Tokio dvaro nėra paminėta nei knygose, nei kokiuose nors paveldo objektų dokumentuose. Beveik ir pačio dvaro nėra, bet šį tą surasti mėginau ir tame "nebuvime".
Pridedu žemėlapį, kuriame raudonai pabrauktas Vaisbūniškių kaimas. Dvaras stovėjo rytiniame kaimo pakraštyje.
Teigiama, kad kaimo pavadinimas kilo nuo vaisių gausumo soduose (t.y. “vaisių būna”). XVIII a. dvaras priklausė garsiems Užnemunės grafams Butleriams. Tikrai žinoma, kad jis 1738 m. priklausė Prienų seniūnui Morkui Antanui Butleriui ir jo žmonai, Marijampolės miesto įkūrėjai, Pranciškai Ščukaitei (g. apie 1690 – m. 1769).
Pranciškos Ščukaitės portretas, saugomas Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje Marijampolėje.
1768 m. ligotos grafienės iniciatyva iš beveik sunykusios šio dvaro koplyčios buvo paimtas Švč. Mergelės Marijos su vaikeliu paveikslas, dar vadinamas Marijos Vaizbūniškės vardu ir perkeltas į Marijampolės bažnyčią.
Paveikslo - vertingiausio dvaro palikimo - nuotrauka.
1768 m. senoje medinėje Marijampolės bažnyčios didžiajame altoriuje buvo įtaisytas garsėjantis malonėmis Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas „su suknele“, tai yra metaliniu aptaisu. Jis pavadintas „vaizbūniške“, nes grafienės Butlerienės valia buvo atgabentas iš jai priklausiusio Vaizbūniškio dvaro koplyčios. 1772 m. paveikslas dėl neaiškių priežasčių iš Didžiojo altoriaus buvo perkeltas į šoninį Šv. Antano altorių. Apie 1824 m. paveikslas perkeltas į naujai pastatytą mūrinę bažnyčią, stovinčią ir dabar. Aptaisas pagamintas iš geltono metalo skardos, kurioje didelio meistriškumo reikalaujančia kalstymo (kitaip – repusavimo) technika pavaizduoti Švč. Mergelės ir Vaikelio Jėzaus drabužiai, karūnos, aureolės bei kiti meninio vaizdo komponentai.
Sunku pasakyti, kuomet XIX a. iškilo daugiakampio plano mūriniai rūmai ir kam jie priklausė. Statybai naudotos Paežerių dvare gamintos raudonos plytos (yra plytose įspaudai). Manoma, kad iki 1863 m. dvaras priklausė Jacunskiams, kurių keli vyrai už dalyvavimą sukilime buvo ištremti į Rusijos gilumą. 1885 m. dvarui priklausė 810 margų žemės, iš kurios – 577 buvo dirbami. Apie 1890 m. dvaro sodyboje stovėjo 7 namai, kuriuose gyveno 156 žmonės. Tuomet daugiausia pajamų buvo gaunama iš durpių kasybos.
Ant šio kalnelio stovėjo dvaro rūmai.
Tvenkinys, virtęs varlių "džiaugsmu".
Pamatų akmenys - jų yra labai daug ir vietinių gyventojų saugomi, niekur netampomi.
Rūmų plytos. Žolėje slepiasi gilūs įspūdingi rūsiai, deja prieinami, turbūt, tik speleologams ir lobių ieškotojams.
Gal ne iškart po 1863 m. sukilimo iki 1920 m. Vaisbūniškius valdė Franciczek Danecki (1852 – 1920). Jis gyveno ir kitose vietovėse – pvz. duktė Liudvika 1892 m. gimė Varšuvoje.
Paskutiniojo Vaisbūniškių dvarininko kapas Bartninkų kapinėse. Užraše pažymėta, kad jis "išgyveno" 1863 metų sukilimą. Tie 63 nėra nugyventi metai, nes dvarininkas gimė 1852 m.
Poilsio atgulė netoli palaidoto savo draugo, aktyvaus 1863 m. sukilimo dalyvio (apie tai paminėta ir paminkliniame akmenyje, iškaltame Vilkaviškio skulptoriaus Mickevičiaus), kaimyninio Vilkabalių dvarininko W. E Zbrzezinskio ir jo brolio.
1924 m. spalio mėnesį į valstybės fondą perimti 226 ha išdalinti 13 samdinių. Po žemės reformos valdžiai pretenzijas reiškė minėtoji Liudvika Danecka, perėmusi dvaro valdymą iš tėvo. Rūmai griuvėsiai visiškai nuversti tik sovietmečiu. XXI a. pradžioje pamatų akmenys, sienų plytos tvarkingai sudėtos į krūveles, apribojančias rūmų teritoriją. Išliko įspūdingi vieno ūkinio pastato (tikriausiai kažkokios gamyklėlės) rūsiai, paslėpti po neseniai iškilusiu gyvenamuoju namu.
Pasakojimą baigiu šių rūsių nuotraukomis:
Įėjimas "užmaskuotas" šiuolaikinėmis durimis (jų nespėjau įamžinti). O tuo atsiveria velnias žino, kokio ilgio ir painumo labirintai. Kai kurios mūrinės landos atsiveria beveik už šimto metrų,
Pridedu žemėlapį, kuriame raudonai pabrauktas Vaisbūniškių kaimas. Dvaras stovėjo rytiniame kaimo pakraštyje.
Teigiama, kad kaimo pavadinimas kilo nuo vaisių gausumo soduose (t.y. “vaisių būna”). XVIII a. dvaras priklausė garsiems Užnemunės grafams Butleriams. Tikrai žinoma, kad jis 1738 m. priklausė Prienų seniūnui Morkui Antanui Butleriui ir jo žmonai, Marijampolės miesto įkūrėjai, Pranciškai Ščukaitei (g. apie 1690 – m. 1769).
Pranciškos Ščukaitės portretas, saugomas Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje Marijampolėje.
1768 m. ligotos grafienės iniciatyva iš beveik sunykusios šio dvaro koplyčios buvo paimtas Švč. Mergelės Marijos su vaikeliu paveikslas, dar vadinamas Marijos Vaizbūniškės vardu ir perkeltas į Marijampolės bažnyčią.
Paveikslo - vertingiausio dvaro palikimo - nuotrauka.
1768 m. senoje medinėje Marijampolės bažnyčios didžiajame altoriuje buvo įtaisytas garsėjantis malonėmis Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas „su suknele“, tai yra metaliniu aptaisu. Jis pavadintas „vaizbūniške“, nes grafienės Butlerienės valia buvo atgabentas iš jai priklausiusio Vaizbūniškio dvaro koplyčios. 1772 m. paveikslas dėl neaiškių priežasčių iš Didžiojo altoriaus buvo perkeltas į šoninį Šv. Antano altorių. Apie 1824 m. paveikslas perkeltas į naujai pastatytą mūrinę bažnyčią, stovinčią ir dabar. Aptaisas pagamintas iš geltono metalo skardos, kurioje didelio meistriškumo reikalaujančia kalstymo (kitaip – repusavimo) technika pavaizduoti Švč. Mergelės ir Vaikelio Jėzaus drabužiai, karūnos, aureolės bei kiti meninio vaizdo komponentai.
Sunku pasakyti, kuomet XIX a. iškilo daugiakampio plano mūriniai rūmai ir kam jie priklausė. Statybai naudotos Paežerių dvare gamintos raudonos plytos (yra plytose įspaudai). Manoma, kad iki 1863 m. dvaras priklausė Jacunskiams, kurių keli vyrai už dalyvavimą sukilime buvo ištremti į Rusijos gilumą. 1885 m. dvarui priklausė 810 margų žemės, iš kurios – 577 buvo dirbami. Apie 1890 m. dvaro sodyboje stovėjo 7 namai, kuriuose gyveno 156 žmonės. Tuomet daugiausia pajamų buvo gaunama iš durpių kasybos.
Ant šio kalnelio stovėjo dvaro rūmai.
Tvenkinys, virtęs varlių "džiaugsmu".
Pamatų akmenys - jų yra labai daug ir vietinių gyventojų saugomi, niekur netampomi.
Rūmų plytos. Žolėje slepiasi gilūs įspūdingi rūsiai, deja prieinami, turbūt, tik speleologams ir lobių ieškotojams.
Gal ne iškart po 1863 m. sukilimo iki 1920 m. Vaisbūniškius valdė Franciczek Danecki (1852 – 1920). Jis gyveno ir kitose vietovėse – pvz. duktė Liudvika 1892 m. gimė Varšuvoje.
Paskutiniojo Vaisbūniškių dvarininko kapas Bartninkų kapinėse. Užraše pažymėta, kad jis "išgyveno" 1863 metų sukilimą. Tie 63 nėra nugyventi metai, nes dvarininkas gimė 1852 m.
Poilsio atgulė netoli palaidoto savo draugo, aktyvaus 1863 m. sukilimo dalyvio (apie tai paminėta ir paminkliniame akmenyje, iškaltame Vilkaviškio skulptoriaus Mickevičiaus), kaimyninio Vilkabalių dvarininko W. E Zbrzezinskio ir jo brolio.
1924 m. spalio mėnesį į valstybės fondą perimti 226 ha išdalinti 13 samdinių. Po žemės reformos valdžiai pretenzijas reiškė minėtoji Liudvika Danecka, perėmusi dvaro valdymą iš tėvo. Rūmai griuvėsiai visiškai nuversti tik sovietmečiu. XXI a. pradžioje pamatų akmenys, sienų plytos tvarkingai sudėtos į krūveles, apribojančias rūmų teritoriją. Išliko įspūdingi vieno ūkinio pastato (tikriausiai kažkokios gamyklėlės) rūsiai, paslėpti po neseniai iškilusiu gyvenamuoju namu.
Pasakojimą baigiu šių rūsių nuotraukomis:
Įėjimas "užmaskuotas" šiuolaikinėmis durimis (jų nespėjau įamžinti). O tuo atsiveria velnias žino, kokio ilgio ir painumo labirintai. Kai kurios mūrinės landos atsiveria beveik už šimto metrų,
Tokiuose rūsiuose galima ir vyno podėlį įsirengti.
Comment