[LDK] Antkapiniai paminklai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

[laimutis]

Buvusios Lietuvos didžiosios kunigaikštijos teritorijoje esančios valstybės negali pasigirti išlikusiais antkapiniais paminklais karaliams ir didikams kokius turi Lenkija, Čekija ar kitos Europos valstybės. Karai ir kitos negandos sunaikino paminklus negrįžtamai, nepalikdami jokių ikonografijos šaltinių. Daugiausia paminklų išliko Lietuvos bažnyčiose, yra jų ir Baltarusijoje. Yra nemažai antkapių iš XIX amžiaus, daugelis jų net neskelbti literatūroje.
Perskaitęs Marijos Matušakaitės knygą Įšėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK http://www.knygininkas.lt/main.php?I...D=3&KatID=4942 susidomėjau šiais nuostabiais kūriniais, autorė apvažiavo buvusias LDK žemes, man teliko vietoje surinkti medžiaga iš interneto(www.epaveldas.lt), nuskenavau dalį medžiagos iš autorės knygos, manau bus įdomu forumo dalyviams kaip LDK didikai save isiamžindavo, sau paminklus užsakydavo dar gyvi būdami.
Pirmasis antkapis pastatytas Vytautui Didžiajam XVI a. pradžioje, jį po katedros gaisro atnaujino karalienė Bona Sforca, paminklas sunaikintas XVII a. viduryje "Tvano" metu. Neišliko antkapiai minimi bažnyčių inventoriuose - Vilniaus vyskupui Albertui Radvilai, Stanislovui Kiškai, Jonui iš Lietuvos kunigaikščių, dviem Jonams Radviloms, Barborai Radvilaitei. Ankapinių paminklų būta Dubingių reformatų bažnyčioje, čia minimi Radvilos Juodojo ir jo žmonos Elžbietos paminklai, antkapis buvo ir Radvilai Rudajam.
Seniausi paminklai išliko Vilniaus katedroje, Goštautų koplyčioje, juos įdėsiu į atskirą lapą. Tai paminklai Albertui Goštautui ir Povilui Alšėniškiui.

[laimutis]

Alberto Goštauto antkapio reljefas, autorius Bernardas Zanobijus de Džanotis, sukurtas apie 1535 -1541 m. pagal A.Goštauto sūnaus Stanislovo užsakymą. Iš paminklo teliko plokštė, buvusi pagrindinė paminklo dalis, ji buvo įrėminta į architektūrinę dalį, Lenkijoje yra išlikę Džanočio paminklų pagal juos sprendžiama ir apie mūsiškį paminklą.

Alberto Goštauto antkapio plokštė. J.Bulhako 1937 m. nuotrauka





Paminklas smarkai apnaikintas, bet dar matosi veido bruožai, XVIII a. pabaigoje lenta įmūryta sienoje.



Goštautų jungtinis giminės herbas



Jono Konarskio antkapis Krokuva, Vavelio katedra, taip turėjo atrodyti ir Goštauto antkapis sukurtas to pačio meistro



Spalvotos nuotraukos iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

Povilo Alšėniškio antkapio reljefas sukurtas ne anksčiau kaip 1550 m. Jono Marijos Padovanos ir nežinomo meistro dar esant gyvam pačiam vyskupui, mirus P. Alšėniškiui niekas nepasirūpino antkapyje iškalti atminimo tekstą. Paminklinė lenta tai pat turėjo architektūrinę dalį kuri neišliko. Kaip ir Goštauto antkapis ir šis paminklas nukaltas iš rausvo dėmėto marmuro, gabento iš Zalcburgo, Vengrijos bei Švedijos.

Jano Bulhako nuotrauka 1937 m.





Antkapis apnaikintas, tai pat Lauryno Gucevičiaus įmūrytas į sieną.



Alšėniškių giminės herbas



Petro Tomickio antkapis. Krokuva, Vavelio katedra. Taip galėjo atrodyti ir mūsiškis paminklas sukurtas to pačio italų meistro J.M.Padovano



Spalvotos nuotraukos iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

Italų meistro J.M.Padovano dirbtuvėse buvo sukurti paminklai Vytautui, Elžbietai Habsburgaitei, Barborai Radvilaitei ir Jonui iš Lietuvos kunigaikščių.
Iš paskutinio - Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus antkapio mūsų laikus pasiekė vos kelios nuolaužos. Užbaigtas antkapis į Vilnių atvežtas 1558 m. vasaros pradžioje, buvo sunaikintas Maskvos invazijos metu, jo likučiai atrasti katedros požemiuose, jau XVIII a. pabaigoje tvarkant rūsius buvo išvežta į sąvartyną daugybė vežimų antkapių liekanų, už tai vėliau tuo kaltintas Laurynas Gucevičius.

Valerijono Protasevičiaus antkapio fragmentas. Vilniaus katedra



Mirusiojo vyskupo herbas,antkapio fragmentas

[laimutis]

Paskutinis ankstyvojo renesanso paminklas išliko Vilniaus Bazilijonų bažnyčioje, priklauso retų antkapių tipui. Tai XVI a. pabaigoje įrengta miesto burmistro Anastazo Bragos ir jo sūnaus Antano plokštė.
2,25X1,55 dydžio akmens lenta įmūryta sienoje virš grindų. Daugiausiai dėmesio skirta smarkiai išryškintam herbui. Tuščia plotą užima ornamentu įrėmintas stačiakampis su slavišku įrašu.

[laimutis]

XVII a. pradedami statyti didžiuliai architektūriniai antkapiai, papuošę ne tik sostinės bažnyčias, bet ir periferijose esančias šventoves (Tytuvėnai, Alšėnai). Kai kurie senieji paminklai rekonstruojami (Leono Sapiegos), visą šį meno pakilimą staiga nutraukė suirutės ir karai, negrįžtamai sunaikinę daugybę meno paminklų. XVII a.antroje pusėje te sukurtas vos vienas kitas kuklesnis antkapis. XVII a. paplito antkapinės lentos grindyse, jų keletas išliko iki šių dienų, tai paprasti niekuo neišsiskiriantys kriptų dangčiai. Plito kuklus antkapiai, paprastos paminklinės lentos su įrašais ir reljefais.

Tauriu paprastumu išsiskiria Bazilijaus Barščevskio (m.1607) ir jo žento Andriejaus Orlovskio (m.1610) epitafija Vilniaus Šv.Dvasios bažnyčios koridoriuje. Ją 1635 m. įrengė Elžbieta Bartošaitė Vilniaus burmistro žmona ir jos duktė Ona Orlovskienė. Be atmintino įrašo apačioje Trimitų herbas.



Šv. Dvasios bažnyčios memorialinė lenta prie įėjimo. 1937 m. Jano Bulhako fotografija



www.epaveldas.lt

Įspūdinga 1641 m. Chreptavičių giminės vyrų epitafija Naugarduko Boriso ir Glebo cerkvėje, įamžinanti senelio, tėvo ir sūnaus atminimą. Sukurta gero meistro ir beveik nenukentėjusi epitafija išsiskiria Chreptavičių herbu raudonu emaliu dengtame fone.



Spalvotos nuotraukos iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

Greta griežtų plokščių be jokio gausesnio dekoro, XVII a. sukurta ir daug puošnesnių antkapių su reljefinėmis gulinčių mirusiųjų figūromis. Pats ankstyviausias išlikęs reljefas sukurtas pačioje XVI a. pabaigoje.
Tai Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio ir Elžbietos Višnioveckytės 18 mėnesių sūnaus Mikalojaus (m.1588) epitafija Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje. Plokštėje išsiskiria ant aukšto sarkofago besiilsintis mažasis Radvila, veidas sužalotas įžiūrimi apvalūs skruostai ir besišypsančios lūpos. Šalia šio antkapio būta mažamečių dviejų sesučių paminklų, šios epitafijos sunaikintos 1876 m. pavertus vienuolyną kareivinėmis.

Mikalojaus Radvilos epitafija. Nesvyžius, Dievo Kūno bažnyčia

[laimutis]

Kiek kitokiu reljefu ir skulptūra išsiskiria dvi epitafijos Kruonio stačiatikių cerkvėje (dabar katalikų bažnyčia). Pirminė jų vieta buvo koplyčioje, išdėstytos viena prieš kitą, ir tik XIX a. pastatą rekonstruojant buvo perkeltos į zakristiją, paslėptos nuo žiūrovų akių. Be to abu reljefai buvo užtinkuoti ir tik 1910 m. atidengti.

Viena įdomiausių yra pirmoji skirta Teodorui Bahdanui Oginskiui (1552-1625). Antkapis 214 cm ilgio ir 131 cm aukščio iš tamsiai violetinio marmuro, joje vaizduojamas miegantis riteris, gulintis ant sarkofago. Labiausiai išsiskiria penkių laukų herbinis skydas. Cokolį įrašas iš dviejų dalių: vienas - lotyniškas skelbia mirties datą, kita dalis lenkiška panegerika mirusiajam. Paminklas sukurtas dar gyvam esant pačiam didikui, ir tik po jo mirties iškaltas memorialinis įrašas. Epitafija sukurta XVII a. pirmajame ketvirtyje.

Teodoro Bahdano Oginskio antkapis. Kruonio cerkvė





Antkapio fragmentas

[laimutis]

Antrasis Kruonio cerkvės reljefas jau gerokai vėliau sukurtas, atstovauja vėlesniam antkapinės plokštės tipui. Tai T.B.Oginskio trečiojo sūnaus Samuelio Levo antkapis, sukurtas XVII a. penktajame dešimtmetyje. Plokštė 190X111 dydžio iš violetinio, šviesesnėmis gyslomis išmarginto marmuro. Centrinę dalį užima riterio figūra, o viršuje įkomponuotas įrašui skirtas plotas. Vienoje pusėje herbinis skydas, kitoje šalmas kojūgalyje. Antkapyje įžvelgiami manierizmo bruožai. Samuelio Oginskio 1654 m. spalio testamente nurodoma: "Mano kūnas turi būti...palaidotas mano Kruonio cerkvėje, mano koplyčioje, kurioje guli mano tėvai...tuo turi pasirūpinti mano sūnūs ir pastatyti mano akmenį su įrašu, mano lėšomis Karaliaučiuje įtaisytą". Deja įsiveržus į Lietuvą rusų kariuomenei, prasidėjęs karas sutrukdė iškalti įrašo tekstą.

Samuelio Levo Oginskio antkapis. Kruonio cerkvė





Antkapio fragmentas



Spalvotos nuotraukos iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

Vilniaus Bernardinų bažnyčią XVII a. antrajame dešimtmetyje papuošė naujas stambus meno kūrinys, tai flamandų kilmės skulptoriaus Willemo van den Blockes dirbtuvėje pagamintas Stanislovo Radvilos (m.1599) paminklas, ankstyviausias iš išlikusių naujo pavidalo paminklų. Buvo pastatytas po vargonų tribūna, 1766 m. perkeltas į dabartinę vietą, sudarančią kompozicinę atsvarą kitoje pusėje įrengtam Petro Veselovskio antkapiui. Antkapį įrengė S.Radvilos sūnus Albertas Stanislovas. 2,4m pločio ir 5m aukščio antkapyje centrinę vietą užima plokščia, viršuje pusapvale arka užbaigta niša, kurios fone įkomponuota S.Radvilą vaizduojanti skulptūra. Paminklas iš pilksvos spalvos marmuro, iš smiltainio iškalta mirusio figūra. Antkapio dekoratyvinė skulptūra iš balto alebastro. Daug dėmesio skirta mirusiojo herbui. Šis paminklas - paskutinis stambus Willemo van den Blockes dirbtuvėje sukurtas antkapis.

Stanislovo Radvilos antkapis. Vilnius, Bernardinų bažnyčia. S.Filibero Fleri nuotrauka XIX-XX a. pradžia





Antkapio fragmentas



Spalvotos nuotraukos iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

Kiek vėliau XVII a. ketvirto ir penkto dešimtmečio sandūroje, Tytuvėnuose įrengtas panašus Andriejaus Valavičiaus (m.1614) antkapis, matyt, projektuotas vieno iš Willemo van den Blockes dirbtuvės skulptorių. Paminklas smarkiai sužalotas, neišliko viršutinės paminklo dalies, mirusiojo herbo, nėra memorialinės plokštės. Antkapį įrengė mirusiojo brolis Jeronimas Valavičius. XVIII a. antkapis perkeltas į dešinę navą, iš pirminės garbingos vietos presbiterijoje. Antkapis 2,5 m pločio ir 3,5 m aukščio, iš tamsaus gysloto marmuro. Viršuje esančios skulptūros iš smiltainio mažiau nukentėjusios. Centrinę antkapio dalį anksčiau puošė skulptūrinė apdaila, ja sunaikinus mirusiojo skulptūra atsidūrė tinkuotos sienos fone. Perkeliant paminklą dalys gana prastai sumontuotos. Riterio skulptūra galėjo būti nupirkta Karaliaučiuje, iš kurio į Lietuva buvo gabenami ir kiti kūriniai.

Andriejaus Valavičiaus antkapis. Tytuvėnų bažnyčia



Andriejus Valavičius



Mirusiojo skulptūros fragmentas



Neišlikęs herbas, užfiksuotas praėjusio amžiaus nuotraukoje



Andriejaus Valavičiaus antkapis. Marijos Matušakaitės rekonstrukcija.



Spalvotos nuotraukos iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

Didžiausias Lietuvoje išlikęs antkapinis paminklas Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje įrengtas Leono Sapiegos (1557 m. balandžio 4 d.-1633 m. liepos 7 d.) ir dviejų jo žmonų atminimui, buvo statomas dviem etapais. Statant bernardinių bažnyčią L.Sapiega jau buvo įsirengęs antkapį Vilniaus katedroje (jo elementai įjungti į naująjį paminklą). Pirmasis antkapis įrengtas po 1620 m. Mirus L.Sapiegai jo įpėdiniai nusprendė pastatyti naują antkapį jau užbaigtoje Šv. Mykolo bažnyčioje, jam buvo nutarta panaudoti tik anksčiau nukaltuosius mirusiųjų reljefus. Kaip atrodė pirmasis paminklas jau ne bepavyks tiksliai išsiaiškinti. Naujasis paminklas įspūdingas 5 m pločio ir 10 m aukščio, vienintelis mūsų valstybėje išlikęs grupinis antkapis su gulinčiomis figūromis. Į kompoziciją įjungtos labai primityvios senesnės kilmės reljefinės plokštės gerokai menkina jo meninį poveikį ir daro paminklą nevienalytį. Antkapiui panaudotas pilksvas rusvas ir rudas marmuras. Bendrame antkapio fone ryškiai išsiskiria raudono marmuro figūros ir baltas Sapiegų herbas. Ant konsolių stovinčios kolonos, nutrauktas frontonas, lūžtantis antablemas jau teikia antkapiui ryškių barokinių bruožų. Paminklą užsakė L.Sapiegos vyriausias sūnus Jonas Stanislovas. Pagal mūsiškio paminklo analogijas kitose valstybėse paminklą galėjo sukurti Sebastijonas Salė iš Lugano.

Leono Sapiegos ir jo žmonų antkapis. Vilnius, Šv.Mykolo bažnyčia. Sebastionas Salė ir nežinomas meistras. 1937 m. Jano Bulhako nuotrauka



Leonas Sapiega



Paminklo fragmentas. J.Bulhako nuotrauka



Leono Sapiegos reljefinė skulptūra. J.Bulhako nuotrauka


www.epaveldas.lt

Darotėja Firlėjūtė Sapiegienė. Antkapio fragmentas

www.radzima.org

Elzbieta Radvilaitė Sapiegienė. Antkapio fragmentas. 1937 m. J.Bulhako nuotrauka

www.epaveldas.lt

[laimutis]

Prie stambiausių ir įspūdingiausių architektūrinių antkapių praeityje priklausė kito tos pačios giminės atstovo Povilo Sapiegos (1565-1635) ir jo trijų žmonų paminklas Alšėnuose, paties Sapiegos funduotoje Pranciškonų bažnyčioje. Iš šio impozantiško kūrinio, matyt nenusileidžiančio L.Sapiegos antkapiui Vilniuje, teišliko keturios mirusiųjų figūros. Paminklas buvo Šv. Kryžiaus koplyčioje - mauzoliejuje, antkapis nukentėjo 1660 m. nuo Maskvos kariuomenės. 1675 m. vizitacijoje jis apibūdinamas kaip labai graži altorių primenanti epitafija, kurioje esama trijų gulinčių moterų figūrų, o virš jų ketvirta - vyro. Be to, minimos devynios alebastro skulptūros ir dar du angelai, tai gi antkapio būta išties didžiulio. 1702 m. švedai sugriovė pilį, tikriausiai nepagailėjo ir bažnyčios. Galutinai paminklą sunaikino vienuoliai, kada jiems nepavyko senojo antkapio perkelti į naujai pastatytą bažnyčią.
Keturios įrėminimo netekusios figūros naujai pastatytoje bažnyčioje buvo suguldytos viena šalia kitos ant žemo postamento. Dar kartą sužalotos pokario metais, daužytos akmenimis, 1978 m. perkeltos į Minską Senovės baltarusių kultūros muziejų. Figūros iš pilksvai rudo, plonomis baltomis gyslomis išmarginto marmuro. Pirmoji Sapiegos figūra, arčiausiai vyro Reginos Dybovskos, greta Elzbietos Vešelenij ir trečiosios žmonos Kotrynos Goslavskos figūra.

Bažnyčios fundatoriaus Povilo Sapiegos ir jo trijų žmonų antkapinis paminklas Alšėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Jurgis Hopenas fotografija XX a. 4 deš.



Povilas Sapiega



Bažnyčios fundatoriaus Povilo Sapiegos antkapinis paminklas, fragmentas, Jurgis Hopenas. XX a. 4 deš.





Keturios išlikusios figuros, esančios Minsko istorijos muziejuje



Spalvotos nuotraukos iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

Vilniaus Bernardinų bažnyčioje išliko Petro Veselovskio (m.1556) antkapis, jo sąsajas su baroko daile liudija monumentalios formos ir polinkis į spalvinius efektus. Didikas P.Veselovskis garsėjęs nepaprasta jėga ir per vieną medžioklę išgelbėjęs Žygimanto Augusto gyvybę, nukaudamas puolantį stumbrą, mirė 1556 m. Memorialiniame įraše skelbiama, kad antkapį 1634 m. jam pastatė anūkai - LDK maršalka Kristupas Veselovskis ir Žemaitijos kaštelionas Mikolajus Veselovskis.
2,5 m pločio ir 5,5 m. aukščio paminklas bažnyčios dešinėje navoje greta altoriaus, po kuriuo palaidoti Veselovskio palaikai. Balto marmuro skulptūra kontrastuoja su tamsiu architektūrinės dalies fonu, kuriame vyrauja juoda spalva. Paminklas smarkiai suniokotas. Iš smulkesnių sužalojimų minėtinas galvos skilimas, dalinai numušta nosis bei barzda, nudaužta kojos pėda bei kairės rankos plaštaka, laikiusi lazdą. Galvą rėmė per alkūnę sulenkta dešinė ranka. Viršutinėje memorialinėje lentoje, sužalotoje per 1794 m. sukilimą bažnyčion įkritusio sviedinio, išvardijami mirusiojo nuopelnai, apatinėje nurodyti paminklo fundatorių vardai bei pareigos. Pagal kitų paminklų analogijas Lenkijoje, paminklo autoriumi laikomi italų skulptoriai broliai Konstantinas ir Jokūbas Tenkalos, vadovavę Šv. Kazimiero koplyčios statybai Vilniaus katedroje.

Veselovskio antkapis Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. 1937 m. Janas Bulhakas



Petro Veselovskio antkapis (2007 m. vaizdas)



Antkapio fragmentas

[laimutis]

Veselovskio paminklo kompozicijai grakštumu neprilygsta iki šių laikų neišlikęs maištaujančios kariuomenės nužudyto lauko etmono Aleksandro Gosievskio (m.1662) antkapis, po trisdešimties metų įrengtas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje. Deja, bene paskutinis architektūrinis XVII a. Lietuvos antkapis buvo sunaikintas XIX a., pavertus bažnyčią stačiatikių cerkve, ir šiandien žinomas tik iš XIX a. litografijos.

Aleksandro Gosievskio antkapis / Nežinomas Lietuvos XIX a. vid. dailininkas

[laimutis]

Daug geriau išlikę kiti Veselovskio autorių kuriniai, pakeitę iki tol architektūrinius paminklus, jie smulkesnių mastelių, gulinčiojo mirusiojo skulptūra pakeista biustu.
Viena jų skirta Samueliui Pacui (m.1627) Vilniaus katedroje. Netekęs turtų ir karo lauke praradęs sveikatą, sulaukęs 34-erių metų, mirė 1627 m., kaip rašoma epitafijoje, "per patį pasiruošimą didesniems darbams". Antkapį fundavo vyresnysis brolis Steponas Pacas.
2 m pločio ir 3 m aukščio epitafijos tamsiai rusvos ir juodos spalvos architektūrinė dalis primena neaukštą ir gana platų portalą, užsibaigiantį trikampiu frontonu. Centrinėje dalyje virš memorialinės plokštės - redukuotas mirusiojo biustas. Tai vienas įdomiausių XVII a. pirmos pusės Lietuvos didikų portretų, nors, deja, ir ne originalas. Beje, Vilniuje net sklido gandai, kad perkėlęs į naują vietą epitafiją Laurynas Gucevičius įmontavo joje iš Vytauto paminklo paimtą galvą. Biustas galutinai sudužo, nukritęs tarpukariu, ir teko jį pakeisti kopija. Epitafija priskiriama skulptoriams broliams Tenkaloms.

Samuelio Paco antkapis Vilniaus katedroje 1937 m. Janas Bulhakas

[laimutis]

Panaši epitafija išlikusi Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje, skirta Kristupui Sapiegai 24-urių metų staiga užklupus mirčiai 1631 m. Antkapį galėjo užsakyti tėvas Leonas Sapiega, arda mirusiojo brolis Stanislovas. Anksčiau epitafija buvo bažnyčios navoje, dabar vienuolyno laiptų narvelyje. Antkapis iškaltas iš raudonos spalvos gysloto bei lygaus juodo marmuro, palyginti nedidelis - 1,5 m pločio ir 3 m aukščio. Biustas be jokio įrėminimo, laikomas nedidelės konsolės, jis išsikišęs į priekį, ramybe dvelkia jaunatviškas bruožų veidas, akių žvilgsnis įsmeigtas į tolį. Paminklas atstovauja ankstyvajam barokui.

Kristupo Sapiegos antkapis Šv. Mykolo bažnyčioje 1937 m. Janas Bulhakas Skulptoriai Konstantinas ar Jokūbas Tenkala

www.epaveldas.lt

Epitafijos fragmentas

[laimutis]

Skulptoriams broliams Tenkaloms priskiriama didžiulė horizontali 225 cm aukščio ir 300 cm pločio epitafija, šiandien atsidūrusi ant žemės, buvo įrengta Vilniaus Švč. Trejybės unitų bažnyčioje Trakų vaivados Jono Skumin - Tiškevičiaus žmonos Barboros Naruševičiutės (m.1627) atminimui. Kompozicijoje dominuoja juoda plokštė su memorialiniu įrašu, aptaisyta rusvu profiliuotu apvadu ir rėminama šonuose stovinčių jonėninių gysloto marmuro kolonų. Kūrinys sužalotas. Neišliko kolonų apačią jungusi juosta, apdaužyti frontono sparnai, karnizas, herbiniam kartušui skirtas lentos kampas, sparnuotos galvutės noselė. Sovietmečiu bažnyčia pavertus dirbtuvėmis, paminklas buvo uždengtas ir tik atgavus nepriklausomybę vėl juo galima pasigrožėti.

Konstantino ir Jokūbo Tenkalų dirbtuvė. Barboros Naruševičiutės-Tiškevičienės epitafija. Vilnius, Švč. Trejybės bažnyčia



Epitafijos fragmentas



Nuotraukos iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK

[laimutis]

Vilniaus katedroje Valavičių koplyčioje išliko epitafija skirta Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui (1572-1630), 1622 m. vyskupas išmainė savo koplyčia buvusią netoli didžiojo altoriaus į Karalių koplyčią, ją rekonstravo, pritaikė šeimos mauzoliejui. Čia ir buvo įrengta didžiulė puošni vyskupo epitafija. Paminklas iš pilksvo Gotlando smiltainio, jį sudaro milžiniška memorialinė marmuro plokštė. 2,5 m pločio ir 3,0 aukščio epitafija suskaidyta į dvi dalis. Biustas neoriginalus, pirmasis buvo nulietas iš bronzos ir tik 1837 m. pakeistas lipdyta kopija. Paminklas priskirtinas baroko dailei, galėjo būti sukurtas iškart po vyskupo mirties.

Eustachijaus Valavičiaus epitafija. Vilniaus katedra

[laimutis]

LDK žemėse išliko du reti architektūriniai antkapiai, įgavę visiškai kitokį pavidalą, negu paminkluose su gulinčiomis figūromis.
Vienas jų importuotas iš Italijos yra Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje, skirtas Kristupui III Mikolajui Radvilai (1590-1607). Antkapis buvo atgabentas 1608 m. rugpiūčio 7 d., Nesvyžiuje vykstant iškilmingoms jaunuolio laidotuvėms. Paminklas nukaltas iš juodo marmuro ir įrėmintas raudono marmuro kolonėlėmis, laikančiomis antablementą su per vidurį pertrauktu plokščiu segmentiniu frontonu. Centrinėje dalyje - ilgas memorialinis įrašas. Biustas plokštės viršuje nukaltas iš balto marmuro. Paminklo autorystė priskiriama italų skulptoriams Cesare Franco ir Girolamo Campagna, abu jie bažnyčioje kūrė centrinį altorių.

Kristupo III Radvilos antkapinis paminklas Nesvyžiaus Švč. Dievo Kūno bažnyčioje. Jurgis Hopenas - XX a. 4 deš.

www.epaveldas.lt



Girolamo Campagna. Kristupo III Radvilos biustas



Spalvotos nuotraukos iš Marijos Matušakaitės knygos Išėjusiems Atminti Laidosena ir kapų ženklinimas LDK