Tema miršta...
Skelbimas
Collapse
No announcement yet.
[PAN] Paslaptingieji požeminiai tuneliai Panevėžyje
Collapse
X
-
Miesto centre - unikalūs požemiai
Rasti dar vieni požemiai http://www.sekunde.lt/panevezio-nauj...alus-pozemiai/
Ar į Panevėžio kolegiją gidai kada nors ves turistus taip, kaip į vieną seniausių Europoje Vilniaus universitetą? Prižiūrėtu kultūros paveldu negalintis pasigirti Panevėžys gali būti ne mažiau įdomus nei pavyzdingai sutvarkytas Vilniaus senamiestis.
Susirūpino požemiais
Aukštaitijos sostinės pačiame centre, po Panevėžio kolegijos pastatais, slepiami unikalūs arkiniai-skliautiniai rūsiai, statyti prieš daugiau nei 200-us metų ir dar nė karto netyrinėti istorikų. Vienintelius mieste išlikusius vienuolių pijorų 19-ajame amžiuje įrengtus rūsius restauruoti užsimojusi Panevėžio kolegija planuoja paversti turistų traukos vieta.
Kol kas kultūros paveldu naudojasi šluotas ir kibirus po rūsių skliautais susikrovusios švietimo įstaigos valytojos bei dirbtuves įsirengę kolegijos dailės dėstytojai.
Kolegijos direktoriaus Egidijaus Žukausko teigimu, rengiama paraiška Kultūros paveldo departamentui dėl finansavimo archeologiniams tyrimams ir rūsių rekonstrukcijai.
„Ne tik Panevėžyje, bet visoje Aukštaitijoje išlikusių pastatų su tokiais rūsiais tėra vienetai. Skirstydama finansavimą Kultūros ministerija tą, manau, įvertins“, – viliasi E.Žukauskas.
Aktualu dviem ministerijoms
Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinio vedėjo Arūno Umbraso nuomone, kolegijos lūkesčiai prikelti iš užmaršties unikaliuosius įstaigos rūsius yra pagrįsti.
„Įdomiausia, kad tokie patys rūsiai įrengti po abiem Panevėžio kolegijos pastatais. Galbūt jų yra netgi daugiau nei dabar galima patekti. Akivaizdu, kad šioje vietoje statant mokytojų seminarijos pastatą rūsiais buvo naudotasi ir jie niekada nebuvo išsamiai tyrinėti“, – teigė paveldosaugininkas.
A.Umbraso nuomone, Panevėžio kolegijos rūsių tyrinėjimus galėtų finansuoti ne tik Kultūros, bet ir Švietimo ministerija.
Istorikai nesutaria
Iki šių dienų išlikę ir švietimo įstaigos bendruomenei žinomi du rūsiai, įrengti po Panevėžio kolegijai priklausančiais Klaipėdos pirmuoju ir trečiuoju numeriu pažymėtais pastatais. Manoma, kad po kolegija gali būti išsiraizgiusių ir daugiau slaptų praėjimų, po žeme jungusių abu statinius. Praeities tyrinėtojų ir restauratorių laukiančių kolegijos rūsių atsiradimas istorikams tebėra mįslė. Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą jų pastatymo istoriją.
Kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko teigimu, Klaipėdos g. 1-uoju numeriu pažymėtas pastatas statytas 1840-aisiais už visuomenės surinktus pinigus.
Jame atidaryta iš Troškūnų perkelta bajorų mokykla, vėliau tapusi pirmąja Panevėžyje gimnazija. Muziejininkas svarsto, jog tuomet ir galėjo būti iškasti dabar istorikus bei paveldosaugininkus sudominę rūsiai.
Gimnazija veikė iki 1863-iųjų sukilimo. Kadangi moksleiviai jame aktyviai dalyvavo, gimnazija buvo uždaryta, o 1872-aisiais tame pastate atidaryta Panevėžio mokytojų seminarija.
Pasak A.Astramsko, ilgainiui patalpos tapo per ankštos būsimiesiems mokytojams ir seminarija persikraustė į už kelių metrų iškilusį Klaipėdos g. 3-iąjį namą. Jame įrengtos auditorijos, o pirmasis namas tapo seminaristų bendrabučiu.
Mokytojai Panevėžyje ruošti iki 1915-ųjų. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse būsimųjų mokytojų mokslo kalvę teko evakuoti į Baltarusiją.
Tačiau po karo tame pačiame pastate vėl atidaryta mokytojų seminarija, veikusi iki 1936-ųjų.
Pradžią davė pijorai
Vilniaus pedagoginio universiteto išleistame Valento Šiaudinio leidinyje „Lietuvos mokytojų seminarijos ir institutai“ teigiama, kad pirmiausia iškilo Klaipėdos g. 3-ias pastatas, statytas dar 1807-aisiais.
Pijorų vienuoliai jame įrengė šešių klasių mokyklą, vėliau tose patalpose iki 1885-ųjų veikė mokytojų seminarija. Namas-vaiduoklis dar porą metų stovėjo nenaudojamas ir 1887-ųjų ankstyvą pavasarį už 2316 rublių nugriautas. O dar po metų senojo pastato vietoje mokytojų seminarijai už 47 rūkst. 485 rublius pastatytas naujas dviaukštis mūrinis namas. Jis Panevėžį puošia iki šiol. Teigiama, kad jo antrajame aukšte buvo įrengta Aleksandro Nevskio cerkvė, aktų salė, biblioteka, pavyzdinės mokyklos klasės, seminaristų bendrabutis. Pirmajame įsikūrė mokytojų kambarys, klasės, stalių dirbtuvės ir netgi karceris. Manoma, kad jame laiką leisdavo kelioms valandoms ar net paroms už įvairias išdaigas nubausti seminaristai – būsimieji mokytojai.
Bendrabutis kvepėjo duona
Dėl Klaipėdos g. 1-ojo namo kilmės Panevėžio istorikų ir V.Šiaudinio pozicijos kardinaliai skiriasi. Pastarasis teigia, kad tik 1894-aisiais už 10–15 metrų į rytus nuo seminarijos pastatytas trijų aukštų mūrinis bendrabutis jos auklėtiniams, tai yra dabartinis Klaipėdos g. 1-as pastatas. Jo pirmajame aukšte tilpo ne tik sanitarinės patalpos, virtuvė, valgykla, gydytojo kabinetas, biblioteka, bet ir duonos kepykla.
Panevėžio kolegijos ištakų ieškanti bibliotekos vedėja Vilija Raubienė dar kituose šaltiniuose yra aptikusi, kad šis pastatas statytas tik kaip dviejų aukštų mūras ir gerokai anksčiau. Kol nėra vieningos istorikų pozicijos, pasak bibliotekininkės, nežinia, kuriais šaltiniais tikėti. Pasak V.Raubienės, abiejų pastatų rūsiuose buvo saugomi ne tik mokytojų seminarijos, bet Palėvenės, Troškūnų mokyklų bylos.
Tik 1915-aisiais, kaip ir seminarija, jos buvo evakuotos į Baltarusiją ir tik šiais metais Panevėžio apskrities archyvo vadovas Leonas Kaziukonis joje surado net 71 bylą unikalios medžiagos – dienynus, įrašus apie mokinius ir kita. „Turime puikų paveldą ir jį būtinai reikia prikelti ir parodyti. Įsivaizduokite, ten, kur dabar Panevėžio kolegija, jau 200 metų vykdoma švietėjiška veikla. Tai yra unikalu“, – pabrėžė V.Raubienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
2012-08-28 09:18
Comment
-
Esu mates kazkokius is raudonu plytu ismurytus pozemius salia ekrano kulturos rumu juos statant nors man dabar galvojant gal tai buvo kazkokia kanalizacija is caro statyto kallejmo nors gal kiek ir per didoki nuleist...ssss...bet mes vaikai taip ir pabijojom nusileist i juos bet faktas tas kad tunelis ejo link nevezio o jose berods buvo kazkokios grotos greiciausia tai buvo kalejmo kanalizacija manyciau tai ner sunku patikrint tikrai turetu but islike kazkokie kaleimo statybos dokumentai ir manyciau paslaptingus tunelius galimetu isbraukt is paslaptinguju sarasu. :-)
Comment
-
Manau, kad per karą kasant nišas turbūt ir rado tuos tunelius, bet turbūt juos nutylėjo. Ir mano amžiną atilsį tėvas sakė, kad ten buvo, kai statė Bendruomėnių rūmus. Tunelis vedė į vakarų pusę, bet ten buvo įstatytos grotos. Taip pat buvo atšaka į bendruomėnių rūmų pusę, kurioje irgi buvo istatytos grotos. Galbūt kai vaikai pradėjo vaikščioti ta atšaka, ten dėl saugumo įstatė grotas.
P.S: Radau seną istorinį Panevėžio žemėlapį(Ten yra ir karo metu darytas aerofoto): http://195.182.86.150:88/flexviewers/istorinis/.
Comment
-
http://www.sekunde.lt/panbalsas/kita...iliai-po-zeme/
Kitas miesto veidas slypi giliai po žeme
Išpuoselėtu kultūros paveldu negalinčio pasigirti Panevėžio paslaptys turbūt ne mažiau įdomios nei senąją aurą išsaugojusio Vilniaus.
Vyresnės kartos panevėžiečiai prisimena dabar po gatvių asfaltu ir aikščių plytelėmis paslėptus miesto požemius. Pokario meto liudininkų pasakojimai byloja, kad tuneliai vagojo kone visą centrinę Panevėžio dalį. Požemių būta po Laisvės aikšte, Ramygalos, Vilniaus, Kranto gatvėmis.
Istorikai kelia versiją, kad požeminiai takai galėjo būti iškasti net po Nevėžiu ir jungė centrinę miesto dalį su senosiomis kapinėmis. Dalis gelžbetoninių tunelių buvo iškasta Antrojo pasaulinio karo metais – jie turėjo tarnauti kaip slėptuvės nuo priešų atakų. Tačiau istorikai tvirtina, kad miesto centrą požemiai vagojo jau XIX a. ar net anksčiau. Kam senieji panevėžiečiai mūrijo skliautus po žeme – neįminta paslaptis. Vargu ar praeities šydas kada bus praskleistas – įėjimai į požeminį Panevėžį seniai užversti ir nė neketinama kada jo ištyrinėti.
Griovė namą, aptiko tunelį
Ne tokį miesto centrą, koks yra dabar, regi 67-erių panevėžietis Arvydas Barbuška. Prieš ketvertą dešimtmečių Laisvės aikštės prieigose jam visiškai atsitiktinai teko nuklysti į vietą, kurią daugelis panevėžiečių nė neįsivaizduoja esant – apsilankyti tuneliuose, įrengtuose po Vilniaus ir Ramygalos gatvėmis.
Sovietmečiu A. Barbuškos uošvis dirbo butų ūkio valdyboje ir statėsi namą Zanavykų gatvėje. Statybinių medžiagų ieškojusiam naujakuriui maždaug 1972-aisiais valdžia leido nusigriauti dabartinėje Vilniaus ir Ramygalos gatvių sankryžoje stūksojusį dviejų aukštų pastatą. Arvydo žiniomis, apleistas namas priklausęs partijos komitetui.
„Pats tą namą padėjau ardyti. Buvom jauni, tai po juo ir palandžiojom. Namo rūsyje aptikome katilinę – stovėjo Anglijoje pagamintas didžiulis ketaus šildymo katilas. Suradome ir duris, už jų iš rūsio tolyn vedė du tuneliai“, – pasakojo A. Barbuška.
Rūsį išlandžioję namo griovėjai aptiko duris, kabojusias ant storų vyrių. Jas pravėrę jaunuoliai išvydo maždaug dabartinės gaisrinės kryptimi besidriekiantį daugiau nei poros metrų aukščio požemį. Jame iš abiejų pusių stovėjo išrikiuoti suolai. Ant jų galėjo susėsti po 5–6 žmones. Tunelyje buvo įrengta ir oro vėdinimo sistema. Maždaug už 10 m matėsi dar vienos masyvios seifo durys. „Jų atidaryti niekaip neįstengėme – kas už jų toliau, taip ir nebeišsiaiškinome. Matyt, tunelis buvo iškastas kaip slėptuvė“, – svarsto A. Barbuška.
Po žeme – archyvas
Antrasis – irgi gelžbetoninis tunelis, pasak pono Arvydo, nuo dabartinės Vilniaus ir Ramygalos gatvių sankirtos tęsėsi kone iki Švč. Trejybės bažnyčios Nepriklausomybės aikštėje. Vyras prisimena juo nuėjęs apie 150–200 metrų. Požemis baigėsi plytų mūro siena.
Panevėžiečio nuomone, šis požemis neskirtas žmonėms slėptis, mat jame nebuvo įrengtos vėdinimo sistemos. Smalsus vyras jame aptiko kur kas įdomesnių radinių nei suolai: požemyje stirksojo krūvos dokumentų – virvelėmis surištos bylos lietuvių ir rusų kalbomis, netgi jaunų žmonių nuotraukos, sumesti paradams skirti transparantai su stalininiais šūkiais, stovėjo senoviniai masyvūs odiniai foteliai, kokiuose anais laikais sėdėti galėjo tik labai aukštas pareigas ėję klerkai.
Nors ir aptriušusius, bet anuomet prabangiais laikytus baldus A. Barbuška su artimaisiais parsitempė namo ir planavo restauruoti. Vyrui apmaudu, kad nesusiprato nei pasičiupti, nei rimčiau paskaitinėti rastųjų dokumentų.
„Prožektoriais pasišviesdami keletą tik pavartėme. Gaila, kad jauniems ne tas galvoj buvo. Kaip įdomu, kieno tie archyvai… Turbūt niekas jų neišsaugojo – manau, jie ten taip ir liko“, – svarsto panevėžietis.
A. Barbuška neabejoja, kad jo aptiktieji tuneliai – ne vieninteliai vagoję Panevėžį po žeme. Jau miręs panevėžietis A. Barbuškai yra pasakojęs, kad požemis jungęs konservų fabriką Kranto g. ir spirito gamyklą Respublikos g. Iš šių kadaise buvusių miesto pramonės gigantų dabar telikę laiko niokojami griuvėsiai.
A. Barbuškos aptiktųjų tunelių irgi nebelikę nė žymės. Nugriauto pastato vietoje įrengta sankryža, o įėjimai į požemius užmūryti. Panevėžietis pamena, kad vieno įėjimo būta ne iš rūsio, o tiesiai iš Ramygalos gatvės, greta dabartinės sankryžos. Ten, kur buvusi anga, dabar išklotos šaligatvio plytelės.
Po fontanu – slėptuvės nuo priešų
Daugelis vyresnių panevėžiečių dar atsimena greta Bendruomenių rūmų Kranto gatvėje buvusius tunelius. Vieno iš kelių įėjimų į juos būta dabartinio neveikiančio fontano vietoje. Viktoras Ramutis Vitkauskas pasakoja, kad požemyje būta prieangio, iš jo ėjo dvi tunelių atšakos.
Viena vedė pėsčiųjų tilto per Nevėžį link, kita – Bendruomenių rūmų pusėn. Prieangyje galėjo tilpti greta sustoję trys suaugusieji. Tunelių atšakos iškastos zigzagais – maždaug 2 m ilgio ir tiek pat pločio kambarėliai vienas su kitu sujungti kampais.
Pokariu Kranto gatvėje veikusioje pradinėje mokykloje mokęsis V. R. Vitkauskas sako per pertraukas su draugais lėkdavęs į tunelius slėptis. Į vieną iš tunelių vedančios angos būta ir iš upės pusės, ties pėsčiųjų tiltu. „Ten buvo įrengtos slėptuvės nuo lėktuvų atakų“, – tvirtina V. R. Vitkauskas.
Panevėžietis girdėjęs kalbų, kad tuneliai driekėsi ir po dabartiniu Sausio 13-osios skveru. Neva kažkur ties kalėjimu prasidėjęs požemis ėjo po Nevėžio upe ir siekė net senąsias miesto kapines.
Tokias kalbas V. R. Vitkauskas linkęs laikyti gražia pasaka.
„Netikiu, kad tunelių būta po visu Panevėžiu. Kai iš pradinės mokyklos perėjau mokytis į Juozo Balčikonio gimnaziją, lakstydavom po tą skverą. Kur dabar netoli kalėjimo stūkso apgriuvęs tualetas, apie 1949-uosius buvo dauba, bet jokių landų ar durų niekada ten nesu matęs“, – patikina panevėžietis.
Medinius namus sulygino su žeme
Kranto gatvės tunelius gerai prisimena ir miesto Savivaldybės darbuotojas Rimas Valkavičius. Vilniaus gatvėje vaikystę praleidęs panevėžietis pasakoja apie 1963-iuosius atlėkdavęs su draugais pasiausti požemiuose. Anot jo, tunelių būta maždaug iki 1,50 m pločio ir iki poros metrų aukščio.
„Gaila, požemis ilgai atdaras nebuvo – greitai įėjimą užkasė“, – tvirtina R. Valkavičius.
Alfredas Mažylis prisimena po tunelius Kranto gatvėje landžiodavęs apie 1955-uosius. Įlįsdavęs pro angą ties fontanu, o išlįsdavo netoli upės. Toliau kelią po žeme užtverdavo griuvėsiai.
„Tada dar nebuvo Bendruomenių rūmų. Toje vietoje stovėjo mediniai nameliai, o pašlaitėje stovėjo malūnas. Ten ir mes gyvenome. Dar 1965-aisiais į armiją iš ten išėjau, o kai grįžau, mūsų namo jau nebebuvo. Visus medinukus nugriovė, žmonėms butus davė. Viską su žeme sulygino, aikštę padarė, kultūros rūmus pastatė. Tada ir tunelius užvertė“, – dėstė A. Mažylis.
Venuolių palikimas?
Miesto požemis nėra iki galo ištyrinėtas, kad galėtume patvirtinti ar paneigti tunelių egzistavimą, pripažįsta Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinio vadovas Arūnas Umbrasas.
Tačiau, anot jo, atlikti tyrimai leidžia teigti, kad tokių tunelių yra. Skliautinių tunelių fragmentų prieš keletą metų aptiko šiaurinę Laisvės aikštės dalį rekonstravę statybininkai.
„Aiškiai buvo matyti, kad tuneliai tęsėsi per aikštę bent iš dviejų pusių nuo Ukmergės gatvės ir Panevėžio bataliono gatvės į Senvagę. Tokius pačius tunelių fragmentus statybininkai aptiko ir prie Aleksandro paminklo“, – pasakojo A. Umbrasas.
Tunelių dalis mūryta iš plytų, skliautai sutvirtinti betoninėmis konstrukcijomis. Pagal statybines medžiagas spėjama, kad jie buvo įrengti XIX–XX a. sandūroje. Šių tunelių paskirtį, pasak A. Umbraso, būtų sunku įvardyti.
Tikėtina, kad po Laisvės aikšte driekėsi vienuolių pijorų statytų pastatų rūsiai. Dar 1790-aisiais vienuoliai dabartinės Klaipėdos gatvės pradžioje pastatė mūrinį kolegijos pastatą. Iki šių dienų išlikę ir švietimo įstaigos bendruomenei žinomi du rūsiai, įrengti po Panevėžio kolegijai priklausančiais Klaipėdos pirmuoju ir trečiuoju numeriu pažymėtais pastatais. Manoma, kad po kolegija gali būti išsiraizgiusių ir daugiau slaptų kelių, po žeme jungusių abu statinius. Niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad vienuoliai miesto centre nepaliko ir daugiau tokių slaptų požeminių takų.
Rūsiai sudarė painius labirintus
Dėl mistinių tunelių egzistavimo istorikų nuomonės išsiskiria.
Kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko teigimu, vieninteliai tunelius primenantys inžineriniai statiniai buvo kasami per Antrąjį pasaulinį karą. Kranto g. ir Laisvės a. buvo iškastos ilgos tranšėjos, sutvirtintos ir užpiltos žemėmis. Slėptuves stačiusiems miestiečiams vadovavo vokiečių karininkai. Požemiai turėjo saugoti nuo iš lėktuvų mėtomų bombų.
„Karo metų slėptuvės ir yra visokių mitų apie po Panevėžiu esančius tunelius kilmės šaltinis“, – mano A. Astramskas.
Tačiau istorikas pripažįsta, kad Aukštaitijos sostinės požemiai nėra ištyrinėti. Dauguma senų miesto pastatų turėjo rūsius, kai kurie jų buvo net susisiekiantys ir sudarydavo gana painų labirintą po žeme. Deja, dokumentų, įrodančių jų egzistavimą, nėra išlikę.
Seniausi išsaugoti kai kurių Panevėžio statinių, pavyzdžiui, „Kalnapilio“ gamyklos, projektai gana jauni – siekia tik XX a. pradžią.
___________________________________
Paslaptis atskleistų georadaras
Istorinius žemėlapius kolekcionuojantis ir senojo Panevėžio istorija besidomintis Savivaldybės Architektūros skyriaus darbuotojas Andrius Sviderskas yra girdėjęs nemažai pasakojimų apie miestą po žeme. Tačiau, anot jo, tėra vienintelis dokumentas, kuriame pažymėtos slėptuvės prie Bendruomenių rūmų liekanos. Jos nubraižytos geodeziniame miesto plane.
„Planšete pažymėtas tunelis, ėjęs nuo Bendruomenių rūmų fontano iki Nevėžio upės. Yra versija, kad kita atšaka driekėsi iki kalėjimo. Labai tuo norėčiau tikėti, bet įrodymų nėra“, – teigė A. Sviderskas.
Jam apmaudu, kad po tunelius landžiojusių vyresnės kartos panevėžiečių liudijimams gresia nueiti užmarštin. A. Svidersko nuomone, juos būtų prasminga susisteminti ir sudaryti požeminio Panevėžio žemėlapį.
„Atsikasti ir pažiūrėti reikėtų labai didelių lėšų. Bet šiais laikais yra kur kas paprastesnis būdas – ištyrinėti miestą georadaru. Jei daugiau uždirbčiau, iš savo atlyginimo tai padaryčiau. O Savivaldybė georadaro tikrai nenuomos, kai lėšų trūksta miesto gatvėms tvarkyti“, – svarsto A. Sviderskas.
___________________________________
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
2013-04-16 11:19
Comment
-
Tai ar rįžotės kas nors konservų fabrike išmušti tą skardą arkoje ? O gal turit info apie šį statinį ? https://maps.google.lt/maps/ms?ie=UT...,0.024118&z=15
Kokia šio stogelio paskirtis ? Nes panašu į kažkokio požeminio objekto ventiliaciją.
Comment
-
Parašė kiesza Rodyti pranešimąToks vaizdas lyg visi forumiečiai jau seniai iššniukštinėjo tuos tunelius..
Comment
-
Parašė kiesza Rodyti pranešimąTai ar rįžotės kas nors konservų fabrike išmušti tą skardą arkoje ? O gal turit info apie šį statinį ? https://maps.google.lt/maps/ms?ie=UT...,0.024118&z=15
Kokia šio stogelio paskirtis ? Nes panašu į kažkokio požeminio objekto ventiliaciją.
Comment
-
Šiek tiek žinių apie tunelius, ko pavyko išklausinėti tėčio. Jis tarybiniais laikais dirbo miesto vyr. inžinieriumi.
Toje vietoje kur statė bendruomenių rūmus, tuneliai tikrai buvo - ten pats yra matęs. Link upės tunelis apsemtas ir užgriuvęs. Po Puzino gatve tuneliai taip pat eina. Kur jų pradžia - nėra žinoma.
Tuneliai statyti Rusijos imperijos laikotarpiu. Tunelių paskirtis - vandens kolektoriai. Kadangi miestas plėtėsi, tačiau buvo gausu nedidelių upelių, buvo nuspręsta juos kanalizuoti. Buvo pastatyti kolektoriai, kuriais po žeme buvo nukreiptos upelių vagos ir padarytos angos, išeinančios į paviršių - surinkti lietaus vandeniui. Šiais kolektoriais nukreiptos upelių vagos ženkliai pagerino miesto plėtros galimybės.
Vėliau tarybiniais laikais buvo visur įrenginėjamos drenažo sistemos. Naujais vamzdžiais buvo surenkamas ne tik gruntinis vanduo, bet ir šiais kolektoriais tekėjęs upelių vanduo. Dėl šios priežasties dabar šie senieji kolektoriai gali būti sausi.
Kiek tokių senų kolektorių yra - tiksliai nėra ištirta. Jie pažymėti ne visuose planuose, kadangi savo funkcijos nebeatlieka dėl naujų sistemų funkcionavimo.
Visumoje aišku tik viena - nuo Bendruomenių rūmų atšaka ėjo į upę, kur ir sutekėdavo upelių bei lietaus vanduo. Į upę ėjo ir visos kitos atšakos - kiek jos susiliejo į vieną, o kiek ėjo paraleliai - nėra visiškai žinoma. Tikėtina, kad dalis jų užsibaigia dabartinėje senvagėje, kur anksčiau ėjo upės vaga.
Beje, dėl rūsių, esančių po G.Petkevičaitės-Bitės biblioteka - ten tikrai nieko ypatingo nėra, jokio susisiekimo su kitais rūsiais ar pan. Per pastato rekonstrukcija buvo ištirta kiekviena plyta.
Comment
-
Taigi, po kiek laiko ir vėl atnaujinau tunelių žemėlapį. Pataisiau gramatines klaidas, pridėjau vietovių... Bet tikrai nekursiu naujoviškos sistemos žemėlapio. Tas pats žemėlapis. https://maps.google.lt/maps/ms?msid=...661b7078&msa=0
Comment
-
Parašė arra Rodyti pranešimąTaigi, po kiek laiko ir vėl atnaujinau tunelių žemėlapį. Pataisiau gramatines klaidas, pridėjau vietovių... Bet tikrai nekursiu naujoviškos sistemos žemėlapio. Tas pats žemėlapis. https://maps.google.lt/maps/ms?msid=...661b7078&msa=0
Comment
Comment