atiteko Vilniaus vyskupui J.I. Masalskiui, tuometiniam Lietuvos Edukacinės komisijos pirmininkui. Rūmuose jis įrengė parapinių mokyklų mokytojų seminariją ir bendrabutį dviems šimtams žmonių. XVIII a. rytinėje parko dalyje buvo įkurtas žvėrynas.
Po vyskupo mirties 1794 m. Jėzuitų Lukiškes paveldėjo Potockiai, kurie jas pardavė grafui Zubovui, o pastarasis – Vilniaus generalgubernatoriui L. Benigsenui. 1812 m. Vingio rūmuose ištisą mėnesį viešėjo caras Aleksandras I su savo generaliniu štabu. Įsigeidęs čia turėti nuolatinę vasarvietę Aleksandras I-sis už 12000 dukatų iš Benigseno įsigijo visą Vingio teritoriją su rūmais.
1812 m. caro Aleksandro I-ojo garbei rengiant pokylį, paaiškėjo, jog visi svečiai rūmuose netilps. Vilniaus universiteto architektūros profesorius Mykolas Šulcas šiam tikslui pastatė dailią pavėsinę, kurioje turėjo vakarieniauti caras su aukštuomene. Porai valandų likus iki vakarienės netikėtai nuvirto pavėsinės stogas nuolaužomis užberdamas parketą. Išsigandęs, kad bus apkaltintas pasikėsinimu, architektas nusiskandino. Nepaisant šio tragiško incidento puota vyko toliau. Stogo nuolaužos buvo surinktos, parketas nuvalytas. Puotos pabaigoje gauta žinia, jog Napoleono kariuomenė persikėlė per Nemuną ir artėja prie Vilniaus.
Į Vilnių įžengę prancūzai 1812 m. rūmuose įrengė karo ligoninę, kuri kartu su sužeistaisiais sudegė.
Po karo caro administracija rūmų remontu nesirūpino. Jie palaipsniui nyko ir 1855 m. buvo nugriauti. Parko teritorijoje buvo įrengtas karinio inžinerijos dalinio mokymų laukas ir artilerijos poligonas. Ant vaizdingo Neries kranto, 1857 m. Vilniaus karinio gubernatoriaus V. Nazimovo iniciatyva buvo įrengtas vasaros kurhauzas. Čia buvo pastatytas medinis paviljonas, ūkiniai pastatai, įveistas gana didelis parkas, dvarvietės šlaite pasodinta liepų alėja, buvo rengiami šokių vakarai, vaidinimai, sutraukdavę minias gyventojų.
1920 m. Vingyje pradėti sodinti Stepono Batoro universiteto botanikos sodo sodinukai, buvo suformuotas gausus augalų parkas, vėliau – 1975 m. dalis jų perkelta į naująjį Vilniaus universiteto botanikos sodą, įkurtą Kairėnuose.
Ten yra ir keletas senovinių akvarelių iš V. Drėmos "Dingusio Vilniaus":
S. Smolikovskis ,1850 m., akvarelė (fragmentas)
M. Janunuškevič, 1836 m.
A. Žemaitis, 1848 m. litografija
Na o dabar apie tai, kas ten yra mūsų dienomis. Išlikusi nemaža dalis rūmų laikų autentiškos tvoros, keletas šiek tiek rekonstruotų ūkinių pastatų, kurhauzo laikų liepų alėja, įkuriant botanikos sodą (1920 m.) pastatyta rąstinė sodyba, šiltnamių aptarnavimo pastatas.
Taigi, pirmiausia pastatai, vėliau ir botanikos sodo vaizdai.
Šis pastatas tikrai mena rūmų laikus, jį galima matyti ir senovinėse akvarelėse, pačiame teritorijos viduryje:
(fotografuota 2005-05)(fotografuota 2005-05)
Aplink langus neseniai daryti architektūriniai zondai aiškinantis angų senumą. Patys langų rėmai ir mechanizmai taip pat XIX a. pab - XX a. pr. menantys
Tik jei bus daromi remontai, tai neabejotinai bus sunaikintaKita pastato pusė. Kur tik nutrupėjęs tinkas, visur matyti senovinis mūras ir rekonstrukcijų pėdsakai:
Tiek apie šį pastatą, kitus aprodysiu vėliau
Comment