Kada gi pagaliau bus įmintos Panevėžio požemių mįslės? Prie šio tikslo įgyvendinimo kviečiu prisijungti ir miestai.net forumo bendruomenę 
Atskleiskime Panevėžio istoriją drauge!
Atskleiskime Panevėžio istoriją drauge!
Parašė Miesto požemių paslaptys - dar neįminta mįslė
http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=6024
Paskelbta: 2005-02-03, Rasa Šošič
Tik miesto istorijos tyrinėtojams atrodo, kad apie senąjį Panevėžį žinoma beveik viskas - istorikai aprašė to meto pastatus, iškilias asmenybes, papročius ir tradicijas. Tačiau senieji panevėžiečiai, šiame mieste gimę ir užaugę, pasakoja apie istorikams dar nežinomus požeminio miesto egzistavimo faktus. Panevėžietis ponas Raimundas teigia, kad yra slaptas požeminis tunelis, jungiantis moterų kalėjimą ir senąsias miesto kapines. Jis žino, kaip tunelį galima būtų pritaikyti miesto reikmėms.
Įgriuvo žemė
Būdamas aštuonerių, su kitais panašaus amžiaus vaikais Raimundas stebėjo viešųjų tualetų prie dabartinių Panevėžio pataisos namų statybą. "Tai buvo 1967-ieji ar 1968-ieji. Per statybas įgriuvo žemė. Mums, vaikams, buvo įdomu, kas ten, atsiradusioje duobėje. Kai statybininkai baigė darbą, neiškentėme ir įlipome. Pamatėme maždaug 4,5 metro pločio arką. Ji buvo iš raudonų plytų, tokių pat, kaip ir moterų kalėjimas. Pamatėme medines duris. Atėję kitą dieną, jas radome išlaužtas, taigi sulindome į vidų",- pasakojo "Sekundės" pašnekovas.
Vaikai atsidūrė tunelyje. Drąsos eiti toliau užteko. Viduje, pasak pono Raimundo, buvo sausa, sienos molinės. Vaikams atrodė, kad požeminis takas veda vis gilyn, nes iš pradžių dar pastebėdavo medžių šaknis, o einant toliau geso žvakė, trūko oro ir šaknų nebesimatė. Vaikai iš požemio išlindo P.Puzino gatvėje, visai netoli banko. "Požemis viliojo, kasdien eidavom vis toliau. Nuo P.Puzino gatvės požeminis kelias vedė dar giliau po žeme. Dar vieną išėjimą iš požemio atradome prie dabartinių Bendruomenių rūmų",- kalbėjo ponas Raimundas. Tačiau vieną dieną pavojingas vaikų pramogas nutraukė tuometė milicija, ji iškrapštė nutrūktgalvius iš po žemės ir prigrasė daugiau čia kojos nekelti.
Požemis vedė į kapines
Netrukus įėjimai į požemį buvo užversti žemėmis. Ponas Raimundas tvirtina, kad jo bendraamžiai įėjimą į tokį pat požemį aptiko ir senosiose miesto kapinėse. Buvo ten ir Raimundas. Jis tikina, kad tunelis toks pat, kaip ir einantis nuo moterų kalėjimo, ir išeiti iš jo buvo galima toje vietoje, kur studento Žemaičio kapas. "Manau, kad tai - tas pats požeminis kelias. Jis buvo atkastas, kai statė prie kapinių esantį darželį, tačiau ten pats nebuvau - pasakojo draugai",- teigė "Sekundės" pašnekovas.
Jis ne tik pasakojo apie pasivaikščiojimus paslaptingais tuneliais - vyriškis mielai sutiko "Sekundei" parodyti tas vietas, kur, jo teigimu, yra į požemius vedančios angos. Panevėžietis parodė ir jam žinomas dabartinėje Teatro gatvėje egzistavusias kapines. "Kiek teko girdėti, ten buvo palaidoti švedų kariai. Kai vyko statybos, iškasdavo kaulų, batų liekanų. Buvau radęs muštuką, bet mama, matyt, nujausdama, kam jis galėjo priklausyti, pasiimti neleido",- pasakojo ponas Raimundas.
Mįslingi radiniai
Panevėžietis, kad patvirtintų savo žodžius apie požeminio tunelio egzistavimą, parodė ten rastus daiktus. "Ką rasdavome požemyje, dalijomės po lygiai, ko radiniai verti - nenutuokėme. Tiesiog susėsdavome ir dėjome į krūveles - viena man, kita - tau",- sakė vyriškis.
Seniausias radinys - carinės armijos kareivio kelionės lapas. Dokumente užrašyta, kad jis išduotas 1836-aisiais. Tarp ponui Raimundui tekusių radinių - 1915-ųjų rusiško laikraščio puslapis, 1926 m. miesto policijos nuotrauka, 1936-aisiais siųstas laiškas, keli lakštai popieriaus su vandens ženklais, rodančiais, kad popierius pagamintas Petrašiūnų popieriaus fabrike. Požemių karalystėje "Sekundės" pašnekovas tvirtina radęs ir sidabrinį šaukštelį, ir neaiškios paskirties daiktą. "Gal riešutams daužyti. Tačiau kartais imu manyti, kad tai - kankinimo priemonė pirštams suspausti",- svarstė vyriškis. Tarp tunelyje rastų daiktų - 1937-ųjų karininko užrašai. "Paaugęs juos perskaičiau, tikėdamasis, kad sąsiuvinyje aprašomas požeminis kelias, tačiau, deja, ten - tik karybos mokslų konspektas",- sakė ponas Raimundas.
Tiktų cheminių atliekų saugyklai
Atitarnavęs kariuomenėje, panevėžietis dar gyveno mintimi daugiau sužinoti apie paslaptingąjį požemį. "Vaikystės draugo, dirbusio saugume, užklausiau apie tunelį. Jis man patarė nekišti nosies kur nereikia",- teigė panevėžietis.
Požemių paslaptis vyriškis prisiminė neseniai - perskaitęs miesto spaudoje, kad Skaistakalnio parke dirvožemis užterštas radioaktyviuoju radžiu. "Pamaniau, kad pavojingos žmonėms cheminės medžiagos galėtų būti saugomos senuosiuose požemiuose - ten sausa. Giliai po žeme sandėliuojamos atliekos nepadarytų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonėms",- apie originalią idėją pasakojo ponas Raimundas.
Žino apie tunelius
Kad po žeme tikrai yra senų požeminių kelių, linkusi manyti ir miesto verslininkė Dalia Kuklierienė. "Sekundei" ji pasakojo, jog įrengiant viešbučio "Romantic" rūsyje naktinį klubą nuolat atskrisdavo šikšnosparnių. Verslininkė sakė išsiaiškinusi, kad giliai po žeme - 1-ojo pasaulinio karo metais statyti tuneliai, jungę malūną su bažnyčia ir ligoninės lavonine. D.Kuklierienė sakė, kad statant "Ekrano" kultūros rūmus (dabar - Bendruomenių rūmai) dalis požeminių tunelių buvo suardyta.
"Sekundės" fotografas Sergejus Kašinas irgi tvirtina, kad statant "Ekrano" kultūros rūmus buvo atkasti požemiai - paaugliai juose landžiojo. "Tai buvo arkiniai keliai. Kas 20-30 metrų buvo įrengtos nišos. Požemio sienos - molinės, vietomis molis atsilupęs",- atsiminė fotografas. Pasak S.Kašino, ne vienas smalsuolis požemiuose susilaužė koją ar ranką. Netrukus vaikus iš ten imta vaikyti, o įėjimai į tunelius užversti šiukšlėmis ir užmūryti.
Istorikams ir architektams - mįslė
Nors apie po žeme išsiraizgiusius tunelius "Sekundei" pasakojo ne vienas panevėžietis, miesto valdininkai, istorikai ir muziejininkai apie požemių egzistavimą teigė nieko negirdėję. Jų manymu, miestelėnai linkę miestą apauginti legendomis ir pagražinti jo istoriją. Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas "Sekundei" tvirtino, jog muziejuje jokių duomenų apie kalėjimą su senosiomis miesto kapinėmis jungiantį tunelį nėra. "Nieko apie požemius negirdėjau. Manau, kad tai - graži legenda",- sakė muziejaus vadovas.
Miesto Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus dizaineris Romualdas Lukšas apie tunelius teigia nieko negirdėjęs - jokiuose miesto architektūriniuose planuose požeminiai keliai nepažymėti.
Ir Civilinės saugos skyriaus vedėja Vilma Kartanaitė apie egzistuojančius tunelius sakė dar negirdėjusi. Apie caro laikų požemius informacijos nėra ir Valstybės saugumo departamento Panevėžio skyriuje. Apie tai, kad iš kalėjimo į miestą yra slaptas požeminis kelias, tikino nieko nežinanti jau daug metų šioje įstaigoje dirbanti darbuotoja.
Ilgametis Panevėžio statybos tresto vadovas Antanas Pavalkis puikiai pamena "Ekrano" kultūros rūmų statybas. "Tačiau jokių paslaptingų požemių nebuvome atkasę, o gal tiesioginis darbų vykdytojas apie tai manęs neinformavo",- kalbėjo A.Pavalkis. Jis abejoja, kad tokie tuneliai po žeme egzistuoja. "Vaikystėje buvau skaitęs knygelę, kurioje rašė apie Gedimino ir Trakų pilis jungusį požeminį kelią. Neseniai, istorikams pradėjus tyrinėti Vilniaus pilis, teiravausi, ar galėjo būti toks tunelis. Profesionalai paneigė tokią prielaidą. Manau, kad ir su Panevėžio požemiais būtų ta pati istorija",- teigė A.Pavalkis.
Meras susidomėjo
Kalbos apie paslaptingus senus požemius miesto merui Vitui Matuzui nebuvo naujiena. "Apie tai man pasakojo 1997-aisiais architektu Savivaldybėje dirbęs Algis Graužinis. Jis teigė, kad yra tuneliai, kuriais galima patekti į Senvagę",- sakė miesto vadovas. Apie požemius jis kalbėjosi ir su verslininke D.Kuklieriene - jeigu tuneliai yra, kodėl gi jų nerestauruoti, taip būtų galima pritraukti turistus.
V.Matuzą itin sudomino pono Raimundo pasakojimas. "Mielai su juo susisiekčiau ir pasikalbėčiau apie tai",- tvirtino meras. Nors jis ir atmetė panevėžiečio idėją požemiuose sandėliuoti radžiu užterštą dirvožemį, tačiau pritarė minčiai senuosius požemius prikelti naujam gyvenimui. "Nemanau, kad kalbos apie tunelį - tik prasimanymai. Net jeigu tai legenda - ja galima sumaniai pasinaudoti",- mano miesto vadovas.
Pasirengę ištyrinėti
Kultūros paveldo specialistė Loreta Baškevičienė tvirtino, jog istorinių duomenų apie paslaptingų tunelių egzistavimą nėra. "Vaikystėje esu girdėjusi kalbų, kad po žeme yra seni slapti keliai. Buvo kalbama, kad tuneliai yra po dabartine Vasario 16-osios gatve, kad jie šakojasi. Žmonės šnekėjo, kad jais galima nueiti į KGB pastatą. Kalbų būta visokių",- pasakojo paveldo specialistė. L.Baškevičienė teigė mielai susitiktų su žmonėmis, turinčiais duomenų apie tokių tunelių egzistavimą, ir ištirtų juose rastus daiktus.
Istorija byloja, kad moterų kalėjimas pastatytas 1825-aisiais. Nors daugelis kalbintų istorikų apie iš jo vedančių požemių egzistavimą teigia duomenų neturintys, abejoti panevėžiečių pasakojimais pagrindo nėra. Kokia požeminių tunelių paskirtis ir kaip juose atsirado skirtingu metu gyvenusių žmonių daiktai - balta dėmė Panevėžio istorijos žemėlapyje. Galbūt yra ir daugiau panevėžiečių, turinčių informacijos apie paslaptingąjį tunelį ir galinčių "Sekundei" bei istorijos tyrinėtojams apie jį pasakoti. Nors legendomis nedaug kas tiki, bet jose visuomet yra dalis tiesos. Ją žinančiuosius "Sekundė" prašo paskambinti telefonu 596209 darbo dienomis nuo 10 iki 17 val.
Komentaras:
2008-08-10 Vardas: skaitytojas | El. paštas: nenurodytas
yra tie pozemiai,tik nesuprantu kodel tai oficialiai yra neigiama?pozemiai uzversti saugumo sumetimais.Vienas iejimas i pozemius buvo is dabartinio Balcikonio gimnazijos stadiono,buvo tokia vieta,bet del vaiku smalsumo pries gera 40 metu buvo uzversta.
Paskelbta: 2005-02-03, Rasa Šošič
Tik miesto istorijos tyrinėtojams atrodo, kad apie senąjį Panevėžį žinoma beveik viskas - istorikai aprašė to meto pastatus, iškilias asmenybes, papročius ir tradicijas. Tačiau senieji panevėžiečiai, šiame mieste gimę ir užaugę, pasakoja apie istorikams dar nežinomus požeminio miesto egzistavimo faktus. Panevėžietis ponas Raimundas teigia, kad yra slaptas požeminis tunelis, jungiantis moterų kalėjimą ir senąsias miesto kapines. Jis žino, kaip tunelį galima būtų pritaikyti miesto reikmėms.
Įgriuvo žemė
Būdamas aštuonerių, su kitais panašaus amžiaus vaikais Raimundas stebėjo viešųjų tualetų prie dabartinių Panevėžio pataisos namų statybą. "Tai buvo 1967-ieji ar 1968-ieji. Per statybas įgriuvo žemė. Mums, vaikams, buvo įdomu, kas ten, atsiradusioje duobėje. Kai statybininkai baigė darbą, neiškentėme ir įlipome. Pamatėme maždaug 4,5 metro pločio arką. Ji buvo iš raudonų plytų, tokių pat, kaip ir moterų kalėjimas. Pamatėme medines duris. Atėję kitą dieną, jas radome išlaužtas, taigi sulindome į vidų",- pasakojo "Sekundės" pašnekovas.
Vaikai atsidūrė tunelyje. Drąsos eiti toliau užteko. Viduje, pasak pono Raimundo, buvo sausa, sienos molinės. Vaikams atrodė, kad požeminis takas veda vis gilyn, nes iš pradžių dar pastebėdavo medžių šaknis, o einant toliau geso žvakė, trūko oro ir šaknų nebesimatė. Vaikai iš požemio išlindo P.Puzino gatvėje, visai netoli banko. "Požemis viliojo, kasdien eidavom vis toliau. Nuo P.Puzino gatvės požeminis kelias vedė dar giliau po žeme. Dar vieną išėjimą iš požemio atradome prie dabartinių Bendruomenių rūmų",- kalbėjo ponas Raimundas. Tačiau vieną dieną pavojingas vaikų pramogas nutraukė tuometė milicija, ji iškrapštė nutrūktgalvius iš po žemės ir prigrasė daugiau čia kojos nekelti.
Požemis vedė į kapines
Netrukus įėjimai į požemį buvo užversti žemėmis. Ponas Raimundas tvirtina, kad jo bendraamžiai įėjimą į tokį pat požemį aptiko ir senosiose miesto kapinėse. Buvo ten ir Raimundas. Jis tikina, kad tunelis toks pat, kaip ir einantis nuo moterų kalėjimo, ir išeiti iš jo buvo galima toje vietoje, kur studento Žemaičio kapas. "Manau, kad tai - tas pats požeminis kelias. Jis buvo atkastas, kai statė prie kapinių esantį darželį, tačiau ten pats nebuvau - pasakojo draugai",- teigė "Sekundės" pašnekovas.
Jis ne tik pasakojo apie pasivaikščiojimus paslaptingais tuneliais - vyriškis mielai sutiko "Sekundei" parodyti tas vietas, kur, jo teigimu, yra į požemius vedančios angos. Panevėžietis parodė ir jam žinomas dabartinėje Teatro gatvėje egzistavusias kapines. "Kiek teko girdėti, ten buvo palaidoti švedų kariai. Kai vyko statybos, iškasdavo kaulų, batų liekanų. Buvau radęs muštuką, bet mama, matyt, nujausdama, kam jis galėjo priklausyti, pasiimti neleido",- pasakojo ponas Raimundas.
Mįslingi radiniai
Panevėžietis, kad patvirtintų savo žodžius apie požeminio tunelio egzistavimą, parodė ten rastus daiktus. "Ką rasdavome požemyje, dalijomės po lygiai, ko radiniai verti - nenutuokėme. Tiesiog susėsdavome ir dėjome į krūveles - viena man, kita - tau",- sakė vyriškis.
Seniausias radinys - carinės armijos kareivio kelionės lapas. Dokumente užrašyta, kad jis išduotas 1836-aisiais. Tarp ponui Raimundui tekusių radinių - 1915-ųjų rusiško laikraščio puslapis, 1926 m. miesto policijos nuotrauka, 1936-aisiais siųstas laiškas, keli lakštai popieriaus su vandens ženklais, rodančiais, kad popierius pagamintas Petrašiūnų popieriaus fabrike. Požemių karalystėje "Sekundės" pašnekovas tvirtina radęs ir sidabrinį šaukštelį, ir neaiškios paskirties daiktą. "Gal riešutams daužyti. Tačiau kartais imu manyti, kad tai - kankinimo priemonė pirštams suspausti",- svarstė vyriškis. Tarp tunelyje rastų daiktų - 1937-ųjų karininko užrašai. "Paaugęs juos perskaičiau, tikėdamasis, kad sąsiuvinyje aprašomas požeminis kelias, tačiau, deja, ten - tik karybos mokslų konspektas",- sakė ponas Raimundas.
Tiktų cheminių atliekų saugyklai
Atitarnavęs kariuomenėje, panevėžietis dar gyveno mintimi daugiau sužinoti apie paslaptingąjį požemį. "Vaikystės draugo, dirbusio saugume, užklausiau apie tunelį. Jis man patarė nekišti nosies kur nereikia",- teigė panevėžietis.
Požemių paslaptis vyriškis prisiminė neseniai - perskaitęs miesto spaudoje, kad Skaistakalnio parke dirvožemis užterštas radioaktyviuoju radžiu. "Pamaniau, kad pavojingos žmonėms cheminės medžiagos galėtų būti saugomos senuosiuose požemiuose - ten sausa. Giliai po žeme sandėliuojamos atliekos nepadarytų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonėms",- apie originalią idėją pasakojo ponas Raimundas.
Žino apie tunelius
Kad po žeme tikrai yra senų požeminių kelių, linkusi manyti ir miesto verslininkė Dalia Kuklierienė. "Sekundei" ji pasakojo, jog įrengiant viešbučio "Romantic" rūsyje naktinį klubą nuolat atskrisdavo šikšnosparnių. Verslininkė sakė išsiaiškinusi, kad giliai po žeme - 1-ojo pasaulinio karo metais statyti tuneliai, jungę malūną su bažnyčia ir ligoninės lavonine. D.Kuklierienė sakė, kad statant "Ekrano" kultūros rūmus (dabar - Bendruomenių rūmai) dalis požeminių tunelių buvo suardyta.
"Sekundės" fotografas Sergejus Kašinas irgi tvirtina, kad statant "Ekrano" kultūros rūmus buvo atkasti požemiai - paaugliai juose landžiojo. "Tai buvo arkiniai keliai. Kas 20-30 metrų buvo įrengtos nišos. Požemio sienos - molinės, vietomis molis atsilupęs",- atsiminė fotografas. Pasak S.Kašino, ne vienas smalsuolis požemiuose susilaužė koją ar ranką. Netrukus vaikus iš ten imta vaikyti, o įėjimai į tunelius užversti šiukšlėmis ir užmūryti.
Istorikams ir architektams - mįslė
Nors apie po žeme išsiraizgiusius tunelius "Sekundei" pasakojo ne vienas panevėžietis, miesto valdininkai, istorikai ir muziejininkai apie požemių egzistavimą teigė nieko negirdėję. Jų manymu, miestelėnai linkę miestą apauginti legendomis ir pagražinti jo istoriją. Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas "Sekundei" tvirtino, jog muziejuje jokių duomenų apie kalėjimą su senosiomis miesto kapinėmis jungiantį tunelį nėra. "Nieko apie požemius negirdėjau. Manau, kad tai - graži legenda",- sakė muziejaus vadovas.
Miesto Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus dizaineris Romualdas Lukšas apie tunelius teigia nieko negirdėjęs - jokiuose miesto architektūriniuose planuose požeminiai keliai nepažymėti.
Ir Civilinės saugos skyriaus vedėja Vilma Kartanaitė apie egzistuojančius tunelius sakė dar negirdėjusi. Apie caro laikų požemius informacijos nėra ir Valstybės saugumo departamento Panevėžio skyriuje. Apie tai, kad iš kalėjimo į miestą yra slaptas požeminis kelias, tikino nieko nežinanti jau daug metų šioje įstaigoje dirbanti darbuotoja.
Ilgametis Panevėžio statybos tresto vadovas Antanas Pavalkis puikiai pamena "Ekrano" kultūros rūmų statybas. "Tačiau jokių paslaptingų požemių nebuvome atkasę, o gal tiesioginis darbų vykdytojas apie tai manęs neinformavo",- kalbėjo A.Pavalkis. Jis abejoja, kad tokie tuneliai po žeme egzistuoja. "Vaikystėje buvau skaitęs knygelę, kurioje rašė apie Gedimino ir Trakų pilis jungusį požeminį kelią. Neseniai, istorikams pradėjus tyrinėti Vilniaus pilis, teiravausi, ar galėjo būti toks tunelis. Profesionalai paneigė tokią prielaidą. Manau, kad ir su Panevėžio požemiais būtų ta pati istorija",- teigė A.Pavalkis.
Meras susidomėjo
Kalbos apie paslaptingus senus požemius miesto merui Vitui Matuzui nebuvo naujiena. "Apie tai man pasakojo 1997-aisiais architektu Savivaldybėje dirbęs Algis Graužinis. Jis teigė, kad yra tuneliai, kuriais galima patekti į Senvagę",- sakė miesto vadovas. Apie požemius jis kalbėjosi ir su verslininke D.Kuklieriene - jeigu tuneliai yra, kodėl gi jų nerestauruoti, taip būtų galima pritraukti turistus.
V.Matuzą itin sudomino pono Raimundo pasakojimas. "Mielai su juo susisiekčiau ir pasikalbėčiau apie tai",- tvirtino meras. Nors jis ir atmetė panevėžiečio idėją požemiuose sandėliuoti radžiu užterštą dirvožemį, tačiau pritarė minčiai senuosius požemius prikelti naujam gyvenimui. "Nemanau, kad kalbos apie tunelį - tik prasimanymai. Net jeigu tai legenda - ja galima sumaniai pasinaudoti",- mano miesto vadovas.
Pasirengę ištyrinėti
Kultūros paveldo specialistė Loreta Baškevičienė tvirtino, jog istorinių duomenų apie paslaptingų tunelių egzistavimą nėra. "Vaikystėje esu girdėjusi kalbų, kad po žeme yra seni slapti keliai. Buvo kalbama, kad tuneliai yra po dabartine Vasario 16-osios gatve, kad jie šakojasi. Žmonės šnekėjo, kad jais galima nueiti į KGB pastatą. Kalbų būta visokių",- pasakojo paveldo specialistė. L.Baškevičienė teigė mielai susitiktų su žmonėmis, turinčiais duomenų apie tokių tunelių egzistavimą, ir ištirtų juose rastus daiktus.
Istorija byloja, kad moterų kalėjimas pastatytas 1825-aisiais. Nors daugelis kalbintų istorikų apie iš jo vedančių požemių egzistavimą teigia duomenų neturintys, abejoti panevėžiečių pasakojimais pagrindo nėra. Kokia požeminių tunelių paskirtis ir kaip juose atsirado skirtingu metu gyvenusių žmonių daiktai - balta dėmė Panevėžio istorijos žemėlapyje. Galbūt yra ir daugiau panevėžiečių, turinčių informacijos apie paslaptingąjį tunelį ir galinčių "Sekundei" bei istorijos tyrinėtojams apie jį pasakoti. Nors legendomis nedaug kas tiki, bet jose visuomet yra dalis tiesos. Ją žinančiuosius "Sekundė" prašo paskambinti telefonu 596209 darbo dienomis nuo 10 iki 17 val.
Komentaras:
2008-08-10 Vardas: skaitytojas | El. paštas: nenurodytas
yra tie pozemiai,tik nesuprantu kodel tai oficialiai yra neigiama?pozemiai uzversti saugumo sumetimais.Vienas iejimas i pozemius buvo is dabartinio Balcikonio gimnazijos stadiono,buvo tokia vieta,bet del vaiku smalsumo pries gera 40 metu buvo uzversta.
Parašė Požeminiai tuneliai - legenda tik muziejininkams
http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=6109
Paskelbta: 2005-02-04, Rasa Šošič
"Sekundei" pirmai prabilus apie miesto požemius, vakar redakcijoje visą dieną netilo telefonai, iki pat vakaro plūdo vyresnio amžiaus miestelėnai - panevėžiečius papiktino kai kurių Savivaldybės atstovų bei Kraštotyros muziejaus direktoriaus tvirtinimai, esą požeminiai keliai, besiraizgantys nuo kalėjimo iki senųjų kapinių, - tik graži legenda. Žmonės tvirtina ką kita - tuneliai tikrai egzistuoja. Jie ne tik pasakojo apie vaikystėje išlandžiotus požemius, bet ir parodė vietas, kuriose buvo angos į paslaptinguosius tunelius.
Gėda dėl tokio požiūrio
Panevėžietis dziudo treneris Eduardas Vedluga mielai sutiko korespondentams parodyti tą vietą, kur jie, dar vaikai, buvo aptikę landą į paslaptingą tunelį. Kranto gatvėje augusį ir dabar tebegyvenantį vyriškį, perskaičiusį straipsnį apie požemius, bene labiausiai glumino valdininkų ir muziejininkų požiūris į miesto istoriją. "Skaudu girdėti, kad tai jie vadina prasimanymais. Ko norėti, tikrų panevėžiečių tarp jų mažai, suvažiavę iš Kupiškio, Rokiškio, jiems ir neįdomu, kokia ta Panevėžio istorija",- apgailestavo E.Vedluga. Bene daugiausiai skaudžių žodžių teko muziejininkams - nė nebandantiems išsiaiškinti senojo miesto paslapčių. "Kur jų kompetencija ir profesionalumas",- stebėjosi treneris.
Priėjus Bendruomenių rūmus, ponas Eduardas parodė į tarp eglaičių iškilusią ventiliacijos angą. "Šioje vietoje 1962-aisiais buvo 1,5 metro arka. Pasiėmę prožektorių, sulindome vidun. Tai buvo arkinis tunelis. Viduje - tamsu ir sausa",- pasakojo E.Vedluga. Jis tvirtina, kad įėjimai į požemius buvo ir Laisvės aikštėje, toje vietoje, kur stovėjo senasis Lenino paminklas. Prie moterų kalėjimo taip pat buvo landa, pro kurią paaugliai patekdavo į tunelį. Treneris sakė, kad tuneliu iš Bendruomenių rūmų aikštės buvo galima nukeliauti iki kalėjimo. Vyriškis pasakojo, jog ilgai jis, būdamas vaikas, su draugais po tunelius nelandžiojo - landos greitai buvo užmūrytos.
Statybininkai matė
Statant tuomečius kultūros rūmus Zenonas Kriaučiūnas dirbo "Ekrane" vairuotoju. "Į statybvietę vežiau plokštes",- pasakojo panevėžietis. Bevaikštant po statybų teritoriją, vyriškio dėmesį patraukė raudonų plytų arka. Įėjimas į ją buvo užverstas statybiniu šlamštu. "Klausiau statybininkų, kas ten yra. Jie paaiškino, jog nežinia kas. Matyt, niekas rimtai ir nesidomėjo. Vis trypiau statybvietėje, kol visi išėjo pietauti. Tada apsimoviau darbines kelnes, atmečiau arką užvertusius lentgalius, cemento gabalus ir įlindau vidun",- dalijosi prisiminimais "Sekundės" pašnekovas. Jis tvirtina, kad eiti teko kone stačia galva - tunelis iš karto niro gilyn. Buvo matyti, kad požeminis kelias veda tolyn. Grįžęs Z.Kriaučiūnas pasiėmė degtukus ir nuėjo toliau tyrinėti tunelio. Požemio vidus - išmūrytas raudonomis plytomis, siūlės dailiai užglaistytos. Vyriškis eidamas požemiu suprato, kad kelias veda Senvagės link. Viena jo atšaka suko dešiniau. "Viduje švaru, sausa, jokių daiktų neaptikau, matėsi, kad niekieno nebūta. Degtukai geso. Liepsną traukė Senvagės pusėn. Pritrūkęs degtukų, grįžau atgal",- sakė ponas Zenonas. Tunelių jis nepamiršo. Kitą kartą veždamas statybines medžiagas vairuotojas pasiėmė prožektorių, tačiau, jo didžiam nusivylimui, šviesos nebeprireikė - anga į paslaptingąjį požemį jau buvo užversta.
Nuo miesto sodo iki kalėjimo
Panevėžietis Petras Pranckevičius nesiliovė stebėtis, kad miesto valdininkai ir istorikai tikina apie požemius nieko nežinantys. "Gal uždrausta apie juos kalbėti?"- svarstė P.Pranckevičius. 1953-iaisiais jam tebuvo vienuolika metų. Su draugais angą į požemį aptiko toje vietoje, kur dabar Bendruomenių rūmai. Pasak pono Petro, tunelis atrodė tarsi ilgas šulinio rentinys su grindimis. Juo vaikai nueidavo iki kalėjimo. Kas dešimt metrų žiojėjo išmuštos angos. "Nepamenu, kaip jis atrodė, lyg ir išbetonuota viduje. Priėję iki kalėjimo, atsimušėme į sumūrytas raudonas plytas. Tunelis nebuvo tiesus. Tik įlindę pastebėjome nišą. Vėliau tunelis lyg ir pasisuka. Viduje - sausa. Išgąsdino šikšnosparniai. Tada dar nieko nežinojau apie tokius gyvūnus, baimės įvarė, tad kuo skubiau dūmėme atgal",- pasakojo "Sekundės" pašnekovas.
Jau būdamas šiek tiek vyresnis, 1963-iaisiais, P.Pranckevičius vėl ryžosi lįsti į požemį. Tačiau paauglius iš tunelio ištraukė civiliškai apsirengę žmonės ir prigrasė daugiau nebesirodyti. "Manau, kad tai buvo KGB žmonės, milicininkai dėvėjo uniformas",- sakė vyriškis. Jis vylėsi, jog istorikai imsis tyrinėti ir po žeme esančius miesto istorijos klodus. "Netikiu, kad apie tuos požemius nėra jokių duomenų. Turi būti - ne aš vienas juose buvau. Kad būtų ištirta, nebūtina griauti Bendruomenių rūmų - dabar yra modernių prietaisų",- teigė P.Pranckevičius.
Požemiuose - pinigų saugykla?
Daugelio panevėžiečių, patvirtinusių, kad po Panevėžiu tikrai egzistuoja paslaptingi požeminiai keliai, pasakojimai sutapo. Beveik visi kalbėjo, jog angos į požemį buvo prie Bendruomenių rūmų ir moterų kalėjimo. Atsirado ir tokių, kurie klaidžiodami tuneliais aptiko geležines duris. Tarp jų - panevėžietis Stasys Kuprys. "Apie 1954 - 1955 metus mokiausi 1-ojoje vidurinėje, taip tada vadino J.Balčikonio gimnaziją. Per pertraukas skubėdavome prie landos, kuri vedė į požemį. Pasišviesdavome degtukais. Požemis nebuvo tiesus, jis šakojosi. Paėję kokį šimtą metrų, pabūgome ir grįžome. Vidus buvo išmūrytas raudonomis plytomis. Rasdavome įvairių popiergalių, tačiau jie ne itin mus domino",- pasakojo ponas Stasys.
Ten, kur kalėjimas, po žeme, mokiniai aptiko geležines duris. Pasak "Sekundės" pašnekovo, vaikai į jas belsdavo, klausydavosi pridėję ausį, tačiau taip ir nesuprato, kas už jų yra. Požemių tyrinėjimas nebuvo legalus malonumas. Dažnai prie angos atskubėję mokiniai rasdavo ją užpiltą smėliu. "Išnešiodavome smėlį ir vėl ropšdavomės į tunelį",- šypsojosi prisiminęs vaikystę panevėžietis. Apie paslaptingąsias metalines duris kalbėjo ir panevėžietis Romas Kareiva. 1971-aisiais jis ne kartą landžiojo po miesto požemius. Geležines duris jis aptiko tunelio, vedančio į Senvagę, gale.
Keletas skambinusių miestelėnų tvirtino, kad paslaptingi požemiai veda į P.Puzino g. esantį banką. Bankininkai esą sumaniai pasinaudojo tuneliais ir įrengė juose pinigų saugyklas. Banko "Nord/LB Lietuva" Panevėžio skyriaus valdytojas Egidijus Žukauskas "Sekundei" teigė apie pinigų saugyklas nieko nekomentuosiąs, o apie banko istoriją esą galinti papasakoti Vilniuje esanti spaudos atstovė. "Stebiuosi, kad Panevėžio statybos tresto vadovai apie landas į požemius nieko nežino - juk viskas jų pašonėje",- sakė panevėžietis.
Skeptikų - mažuma
Atsirado ir suniekinusių pono Raimundo, išdrįsusio prabilti apie po žeme esančius tunelius, pasakojimą. Pasak panevėžiečio Donato Būtėno, kalbos apie caro laikų požeminį miestą - vaikams skirtos pasakos. "Panevėžyje tunelius ir požemines slėptuves pastatė vokiečiai 1943-iaisiais. Keturkampės angos skirtos išlįsti. Nuo miesto sodo zigzaginiai įtvirtinimai ėjo gimnazijos link. Panašios slėptuvės buvo pastatytos Laisvės aikštėje",- tvirtino D.Būtėnas.
Jo nuomone, statinio amžius ne tas, todėl istorikams nėra įdomu. "Stebina, kad civilinės saugos specialistė nieko apie tai nežino. Turi būti slėptuvių ir bunkerių planai",- sakė vyriškis. Jis įsitikinęs, kad jokios romantikos požemiuose nėra - paprasti kariški statiniai, kuriuose ir jam pačiam teko landžioti, ir tiek.
Kad požeminiai keliai - vokiečių rankų darbas, mano ir panevėžietis Lionginas Samochvalovas. "Negi būtų po upe kasę iki senos bažnyčios. Netikiu. Landžiojau ten ne kartą - žmonės visokias šiukšles metė, viduje buvo baisu, pastatyta iš blokų",- sakė ponas Lionginas.
Vokiečiai tunelių nestatė
"Pirmą kartą apie tunelius sužinojau 1946-aisiais. Ten mane nuvedė vyresnis pusbrolis. Labai bijojau - viduje tamsu. Pamenu, kad iš pradžių buvo raudonų plytų mūras, o toliau - molio siena",- prisiminimais dalijosi panevėžietė Aleksandra Bricius. Vaikai angą į požemį atrado prie Bendruomenių rūmų. Kelias vedė ligoninės link.
Požemiuose tada dar šešiametei mergaitei teko pabūti tik kartą, apie vaikų žaidimus sužinojęs tėvas išbarė ir prigrasė į tą vietą kojos daugiau nekelti.
"Galiu patvirtinti, kad požemiai - ne prasimanymas. Jie yra. Ir tikrai ne vokiečiai tunelius pastatė. Plytos atrodė senos. Naujas statinys taip neatrodo",- įsitikinusi ponia Aleksandra. Tuneliai, anot "Sekundės" pašnekovės, pokario metais buvo tapę plėšikų ir žmogžudžių prieglauda. Apie tai jai pasakojo tėvas. Į požemius mesdavo šiukšles, ten buvo krūvos utėlėtų drabužių - šie parazitai buvo pokario palydovai. "Tėvas kalbėjo, kad 1946-aisiais mieste siautėjo banditų gauja, pasivadinusi "Čiornyje koški". Jie kniaukdavo naktimis prie namų durų, o jas atidarius, apiplėšdavo. Gauja savo aukas laidojo požemiuose",- kalbėjo panevėžietė.
Ponia Aleksandra sakėsi žinanti apie dar vieną slaptą požemį, jungusį įgulos namus (toje vietoje, kur buvo "Rago" kavinė) su Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolynu. "Neseniai mirė mano teta. Ji pasakojo, kad vienuolės gatve retai vaikščiojo, nes naudojosi požemio keliu",- teigė panevėžietė. Per Antrąjį pasaulinį karą įgulos pastatai (raudonų plytų mūrai) buvo sugriauti.
Dar vienas slaptas tunelis jungė du malūnus. Vienas jų stovėjo ten, kur dabar buvusios Elektrotechnikos gamyklos pastatas. Kitoje vietoje - viešbutis "Romantic". Visos angos į požemius, anot "Sekundės" pašnekovės, buvo užverstos 1947-aisiais.
"Netikiu, kad požemius statė vokiečiai, jie neturėjo tam laiko. Jei taip būtų buvę, būtų tekę nugriauti daktarų Didžiulių namą. Juk požemiai kerta banką ir eina tolyn upės link. Jie tikrai daug senesni",- įsitikinusi moteris.
Kol direktorius abejoja, meras veikia
Kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko panevėžiečių pasakojimai ir jų pateikti radiniai pernelyg nesudomino. Jis laikosi savo nuomonės - į požemių egzistavimą nereikia žiūrėti rimtai. "Skeptiškai žiūriu. Jei parodytų, kurioje vietoje jie yra, nueitume pažiūrėti. Atneštus radinius ištyrinėtume. Visko žmonės pripasakoja",- kalbėjo A.Astramskas.
Apie rimtus miesto požemių tyrinėjimus, pasak muziejaus direktoriaus, kalbėti dar anksti, be to, tam reikia gauti lėšų.
Vakar miesto meras susitiko su "Sekundės" skaitytojams jau pažįstamu ponu Raimundu. "Šis žmogus papasakojo įdomių dalykų, netgi parodė tunelyje rastą caro laikų monetą",- teigė V.Matuzas.
Miesto vadovas nelinkęs pamiršti miesto požemių ir apie po žeme egzistuojančius paslaptingus kelius jau kalbėjosi su viešųjų ryšių partneriais. "Svarstėme galimybę pasikviesti archeologus, kurie galėtų įminti bent dalį požemių paslapčių",- sakė V.Matuzas.
Na, o "Sekundės" skaitytojai gali tikėtis šio intriguojamo pasakojimo tęsinio - korespondentai tikisi gauti paslaptingųjų tunelių brėžinius. Pasak juos saugančių asmenų, požemiai turi unikalią, galbūt net pagonybės laikus siekiančią istoriją.
Komentaras:
2005-02-04 Vardas: E.N | El. paštas: nenurodytas
Siuos zmones Vedluga ir Raimunda pazystu senei is matymo kaip senus paneveziecius. Aciu iems, uz senai zynomus dalykus, kurie buvo jau zynomi rusu laikais tik buvo nutyleta nuo Smetonos laiku.Su pagarba E.M. Laukiame nauju istorijos duomenu..
Paskelbta: 2005-02-04, Rasa Šošič
"Sekundei" pirmai prabilus apie miesto požemius, vakar redakcijoje visą dieną netilo telefonai, iki pat vakaro plūdo vyresnio amžiaus miestelėnai - panevėžiečius papiktino kai kurių Savivaldybės atstovų bei Kraštotyros muziejaus direktoriaus tvirtinimai, esą požeminiai keliai, besiraizgantys nuo kalėjimo iki senųjų kapinių, - tik graži legenda. Žmonės tvirtina ką kita - tuneliai tikrai egzistuoja. Jie ne tik pasakojo apie vaikystėje išlandžiotus požemius, bet ir parodė vietas, kuriose buvo angos į paslaptinguosius tunelius.
Gėda dėl tokio požiūrio
Panevėžietis dziudo treneris Eduardas Vedluga mielai sutiko korespondentams parodyti tą vietą, kur jie, dar vaikai, buvo aptikę landą į paslaptingą tunelį. Kranto gatvėje augusį ir dabar tebegyvenantį vyriškį, perskaičiusį straipsnį apie požemius, bene labiausiai glumino valdininkų ir muziejininkų požiūris į miesto istoriją. "Skaudu girdėti, kad tai jie vadina prasimanymais. Ko norėti, tikrų panevėžiečių tarp jų mažai, suvažiavę iš Kupiškio, Rokiškio, jiems ir neįdomu, kokia ta Panevėžio istorija",- apgailestavo E.Vedluga. Bene daugiausiai skaudžių žodžių teko muziejininkams - nė nebandantiems išsiaiškinti senojo miesto paslapčių. "Kur jų kompetencija ir profesionalumas",- stebėjosi treneris.
Priėjus Bendruomenių rūmus, ponas Eduardas parodė į tarp eglaičių iškilusią ventiliacijos angą. "Šioje vietoje 1962-aisiais buvo 1,5 metro arka. Pasiėmę prožektorių, sulindome vidun. Tai buvo arkinis tunelis. Viduje - tamsu ir sausa",- pasakojo E.Vedluga. Jis tvirtina, kad įėjimai į požemius buvo ir Laisvės aikštėje, toje vietoje, kur stovėjo senasis Lenino paminklas. Prie moterų kalėjimo taip pat buvo landa, pro kurią paaugliai patekdavo į tunelį. Treneris sakė, kad tuneliu iš Bendruomenių rūmų aikštės buvo galima nukeliauti iki kalėjimo. Vyriškis pasakojo, jog ilgai jis, būdamas vaikas, su draugais po tunelius nelandžiojo - landos greitai buvo užmūrytos.
Statybininkai matė
Statant tuomečius kultūros rūmus Zenonas Kriaučiūnas dirbo "Ekrane" vairuotoju. "Į statybvietę vežiau plokštes",- pasakojo panevėžietis. Bevaikštant po statybų teritoriją, vyriškio dėmesį patraukė raudonų plytų arka. Įėjimas į ją buvo užverstas statybiniu šlamštu. "Klausiau statybininkų, kas ten yra. Jie paaiškino, jog nežinia kas. Matyt, niekas rimtai ir nesidomėjo. Vis trypiau statybvietėje, kol visi išėjo pietauti. Tada apsimoviau darbines kelnes, atmečiau arką užvertusius lentgalius, cemento gabalus ir įlindau vidun",- dalijosi prisiminimais "Sekundės" pašnekovas. Jis tvirtina, kad eiti teko kone stačia galva - tunelis iš karto niro gilyn. Buvo matyti, kad požeminis kelias veda tolyn. Grįžęs Z.Kriaučiūnas pasiėmė degtukus ir nuėjo toliau tyrinėti tunelio. Požemio vidus - išmūrytas raudonomis plytomis, siūlės dailiai užglaistytos. Vyriškis eidamas požemiu suprato, kad kelias veda Senvagės link. Viena jo atšaka suko dešiniau. "Viduje švaru, sausa, jokių daiktų neaptikau, matėsi, kad niekieno nebūta. Degtukai geso. Liepsną traukė Senvagės pusėn. Pritrūkęs degtukų, grįžau atgal",- sakė ponas Zenonas. Tunelių jis nepamiršo. Kitą kartą veždamas statybines medžiagas vairuotojas pasiėmė prožektorių, tačiau, jo didžiam nusivylimui, šviesos nebeprireikė - anga į paslaptingąjį požemį jau buvo užversta.
Nuo miesto sodo iki kalėjimo
Panevėžietis Petras Pranckevičius nesiliovė stebėtis, kad miesto valdininkai ir istorikai tikina apie požemius nieko nežinantys. "Gal uždrausta apie juos kalbėti?"- svarstė P.Pranckevičius. 1953-iaisiais jam tebuvo vienuolika metų. Su draugais angą į požemį aptiko toje vietoje, kur dabar Bendruomenių rūmai. Pasak pono Petro, tunelis atrodė tarsi ilgas šulinio rentinys su grindimis. Juo vaikai nueidavo iki kalėjimo. Kas dešimt metrų žiojėjo išmuštos angos. "Nepamenu, kaip jis atrodė, lyg ir išbetonuota viduje. Priėję iki kalėjimo, atsimušėme į sumūrytas raudonas plytas. Tunelis nebuvo tiesus. Tik įlindę pastebėjome nišą. Vėliau tunelis lyg ir pasisuka. Viduje - sausa. Išgąsdino šikšnosparniai. Tada dar nieko nežinojau apie tokius gyvūnus, baimės įvarė, tad kuo skubiau dūmėme atgal",- pasakojo "Sekundės" pašnekovas.
Jau būdamas šiek tiek vyresnis, 1963-iaisiais, P.Pranckevičius vėl ryžosi lįsti į požemį. Tačiau paauglius iš tunelio ištraukė civiliškai apsirengę žmonės ir prigrasė daugiau nebesirodyti. "Manau, kad tai buvo KGB žmonės, milicininkai dėvėjo uniformas",- sakė vyriškis. Jis vylėsi, jog istorikai imsis tyrinėti ir po žeme esančius miesto istorijos klodus. "Netikiu, kad apie tuos požemius nėra jokių duomenų. Turi būti - ne aš vienas juose buvau. Kad būtų ištirta, nebūtina griauti Bendruomenių rūmų - dabar yra modernių prietaisų",- teigė P.Pranckevičius.
Požemiuose - pinigų saugykla?
Daugelio panevėžiečių, patvirtinusių, kad po Panevėžiu tikrai egzistuoja paslaptingi požeminiai keliai, pasakojimai sutapo. Beveik visi kalbėjo, jog angos į požemį buvo prie Bendruomenių rūmų ir moterų kalėjimo. Atsirado ir tokių, kurie klaidžiodami tuneliais aptiko geležines duris. Tarp jų - panevėžietis Stasys Kuprys. "Apie 1954 - 1955 metus mokiausi 1-ojoje vidurinėje, taip tada vadino J.Balčikonio gimnaziją. Per pertraukas skubėdavome prie landos, kuri vedė į požemį. Pasišviesdavome degtukais. Požemis nebuvo tiesus, jis šakojosi. Paėję kokį šimtą metrų, pabūgome ir grįžome. Vidus buvo išmūrytas raudonomis plytomis. Rasdavome įvairių popiergalių, tačiau jie ne itin mus domino",- pasakojo ponas Stasys.
Ten, kur kalėjimas, po žeme, mokiniai aptiko geležines duris. Pasak "Sekundės" pašnekovo, vaikai į jas belsdavo, klausydavosi pridėję ausį, tačiau taip ir nesuprato, kas už jų yra. Požemių tyrinėjimas nebuvo legalus malonumas. Dažnai prie angos atskubėję mokiniai rasdavo ją užpiltą smėliu. "Išnešiodavome smėlį ir vėl ropšdavomės į tunelį",- šypsojosi prisiminęs vaikystę panevėžietis. Apie paslaptingąsias metalines duris kalbėjo ir panevėžietis Romas Kareiva. 1971-aisiais jis ne kartą landžiojo po miesto požemius. Geležines duris jis aptiko tunelio, vedančio į Senvagę, gale.
Keletas skambinusių miestelėnų tvirtino, kad paslaptingi požemiai veda į P.Puzino g. esantį banką. Bankininkai esą sumaniai pasinaudojo tuneliais ir įrengė juose pinigų saugyklas. Banko "Nord/LB Lietuva" Panevėžio skyriaus valdytojas Egidijus Žukauskas "Sekundei" teigė apie pinigų saugyklas nieko nekomentuosiąs, o apie banko istoriją esą galinti papasakoti Vilniuje esanti spaudos atstovė. "Stebiuosi, kad Panevėžio statybos tresto vadovai apie landas į požemius nieko nežino - juk viskas jų pašonėje",- sakė panevėžietis.
Skeptikų - mažuma
Atsirado ir suniekinusių pono Raimundo, išdrįsusio prabilti apie po žeme esančius tunelius, pasakojimą. Pasak panevėžiečio Donato Būtėno, kalbos apie caro laikų požeminį miestą - vaikams skirtos pasakos. "Panevėžyje tunelius ir požemines slėptuves pastatė vokiečiai 1943-iaisiais. Keturkampės angos skirtos išlįsti. Nuo miesto sodo zigzaginiai įtvirtinimai ėjo gimnazijos link. Panašios slėptuvės buvo pastatytos Laisvės aikštėje",- tvirtino D.Būtėnas.
Jo nuomone, statinio amžius ne tas, todėl istorikams nėra įdomu. "Stebina, kad civilinės saugos specialistė nieko apie tai nežino. Turi būti slėptuvių ir bunkerių planai",- sakė vyriškis. Jis įsitikinęs, kad jokios romantikos požemiuose nėra - paprasti kariški statiniai, kuriuose ir jam pačiam teko landžioti, ir tiek.
Kad požeminiai keliai - vokiečių rankų darbas, mano ir panevėžietis Lionginas Samochvalovas. "Negi būtų po upe kasę iki senos bažnyčios. Netikiu. Landžiojau ten ne kartą - žmonės visokias šiukšles metė, viduje buvo baisu, pastatyta iš blokų",- sakė ponas Lionginas.
Vokiečiai tunelių nestatė
"Pirmą kartą apie tunelius sužinojau 1946-aisiais. Ten mane nuvedė vyresnis pusbrolis. Labai bijojau - viduje tamsu. Pamenu, kad iš pradžių buvo raudonų plytų mūras, o toliau - molio siena",- prisiminimais dalijosi panevėžietė Aleksandra Bricius. Vaikai angą į požemį atrado prie Bendruomenių rūmų. Kelias vedė ligoninės link.
Požemiuose tada dar šešiametei mergaitei teko pabūti tik kartą, apie vaikų žaidimus sužinojęs tėvas išbarė ir prigrasė į tą vietą kojos daugiau nekelti.
"Galiu patvirtinti, kad požemiai - ne prasimanymas. Jie yra. Ir tikrai ne vokiečiai tunelius pastatė. Plytos atrodė senos. Naujas statinys taip neatrodo",- įsitikinusi ponia Aleksandra. Tuneliai, anot "Sekundės" pašnekovės, pokario metais buvo tapę plėšikų ir žmogžudžių prieglauda. Apie tai jai pasakojo tėvas. Į požemius mesdavo šiukšles, ten buvo krūvos utėlėtų drabužių - šie parazitai buvo pokario palydovai. "Tėvas kalbėjo, kad 1946-aisiais mieste siautėjo banditų gauja, pasivadinusi "Čiornyje koški". Jie kniaukdavo naktimis prie namų durų, o jas atidarius, apiplėšdavo. Gauja savo aukas laidojo požemiuose",- kalbėjo panevėžietė.
Ponia Aleksandra sakėsi žinanti apie dar vieną slaptą požemį, jungusį įgulos namus (toje vietoje, kur buvo "Rago" kavinė) su Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolynu. "Neseniai mirė mano teta. Ji pasakojo, kad vienuolės gatve retai vaikščiojo, nes naudojosi požemio keliu",- teigė panevėžietė. Per Antrąjį pasaulinį karą įgulos pastatai (raudonų plytų mūrai) buvo sugriauti.
Dar vienas slaptas tunelis jungė du malūnus. Vienas jų stovėjo ten, kur dabar buvusios Elektrotechnikos gamyklos pastatas. Kitoje vietoje - viešbutis "Romantic". Visos angos į požemius, anot "Sekundės" pašnekovės, buvo užverstos 1947-aisiais.
"Netikiu, kad požemius statė vokiečiai, jie neturėjo tam laiko. Jei taip būtų buvę, būtų tekę nugriauti daktarų Didžiulių namą. Juk požemiai kerta banką ir eina tolyn upės link. Jie tikrai daug senesni",- įsitikinusi moteris.
Kol direktorius abejoja, meras veikia
Kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko panevėžiečių pasakojimai ir jų pateikti radiniai pernelyg nesudomino. Jis laikosi savo nuomonės - į požemių egzistavimą nereikia žiūrėti rimtai. "Skeptiškai žiūriu. Jei parodytų, kurioje vietoje jie yra, nueitume pažiūrėti. Atneštus radinius ištyrinėtume. Visko žmonės pripasakoja",- kalbėjo A.Astramskas.
Apie rimtus miesto požemių tyrinėjimus, pasak muziejaus direktoriaus, kalbėti dar anksti, be to, tam reikia gauti lėšų.
Vakar miesto meras susitiko su "Sekundės" skaitytojams jau pažįstamu ponu Raimundu. "Šis žmogus papasakojo įdomių dalykų, netgi parodė tunelyje rastą caro laikų monetą",- teigė V.Matuzas.
Miesto vadovas nelinkęs pamiršti miesto požemių ir apie po žeme egzistuojančius paslaptingus kelius jau kalbėjosi su viešųjų ryšių partneriais. "Svarstėme galimybę pasikviesti archeologus, kurie galėtų įminti bent dalį požemių paslapčių",- sakė V.Matuzas.
Na, o "Sekundės" skaitytojai gali tikėtis šio intriguojamo pasakojimo tęsinio - korespondentai tikisi gauti paslaptingųjų tunelių brėžinius. Pasak juos saugančių asmenų, požemiai turi unikalią, galbūt net pagonybės laikus siekiančią istoriją.
Komentaras:
2005-02-04 Vardas: E.N | El. paštas: nenurodytas
Siuos zmones Vedluga ir Raimunda pazystu senei is matymo kaip senus paneveziecius. Aciu iems, uz senai zynomus dalykus, kurie buvo jau zynomi rusu laikais tik buvo nutyleta nuo Smetonos laiku.Su pagarba E.M. Laukiame nauju istorijos duomenu..
Parašė Požemių egzistavimui patvirtinti nėra pinigų
http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=6386
Paskelbta: 2005-02-08, Rasa Šošič
Visuomenės domėjimasis po miestu esančiais požemiais pasiekė kulminaciją - į redakciją kasdien užsuka panevėžiečiai, tvirtinantys, kad žino apie senųjų tunelių egzistavimą, nešantys daiktus, rastus paslaptinguose požemiuose. "Sekundė" sulaukia labai prieštaringų nuomonių - vieni tvirtina, kad požeminiai keliai, iš kalėjimo vedantys į senąsias miesto kapines, - caro laikų palikimas, kiti tokius teiginius vadina romantikos ieškotojų svaičiojimais ir sako, jog požemiai - ne tokie paslaptingi, nes statyti per Antrąjį pasaulinį karą. Beje, istorikai teigia, kad miesto istorijos palikimo tyrinėjimams kelią užkerta tai, jog nei Panevėžio senamiestis, nei kultūrinės vertybės neįtrauktos į išliekamąją vertę turinčių objektų sąrašus.
Valdžia nežinojo
"Sekundė" pabandė išsiaiškinti, ką apie tunelių egzistavimą žinojo senieji miesto valdžios atstovai bei dvasininkai. Korespondentė surado dabar Vilniuje gyvenantį ilgametį Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininką Bronių Kačkų. Į Panevėžį B.Kačkus atvyko 1953-iaisiais ir čia praleido 34-erius metus. 25-erius iš jų buvo Vykdomojo komiteto pirmininku. "Apie po žeme esančius tunelius nieko nežinau. Statant kultūros rūmus kai kuriose vietose lyg ir buvo šis tas panašaus į požemius, tačiau tai - tik menkos liekanos",- pasakojo B.Kačkus. Jis linkęs manyti, jog tokių tunelių, apie kuriuos dabar intensyviai diskutuoja panevėžiečiai, nėra. Pasak buvusio miesto vykdomojo komiteto pirmininko, tuo metu, kai jis vadovavo Panevėžiui, miestas buvo perkastas skersai ir išilgai, nes vyko statybos, buvo tiesiami požeminiai elektros, vandentiekio, komunikacijų tinklai. "Nieko panašaus į senovinius požeminius kelius aptikti neteko",- sakė B.Kačkus. Pasak pono Broniaus, tunelių nebuvo nei tuomečiuose civilinės saugos žemėlapiuose, kur pažymėtos visos požeminės slėptuvės.
Dvasininkas apie tunelius žino iš pasakojimų
Panevėžietis Algirdas Mickevičius teigė žinąs apie požeminius kelius, jungusius Švč. Trejybės bažnyčią su įgulos namais bei vienuolynu. Įgulos namai statyti dar carinės Rusijos valdymo laikotarpiu ir buvo skirti kariškiams. Vėliau jais naudojosi Lietuvos kariuomenė. Manoma, kad Įgulos namus su bažnyčia ir vienuolynu jungė požeminiai tuneliai. Per 2-ąjį pasaulinį karą Įgulos namai buvo subombarduoti. A.Mickevičius pamena, kad toje vietoje, kur buvo vienuolyno sodas, jam - tada dar šešiamečiui, teko matyti duobę, kuri buvo tarsi anga į požemį. "Girdėjau, kad esama tunelių, jungiančių Švč.Trejybės bažnyčią su katedra",- kalbėjo A.Mickevičius.
Panevėžio vyskupijos kurijos generalvikaras Robertas Pukenis teigė, jog apie tokį požeminį kelią girdintis pirmą kartą. "O kad buvo tunelis jungęs Švč.Trejybės bažnyčią su vienuolynu, žinau iš senų žmonių pasakojimų",- sakė R.Pukenis. Generalvikaras pabrėžė, jog jokių rašytinių šaltinių, patvirtinančių tokių tunelių egzistavimą, jam nepavyko aptikti. Tačiau Švč. Trejybės bažnyčios rūsyje įrengiant šarvojimo sales angų į požemius neaptikome",- pasakojo dvasininkas.
Požemių karalystė siekia kapines
Nors daug kas gan skeptiškai reagavo į panevėžiečio pono Raimundo išsakytą mintį, kad požeminis kelias jungia moterų kalėjimą su senosiomis miesto kapinėmis, atsirado žmonių, tvirtinančių, jog tunelis tikrai prasideda kalėjime ir eina po upe.
1973-iaisiais panevėžietis Stasys Serdikevičius dalyvavo rekonstruojant moterų kalėjimo pastatą. Vyriškis dirbo suvirintoju. "Žinote, kaip ten moterys pasiilgusios vyriškos meilės. Su viena jų nulindome į rūsį - toliau nuo žmonių akių. Rūsio grindyse pastebėjau dangtį ir pakėliau jį. Pamačiau geležines kopėčias, vedančias žemyn. Sulipome. Viduje - tamsu. Šviesa sklido tik pro atkeltą rūsio dangtį. Patalpa didžiulė, tuščia, stovėjo tik senas medinis stalas. Manau, kad būtent šioje vietoje ir prasideda požeminis kelias",- įsitikinęs ponas Stasys.
Dabar Vaivaduose gyvenantis Saulius Sereika nenustebo, kad tunelis gali būti iškastas ir po upe. Jis su draugais angą į požemį aptiko 1977-aisiais ties Panevėžio statybos trestu. Pasak S.Sereikos, viena požemio atšaka ėjo tuometės elektrotechnikos gamyklos link, kita vedė į moterų kalėjimą, bet kelias jau buvo užverstas. "Mes pasukome upės link, tunelyje atsirado vandens. Ėjome tolyn, tačiau kai vandens pasidarė iki kaklo ir pradėjo gesti deglai, grįžome atgal",- pasakojo vyriškis.
Angą į slaptuosius požemius
A.Mickevičius su draugais aptiko senosiose miesto kapinėse. "Prie įėjimo į kapines, nuo bažnyčios pusės, buvo šiukšlėmis užversta duobė. Nukapstę šiukšles, radome angą - raudonų plytų arką. Tačiau ten tuneliai jau buvo užversti ir sugriauti, tad negaliu pasakyti, kur tas kelias vedė",- pasakojo ponas Algirdas.
Kad įrodytų, jog požemiai statyti dar carinės Rusijos viešpatavimo Lietuvoje laikais, ponas Darius J. atsiuntė dokumento, rasto požemiuose, nuotrauką. Tai - 1917-aisiais datuotas rusų armijos kareivio leidimo atostogauti lapas. Panevėžietis tvirtina šį dokumentą radęs požemiuose.
Požeminis planšetas Nr.66-D-16
Tarp bandančiųjų įminti po miestu esančių požemių paslaptis - "Panevėžio gatvių" darbų vykdytojas Eimutis Balčikonis. "Caro laikų požemiai - mitas",- tvirtina panevėžietis. Ir tuoj pat pateikia jo žodžius turinčius įrodyti brėžinius. Pasak E.Balčikonio, geodeziniuose miesto planuose yra pažymėtos požeminės slėptuvės. "Požeminiame planšete Nr.66-D-16 aiškiai parodyta, kad prie Bendruomenių rūmų, po žeme, yra slėptuvė. Ji prasideda ten, kur dabar fontanas",- aiškino darbų vykdytojas ir geodeziniame plane parodė vietą, kur yra slėptuvė. Pasak pono Eimučio, įėjimai į slėptuvę vis būdavo užmūrijami, kad ten nelandžiotų vaikai ar valkatos. "Nueikite į miesto Savivaldybę, pas geodezininkus ir atrasite atsakymus į visus klausimus. Panašiais geodeziniais planais naudojasi ne tik "Panevėžio gatvių" specialistai, bet ir kitos tarnybos",- sakė E.Balčikonis.
Planuose nieko nėra
Panevėžio savivaldybės Žemėtvarkos skyriaus vyriausioji specialistė Sigita Taurienė apie požeminį planšetą Nr.66-D-16 jau žinojo. "Buvo į skyrių užėjęs vyriškis, kuris domėjosi būtent šiuo planšetu. Tačiau nemanau, kad jis ten atrado reikalingą informaciją. Geodeziniame plane jokių duomenų apie požemius nėra. Nubraižytos tik požeminės komunikacijos",- sakė S.Taurienė.
Vyriausioji specialistė teigė, kad pagal geodezinius planus atsekti požemių istoriją - neįmanoma. "Pamenu, kad senuosiuose planuose buvo braižyta kažkas panašaus į jūsų minimus tunelius, tačiau šie dokumentai jau sunaikinti",- tvirtino S.Taurienė.
Tyrinėjimams negauna pinigų
Kraštotyros muziejaus istorijos skyriaus vedėja Alfreda Petrulienė linkusi manyti, jog panevėžiečių didžiulį susidomėjimą sukėlę požemiai gali būti tokio pat amžiaus, kaip ir šalia jų esantys pastatai. "Aš nieko naujo prie to, kas jau pasakyta, nepridėsiu. Manau, kad tuneliai bendraamžiai pastatų, šalia kurių jie aptikti",- teigė A.Petrulienė. Anot istorijos skyriaus vedėjos, informacijos apie senuosius požemius nėra, nes jie netyrinėti. "Panevėžiečiai, besipiktinantys, kad muziejininkai nieko neveikia, neteisūs. Mes mielai imtumėmės miesto senųjų požemių ir kito istorinio paveldo tyrinėjimų, tačiau negauname tam reikalingo finansavimo",- sakė A.Petrulienė.
Nors Kraštotyros muziejaus specialistai yra parengę ne vieną projektą, kuris padėtų išspręsti šias problemas, tačiau projektai finansuotojų dėmesio nesulaukia dėl labai svarbios priežasties - Panevėžio senamiestis ir kultūrinis paveldas neįtraukti į saugotinų vertybių sąrašus. "Tuo turėtų rūpintis paminklosaugos tarnyba, tačiau iki šiol šioje srityje jokių teigiamų poslinkių dar nematyti",- apgailestavo muziejaus istorijos skyriaus vedėja. Jos nuomone, pasirūpinti, kad senamiestis bei kultūrinis palikimas būtų įforminti kaip išliekamąją vertę turintis istorijos paveldas, ne vėlu ir dabar, tačiau tai turinčios daryti institucijos nerodo jokios iniciatyvos.
Komentarai:
2010-02-12 Vardas: gintas | El. paštas: mazarisarifas@gmail.com
kad pries statybos tresta yra tunelis tai faktas .statant bendruomeniu rumus vienas buvo atkastas ji uzgrudo statybos tresto popierias ir uzkase.
2008-08-10 Vardas: skaitytojas | El. paštas: nenurodytas
kad pozemiai yra,tai faktas,tik kazkodel sita informacija labai uzslepta,nesuprantu kodel,yra,tai tegul buna,nes jie beveik visi yra uzversti saugumo sumetimais.
Paskelbta: 2005-02-08, Rasa Šošič
Visuomenės domėjimasis po miestu esančiais požemiais pasiekė kulminaciją - į redakciją kasdien užsuka panevėžiečiai, tvirtinantys, kad žino apie senųjų tunelių egzistavimą, nešantys daiktus, rastus paslaptinguose požemiuose. "Sekundė" sulaukia labai prieštaringų nuomonių - vieni tvirtina, kad požeminiai keliai, iš kalėjimo vedantys į senąsias miesto kapines, - caro laikų palikimas, kiti tokius teiginius vadina romantikos ieškotojų svaičiojimais ir sako, jog požemiai - ne tokie paslaptingi, nes statyti per Antrąjį pasaulinį karą. Beje, istorikai teigia, kad miesto istorijos palikimo tyrinėjimams kelią užkerta tai, jog nei Panevėžio senamiestis, nei kultūrinės vertybės neįtrauktos į išliekamąją vertę turinčių objektų sąrašus.
Valdžia nežinojo
"Sekundė" pabandė išsiaiškinti, ką apie tunelių egzistavimą žinojo senieji miesto valdžios atstovai bei dvasininkai. Korespondentė surado dabar Vilniuje gyvenantį ilgametį Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininką Bronių Kačkų. Į Panevėžį B.Kačkus atvyko 1953-iaisiais ir čia praleido 34-erius metus. 25-erius iš jų buvo Vykdomojo komiteto pirmininku. "Apie po žeme esančius tunelius nieko nežinau. Statant kultūros rūmus kai kuriose vietose lyg ir buvo šis tas panašaus į požemius, tačiau tai - tik menkos liekanos",- pasakojo B.Kačkus. Jis linkęs manyti, jog tokių tunelių, apie kuriuos dabar intensyviai diskutuoja panevėžiečiai, nėra. Pasak buvusio miesto vykdomojo komiteto pirmininko, tuo metu, kai jis vadovavo Panevėžiui, miestas buvo perkastas skersai ir išilgai, nes vyko statybos, buvo tiesiami požeminiai elektros, vandentiekio, komunikacijų tinklai. "Nieko panašaus į senovinius požeminius kelius aptikti neteko",- sakė B.Kačkus. Pasak pono Broniaus, tunelių nebuvo nei tuomečiuose civilinės saugos žemėlapiuose, kur pažymėtos visos požeminės slėptuvės.
Dvasininkas apie tunelius žino iš pasakojimų
Panevėžietis Algirdas Mickevičius teigė žinąs apie požeminius kelius, jungusius Švč. Trejybės bažnyčią su įgulos namais bei vienuolynu. Įgulos namai statyti dar carinės Rusijos valdymo laikotarpiu ir buvo skirti kariškiams. Vėliau jais naudojosi Lietuvos kariuomenė. Manoma, kad Įgulos namus su bažnyčia ir vienuolynu jungė požeminiai tuneliai. Per 2-ąjį pasaulinį karą Įgulos namai buvo subombarduoti. A.Mickevičius pamena, kad toje vietoje, kur buvo vienuolyno sodas, jam - tada dar šešiamečiui, teko matyti duobę, kuri buvo tarsi anga į požemį. "Girdėjau, kad esama tunelių, jungiančių Švč.Trejybės bažnyčią su katedra",- kalbėjo A.Mickevičius.
Panevėžio vyskupijos kurijos generalvikaras Robertas Pukenis teigė, jog apie tokį požeminį kelią girdintis pirmą kartą. "O kad buvo tunelis jungęs Švč.Trejybės bažnyčią su vienuolynu, žinau iš senų žmonių pasakojimų",- sakė R.Pukenis. Generalvikaras pabrėžė, jog jokių rašytinių šaltinių, patvirtinančių tokių tunelių egzistavimą, jam nepavyko aptikti. Tačiau Švč. Trejybės bažnyčios rūsyje įrengiant šarvojimo sales angų į požemius neaptikome",- pasakojo dvasininkas.
Požemių karalystė siekia kapines
Nors daug kas gan skeptiškai reagavo į panevėžiečio pono Raimundo išsakytą mintį, kad požeminis kelias jungia moterų kalėjimą su senosiomis miesto kapinėmis, atsirado žmonių, tvirtinančių, jog tunelis tikrai prasideda kalėjime ir eina po upe.
1973-iaisiais panevėžietis Stasys Serdikevičius dalyvavo rekonstruojant moterų kalėjimo pastatą. Vyriškis dirbo suvirintoju. "Žinote, kaip ten moterys pasiilgusios vyriškos meilės. Su viena jų nulindome į rūsį - toliau nuo žmonių akių. Rūsio grindyse pastebėjau dangtį ir pakėliau jį. Pamačiau geležines kopėčias, vedančias žemyn. Sulipome. Viduje - tamsu. Šviesa sklido tik pro atkeltą rūsio dangtį. Patalpa didžiulė, tuščia, stovėjo tik senas medinis stalas. Manau, kad būtent šioje vietoje ir prasideda požeminis kelias",- įsitikinęs ponas Stasys.
Dabar Vaivaduose gyvenantis Saulius Sereika nenustebo, kad tunelis gali būti iškastas ir po upe. Jis su draugais angą į požemį aptiko 1977-aisiais ties Panevėžio statybos trestu. Pasak S.Sereikos, viena požemio atšaka ėjo tuometės elektrotechnikos gamyklos link, kita vedė į moterų kalėjimą, bet kelias jau buvo užverstas. "Mes pasukome upės link, tunelyje atsirado vandens. Ėjome tolyn, tačiau kai vandens pasidarė iki kaklo ir pradėjo gesti deglai, grįžome atgal",- pasakojo vyriškis.
Angą į slaptuosius požemius
A.Mickevičius su draugais aptiko senosiose miesto kapinėse. "Prie įėjimo į kapines, nuo bažnyčios pusės, buvo šiukšlėmis užversta duobė. Nukapstę šiukšles, radome angą - raudonų plytų arką. Tačiau ten tuneliai jau buvo užversti ir sugriauti, tad negaliu pasakyti, kur tas kelias vedė",- pasakojo ponas Algirdas.
Kad įrodytų, jog požemiai statyti dar carinės Rusijos viešpatavimo Lietuvoje laikais, ponas Darius J. atsiuntė dokumento, rasto požemiuose, nuotrauką. Tai - 1917-aisiais datuotas rusų armijos kareivio leidimo atostogauti lapas. Panevėžietis tvirtina šį dokumentą radęs požemiuose.
Požeminis planšetas Nr.66-D-16
Tarp bandančiųjų įminti po miestu esančių požemių paslaptis - "Panevėžio gatvių" darbų vykdytojas Eimutis Balčikonis. "Caro laikų požemiai - mitas",- tvirtina panevėžietis. Ir tuoj pat pateikia jo žodžius turinčius įrodyti brėžinius. Pasak E.Balčikonio, geodeziniuose miesto planuose yra pažymėtos požeminės slėptuvės. "Požeminiame planšete Nr.66-D-16 aiškiai parodyta, kad prie Bendruomenių rūmų, po žeme, yra slėptuvė. Ji prasideda ten, kur dabar fontanas",- aiškino darbų vykdytojas ir geodeziniame plane parodė vietą, kur yra slėptuvė. Pasak pono Eimučio, įėjimai į slėptuvę vis būdavo užmūrijami, kad ten nelandžiotų vaikai ar valkatos. "Nueikite į miesto Savivaldybę, pas geodezininkus ir atrasite atsakymus į visus klausimus. Panašiais geodeziniais planais naudojasi ne tik "Panevėžio gatvių" specialistai, bet ir kitos tarnybos",- sakė E.Balčikonis.
Planuose nieko nėra
Panevėžio savivaldybės Žemėtvarkos skyriaus vyriausioji specialistė Sigita Taurienė apie požeminį planšetą Nr.66-D-16 jau žinojo. "Buvo į skyrių užėjęs vyriškis, kuris domėjosi būtent šiuo planšetu. Tačiau nemanau, kad jis ten atrado reikalingą informaciją. Geodeziniame plane jokių duomenų apie požemius nėra. Nubraižytos tik požeminės komunikacijos",- sakė S.Taurienė.
Vyriausioji specialistė teigė, kad pagal geodezinius planus atsekti požemių istoriją - neįmanoma. "Pamenu, kad senuosiuose planuose buvo braižyta kažkas panašaus į jūsų minimus tunelius, tačiau šie dokumentai jau sunaikinti",- tvirtino S.Taurienė.
Tyrinėjimams negauna pinigų
Kraštotyros muziejaus istorijos skyriaus vedėja Alfreda Petrulienė linkusi manyti, jog panevėžiečių didžiulį susidomėjimą sukėlę požemiai gali būti tokio pat amžiaus, kaip ir šalia jų esantys pastatai. "Aš nieko naujo prie to, kas jau pasakyta, nepridėsiu. Manau, kad tuneliai bendraamžiai pastatų, šalia kurių jie aptikti",- teigė A.Petrulienė. Anot istorijos skyriaus vedėjos, informacijos apie senuosius požemius nėra, nes jie netyrinėti. "Panevėžiečiai, besipiktinantys, kad muziejininkai nieko neveikia, neteisūs. Mes mielai imtumėmės miesto senųjų požemių ir kito istorinio paveldo tyrinėjimų, tačiau negauname tam reikalingo finansavimo",- sakė A.Petrulienė.
Nors Kraštotyros muziejaus specialistai yra parengę ne vieną projektą, kuris padėtų išspręsti šias problemas, tačiau projektai finansuotojų dėmesio nesulaukia dėl labai svarbios priežasties - Panevėžio senamiestis ir kultūrinis paveldas neįtraukti į saugotinų vertybių sąrašus. "Tuo turėtų rūpintis paminklosaugos tarnyba, tačiau iki šiol šioje srityje jokių teigiamų poslinkių dar nematyti",- apgailestavo muziejaus istorijos skyriaus vedėja. Jos nuomone, pasirūpinti, kad senamiestis bei kultūrinis palikimas būtų įforminti kaip išliekamąją vertę turintis istorijos paveldas, ne vėlu ir dabar, tačiau tai turinčios daryti institucijos nerodo jokios iniciatyvos.
Komentarai:
2010-02-12 Vardas: gintas | El. paštas: mazarisarifas@gmail.com
kad pries statybos tresta yra tunelis tai faktas .statant bendruomeniu rumus vienas buvo atkastas ji uzgrudo statybos tresto popierias ir uzkase.
2008-08-10 Vardas: skaitytojas | El. paštas: nenurodytas
kad pozemiai yra,tai faktas,tik kazkodel sita informacija labai uzslepta,nesuprantu kodel,yra,tai tegul buna,nes jie beveik visi yra uzversti saugumo sumetimais.
Parašė Miesto požemių paslaptis atskleis tyrinėtojai
http://www.sekunde.lt/content.php?p=read&tid=10587
Paskelbta: 2005-03-31, Rasa Šošič
A.Repšio nuotr. Statybininkų, stačiusių “Ekrano” kultūros rūmus, istorija nedomino, todėl tik atkastos angos į požemius tuoj pat buvo užverstos žemėmis.
Žinią, kad po miestu vingiuoja požeminiai keliai, jungiantys moterų kalėjimą su senosiomis kapinėmis, panevėžiečiai sutiko itin audringai. Kai vasarį “Sekundėje” pasirodė publikacijos šia tema, dienraščio redakciją tiesiog užplūdo žmonės, norintys pasidalyti savo mintimis apie miesto požemius.
Abejojančiųjų, kad tuneliai egzistuoja, nebuvo. Liudininkai pasakojo savo lankymosi požemiuose įspūdžius ir kaip šio fakto įrodymą rodė tuneliuose atrastus daiktus - dokumentus, monetas, šaukštelius ir kitus radinius. Nesutarta tik dėl vieno - kuriam istoriniam laikotarpiui priskirti požeminius kelius.
Čia liudytojų nuomonės išsiskyrė - vieni tvirtino, kad tuneliai statyti 19-ajame amžiuje, kiti gana skeptiškai priėmė tokius aiškinimus ir manė, jog miesto požemiai - šiek tiek “jaunesni” ir galėjo būti statomi per Antrąjį pasaulinį karą.
Panevėžio kraštotyros muziejaus specialistai apie paslaptinguosius tunelius nieko negalėjo pasakyti - šių statinių nėra pažymėta jokiuose muziejininkams prieinamuose brėžiniuose, o detaliau pasidomėti požeminių kelių istorija trukdo lėšų stygius. Tačiau noras išsiaiškinti miesto tunelių paslaptis, matyt, buvo stipresnis už materialinę šio reikalo pusę - muziejininkai jau pradėjo domėtis požemių paslaptimis.
Siūlo galo ieškos Vilniuje
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė Elena Markuckytė - specialistė, kuriai patikėta atlikti miesto požemių istorijos tyrimus. E.Markuckytė apie tunelius jau kalbėjosi su senaisiais panevėžiečiais. Pasak muziejininkės, labai pravers ir “Sekundėje” spausdinta medžiaga. “Liudytojų pasakojimai - labai svarbūs, tačiau juos patvirtinti turi istoriniai šaltiniai. Kol kas dar nerasta dokumentų, brėžinių, galinčių padėti išsiaiškinti po miestu esančių tunelių atsiradimo istoriją”,- kalbėjo E.Markuckytė. Pasak jos, Panevėžio muziejininkai saugo archyvus su istoriniais duomenimis apie miesto praeitį nuo 1944-ųjų. Ankstesniųjų metų istoriniai šaltiniai - sostinėje. “Miesto Kraštotyros muziejuje esančiuose dokumentuose apie požemius nerasta nė menkiausios užuominos. Nėra net siūlo galo, už kurio būtų galima nusitverti tyrinėjant miesto tunelius”,- tvirtino muziejininkė. Duomenų apie paslaptingus požeminius statinius ji bandys ieškoti Vilniaus archyvuose.
Muziejininkė linkusi manyti, kad požemiai statyti per Antrąjį pasaulinį karą - jei jie būtų egzistavę anksčiau, apie tai rašytiniuose šaltiniuose bent jau būtų užsiminta. “Tai, kad apie požeminius statinius nėra jokių duomenų, jų planų ir brėžinių, leidžia daryti prielaidą, jog tuneliai - slaptas karinis objektas, apie kurio egzistavimą neturėjo būti žinoma plačiajai visuomenei”,- svarstė E.Markuckytė.
Statybininkų istorija nedomino
1986-aisiais Panevėžio statybos treste darbų vykdytoju dirbęs panevėžietis Jonas Taučikas tvirtino, kad statant Bendruomenių rūmus buvo atkastos landos į požemius. “Kasėm trasas požeminėms tranšėjoms. Vienoje vietoje žemė įgriuvo. Pamačiau požeminę arką”,-pasakojo J.Taučikas. Pasak ilgamečio statybininko, betoninė arka buvo 1,20 metro pločio, žmogaus ūgio, jos storis galėjo būti apie 5-6 cm. “Mane nustebino, kad statinys pastatytas labai kruopščiai - sovietmečiu taip niekas nestatė. Betoninės išliejos buvo labai dailios, palyginti su mūsų naudojamais betoniniais dirbiniais, atkastuosius galėčiau vadinti kone meno kūriniais”,- įspūdžiais dalijosi panevėžietis.
Jis nemano, kad tunelius galėjo statyti vokiečių kareiviai per Antrąjį pasaulinį karą. “Statyta labai kruopščiai, visai neprimena skubos darbo. Greitai tokio statinio nepastatysi, juolab kad tunelis nebuvo toks trumpas”,- įsitikinęs J.Taučikas. Apie radinį jis papasakojo statybvietėje dirbusiems žmonėms. Šie darbų vykdytojo atradimu nesusidomėjo ir pasakė, kad tokių tunelių buvo atkasę ne vieną - jie vėl buvo užversti žemėmis. Toks pat likimas ištiko ir J.Taučiko aptiktąjį požemį.
Panevėžietis įsitikinęs, kad po Bendruomenių rūmais palaidota svarbi miesto istorijos dalis. J.Taučikas, statęs daugelį miesto strateginių statinių, teigė panašių radinių kitose miesto vietose neaptikęs. “Statant Panevėžio ligoninę radome žemėse užkastą paminklą nukankintiems ligoninės medikams. Požemiai ties Bendruomenių rūmais - antras unikalus radinys mano darbo praktikoje”,- teigė vyriškis.
Grandioziniai tyrinėjimai - balandžio 1-osios pokštas
Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas iš dalies paneigė muziejininkės E.Markuckytės pasakytus žodžius, esą medžiagos apie miesto požemius bus ieškoma sostinės archyvuose. “Specialistei patikėta užrašyti apie tunelius žinančių žmonių pasakojimus”,- informavo direktorius. Tačiau, pasak muziejaus vadovo, tunelių paslapčių įminimo ieškoti archyvuose kol kas neplanuojama.
Paklaustas, ar muziejus miesto požemių tyrinėjimams gavo lėšų, A.Astramskas nusijuokė - pinigų šiems tyrimams negauta. “Iki rimtų tyrinėjimų dar labai toli, apie juos kol kas negalvojame. Nebent sukviestumėte panevėžiečius balandžio 1-osios proga pasiimti kastuvus ir eiti atkasti miesto požemių”,- šmaikštumo netrūko A.Astramskui.
Svarbu atskirti legendą nuo tikrovės
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vadovas profesorius Alfredas Bumblauskas tvirtino, kad jam apie po Panevėžiu esančius požeminius tunelius neteko girdėti. “Apie jūsų miesto požemius sunku ką nors pasakyti, aš jų nemačiau. Pirmiausia reikėtų nustatyti jų istorinę vertę”,- kalbėjo profesorius.
Įvairių kalbų apie po miestais esančius požeminius kelius A.Bumblauskas sakosi girdėjęs ne sykį. “Apie Vilniaus požemius yra išleista knygelė, kurioje legendos susipina su tikrove”,- sakė katedros vedėjas. Pasak jo, savojo miesto praeities idealizavimas nėra smerktinas reiškinys, specialistų pareiga padėti legendas atskirti nuo tikrovės.
Istorinio paveldo tyrinėtojų darbas nėra toks paprastas ir, kaip juokavo profesorius, ne visiems naudingas, nes, jei teritorija paskelbiama istorinio paveldo dalimi, joje negalima statyti, rekonstruoti, plėsti bei atlikti daugybės kitų, verslo plėtrai būtinų darbų. “Apsukruoliai sugeba išnaudoti net legendas - nenustebsiu, jei verslininkai iš savo namų padarys angas, neva vedančias į paslaptingus tunelius. Tokių atseit senovinių statinių teko matyti Vilniuje”,- sakė A.Bumblauskas.
“Sekundės” žiniomis, netrukus atsiras galimybė patekti į miesto požemius. Toje vietoje, kur, kaip manoma, yra angos į tunelius, bus griaunamas senos statybos namas.
Paskelbta: 2005-03-31, Rasa Šošič
A.Repšio nuotr. Statybininkų, stačiusių “Ekrano” kultūros rūmus, istorija nedomino, todėl tik atkastos angos į požemius tuoj pat buvo užverstos žemėmis.
Žinią, kad po miestu vingiuoja požeminiai keliai, jungiantys moterų kalėjimą su senosiomis kapinėmis, panevėžiečiai sutiko itin audringai. Kai vasarį “Sekundėje” pasirodė publikacijos šia tema, dienraščio redakciją tiesiog užplūdo žmonės, norintys pasidalyti savo mintimis apie miesto požemius.
Abejojančiųjų, kad tuneliai egzistuoja, nebuvo. Liudininkai pasakojo savo lankymosi požemiuose įspūdžius ir kaip šio fakto įrodymą rodė tuneliuose atrastus daiktus - dokumentus, monetas, šaukštelius ir kitus radinius. Nesutarta tik dėl vieno - kuriam istoriniam laikotarpiui priskirti požeminius kelius.
Čia liudytojų nuomonės išsiskyrė - vieni tvirtino, kad tuneliai statyti 19-ajame amžiuje, kiti gana skeptiškai priėmė tokius aiškinimus ir manė, jog miesto požemiai - šiek tiek “jaunesni” ir galėjo būti statomi per Antrąjį pasaulinį karą.
Panevėžio kraštotyros muziejaus specialistai apie paslaptinguosius tunelius nieko negalėjo pasakyti - šių statinių nėra pažymėta jokiuose muziejininkams prieinamuose brėžiniuose, o detaliau pasidomėti požeminių kelių istorija trukdo lėšų stygius. Tačiau noras išsiaiškinti miesto tunelių paslaptis, matyt, buvo stipresnis už materialinę šio reikalo pusę - muziejininkai jau pradėjo domėtis požemių paslaptimis.
Siūlo galo ieškos Vilniuje
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė Elena Markuckytė - specialistė, kuriai patikėta atlikti miesto požemių istorijos tyrimus. E.Markuckytė apie tunelius jau kalbėjosi su senaisiais panevėžiečiais. Pasak muziejininkės, labai pravers ir “Sekundėje” spausdinta medžiaga. “Liudytojų pasakojimai - labai svarbūs, tačiau juos patvirtinti turi istoriniai šaltiniai. Kol kas dar nerasta dokumentų, brėžinių, galinčių padėti išsiaiškinti po miestu esančių tunelių atsiradimo istoriją”,- kalbėjo E.Markuckytė. Pasak jos, Panevėžio muziejininkai saugo archyvus su istoriniais duomenimis apie miesto praeitį nuo 1944-ųjų. Ankstesniųjų metų istoriniai šaltiniai - sostinėje. “Miesto Kraštotyros muziejuje esančiuose dokumentuose apie požemius nerasta nė menkiausios užuominos. Nėra net siūlo galo, už kurio būtų galima nusitverti tyrinėjant miesto tunelius”,- tvirtino muziejininkė. Duomenų apie paslaptingus požeminius statinius ji bandys ieškoti Vilniaus archyvuose.
Muziejininkė linkusi manyti, kad požemiai statyti per Antrąjį pasaulinį karą - jei jie būtų egzistavę anksčiau, apie tai rašytiniuose šaltiniuose bent jau būtų užsiminta. “Tai, kad apie požeminius statinius nėra jokių duomenų, jų planų ir brėžinių, leidžia daryti prielaidą, jog tuneliai - slaptas karinis objektas, apie kurio egzistavimą neturėjo būti žinoma plačiajai visuomenei”,- svarstė E.Markuckytė.
Statybininkų istorija nedomino
1986-aisiais Panevėžio statybos treste darbų vykdytoju dirbęs panevėžietis Jonas Taučikas tvirtino, kad statant Bendruomenių rūmus buvo atkastos landos į požemius. “Kasėm trasas požeminėms tranšėjoms. Vienoje vietoje žemė įgriuvo. Pamačiau požeminę arką”,-pasakojo J.Taučikas. Pasak ilgamečio statybininko, betoninė arka buvo 1,20 metro pločio, žmogaus ūgio, jos storis galėjo būti apie 5-6 cm. “Mane nustebino, kad statinys pastatytas labai kruopščiai - sovietmečiu taip niekas nestatė. Betoninės išliejos buvo labai dailios, palyginti su mūsų naudojamais betoniniais dirbiniais, atkastuosius galėčiau vadinti kone meno kūriniais”,- įspūdžiais dalijosi panevėžietis.
Jis nemano, kad tunelius galėjo statyti vokiečių kareiviai per Antrąjį pasaulinį karą. “Statyta labai kruopščiai, visai neprimena skubos darbo. Greitai tokio statinio nepastatysi, juolab kad tunelis nebuvo toks trumpas”,- įsitikinęs J.Taučikas. Apie radinį jis papasakojo statybvietėje dirbusiems žmonėms. Šie darbų vykdytojo atradimu nesusidomėjo ir pasakė, kad tokių tunelių buvo atkasę ne vieną - jie vėl buvo užversti žemėmis. Toks pat likimas ištiko ir J.Taučiko aptiktąjį požemį.
Panevėžietis įsitikinęs, kad po Bendruomenių rūmais palaidota svarbi miesto istorijos dalis. J.Taučikas, statęs daugelį miesto strateginių statinių, teigė panašių radinių kitose miesto vietose neaptikęs. “Statant Panevėžio ligoninę radome žemėse užkastą paminklą nukankintiems ligoninės medikams. Požemiai ties Bendruomenių rūmais - antras unikalus radinys mano darbo praktikoje”,- teigė vyriškis.
Grandioziniai tyrinėjimai - balandžio 1-osios pokštas
Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas iš dalies paneigė muziejininkės E.Markuckytės pasakytus žodžius, esą medžiagos apie miesto požemius bus ieškoma sostinės archyvuose. “Specialistei patikėta užrašyti apie tunelius žinančių žmonių pasakojimus”,- informavo direktorius. Tačiau, pasak muziejaus vadovo, tunelių paslapčių įminimo ieškoti archyvuose kol kas neplanuojama.
Paklaustas, ar muziejus miesto požemių tyrinėjimams gavo lėšų, A.Astramskas nusijuokė - pinigų šiems tyrimams negauta. “Iki rimtų tyrinėjimų dar labai toli, apie juos kol kas negalvojame. Nebent sukviestumėte panevėžiečius balandžio 1-osios proga pasiimti kastuvus ir eiti atkasti miesto požemių”,- šmaikštumo netrūko A.Astramskui.
Svarbu atskirti legendą nuo tikrovės
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vadovas profesorius Alfredas Bumblauskas tvirtino, kad jam apie po Panevėžiu esančius požeminius tunelius neteko girdėti. “Apie jūsų miesto požemius sunku ką nors pasakyti, aš jų nemačiau. Pirmiausia reikėtų nustatyti jų istorinę vertę”,- kalbėjo profesorius.
Įvairių kalbų apie po miestais esančius požeminius kelius A.Bumblauskas sakosi girdėjęs ne sykį. “Apie Vilniaus požemius yra išleista knygelė, kurioje legendos susipina su tikrove”,- sakė katedros vedėjas. Pasak jo, savojo miesto praeities idealizavimas nėra smerktinas reiškinys, specialistų pareiga padėti legendas atskirti nuo tikrovės.
Istorinio paveldo tyrinėtojų darbas nėra toks paprastas ir, kaip juokavo profesorius, ne visiems naudingas, nes, jei teritorija paskelbiama istorinio paveldo dalimi, joje negalima statyti, rekonstruoti, plėsti bei atlikti daugybės kitų, verslo plėtrai būtinų darbų. “Apsukruoliai sugeba išnaudoti net legendas - nenustebsiu, jei verslininkai iš savo namų padarys angas, neva vedančias į paslaptingus tunelius. Tokių atseit senovinių statinių teko matyti Vilniuje”,- sakė A.Bumblauskas.
“Sekundės” žiniomis, netrukus atsiras galimybė patekti į miesto požemius. Toje vietoje, kur, kaip manoma, yra angos į tunelius, bus griaunamas senos statybos namas.
o jei rimtai, gal dar kas nors esate matę / landžioję po tuos tunelius?
Comment