„Vos neapalpau nuo jų grožio, – juokėsi dailininkas. – Buvo puikiai matyti, kad jie susukti iš metalo lakštų. Man graži po jokiais dažais nepaslėpta medžiaga, nes ji tarsi gyva. Ją keičia kintantis apšvietimas ir bėgantis laikas“. (...) Pasak autoriaus, tokio storio surūdiję vamzdžiai gali stovėti kokį pusšimtį metų.
V.Urbanavičius labai stebėjosi, kad surūdijusio metalo estetika sunkiai suvokiama net šiuolaikiniam jaunimui. (...) Pačiam autoriui „Krantinės arka“ kelia daugybę asociacijų – tai ir vartai, jungiantys senamiestį su naujamiesčiu, ir miesto bei žmogaus nematomos pusės, nuolat veikiančio mechanizmo metafora.
O čia - kitas arkos galas, sujungiantis Naująjį ir Senąjį miestą
Kažkodėl šis didžiojo kūrinio fragmentas neužkliuvo sugrubusių sielų miesto gyventojams, nevertinantiems meno ir tik skaičiuojantiems svetimus pinigus
Ei, radviliškiečiai ir vilniečiai. Nustokit matuotis vamzdžiais. Šitie vamzdžiai viens prie kito nelimpa. Monumentalizmo srityje nederėtų maišyti proletarinės patetikos ir dzenbudistinės estetikos. Kaip sakė nūdienos šviesuolis „muses atskirkim nuo kotletų“. Radviliškiečių “paminklas“ – tai odė darbui ir liaudžiai. Kūrėjas ir adresatas čia vieningi, menas cirkuliuoja vieningam kolektyviniam organizme - proletariate. Jų „skulptūra“ „darbo liaudies“ „darbo liaudžiai“. Vilniaus skulptūra nieko nešlovina, ji – redaguoja, naujai redaguoja dzenbudizmą. Garsųjį šios krypties kojną galima būtų taip pataisyti – „stebėki vagą tekančią pro šal, ant upės kranto, po rudu vamzdžiu“. Priešais teka Neris, šiapus ir anapus jos teka gyvenimas. Kažkas žavisi, kažką ištinka apopleksija nuo tokio meno, kažkas ardosi estetiniais klausimais, kažkas gretimoj kratinėj estetiniu klausimu graibosi ir laižosi, o prieš tave – lakūs vandenai, o virš tavęs – kasnakt žvaigždėtas dangus ir moralinis imperatyvas krūtinėje, dieną vaiskus pasaulio skliautas, vakare sutemų gaiva ir kiekvieną akimirką virš tavęs va šitas išlinkęs tarsi vaivorykštė rudas menas. Nirvana. Akistata su savimi.
Toks "menas" yra ne kas kita, kaip pasityciojimas is mokesciu moketoju ir is miestieciu. Isderge miesta, pastate surudijusi truboprovoda, ir tai kainavo nei daug nei mazai - 100000 lt. Butu juokinga, jei nebutu graudu. Jei kur nors Baltarusijoje tokia nesamone padarytu, tai tik smagiai pasijuoktume, kokie jie debilavoti ir atsilike, o kai pas mus - juoktis neiseina, kai matai kaip dergia miesta uz musu pinigus. Jeigu jau taip kultura mylintys, tai butu zymiai geriau jei tuos pinigus butu bibliotekoms ar kulturos namams skyre, o dabar...
Beje, dar plius krizes metas... Kazkuo primena Turkmenijoje pastatyta milijonines vertes Turkmenbashi skulptura, kai tuo tarpu dauguma salies zmoniu vos gala su galu suduria, o cia - vamzdis... surudijes... paciame centre... Netikiu, kad toks "menas" vertas sesiazenkliu sumu.
O čia - kitas arkos galas, sujungiantis Naująjį ir Senąjį miestą
Kažkodėl šis didžiojo kūrinio fragmentas neužkliuvo sugrubusių sielų miesto gyventojams, nevertinantiems meno ir tik skaičiuojantiems svetimus pinigus Atvaizdas
Visuomenėje smarkių diskusijų audrą ir didelį vilniečių pasipiktinimą sukėlusios skulptūros "Krantinės arka", dažniau vadinamos tiesiog vamzdžiu, autorius V.U...vičius pretenduoja į Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Darys viską, kad nenugriautų
Premija menininkams teikiama kasmet, siekiant įvertinti reikšmingiausius jų kultūros ir meno kūrinius, gimusius per pastaruosius septynerius metus. Į šešių kūrinių, už kuriuos siūloma premijuoti V.U...vičių, sąrašą įtraukta ir šiemet Vilniuje tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų išdygusi "Krantinės arka".
Vilniečių kritikos strėlės šią skulptūrą varpė nuo pat jos gyvenimo pradžios. Kaip ją apibūdinti, sugalvota apsčiai: kloaka, svetimkūnis, darkantis Vilniaus vaizdą, ar tiesiog surūdijęs vamzdis.
Skulptūra suskaldė net menininkų bendruomenę. Pasipiktinę senesnės kartos menininkai surinko 200 parašų, kad skulptūra būtų išmontuota.
Išgirdęs, kad V.U...vičius su "Krantinės arka" priešakyje pretenduoja į Nacionalinę premiją, parašus rinkęs vilnietis Kęstutis Ramonas plyšo iš apmaudo.
"Jie darys viską, kad tik tą pabaisą prastumtų, kad ji nebūtų nugriauta. Aiškinama, esą skulptūrą gina kultūros elitas, o jai priešinasi tik konservatyvūs menininkai ir runkeliai. Tačiau aš turiu 200 išmintingų ir gerbiamų žmonių parašų!" – plūdosi K.Ramonas.
V.U...vičių Kultūros ir meno premijai gauti pristatė viešoji įstaiga "Lietuvos aido" galerija ir bendrovė "Baltic Sign".
Galerijos direktorė Birutė P...šienė sprendimą teikti premijai V.U...vičiaus kandidatūrą pagrindė visa plejada argumentų.
"Jis vienas moderniausių ir įdomiausių šiuolaikinių kūrėjų, kaip niekas kitas gerai jaučiantis erdvę ir turintis estetinį suvokimą. Jautrus, talentingas, intelektualus. Siūlome jį už talentą!" – aiškino B.P...šienė
Vamzdžio projektas labai sėkmingas. Skandalas pavyko, žmonės diskutuoja, spauda rašo, aiškėja pozicijos, terminai, kyla teorinės kultūros lygis. Tai sociologinis projektas, mažai ką bendro turintis su menu. Bjaurumu išdeginti MUSYSE potencialiai tūnančią miesčionišką vidutinybę – štai projekto paskirtis. Jei JUSYSE pastaroji netūno - tai jau jūsų problema, pabūkite nukentėjęs visuomenės labui. Prieš bjaurumą protestuojantys susivieniję tokie nukentėję asmenys, - visų socialinių klasių, įvairaus išsilavinimo, - automatiškai tampa liaudimi - TAUTA. O iš liaudies MŪSUOSE priimta tyčiotis, arnia?
Apie kūrėjus. Bjaurybininkų duonelė yra lengvesnė nei dailininkų. Dailininkui visuomet gresia pavojus persaldinti savo kūrinėlį. Apie tai dailininkai profesionalai žino - tai nuolat dėstoma iki 13 metų trunkančio profesinio lavinimo metu, nuolat diskutuojama tarp kolegų. Perdėm ciniški publikos skonio pataikūnai tampa menininkų bendruomenės atstumtaisiais - taip jau būdavo ir XVIII - XX amžiuose (G. Dore, S. Dali)
Profesinio (amato) nuopolio laikais (nuo XX a.) bjaurybininkai iškarto tampa šventaisiais. Skurdžius profesinius bjaurybininkų įgūdžius skystomis masinės psichologijos, psichiatrijos, demokratinės demagogijos skraistėmis pridengusios kuratorės verčia Apaštalais. APAŠTALAVIMAS yra tarybiniais metais įteisinta menininko būsena, taip pat būdinga komunistuojančioms XX a. kairuoliškų vakarų intelektualų bendruomenėms.
Be abejo „Arkos" projektas pavyko. Moralas čia yra ekvivalentiškas komedijinio fantastikos rašytojo Harry Harrison herojaus „Plieninės žiurkės" sakomam pamokymui apie bankų plėšimo naudą visuomenei: „Idividas (plėšikas) praturtėja ir paleidžia tuos pinigus cirkuliuoti atgal į ekonomiką, policija ieško ir gaudo, TV rodo, laikraščiai rašo, žmonės skaito - visi turi ką veikti, o ir draudimas kompensuoja nuostolius".
Analogiškos moralės požiūriu, įvyko visokeriopai naudingas visuomenei spektaklis vertas jam skirtų pinigų. Dabar jau galima tas dekoracijas išardyti, o autorių apdovanoti: pinigais, galbūt auksiniais svogūnais ir būtinai žemės sklypu po kita jo skulptūra Kaune „Kabanti akmenų kekė“, su sąlyga, kad ten gyvens. Ateities kartų atminimui siūlau pagaminti sumažintą Arkos modelį pvz.10 cm dydžio.
Nors man asmeniškai patinka parūdiję metalo paviršiai, nuolat tuo mėgautis negalėčiau. Dėl neaukštos savo moralės apgailestauju ir viliuosi, kad ji išliks tik popieriuje.
Siūlau papildyti ant ŠMC sienos esantį lozungą „Kiekvienas yra menininkas ir t.t...." dar vienu: „Ne kiekvienas menininkas yra dailininkas".
Dar siūlau papildyti Nacionalinės premijos reglamentą, kad ši galėtų būti teikiama ir bjaurybininkams.
Jis atrodo kur kas geriau iš kitos upės pusės dabar, pakilus vandeniui
Ta nenusakomos spalvos žalzgana kontrukcija
Tikėkimės, miestas bus pakankami neturtingas (ar pakankamai protingas), kad neskirti pinigų jos atstatymui po ledonešio
Spalva šios konstrukcijos tikrai baisi, neįsivaizduoju, kas ir kodėl tokią parinko. Bet apskritai kultflux, kaip kultūrinė iniciatyva, ten vykę renginiai, pati idėja, vieta ir veikla man labai patiko, todėl aš vis dėlto tikiuosi, kad šitas pastačiukas bus atstatytas ir vasarą vėl veiks
Skulptūra buvo pastatyta stengiantis šokiruoti, esme supratau, o čia daug kas apie tai išvis nieko nesupranta ir bamba.
Šokiravimai, provokavimai - modernūs terminai idiotizmui. Ne skulptūra, o bjaurastis. Kai nėra talento, bet labai norisi tapti žymiu menininku, prasideda visokie fluxai...
Manau bėda yra ta, kad Neries krantinės yra pilkos ir nykios, o tokios meno išraiškos su tokia pilka mase nelabai derinasi.
Kokios krantinės, tokios ir meno išraiškos. Šiaip tikrai gaila, kad kratinės yra ta vieta, kurią stengiamasi vaikščiojant ar važinėjant dviračiu labiau aplenkti nei pasinaudoti.
Viską pakeistų skoningas krantinių apželdinimas žemaūgiais,dekoratyviniais krūmais,kadugiais pušelėm,tujom,svarainiais,serbentais kuotik nori,kad tik spalvos ir aukštis būtu skirtyngas ,suoliukų žibintų,turėklų . Laiptų kad ten patekt. Didelių pinigų nereik,ir vuole gražu.
Comment