Paminklai Vilniuje

[Knope]

Paminklų statymo bumas Lietuvoje

Šią temą pabandysiu pradėti, ką tik sužinojęs, koks paminklas sovietmečiu žuvusiam kunigui Česlovui Laurinavičiui buvo pastatytas Vilniuje, Kalvarijų gatvės rajone, prie Žalgirio stotelės. Iki tol čia stovėjo kuklus paminklas, mano nuomone, visai neblogai humanizavęs aplinkinę erdvę. Na, o naujasis... Profesionalai turbūt sutiks, kad jis yra architektūriškai nekontekstualus (man jis primena XIX amžiaus antros pusės kapinių skulptūras). Galėtum galvoti taip: tai tik vienas paminklas. Kam sielotis? Tačiau ar tikrai vienas? Ar nevykusių paminklų statymas (ar bent noras juos statyti) kur papuola, be plano, neįvertinus kontekstų, Lietuvoj netampa reiškiniu? Žr. paminklą Jonui Pauliui Kauno Santakoje, keletą paminklų Laisvės kovotojams, politinių kalinių ir tremtinių pasiūlymus Vilniaus Lukiškių aikštėje statyti „normalų“ paminklą ir pan. Reiškinio esmė (kaip aš ją suprantu): susirenka grupelė žmonių, kuriems svarbus istorinis ar mitinis asmuo A. Asmuo arba įvykis. Ką gi, reikia jį įamžinti. Surenkami pinigai. Gaunamas leidimas. Skulptūra užsakoma ir pagaminama. Žinoma, pagaminama pagal užsakovo skonį. Pagaminama ir pašventinama. Valio. Bet palaukit. O estetinis skonis? Jei skonis blogas, o tik norai geri Tad ką daryti? Ar matytumėt šiuose mano samprotavimuose racionalumo grūdą?

[Knope]

Pabandau įkelti nuotrauką. Pirmą kartą savo karjeroj

[[sp]]

taip, teisingai pastebėjote.

prie nevykusių paminkų sąrašo pridėčiau planuojamą paminklą Vienožinskiui prie katerdos ir jau pastatytą paminklą prie šv Rapolo bažnyčios - pati skulptūra nebloga, bet erdvė visiškai nesuformuota, be to ši skulptūra tiktų antkapiui (kaip monsenjoras ir pageidavo), bet miesto centrui ji netinkamo mastelio, o dar tas suolelis iš vaikų žaidimo aikštelės...

Paminklų statoma daug, bet ne vieno normalaus. Net valstybės finansuojami paminklai atrodo megėjiškai, ką jau kalbėti apie grupelių iniciatyvą. man atrodo puiki alternatyva - paminklynė lenta. ji kainuoja pigiau ir lengviau įsipaišo į bet kokią aplinką. be to, paminklinė lenta gali būti ir didesnė ir įdomesnė už įprastą kuklią lentelę su trumpu užrašu paprasčiausiu šriftų. Paminklo kūrimas reikalauja rimtų finansinių ir estetinių pajėgumų. Deja, šiuo metų Lietuvoje nesugebama sukurti vertingo paminklo net legendiniams valstybės vadovams, ką jau kalbėti apie mažiau reikšmingus istorinius asmenis.

[Knope]

Kodėl nepastačius kokio nors mini paminkliuko (ar atminimo lentos) kieme, kuriame Vienožinskis gyveno (viename iš Bernardinų gatvės kiemų)? Kad žmogus, besivaikštantis po senamiestį, jį aptiktų netikėtai? Taip juk būtų įdomiau, nei pastatyti balvonėlį prie Katedros (Beje, kodėl čia?! Su visa pagarba Vienožinskiui). Dar prisiminiau paminklą A. Brazauskui Rokiškyje. Ten kičinę lentą užvarė. Radau dar vieną paminklą, vieną iš daugelio Lietuvą užplūdusių angelų. Tai paminklas Laisvės kovotojams Panemunyje, Rokiškio rajone. Tikrai nenoriu nieko smerkti, tik klausiu, ar normalu, kad pas mus, šiek tiek pasistengus, galima pastatyti beveik viską? Kuri grandis, reguliuojanti, viešosios erdvės tvarkymą, šlubuoja labiausiai?

[[sp]]

Atvaizdas
]Atvaizdas
[/URL]

dar ne tokia bloga skulptūra, bet postamentui vis tiek dėmesio pritrūko...

[oranger]

Man regis didžiausia problema tame, kad pas mus beveik nėra (dėl istorinių priežasčių) klasikinių paminklų, kokių pilna Vakarų Europoje. Ir tas postmodernistinis menas tarsi nuolat pakimba ore, neturi vizualaus konteksto miestuose, net sostinėje. Žinoma, būtų kvaila dabar pradėti statyti klasikinio pavidalo skulptūras Lietuvos valdovams ir istorinėms asmenybėms. Bet kažkokia nauja jų vaizdavimo mokykla taip ir nesusiformavo. Todėl nauji paminklai nuolat atrodo kaip kažkokių pavienių autorių išsišokimai

Moderatoriams: nemanau, kad vyksta kažkoks ypatingas "bumas", todėl rekomenduoju perkelti šią temą kartu su pranešimais čia

[Knope]

Man regis didžiausia problema tame, kad pas mus beveik nėra (dėl istorinių priežasčių) klasikinių paminklų, kokių pilna Vakarų Europoje. Ir tas postmodernistinis menas tarsi nuolat pakimba ore, neturi vizualaus konteksto miestuose, net sostinėje. Žinoma, būtų kvaila dabar pradėti statyti klasikinio pavidalo skulptūras Lietuvos valdovams ir istorinėms asmenybėms. Bet kažkokia nauja jų vaizdavimo mokykla taip ir nesusiformavo. Todėl nauji paminklai nuolat atrodo kaip kažkokių pavienių autorių išsišokimai

Moderatoriams: nemanau, kad vyksta kažkoks ypatingas "bumas", todėl rekomenduoju perkelti šią temą kartu su pranešimais čia

Gerai. Galim perkelti Nežinau ar bumas ypatingas, gal ir ne, tačiau kultūros tyrinėtojai yra pastebėję, kad Europoje jau keletą dešimtmečių Europoje ir JAV pastebimas ypatingas domėjimosi praeitimi aktyvumas: pradedant domėjimųsi genealogija, baigiant valstybinio lygio monumentų statymu. Lietuvoje tą taip pat galima justi. Pas mus dargi stipriau, nes Vakarų Europos šalyse, nes turime (norime) per trumpą laiką pristatyti kuo daugiau paminklų. Kad tik niekas nebūtų užmiršta...

[Knope]

Kaip diena, taip naujiena. Prieš Mažvydo biblioteką turėtų iškilti skulptūra „Žinia“. Ją tvarko, kaip nekeista, T. Gutauskas.

[Depeche]

Gutauskas mano nuomone yra šudmalys. Su juo eina pinigai o ne menas.

[[sp]]

"Skulptūra „Žinia“ iškils be ekspertų pritarimo" - Manau pavadinimas viską pasako. daugiau pasako tik vizualizacija...

[Civis]

"Žinia"

Šiandien specialiai praėjau pro Mažvydo biblioteką norėdamas pažiūrėti, kiek pasistumėjo K. Patamsio skulptūros "Žinia" statymas. Nuėjęs pamačiau, kad, paminklas jau pastatytas... Na, man asmeniškai skulptūra labai patiko. Kuomet nurinks tvoras, galutinai sutvarkys aplinką, atrodys išties puikiai.
Keletas istorinių ką tik pastatyto ir dar iškilmingai neatidengto paminklo nuotraukų

2010 12 30

[Knope]

Šiaip esu skeptiškas dėl dabartinės paminklų statymo „politikos“ (jei tokia išvis yra Bet ši neoklasicistinė skulptūra tikrai dera su Mažvydo fasadu. Hmm... Po darbo būtinai nukulniuosiu pažiūrėt.

[Depeche]

nuodugniau reikia apžiurėt, tada vertinsiu

[Knope]

Vakar galų gale po darbo nuėjau pažiūrėti „Žinios“. Koks mano įspūdis? Skulptūra dera su Mažvydo frontonu - tas tikrai. Ji plastiška, „graži“ (esu J. Mikėno „Pirmųjų kregždžių“ gerbėjas). Skirtingas rankų ilgis į akis, bent jau man, į akis nekrito. Apie pagaminimo būdą nieko pasakyti negaliu - neišmanau. Apskritai kalbant, tikrai ne blogiausias variantas. Bet... Ji ten neturėjo atsirasti vien dėl to, kad yra nesąžininga seną daiktą, projektuotą kitai erdvei, ištraukti iš sandėlio, kitaip pavadinti ir pristatyti kaip paminklą Nepriklausomybės 20-mečiui. Įtarimą kelia, kaip jau minėjau, ir T. Gutausko, etatinio paminklų Tėvynei statytojo, dalyvavimas reikale.

[nepolitikas]

Laisvės kovotojai pasigedo paminklo

http://www.delfi.lt/news/daily/lithu....d?id=40562393

tegu neskiedžia.
viskas aplink seimo rūmus yra jei ne paminklas, tai memorialas.
plius, buvę kgb rūmai, geresnio paminklo nesugalvosi, visas cokolinis aukštas išmargintas aukų vardais.
plius, tuskulėnų dvarelis.
plius, baltijos kelio "tvora"...

[music]

2011-01-03 Žinia. Apie statomus ir griaunamus paminklus

Žiniasklaida skelbė, kad Vilniuje, priešais Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, jau gruodžio mėnesį turėjo būti pastatyta Juozo Kęstučio Patamsio (1939-2007) skulptūra „Žinia“ iš betono ir skardos. 8 m aukščio paminklas vaizduoja ant nuskeltos kolonos stovinčią moterį, kuri šauna į dangų strėlę – esą siunčia žinią apie Lietuvos nepriklausomybę.



Skulptūros, skirtos Nepriklausomybės dvidešimtmečio sukakčiai paminėti, statymas suderintas su Nepriklausomybės aikštės renovacijos plano rengėjais architektais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais, taip pat su Vilniaus savivaldybe. Pranešama, kad Vyriausybė paminklui jau skyrė 360,6 tūkst. litų – dalis tų pinigų atiteks dabartiniam skulptūros savininkui verslininkui Vincui Gustainiui, už kitus bus atnaujintas kūrinys ir sutvarkyta aplinka.

Paminklo statymo iniciatorė – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, glaudžiai susijusi su LR Seimu (žr. LLKS internetinį puslapį). Į ginčus dėl meninės vertės įsivėlę Lietuvos dailininkų sąjungos ekspertai būsimąjį paminklą apibūdino neigiamai. Skulptūrą kiek anksčiau siūlyta pirkti Lietuvos Sąjūdžiui, kuris ir paprašė, kad profesionalūs skulptoriai pateiktų savo išvadas, o jos buvo negailestingos – paminklas yra moraliai pasenęs, jo ikonografija atspindi gūdų sovietmetį, simbolika tinka nebent kapinėms, o atlikimo technika – „pasibaisėtina“. Skulptoriai piktinosi ir tuo, kad Vyriausybė paramą skyrė be jokio konkurso. Atsakomybės dėl paminklo ar jo (ko)finansavimo Sąjūdis galiausiai neprisiėmė, todėl LLKS liko bene vienintelė projekto propaguotoja.

Nėra reikalo toliau samprotauti apie gerokai pasenusią „Žinios“ estetiką – apie panašius dalykus, nors ir kitomis progomis, daug sykių kalbėjo menininkai, menotyrininkai, dailės istorikai, o argumentai, ginantys šiuolaikiškesnes meno mieste formas, seniai išūžė ausis įvairių diskusijų dalyviams. Čia nesirengiu deklaruoti ir simpatijų kūrybai tų LDS narių skulptorių, kurie išreiškė savo nuomonę apie „Žinią“, neteigiu, kad minimoje vietoje būtinai turėtų atsirasti kažkieno kito kūrinys. Nesu iš principo nusistačiusi prieš „nacionalinės svarbos“ paminklus, nors, prisipažįstu, – nepritariu užmojams iškilmingomis progomis centrinėse miesto aikštėse statyti pseudorealistinius kūrinius. Skeptikų argumentai, kad Patamsio skulptūra kadaise buvo siūlyta Sniečkui, Elektrėnams ar Palangai (esą visi šie miestai jos atsisakė), šiuo atveju irgi nėra patys svarbiausi – neketinu įrodinėti, kad tik „specifinei vietai“ sukurtas projektas yra tinkamas būdas įprasminti konkrečią erdvę. „Žinios“ statymo aplinkybes norėčiau aptarti platesniame – kultūros politikos – kontekste.

Tiek „istorinių“ paminklų statymo vajus, tiek ir lygiagrečiai vykstantys atvirkštiniai procesai rodo, kad viešosios erdvės vis dažniau tampa valdžios arba galios erdve. Šįsyk aptarsiu ne kintančios istorinės atminties diskursus, bet konkretų dalyką – kodėl Vilniuje iš prekybos centro „Justiniškės“ prieigų dingo skulptoriaus Vytauto Šerio (1931-2006) kūrinys „Sveikas, pavasari!“ (suvirinto vario skardos skulptūra sukurta 1986 m., architektas – Arūnas Paslaitis).



Tiek Šerio, tiek Patamsio skulptūros sukurtos maždaug tuo pat metu, abu dailininkai yra mirę, todėl autorinių teisių, nuosavybės ir atsakomybės klausimai tampa dar dviprasmiškesni, tiesiog „pakimba ore“. Tiek Šerio kūrinio dingimas, tiek Patamsio skulptūros statymas mane domina būtent iš kultūros politikos pusės, todėl faktas, kad Šerys – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, yra gana svarbus. Kita vertus, kultūros politiką šiandien „daro“ ne vien valstybinės institucijos (taigi ir minėtas faktas ne visiems atrodys vertas dėmesio). Jei apie skulptūrų likimą pasiteirautume Kultūros ministerijos, beveik garantuotai gautume atsakymą, kad KM tokio pobūdžio klausimų nesprendžia, mat ji nėra atsakinga už viešąsias erdves, taigi ir jose esančius meno kūrinius. Šerio atveju greičiausiai ne kažin ką pasakytų ir autorių teises ginančios institucijos – nepaisant to, kad kūrinio nebeliko, autorystė formaliai tarsi nepažeista.

Vis dėlto mėginant išnarplioti atsakomybės klausimus nereikėtų iškart pasiduoti skeptiškiems teiginiams apie teisiškai pernelyg sudėtingai susipynusias ribas tarp viešosios ir privačios erdvės (prekybos centro statusas nejučia sufleruoja, kad jo prieigų tvarkymas – privatus reikalas). Viską, kas susiję su miesto erdvėmis, tradiciškai turėtų pagal kompetenciją kuruoti miesto savivaldybė. Deja, informaciniuose jos puslapiuose itin šykštu žinių apie miesto skulptūras. Kol kas, pvz., nepaskelbta, kokiu pagrindu savivaldybė (o galbūt ir kitos „kompetentingos institucijos“?) parūpino leidimus ir skyrė žemės plotą Patamsio skulptūrai priešais M. Mažvydo biblioteką statyti.

Pasidomėję greičiausiai išgirstume, kad skubotą (o gal kaip tik gerai apgalvotą) leidimą savivaldybė yra išdavusi ne be Vyriausybės žinios. Trumpai tariant, tam tikrais atvejais visų galios institucijų sprendimai neįtikėtinai darniai sutampa su kai kurių visuomenės grupių interesais. O juk toks sutapimas galiausiai ir lemia ryžtingą kultūros politiką, padeda įgyvendinti užsibrėžtus tikslus! Patamsio skulptūros atveju netgi galėtume sušukti – argi ne puikus susitelkimo ir prioritetų pasirinkimo pavyzdys!? Deja, pernelyg naivu būtų svaičioti apie visiems vienodai priimtinas kultūros formas ar nacionalinę bendruomenę sutelkiančią viešąją (taip pat ir kultūros) politiką. Politinis šalies gyvenimas – tai nenuilstama interesų kova, o prioritetai, kaip įprasta, skandinami tarpusavio konfrontacijos, kurią tik nežymiai pridengia ideologinė retorika, katile.

Reikia pripažinti, kad kai kurie kultūros dalykai nėra pavaldūs vien teisiniams ar netgi „teisingumo“ principams. Kultūrinė vaizduotė paprastai itin jautriai reflektuoja „centro“ ir „periferijos“ sąvokas. Tai, kas pagal urbanistinės antropomorfijos logiką įvardijama kaip miesto širdis ar smegenys, visada kelia kur kas didesnes visuomenės aistras, negu tai, kas vyksta kažkur „pakraščiuose“. Būtent dėl to Šerio skulptūros dingimas visiškai nesudomino žiniasklaidos – semantiniu požiūriu „miegamasis“ mikrorajonas nė iš tolo neprilygsta aikštei netoli Seimo. Būtent dėl to pernelyg keistai atrodo ir metaforiniame patamsyje glūdinčios, t. y. neviešinamos, Patamsio paminklo statymo aplinkybės. Vieną iš centrinių miesto aikščių netrukus papuošiančią skulptūrą gaubia informacinė migla – statomos „Žinios“, žurnalistų teigimu, neleidžiama net nufotografuoti.

Šerio skulptūros ankstesnėje vietoje nebeišvysime, o Patamsio skulptūrą greičiausiai pamatysime tik tada, kai ji bus galutinai pastatydinta. Šie du pavyzdžiai siunčia nedviprasmišką žinią apie nacionalinę (šalies ir miesto) kultūros politiką. Viena vertus, oficialusis kultūros politikos lygmuo kupinas optimistinių lūkesčių ir strategijų, siūlančių „šiuolaikiškus“ (ir neabejotinai itin plačiai suvokiamus) kultūrinės plėtros modelius. Antra vertus, praktika rodo, kad meno kūrinių „įkurdinimas“ reprezentacinėse aikštėse mažai ką bendro turi tiek su miesto, tiek ir su atsinaujinti siekiančios ES valstybės kultūrinėmis aspiracijomis.

Kultūros strategai, be abejo, žino, kad su viešosiomis erdvėmis susiję sprendimai turi būti priimami demokratiškai, todėl juos kone pagal visas „europinės praktikos“ taisykles dažniausiai „palaimina“ pačios bendruomenės (ne vien kokie nors elitinės kultūros ekspertai!). Tačiau neapsirikime dėl sąvokų bendruomenė ar visuomenė prasmės. Šerio skulptūros likimą visuomenės vardu lėmė pernelyg abstrakti jėga (gal turėtume sakyti „nauji istorijos vėjai“?), bet tai jėgai atstovavo ne Justiniškių gyventojai, o didžiojo verslo subjektas. Savo ruožtu, kaip rodo Patamsio skulptūros atvejis (ir kiti pavyzdžiai Vilniaus centre), kompetencijos ir atsakomybės perdavimas „žmonėms“ galimas nebent tada, kai „sutvarkyti“ viešąją erdvę siekiančios grupės gauna nedviprasmišką politikų paramą. Deja, politikai ryžtasi „globoti“ tik tas skulptūras, kurios yra iliustratyvios, dažniausiai – realistinės savo forma ir nacionalinės pagal savo misiją. Visais kitais atvejais valdininkija tampa neįtikėtinai tvirtu stabdžiu, nepramušamu anoniminio nuosprendžio skydu, sukaltu iš daugybės (neretai sunkiai gaunamų) leidimų, iš (tariamo) pinigų stygiaus, iš nuolatinių pažadų ir kitų retorinių vingrybių.

Ateityje minėsime dar ne vieną jubiliejų, istorija nuolat pažers naujų reikšmingų įvykių ar pavardžių. Atsiras ir ne vienas entuziastas, norintis šiuos dalykus „tinkamai“ įamžinti „tinkamoje“ vietoje. Gaila, kad klausimai, kuriuos pilietinė visuomenė paprastai sprendžia viešose diskusijose, Vilniuje dažniausiai priklauso nuo politinės galios (ją įgauna ir viešąsias erdves privatizavę stambieji verslininkai). Siūlyčiau pilkąją galios zoną aiškiai atskirti nuo oficialiai skelbiamų kultūrinės demokratijos siekių. Tai privalu padaryti bent jau tam, kad nemaža kultūrai dar neabejingos visuomenės dalis (ta, kuri pasigenda šiuolaikiškesnių meno mieste formų) nepuoselėtų tuščių iliuzijų, – esant šiokiam tokiam aiškumui nekiltų ir nereikalingų klausimų.

http://www.anykstenai.lt/?pg=naujienos2&nj=573

Iš tiesų, po 1990 Vilniaus periferinius mikrorajonus apėmė mažųjų architektūros formų naikinimo vajus. Daugybė skulptūrų, fontanų, kadaise sutvarkytų pėsčiųjų alėjų ir skverelių buvo apnaikinti ar visiškai sunaikinti.
Jokios tokių elementų apskaitos nevedama, jie griaunami, naikinami įrengiant automobilių aikšteles, plečiant parduotuves ar savaime sunyksta neprižiūrimi..

Tėra tik keli tokių vietų sutvarkymo pavyzdžiai, išimtys



"Karelijos gegutė" Karoliniškėse ar skulptūra prie TV bokšto, kelios skulptūros Šiaurės miestelyje, tačiau žiūrint bendrų tendencijų, gyvenamoji aplinka labai nuskurdo...
Viešosios erdvės niekaip neįprasminamos, naikinamos, komercializacija jas atsikovoja iš gyventojų eilinėmis Maximos dėžutėmis, "moderniomis" funkcionalistinių pastatų rekonstrukcijomis, apskardinimu, 10 dešimtmečio stiliaus patobulinimais ir priestatėliais.

[[sp]]

Aš nesuprantu, koks žmogus gali būti skulptorium, jei nesugeba sudelioti proporcijų.

(čia apie "žinią" ir bendrai memorealus)

sutinku. kažkoks siaubas pas mus su skulptūrom, ir bendrai su estetika, su aplinkos formavimo supratimu. Man atrodo čia kalta neadekvati vertybių skalė. Svarbiausia turėtų būti ne "pastatyti paminklą" ir prie šio uždavinio padėti varnelę, bet iš tikrųjų pagerbti tokį rimtą dalyką. Pagerbti savo dėmesiu, pastangomis, menine išraiška, kaip tai daroma, pvz, Vašingtone. Memorealas - tai ne tik skulptūra, ir išvis ne visada būtent skulptūra, bet jeigu skulptūra - tai aukščiausios meninės kokybės. ši kritika skirta ne tiek skulptoriui, kiek tokius memorealus organizuojantiems politikams, valdininkams.

[Aleksas666]

Šiandien eidamas netoli stoties pastebėjau kažkokį objektą ant geležinkeliečių pastato stogo ir nusprendžiau nueit pasižiūrėti, priejęs pamačiau "Plastikinį Vilką" vardu "Geležinis Vilkas".
Gal kas numanot kaip jis ir kodėl jis ten atsidūrė, asmeniškai man žavus vilkas, žinoma gražesnis būtų bronzinis, tačiau ir toks traukia

[oranger]

Kaip suprantu, ant stalo stovi paminklo T.Ševčenkai maketas ir matomas jo mastelis.



Paminklą planuojama pastatyti Vilniuje iki vasaros šioje vietoje, alėjoje tarp Arklių ir Visų Šventųjų gatvių:

[Civis]

Paminklas Kovo 11-ajai (K. Patamsio "Žinia"). Jau esu pateikęs šios skulptūros nuotraukų pranešime #68; šįkart gražesni saulėtą dieną daryti vaizdai.

Foto 2010 02