Bajorai – savitas Rytprūsių pasienio miestelis
https://www.pajurionaujienos.com/ind...=21543&act=exp
Irena Šeškevičienė
https://www.pajurionaujienos.com/ind...=21543&act=exp
Irena Šeškevičienė
Vilniaus gatvę tyrinėjantys archeologai tarp gausybės įvairių radinių aptiko ir 1926 m. Klaipėdos muitinės plombą. Nors, pasak Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko, tai nėra retas radinys, tačiau pats faktas verčia prisiminti ir dabartinio mūsų miesto ribose, Bajoruose, taip pat buvus muitinę. Nedaugelis šiandien bežino, kad patys Bajorai su išlikusiais raudonų plytų mūrinukais 700 metų su pertraukomis priklausė vokiečių kraštui, o tarpukariu buvo netgi tapę savitu miesteliu.
Jo žodžiais, nors Bajorai 1926 m. priklausė Klaipėdos apskričiai, tačiau tuo metu išaugusiame miestelyje muitinės nebuvo, – ji veikė tik tuomet, kai kraštas priklausė Vokietijai.
„Bajoruose veikė 2 muitinės. Viena – Vokietijos, tačiau šis pastatas neišlikęs, vėliau vokiečiai ją perkėlė arčiau fabriko, kur buvo kalėjimas. Kita – Lietuvos, šios medinis pastatas Klaipėdos g. Nr. 109 išliko ligi mūsų dienų“, – kalbėjo J. Kanarskas.
Gausu vokiško paveldo
Bajorų apylinkes nuo 1253 m., sudeginęs Kretingos pilį, užvaldė Vokiečių ordinas, o po Melno sutarties 1422 m. per Bajorus buvo pravesta valstybinė siena, skyrusi Vokiečių ordiną ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Šiandieną šią istorinę vietą žymi paminklinis akmuo prie geležinkelio, netoli kyšančio istorinio raudonų plytų Bajorų vandens bokšto.
J. Kanarsko žiniomis, 1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje Bajorų teritorija žymima kaip Prūsijos užgrobta Kretingos kaimo dalis. Per čia ėjo prekybos kelias, jungęs Žemaitiją su Klaipėdos uostu.
Tolimesnis Bajorų vystymasis susijęs su geležinkelio svarba: 1892 m. iš Klaipėdos iki Bajorų buvo nutiestas Tilžės–Klaipėdos geležinkelio ruožas ir pastatyta geležinkelio stotis, o traukiniams aptarnauti – vandens bokštas. Šie pagrindiniai Rytprūsių paveldo Kretingos rajone objektai sulaukė mūsų dienų, deja, jų būklė – gana prasta.
Per Bajorus – į Vokietiją ir Rusiją
Nutiesus geležinkelį, aplinkui stotį ir buvo pradėtas formuoti Bajorų miestelis: statomi mūriniai 1–2 aukštų namai, o statybų poreikiams tenkinti pastatyta plytinė. 1912 m. atidaryta Bajorų pradinė mokykla.
Nuo 1888-ųjų Bajorai priklausė Klaipėdos apskrities Kretingalės valsčiui. Didžioji gyventojų dalis buvo Kretingalės evangelikų liuteronų bažnyčios parapijiečiai. Bajoruose buvo atidarytos ir jų kapinės, iki šių dienų išlikusios ant Klaipėdos–Tiekėjų gatvės kampo, palei geležinkelį.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje okupavę Rusijos imperijos vakarines žemes vokiečiai nutiesė Bajorų–Priekulės geležinkelį, kuris sujungė Vokietijos ir Rusijos geležinkelių tinklus. Tuos laikus mena du išlikę arkinio tipo tiltai per Tenžės upelį.
1919 m. Bajorai drauge su Klaipėdos kraštu buvo atskirti nuo Vokietijos ir perduoti administruoti Prancūzijai. Prasidėjus Klaipėdos sukilimui, Bajorų miestelį užėmė Kretingoje suformuoti sukilėlių daliniai.
Miestelyje veikė kalėjimas
Tarpukario Lietuvoje Bajorai užėmė 220 ha. Miestelyje, be geležinkelio stoties, dar veikė plytinė, pieninė, krautuvė, paštas, Samuelio Levino restoranas ir Jankelio Frydmano viešbutis. Gyventojų sveikata rūpinosi Salys Buršteinas. Buvo įkurta Alberto Budraus kailių dirbtuvė, ties kaimo riba stovėjo Jono Eitavičiaus vandens malūnas su lentpjūve. 1925-aisiais atidaryta verpykla, peraugusi į gelumbės fabriką „Teba“, vėliau – tekstilės fabriką „Lana“, o sovietmečiu pervadintą „Laisvės“ fabriku. Kone visos Bajorų įstaigos buvo telefonizuotos.
1926 m. atidarytas Kretingos (Bajorų) sunkiųjų darbų kalėjimas, kuriame buvo kalinami Žemaitijos ir Klaipėdos krašto apskričių kriminaliniai ir politiniai nusikaltėliai, tarp jų – ir Klaipėdos krašto naciai. Kalėjimo tarnautojai sudarė Klaipėdos šaulių rinktinės Bajorų būrį.
1939 m. Vokietijai vėl užėmus Klaipėdos kraštą, pro Bajorus į Kretingą evakavosi Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulos daliniai, šauliai, aktyvūs visuomenininkai ir civiliai gyventojai. Į Šiaulius buvo perkeltas ir Bajorų kalėjimas. Prie kalėjimo atvyko jame kalėję naciai, surengė mitingą ir kalėjimą padegė. Bajoruose vokiečiai atidarė savo muitinę, įrengė sienos perėjimo punktą. 1941 m. birželio 20-ąją į Bajorų geležinkelio stotį atvyko šarvuotas karinis traukinys, kuris savo pabūklų vamzdžius nukreipė į rusų okupuotą Kretingą.
Ir tik 1950-aisiais, po 700 metų istorijos peripetijų, Bajorų apylinkės buvo prijungtos prie Kretingos rajono ir tapo Kretingos miesto dalimi.
Jo žodžiais, nors Bajorai 1926 m. priklausė Klaipėdos apskričiai, tačiau tuo metu išaugusiame miestelyje muitinės nebuvo, – ji veikė tik tuomet, kai kraštas priklausė Vokietijai.
„Bajoruose veikė 2 muitinės. Viena – Vokietijos, tačiau šis pastatas neišlikęs, vėliau vokiečiai ją perkėlė arčiau fabriko, kur buvo kalėjimas. Kita – Lietuvos, šios medinis pastatas Klaipėdos g. Nr. 109 išliko ligi mūsų dienų“, – kalbėjo J. Kanarskas.
Gausu vokiško paveldo
Bajorų apylinkes nuo 1253 m., sudeginęs Kretingos pilį, užvaldė Vokiečių ordinas, o po Melno sutarties 1422 m. per Bajorus buvo pravesta valstybinė siena, skyrusi Vokiečių ordiną ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Šiandieną šią istorinę vietą žymi paminklinis akmuo prie geležinkelio, netoli kyšančio istorinio raudonų plytų Bajorų vandens bokšto.
J. Kanarsko žiniomis, 1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje Bajorų teritorija žymima kaip Prūsijos užgrobta Kretingos kaimo dalis. Per čia ėjo prekybos kelias, jungęs Žemaitiją su Klaipėdos uostu.
Tolimesnis Bajorų vystymasis susijęs su geležinkelio svarba: 1892 m. iš Klaipėdos iki Bajorų buvo nutiestas Tilžės–Klaipėdos geležinkelio ruožas ir pastatyta geležinkelio stotis, o traukiniams aptarnauti – vandens bokštas. Šie pagrindiniai Rytprūsių paveldo Kretingos rajone objektai sulaukė mūsų dienų, deja, jų būklė – gana prasta.
Per Bajorus – į Vokietiją ir Rusiją
Nutiesus geležinkelį, aplinkui stotį ir buvo pradėtas formuoti Bajorų miestelis: statomi mūriniai 1–2 aukštų namai, o statybų poreikiams tenkinti pastatyta plytinė. 1912 m. atidaryta Bajorų pradinė mokykla.
Nuo 1888-ųjų Bajorai priklausė Klaipėdos apskrities Kretingalės valsčiui. Didžioji gyventojų dalis buvo Kretingalės evangelikų liuteronų bažnyčios parapijiečiai. Bajoruose buvo atidarytos ir jų kapinės, iki šių dienų išlikusios ant Klaipėdos–Tiekėjų gatvės kampo, palei geležinkelį.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje okupavę Rusijos imperijos vakarines žemes vokiečiai nutiesė Bajorų–Priekulės geležinkelį, kuris sujungė Vokietijos ir Rusijos geležinkelių tinklus. Tuos laikus mena du išlikę arkinio tipo tiltai per Tenžės upelį.
1919 m. Bajorai drauge su Klaipėdos kraštu buvo atskirti nuo Vokietijos ir perduoti administruoti Prancūzijai. Prasidėjus Klaipėdos sukilimui, Bajorų miestelį užėmė Kretingoje suformuoti sukilėlių daliniai.
Miestelyje veikė kalėjimas
Tarpukario Lietuvoje Bajorai užėmė 220 ha. Miestelyje, be geležinkelio stoties, dar veikė plytinė, pieninė, krautuvė, paštas, Samuelio Levino restoranas ir Jankelio Frydmano viešbutis. Gyventojų sveikata rūpinosi Salys Buršteinas. Buvo įkurta Alberto Budraus kailių dirbtuvė, ties kaimo riba stovėjo Jono Eitavičiaus vandens malūnas su lentpjūve. 1925-aisiais atidaryta verpykla, peraugusi į gelumbės fabriką „Teba“, vėliau – tekstilės fabriką „Lana“, o sovietmečiu pervadintą „Laisvės“ fabriku. Kone visos Bajorų įstaigos buvo telefonizuotos.
1926 m. atidarytas Kretingos (Bajorų) sunkiųjų darbų kalėjimas, kuriame buvo kalinami Žemaitijos ir Klaipėdos krašto apskričių kriminaliniai ir politiniai nusikaltėliai, tarp jų – ir Klaipėdos krašto naciai. Kalėjimo tarnautojai sudarė Klaipėdos šaulių rinktinės Bajorų būrį.
1939 m. Vokietijai vėl užėmus Klaipėdos kraštą, pro Bajorus į Kretingą evakavosi Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulos daliniai, šauliai, aktyvūs visuomenininkai ir civiliai gyventojai. Į Šiaulius buvo perkeltas ir Bajorų kalėjimas. Prie kalėjimo atvyko jame kalėję naciai, surengė mitingą ir kalėjimą padegė. Bajoruose vokiečiai atidarė savo muitinę, įrengė sienos perėjimo punktą. 1941 m. birželio 20-ąją į Bajorų geležinkelio stotį atvyko šarvuotas karinis traukinys, kuris savo pabūklų vamzdžius nukreipė į rusų okupuotą Kretingą.
Ir tik 1950-aisiais, po 700 metų istorijos peripetijų, Bajorų apylinkės buvo prijungtos prie Kretingos rajono ir tapo Kretingos miesto dalimi.
Comment