Architektūros kritika

[MedinisStrazdas]

O tai ką, nepatinka vientisa trūnijančių rūdžių spalva?

[Obi-Wan Kenobi]

Yra šiltos spalvos, yra šaltos. Geriau nei atšalusios žirnių košės spalva

[Tomizmas]

Nu kodėl, pas mus irgi įdeda kartais spalvų, nereikia jau taip nuvertinti. Būna ir cepelinų spalva, perlinių kruopų spalva, ruda š......... oi soriukas - dirvos spalva, melancholiško berželio svyruonėlio spalva (ne lapų - tik žievės). Būna net ryškesnių spalvų - virtų bulvių gelsvumas, bet čia jau gal per ryšku.

[MedinisStrazdas]

Yra šiltos spalvos, yra šaltos. Geriau nei atšalusios žirnių košės spalva

ir moksliškai įrodyta kad "šaltos" spalvos psicholgiškai yra naudingesnės, nes nekelia streso. O galima ne tik atšalusios žirnių košės spalvas naudoti bet ir elgės žalumos ar dangaus mėlynumo.

[B.S.]

ir moksliškai įrodyta kad "šaltos" spalvos psicholgiškai yra naudingesnės, nes nekelia streso. O galima ne tik atšalusios žirnių košės spalvas naudoti bet ir elgės žalumos ar dangaus mėlynumo.

Na taip. Nuvažiuoji į Bahamus ar Meksiką, ir mėlynas dangus, žalia jūra, spalvoti namai sukelia labai daug streso. Ir iškart pasiilgsti pilko dangaus, purvino sniego, ir plikų medžių. Dar geriau būtų pilkuma ir šaltumas kaip kokiam kalėjime ar beprotnamyje.

[Tomizmas]

Jau kažkada buvo diskusija, kad pas mus kažkaip tradicija vengti ryškesnių spalvų, kurios aš niekada nesupratau - kam vengti to, kas pagyvina ir nuspalvina gyvenimą mūsų ir taip niūriame klimate (mano laisvalaikio rūbus daug kas yra pavadinę "kislotnais", nors man tai tiesiog gyvos spalvos). Nuvažiavus į Lenkiją, visai kita nuotaika ir pojūtis - būtent toks spalvingumas ir turi būti (nors kaip ne keista, lenkai gyvena tame pačiame klimate, yra labai artimi mums genetiškai, bendra istorija ir kultūriniai pamatai ir t. t. bet dominuojantis skonis skiriasi neįtikėtinai).

[dangoraižistas]

Jau kažkada buvo diskusija, kad pas mus kažkaip tradicija vengti ryškesnių spalvų, kurios aš niekada nesupratau - kam vengti to, kas pagyvina ir nuspalvina gyvenimą mūsų ir taip niūriame klimate (mano laisvalaikio rūbus daug kas yra pavadinę "kislotnais", nors man tai tiesiog gyvos spalvos). Nuvažiavus į Lenkiją, visai kita nuotaika ir pojūtis - būtent toks spalvingumas ir turi būti (nors kaip ne keista, lenkai gyvena tame pačiame klimate, yra labai artimi mums genetiškai, bendra istorija ir kultūriniai pamatai ir t. t. bet dominuojantis skonis skiriasi neįtikėtinai).

Lenkai šimtmečius vaikščiojo spalvingais županais, o lietuviškas būras – su pilka sermėga. Dėl to pas mus nauji namai laidotuvių juodosios, gedulo pilkosios ar šūdelio rudai geltonosios spalvičių. Ryškesnė spalva – „žiauri nepagarba bendruomenei ir neleistinas, smerktinas išsišokimas, kuklaus dievobaimingumo paminimas“. Reik visada būt arčiau žemelės, stovėti rūpintojėlio poza ir atsimint kur ašarėlių pakalnė nuves vargdienėlį, išpažįstantį įgimtas nuodėmėles. Jokio gyvenimo džiaugsmo, jokio teatriškumo, jokių spalvų – tai tik ponams!

Županas.












Sermėga.





Galima prisimindami kaip dauguma vos ne apsiš*kd@mi baidosi ATKURIAMŲ išbaltintų ir išgeltonintų, nubespalvintų Vilniaus bažnyčių spalvų – ryškios barokinės raudonos.

[dangoraižistas]

Rūmai:


Trioba:


Koloritas.

[AšNeRobotas]

Ar nebus paspyrtūūq00 vajrotojęs susitrenkęs galvos į asfaltą (ir vėl?)?

[Obi-Wan Kenobi]

Atmetus visus paaugliško perdozavimo sukeltus haliuciogeninius svaičiojimus apie ponų ir baudžiaunininkų skirtumus, ar nėra taip, kad pilka spalva tiesiog pigesnė. Na o mūsų NTišnikai, kurių godumas vertas Dikenso plunksnos, tą pigumą džiaugsmingai eksploatuoja kaip subtilaus skandinaviško minimalizmo dizainą.

[Edd]

Ryškios spalvos gerai kai mokama jas naudoti ir derinti. Tačiau Lenkija nežinau ar labai geras pavyzdys... Nors kokioj Varšuvoj lyg ir viskas ok su moderniais pastatais/dangoraižiais, bet provincijoj ypač su visokiom reklamom ir skelbimais šalia kelio, gal tegul tokia beskonybė, atsiprašau, "linksmumas" toliau sau lieka slaviškose/rytų šalyse.

[Edd]

Atmetus visus paaugliško perdozavimo sukeltus haliuciogeninius svaičiojimus apie ponų ir baudžiaunininkų skirtumus, ar nėra taip, kad pilka spalva tiesiog pigesnė. Na o mūsų NTišnikai, kurių godumas vertas Dikenso plunksnos, tą pigumą džiaugsmingai eksploatuoja kaip subtilaus skandinaviško minimalizmo dizainą.

Paprasčiausias pigus dažytas fasadas turbūt panašiai kainuoja ar jis bus pilkas, ar baltarusiškai žydros-elekrinės spalvos (tikiuosi Anrekos atstovai neskaito), tik pigmentas skiriasi ir tai turbūt tiek pat ar panašiai kainuoja.

[dangoraižistas]

Ryškios spalvos gerai kai mokama jas naudoti ir derinti. Tačiau Lenkija nežinau ar labai geras pavyzdys... Nors kokioj Varšuvoj lyg ir viskas ok su moderniais pastatais/dangoraižiais, bet provincijoj ypač su visokiom reklamom ir skelbimais šalia kelio, gal tegul tokia beskonybė, atsiprašau, "linksmumas" toliau sau lieka slaviškose/rytų šalyse.

TEISINGAI! Kam tas linksmumas. Reik nuolatinės rimties, ramybės, susikaupimo. Kam linksmos gyvenimo spalvos jei viskas tik laikina, nederėtų doram valstiečiui prieš amžinąją karalystę spalvomis svaigintis! Nedera rodyti pozityvios nuotaikos, negražu šypsotis ir džiaugtis. Juoda, pilka, balta ir jų atspalviai architektūroje turi būti PAGRINDINIS miesto kodas. Kaip kad: juodi troleibusų stulpai, juodos stelelės, juodi rūbeliai, juoda mokykla, juodas darželis, pilkas namas, pilkas asfaltas, pilkos šaligatvio plytelės. Super!










Šventvagiškam linksmumui labai retais kartais galima panaudot nebent rūpintojėlio rudąją spalvą (bet TIK per šventes).

[dangoraižistas]

Lietuvos miestų moderni juodulių pastatų architektūra sužavėtų net GRUMPY CATą!

[MedinisStrazdas]

Na taip. Nuvažiuoji į Bahamus ar Meksiką, ir mėlynas dangus, žalia jūra, spalvoti namai sukelia labai daug streso. Ir iškart pasiilgsti pilko dangaus, purvino sniego, ir plikų medžių. Dar geriau būtų pilkuma ir šaltumas kaip kokiam kalėjime ar beprotnamyje.

Nu tai taip, šaltos spalvos - mėlyna, žalia, nesukelia streso. O vat gyvenant geltonoje-raudonoje aplinkoje su visais rūdžių atspalviais sukelia, nes šios spavos pasamoningai asocijuojamos su pavojumu ir organizmas pereina į didesnio streso būseną.

Kažkaip šitoj temoj seniai nešluota, biškį susikaupe, kaip sakyt, š*do

Negalima sakyti šūdo, reikia sakyti šiltos rūdžių spalvos.

[cozzamarra]

Ernestas Parulskis. Apie mūsų miestelių „belenkaipizmą“

https://www.lrt.lt/naujienos/kultura...-belenkaipizma

<...>
Seriale mano neatpažinta vietovė vaidino Rusijos Tolimųjų Rytų, maždaug Kamčiatkos, gyvenvietę. Į jos aikštę slapstydamiesi įsliūkina filmo herojai, jie mikliai pasislepia aikštėje stovinčioje cerkvėje, ten jų laukia tolimesni nuotykiai. Ir cerkvę, ir aikštę, ir namus aplink aikštę mačiau šimtus kartų, bet vaizdai niekaip nesifokusavo į aiškų tašką žemėlapyje.

Pasidariau ekrano nuotraukų, pasidalinau jomis feisbuke ir po kelių minučių gavau atsakymą – nežinomas, bet daug kartų matytas miestelis yra Elektrėnų rajono Semeliškės, kuriose, kaip ir Lukiškėse, nufilmuotas ne vienas „Stranger Things“ siužeto fragmentas. Dar kartą žvilgtelėjęs į nuotraukas dedukavau pagrindinį nerišlaus atpažinimo faktorių – vienaukštį namą, kurio viena pusė buvo apkalta baltomis plastikinėmis juostomis, o kitą dalį puošė šiek tiek patrūnijusios rudai dažytos lentos.

<...>
Na, o jei savivaldybės nuspręs likti be urbanistinio stuburo – irgi gerai, nes, Rusijai galutinai tapus nuodinga teritorija, mūsų miesteliai ir miestai (su Vilniumi imtinai) bus nuolat pasiruošę ją suvaidinti – ir viso pasaulio kinematografininkai važiuos pas mus, filmuos, mokės ir garsins mus pasaulyje.

[digital]

Interviu su architektu R. Bimba:
Tyliuoju Vilniaus darbininku vadinamas architektas R. Bimba 20 metų keičia ir augina sostinę

Sostinės 700-ojo jubiliejaus proga paskelbti Šv. Kristoforo statulėlės lauretai. Vienas jų – „tyliuoju darbininku“ pavadintas architektas Remigijus Bimba, kuriam svarbiausias miesto apdovanojimas įteiktas už šiuolaikinę architektūrą. Architektas pripažįsta: įvertinimas nustebino ir, žinoma, nudžiugino, sykiu priduria – atsiranda vis daugiau atsakomybės kuriant Vilniuje.

Architektas R. Bimba su komanda jau du dešimtmečius kuria modernųjį miesto veidą. „Tai „tylusis darbininkas“, aukščiausio profesionalumo darbais keičiantis ir auginantis Vilnių“, – įteikdamas reikšmingą apdovanojimą kalbėjo sostinės meras R. Šimašius.

Šv. Kristoforo apdovanojimai įteikti 25-ąjį kartą, iki šiol jį gavo architektai Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Robertas Zilinskas, Audrius Ambrasas, Gintaras Čaikauskas, Petras Išora ir Ona Lozuraitytė, Mindaugas Grabauskas.

[liux]

Sabaliauskaitę papiktino „The Guardian“ straipsnis apie sostinę: įžeidimas vilniečiams Kremliaus propagandos maniera

https://www.lrt.lt/lituanica/aktuali...gandos-maniera