Parodos ir pristatymai

[lukass]

Parodų rūmuose – „Klaipėdos architektūra 2017“

Birželio 29 d., penktadienį, 17 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos parengta paroda „Klaipėdos architektūra 2017“. Renginio metu bus pristatyti LASKAO / ErgoLAIN stipendijos konkurso darbai ir kasmetinis leidinys „Klaipėdos architektūra 2017”...

[Eikantas X]

Dar veiks keletą dienų:

(Ne)matomo Vilniaus istorijos

Parodos tekstas

Ilona Mažeikienė

Šių metų liepos 12–rugsėjo 16 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikia paroda „(Ne)matomas Vilnius: tarpukario Vilniaus dailės ir architektūros pavidalai“. Ekspozicijos kuratorės dr. Algė Andriulytė, dr. Rasa Butvilaitė (Vilniaus dailės akademijos dailėtyros institutas) bei I. Mažeikienė (Lietuvos dailės muziejus) siekė pristatyti spalvingo daugiataučio tarpukario Vilniaus dailės bei architektūros palikimo dalį, pasiekusią mus iš 1919–1939 metų.


Šis nevienareikšmis Vilniaus istorijos laikotarpis neretai vis dar lieka mokslo, kultūros ir plačiosios visuomenės interesų užribyje, daugeliui yra tarsi nematomas, nepažinus. Vilniaus tarpukario dailininkų, architektų, dailės ir architektūros restauratorių bei konservatorių kūriniai seniai tapo miesto ir miestiečių gyvenimo kultūrines, politines realijas liudijančiais artefaktais, iškalbingais vizualiniais dokumentais, kurie aktualūs ir šiandien, nes formuoja sąmoningą ir atsakingą visuomenės požiūrį į netolimą, bet prieštaringai vertinamą praeitį. Kūrėjų (visų pirma – architektų, restauratorių) veiklos rezultatai iki šiol yra aktyvūs Vilniaus kultūrinio peizažo dėmenys – jie dalyvauja formuojant urbanistinį kraštovaizdį, neretai tampa atspirties tašku rengiant nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos projektus. To meto dailininkų tapybos ir grafikos kūriniai atskleidžia unikalias miesto suvokimo ir jo interpretacijos galimybes, kurių egzistavimas neretai yra neįsisąmonintas, tačiau akivaizdus šiandieninėje kultūroje.

Miestas kaip gyvas organizmas, miesto spiritus loci išaukštinimas, miesto ir kaimo sampynos, modernaus miesto kūrimas, mirties, kasdienybės segmentų sklaida – universalios temos, aktualios ir mūsų laiko žiūrovui. Todėl pasirinktos trys šias temas interpretuojančios parodos dalys: Spiritus loci, „Kasdienybės refleksijos“ bei „Žvilgsnis į ateitį“. Šalia gerai pažįstamų autorių eksponuojami ir mažai žinomų ar visai nematyti dailininkų, architektų, inžinierių, kitų paveldo saugotojų kūriniai, pirmąkart demonstruojama nebylaus kino juosta.

...

https://www.7md.lt/daile/2018-09-14/...iaus-istorijos

[Romas]

Nacionalinė dailės galerija 2018.11.09 - 2019.01.13
Antanas Sutkus. KOSMOS

Sutkus tapo savo laikmečio metraštininku, jo atvaizduose atsispindi Lietuvos ir jos gyventojų veidas. (...) Čia atrandame kasdienio gyvenimo scenas, kuriose žmonės elgiasi natūraliai: tai įprastas, nepagražintas gyvenimas. Nuotraukose matome jaunus ir senus, vaikus ir darbininkus, menininkus ir valstiečius, miestą ir kaimą, modernumą ir tradiciją, išlydėtuves ir sutiktuves, judėjimą ir nuobodulį ar paprasčiausiai - lietų. Viskam yra vietos Antano Sutkaus planetoje Lietuva, kurią anuomet iš Vakarų buvo taip pat sunku pasiekti kaip mėnulį.

Šios estetikos esmė glūdi laisvame žvilgsnyje. Jo kūriniai pasiekė jautrumo ir tobulumo aukštumas: į darnią visumą apjungta kompozicija, konstrukcija ir turinys per laiką kito, tačiau jų pradmenis jau galima įžvelgti ir ankstyviausiuose darbuose.

Paroda, kurioje rodoma beveik 300 kūrinių ir dalis jų yra anksčiau niekada nematyti, siūlo naują žvilgsnį į itin vertingą vieno iš Europos fotografijos gigantų kūrybą.

http://www.ndg.lt/parodos/parodos/an...us-kosmos.aspx

Fantastiška paroda, sulaukusi didelio susidomėjimo.

[Eikantas X]

ŠMC: Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva

2018 11 23 – 2019 01 13

Parodos atidarymas: lapkričio 23 d., penktadienis, 18 val.

Valdas Ozarinskas (1961–2014) – architektas, menininkas, vienas ryškiausių tarpdisciplininio meno ir konceptualiosios architektūros atstovų Lietuvoje. Per daugiau nei du kūrybos dešimtmečius Ozarinskas yra kūręs parodų ekspozicijas, interjerus, individualių gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų architektūrą, scenografiją renginiams, mados kolekcijas, instaliacijas ir videofilmus, redagavęs leidinius, kuravęs architektų grupės „Privati ideologija“ parodas ir organizavęs muzikos bei meno renginius.

Lietuvos dizaino ir architektūros kontekste Valdas Ozarinskas užima unikalią poziciją kaip kūrėjas, turintis ryškią ideologinę/estetinę viziją, kurią įprasta apibūdinti kaip brutalų utilitarizmą. Ši vizija įkūnijo nuo 9-ojo deš. į šias sritis palengva besiskverbiančias tarpdiscipliniškumo ir konceptualumo tendencijas; kita vertus, ji trynė perskyras ir tarp skirtingo „mastelio“ dizaino sferų, tokių kaip buities dekoras ir karo pramonė. Žinomiausi architektūriniai jo kūriniai – ikoniškas Lietuvos paviljonas EXPO 2000 parodai Hanoveryje (kurtas su grupe „Privati ideologija“) bei stilizuoti, grubūs „militaristiniai“ interjerai barams „NATOʼs“ ir „Neperšaunama liemenė“.

Vizualaus meno lauke jo kūrybos pradžia sutapo su parodos-kaip-proceso bei videoperformanso iškilimu (kurie sekė pirmuosius performanso meno reiškinius) ir ilgainiui įsiliejo į pirmąsias kuruotas grupines parodas, kuriose jis dalyvavo kaip menininkas ir ekspozicijų architektas. Paskutiniai plačiai pristatyti jo meno projektai – „Romas Ubartas“ ir „Juoda pagalvė“ – taip pat išryškina performatyviuosius jo kūrybos aspektus ir padeda įtvirtinti unikalią jos vietą Lietuvos konceptualaus meno ir performanso istorijoje.

Ozarinskas surengė apie dešimt personalinių ir dalyvavo daugiau nei penkiasdešimtyje grupinių parodų, 2007 m. buvo įvertintas „Hansabank“ meno premija. „Architektas be architektūros?“ – beveik tris dešimtmečius aprėpianti šio išskirtinio menininko bei architekto kūrybos apžvalga. Tai pirmoji galimybė sąlyginai naujus jo darbus apžvelgti drauge su senesniais, ir retai pasitaikydavusi proga sugretinti jo kūrybą įvairiose meno srityse.



Organizatorius: Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Vilnius

Parodos kuratorė: Virginija Januškevičiūtė
Ketvirtoji parodos dalis kuruojama drauge su Jurga Daubaraite ir Jonu Žukausku
Parodos architektas: Audrius Bučas
Grafinis dizainas: Aida Čeponytė, Vytautas Volbekas
Konsultantė kuratoriniais klausimais: Anna Kats
Asistentai tyrimui: Justina Doš, Julija Fomina, Audrius Pocius, Asta Vaičiulytė

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

[Romas]

Paroda „Józef Czechowicz ir jo epocha fotografijoje“
2018 m. gruodžio 4–2019 m. kovo 3 d.
Vilniaus paveikslų galerija

Paroda surengta minint fotografo Juozapo Čechavičiaus (Józef Czechowicz, 1818–1888) 200 metų gimimo jubiliejų, kuris yra įtrauktas į UNESCO atmintinų datų kalendorių.

Parodą pradeda pirmųjų fotografų, dirbusių Vilniuje iki Čechavičiaus atvykimo, nuotraukos. Tarp jų nemažai anksčiau niekad nerodytų ir neskelbtų Vilniaus vietovaizdžių nuotraukų iš Lietuvos atminties saugyklų ir privačių rinkinių. Žiūrovų lauks ir kitos staigmenos – novatoriškai rodomos seniausios erdvinės ir panoraminės Vilniaus nuotraukos.
Žiūrovams pristatomos svarbiausios Čechavičiaus fotografinio palikimo nuotraukos, labiausiai vertintos paties fotografo ir jo amžininkų. Pirmą kartą eksponuojamos rengiant parodą atrastų Čechavičiaus darytų seniausių išlikusių Kijevo ir Vilniaus nuotraukų faksimilės. Parodoje atsiskleis dar vienas Čechavičiaus vietovaizdžių nuotraukų sluoksnis – padidintuose nuotraukų fragmentuose rodomi fotografo amžininkai, jo epochos įvykių liudininkai, su kuriais jis vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis ir kartu stebėjo Vilniaus gyvenimą.




https://www.ldm.lt/artejanti-paroda-...-fotografijoje

[Eikantas X]

VILNIAUS HORIZONTAI: Paveiksliškas miestas Sauliaus Žiūros fotografijose


„ Nuo sausio 26 dienos Vilniaus rotušėje bus galima susipažinti su fotografo Sauliaus Žiūros paveikslišku ir savaimingu Vilniumi. Jo sostinės fotografijų paroda „Vilniaus horizontai“ čia veiks visą mėnesį.
Sausio 29 dieną (antradienį) 18 val. Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) atidaroma žinomo sostinės fotografo S.Žiūros paroda „Vilniaus horizontai“.
„Architektūra – ne tik statiški pastatai. Tai gali būti laiptinių, liftų, priimamųjų ar tualetų, kirpyklų ar kavinių, garažų, parduotuvių, parkų ar šiukšlių konteinerių kvapai. Nuo stogų daužomi ledo varvekliai irgi architektūros tęsinys, kaip ir nuo pastato metamo šešėlio vėsa, kaip žmonių grūstis siauroje gatvelėje ar pradinis architekto eskizas popieriaus lape. Bet kaip tai nufotografuoti?
Klauskite Sauliaus Žiūros, tiksliau, išeikite su juo ankstų rytą ar vakare į fotografo pamiltas Vilniaus miesto vietas, kuriose už pastatų, už rūko, už šalčiu stingdomo dangaus jis mato pranašingus ženklus. Juose nėra Vilniaus bokštų, bet yra jų skleidžiamų varpų garsai, nėra gatvių, bet girdisi grėsmingas transporto gaudesys.
Tai daugiagalvis gyvastingas, gargaliuojantis, šnypšiantis, miegantis ir švenčiantis paupių gyventojas. Jis netelpa į kadrą. Netilpo Korzonui, Čechavičiui, Bulhakui. Jį galima trumpam prisijaukinti, perprasti vieną, kitą jo charakterio savybę, bet ne daugiau. Todėl Sauliui tenka dieną, naktį, žiemą ir vasarą, kaip ir daugeliui fotografų, rašytojų, dailininkų kurti savo Vilnių, kaip savo ieškojimų, susitikimų, atradimų istoriją. Ji permaininga, nes miestas visada judrus, nuolat išsineriantis iš žvilgsnio, pasitraukiantis, lūkuriuojantis, neryškus, taktiliškas, tik suaugęs su kūno judesiais, juos atkartojantis.
Miestas gali būti tarytum kokia minkšta materija, šąlanti ir šylanti, sustingusi ir tąsi – kaip prieš bundant troleibusų maršrutams. Kaip nufotografuoti būtent tokį miestą? Kiekvienas fotomenininkas renkasi savo judėjimo ir matymo taktiką. Vienam svarbiau momentiniai pojūčiai, kitam – vietos atmintis, istoriniai motyvai, dar kitam – netikėto įvykio gyvastis.
Atsiranda tyrinėtojų, bastūnų, stebėtojų, vertintojų žvilgsniai, kažkas iškeliauja į miesto paribius, kažkas sustingsta kaip plėšrūnas, laukdamas savo „grobio“ miesto centre.
Sauliui Žiūrai svarbus Vilniaus paveiksliškumas, jo savaimingumas. Todėl fotografas atsitraukia, keliasi į dangoraižį, žvelgia į tolimą perspektyvą ir leidžia miestui savo fotografijose tiesiog būti. Būti maksimaliai apžvelgiamam, savipakankamam, jaukiai murmančiam savo kasdienes mantras. Tai pagarbos ir gėrėjimosi atstumas“, – parodą pristato Virginijus Kinčinaitis.
Paroda „Vilniaus horizontai“ Vilniaus rotušėje veiks iki vasario 28-osios.
Parengta pagal Vilniaus rotušės informaciją.“

[Eikantas X]

Būsima paroda: Villa Lituania
2019 01 11 – 2019 03 10


„Villa Lituania“ – Romoje esantis pastatas, tarpukariu tarnavęs kaip Lietuvos ambasada, o po okupacijos atitekęs SSRS. Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Nomeda ir Gediminas Urbonai atkreipė dėmesį į Rusijai priklausantį pastatą ir simboliškai surengė balandžių lenktynes tarp Venecijos ir Romos. Projektą papildė „Villa Lituania“ architektūrą primenantis balandinės modelis ir video filmai, pristatantys egzilyje gyvenusių ambasadorių Lozoraičių šeimos istoriją, su Lietuvos okupacija susijusių protesto grafičių Romoje tyrimą, balandžių augintojų Lietuvoje istoriją.
Projektas 2007 m. buvo pristatytas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kurioje buvo įvertintas specialiu paminėjimu. MO muziejuje bus eksponuojama projekto rekonstrukcija.
Projekto atidarymas vyks 2019 m. sausio 11 d. 18 val.

https://mo.lt/parodos/busima-paroda-villa-lituania/

[Eikantas X]

Paroda veiks nuo 2019.01.24 iki 02.08

ArchMEDIALĖ- sukurtas terminas, reiškiantis sinoptinių renginių ciklą skirtą šiuolaikinių tardisciplinininio meno ir eksperimentinės (nekonvencionaliosios) architektūros fenomenų sintezei. Tai platforma padedanti jauniems architektams veikti išplėstiniame architektūros lauke bendradarbiaujant su skirtingų meno šakų atstovais Lietuvoje ir užsienyje. Ji suteikia galimybę alternatyviam mąstymui ir konceptualioms eksperimentinėms architektūroms praktikoms.

Archmedialė sumanyta kaip architektūros – visaverčio tarpdisciplininio meno propagandos priemonė Lietuvoje ir užsienyje. Tai – kasmetinis – kartotinis “mikrofest” renginys, vykstantis skirtinguose miestuose ir šalyse, kuriame dalyvautų atrinkti jaunieji architektai ir kitų menų atstovai. Renginio metu organizuojamos kelių etapų kūrybinės dirbtuvės skirtinguose miestuose. Jų rezultatai – kūriniai eksponuojami pasirinktose erdvėse, rodomi parodose (galerijose) ir metų leidinyje.

http://www.0-x.eu/category/archmediale/

[Romas]

Paroda „Józef Czechowicz ir jo epocha fotografijoje“
2018 m. gruodžio 4–2019 m. kovo 3 d.









Tiesą sakant tiems, kad matė daugumą J.Čechowicziaus fotografuotų Vilniaus vaizdų, paroda didelio įspūdžio nepadarė.
Rengėjai kažkiek stengėsi per televizorių padarydami iš nuotraukų pseudo animacijas, buvo nematytų kitų senųjų fotografų vaizdų.
Nieko čia nepadarysi - tų nuotraukų kiek buvo prieš 150 metų, tiek ir yra. Neatsirado tokių staigmenų, kaip pvz., kažkas atsitiktinai rado Balstogės nuotraukas, kurias tarpukariu darė Bolesław Augustis.

[Romas]

Čia tas atvejis, kai reklama ir ypač jos plakatas yra tokie, kad kuo mažiau žmonių aplankytų paroda.
Šiandien per LRT "Labas rytas" buvo reportažas iš fantastiškos parodos apie tarpukario Vilnių ir jo viešąjį transportą.

Fotografijų paroda
1937-1939 m. Vilnius šveicaro Alfred Rietmann akimis
Vilnius, Šlapelių muziejus. Kovo 1-31 d.

Parodos kuratoriaus Ričardo Žičkaus surasta Šveicarijoje, Arbono miesto muziejuje, saugoma istorinė medžiaga apie jauną šveicarų inžinierių Alfred Rietmann, dirbusį Vilniaus miesto autobusų garažo direktoriumi nuo 1937 iki 1939 metų, pasakoja ne tik apie to meto autobusus, garažą, bet ir parodo Vilnių ir jo apylinkes Antro pasaulinio karo išvakarėse.

Kovo 1-31 dienos Šlapelių muziejaus muziejaus galerijoje kviečiame aplankyti unikalią fotografijų parodą


1937 metų pradžioje gamykla „Saurer“, viena didžiausių automobilių gamintojų Šveicarijoje, išsiunčia jauną mechaniką Alfred Rietmann į Vilnių vadovauti miesto viešojo transporto įmonės TOMMAK autobusų garažui. Jaunuoliui tai – didžiulis iššūkis: vienam vykti į nepažįstamos šalies tolimiausią miestą, nemokant lenkų kalbos, nežinant vietinių tradicijų ir papročių.
(...)
A. Rietmann pavyko susidoroti su visais iškilusiais sunkumais, susidraugauti su vietiniais gyventojais ir jų kultūra. Prisiminimuose šveicaras aprašė savo darbą ir gyvenimą Vilniuje, keliones po apylinkes, Antrojo pasaulinio karo išvakarių ir pradžios įvykių sūkurį, o visas šias patirtis fiksavo fotografijose, kurių paliko beveik 100.

http://www.slapeliumuziejus.lt/fotog...etmann-akimis/

[Eikantas X]

vyksta 24 -asis Architektūros pokalbių fondo pokalbių ciklas Beloved Architecture.

Architektūros siekis - būti mylimai, naudingai, įkvepiančiai. Tokia architektūra visada kuria teigiamus pokyčius ir provokuoja šalia esančią aplinką keistis. 24-asis Architektūros pokalbių fondo ciklas „Beloved Architecture" kviečia kalbėtis apie architektūros kuriamą pozityvią įtaką žmogui ir miestui.

dar liko viena diena

Kovo 22 d. Penktadienis
18:00 Filmas Barbicania. Rež.: I. Bêka ir L. Lemoine (MO kino salė)
Nuoroda į renginį: http://bit.do/eJpyG
20:00 Refleksijos V. Daujotytė, E. Parulskis, Ž. Kudirka - Mesijas (LT): Mylima Architektūra
Nuoroda į renginį: http://bit.do/eJpzc

https://www.7md.lt/kultura/2019-02-2...pokalbiu-cikla

[Marius_vln]

Dar šiek tiek informacijos apie parodą.
Užsukite, įėjimas nemokamas

[HSV]

Vilnius, 1937-1939 m.



A. Rietmann foto iš "Gatvės gyvos" https://www.facebook.com/gatvesgyvos...type=3&theater
http://www.slapeliumuziejus.lt/fotog..._tEghNCtKD0mTM

[Romas]

1937-1939 metų Vilnius šveicaro Alfred Rietmann akimis
Paroda Šlapelių muziejaus galerijoje veiks iki 2019.03.31



Alfred Rietmann savo biure

[Romas]

1937-1939 metų Vilnius šveicaro Alfred Rietmann akimis
Parodoje savaitgalį buvo nemažai žmonių
Galerija veikia kasdien išskyrus pirmadeinį ir antradienį













Autobusų maršrutai tarpukario Vilniuje




Ekspozicijos tąsa rūsyje






Viena nuotrauka

[R.D.]

Radvilų rūmų muziejuje atidaroma paroda „Vilniaus priemiesčių topografija. XVIII a. pab. – XIX a. pr. Vilniaus gimnazijos mokinių braižyti žemėlapiai“
https://madeinvilnius.lt/pramogos/pa...ti-zemelapiai/

Lietuvos dailės muziejus kartu su Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba ir Lietuvos valstybės istorijos archyvu kovo 20 d., trečiadienį, 17 val. Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24,) pristato parodą, kurioje eksponuojami XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios dar neurbanizuotų Vilniaus priemiesčių (Pohuliankos, Žvėryno, Paplaujos ir Užupio, Šnipiškių, Lukiškių, Vingio, dabartinės Tilto gatvės, Subačiaus gatvės ir Aušros vartų apylinkėmis) žemėlapiai, braižyti Vilniaus gimnazijos mokinių. 31 žemėlapis, saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve, dar laukia kartografų, istorikų ir kitų tyrėjų įdėmaus žvilgsnio ir plunksnos. Parodą papildys 14 amžininkų sukurtų minėtus priemiesčius vaizduojančių meno kūrinių iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.

[R.D.]

Nematoma architektūra: Naujausi Vilniaus tarpukario architektūros tyrimai
http://pilotas.lt/2019/03/29/archite...turos-tyrimai/

Lenkijos architektūros tyrinėtojai 1919–1939 metų Vilniaus atvejį neretai laiko menkaverte periferijos apraiška, mano, kad tuo metu statybinė veikla buvo apskritai apmirusi, o Lietuvoje šio laikotarpio Vilniaus architektūra dažnai vis dar vertinama kaip svetimos valstybės palikimas.

Balandžio 2 dieną (antradienį) 18 val. Vilniaus dailės akademijos „Titanike“ (Maironio 3), Felikso Daukanto auditorijoje (Nr. 112) Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros docentė dr. Rasa Butvilaitė paskaitoje „Nematoma tarpukario Vilniaus architektūra“ pristatys Vilniaus tarpukario architektūros atvejį.

[Eikantas X]

Besigrumiantys miestai: Japonijos urbanistiniai projektai nuo 1960-ųjų

2019 m. balandžio 12 d. – gegužės 31 d. Japonijos ambasada Lietuvoje, Lietuvos architektų sąjunga ir Japonijos fondas kviečia apsilankyti Japonijos fondo kilnojamojoje parodoje ,,Besigrumiantys miestai: Japonijos urbanistiniai projektai nuo 1960-ųjų‘‘. Nuo 2010 – ųjų metų po įvairius Pasaulio miestus keliaujanti paroda iš Naujosios Zelandijos atkeliauja į Vilnių, kuri vyks Lietuvos architektų sąjungoje (Kalvarijų g. 1 Vilniuje).

Japonijos architektūra pastaraisiais metais sulaukia vis didesnio tarptautinio susidomėjimo. Nemažai japonų architektų dirba įvairiose Pasaulio šalyse, o dvejomis kalbomis Japonijoje leidžiami žurnalai apie architektūrą yra sėkmingai platinami užsienyje. Nagrinėjant plačią architektūros ir miestų temą, paroda leis iš naujo pažvelgti į 1960-ųjų Japonijos architektų įvairius miesto projektų siūlymus.

1960 – aisiais Japonijos sostinė Tokijus tapo mega miestu, jo ir aplinkinių rajonų gyventojų skaičius sparčiai didėjo. To meto laikraščiai mirgėjo nuo straipsnių apie modernizacijos keliamas problemas: transporto kamščius, oro užterštumą, gyvenamosios vietos trūkumą ir pan. Siekiant ieškoti susidariusių problemų sprendimų, ekonominio augimo laikotarpiu Japonija mobilizavo industrinę veiklą, o to meto architektai ėmėsi skelbti ambicingus urbanistinius architektūrinius siūlymus.

Architekto Naohiko Hino kuruojama paroda atskleidžia to meto ambicingas idėjas. Čia yra eksponuojamos garsių japonų architektų Kisho Kurokawa, Masato Ohtaka, Fumihiko Maki, Noboru Kawazoe, Arata Isozaki Japonijos miestų urbanistinės vizijos bei atspindžiai šiandieninio Tokijo miesto audinyje. Eksperimentinės miesto idėjos parodoje perteikiamos įvairiomis medijų kombinacijomis ― nuo architektūrinių miestų ir pastatų modelių iki nuotraukų ir skaidrių, kartu su video įrašais.

Parodos lankytojai galės pajusti praeities ir dabarties sąsajas bei suprasti kaip naujos miesto vizijos paieškos, Japonijoje įgavusios pagreitį prieš pusę amžiaus, atsiskleidė bėgant laikui bei kaip šios ankstesnės pastangos siejasi su dabartine architektūra bei miesto aplinka. Ši keliaujanti paroda suteiks galimybę suvokti mūsų vis didėjančių miestų keliamus iššūkius ir ateities kryptis, reikšmingas kiekvienai šaliai.

Maloniai kviečiame apsilankyti parodoje ir iš arčiau susipažinti su 1960 – aisiais Japonijos architektų siūlytomis miestų vizijomis, palyginti jas su šios dienos realijomis.

[Eikantas X]

Šiandien iki 20.00 Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus 15) tarptautinė kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų paroda Heritas '19.

Penktadienį ir šeštadienį #RamintojaKviečia į tarptautinę kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų parodą Heritas'19 - Kultūros paveldas kitaip! - Cultural Heritage Fair.

Čia veiks speciali erdvė šeimoms, ~ 20 seminarų bei diskusijų,
~ 30 praktinių kūrybinių dirbtuvių, kviečiančių išbandyti restauratoriaus, auksuotojo, dailidės ir kitus amatus; dalyvauti atkuriant sieninės tapybos elementus: stebėti restauravimo procesus.
Didelė dalis kultūros paveldo, tai kasdieninėje aplinkoje esantys daiktai – mediniai namų elementai, baldai, senos nuotraukos ir knygos, dažnai varstomos senos durys ar vis dar naudojama keramika. Visi jie – vertingi praeities elementai, kurių išsaugojimas gali būti paprastas žinant keletą naudingų patarimų.
Į kūrybines dirbtuves, seminarus, ekskursijas, kitus užsiėmimus registruotis galima www.heritas.lt.

https://www.facebook.com/pg/ramintoja.lt/posts/

[Romas]

Šiandien sukanka 80 metų vienam žymiausių Lietuvos fotomenininkų Antanui Sutkui.

https://www.google.lt/search?biw=160...19.hTFXY0hrjpI


LRT.lt 2019.06.27
80 jubiliejų pasitikęs Antanas Sutkus nedžiūgauja

– Antanai, su kokiomis nuotaikomis šiandien pasitinkate savo 80-ąjį jubiliejų? Kuo gyvenate?

– Tiesą sakant, išgyvenu karo padėtį. Prieš kelias savaites mane aplankė naujiena, kad Turto bankas nori parduoti patalpas, kur įsikūrusi Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Tai jau paskelbta, sąjungai siūloma išsikraustyti. Pats kūriau Fotomenininkų sąjungą, dirbau joje 32 metus, todėl man šis kuriozas – prasmingos veiklos ir kultūros židinio griovimas, baisi destrukcija.
(...)


– Žvelgiant į tokį skaičių įspūdingų kadrų atrodo, kad fotografija buvo jūsų gyvenimo kelias ir pašaukimas, kurį įgyvendinote. Ar tai tiesa?
– Tas mano pašaukimas nebuvo lygūs geležinkelio bėgiai. Kartais bėgiai išsiskirdavo, o tada tiesiai važiuoti sunku. 1967 m. pradėjau Fotomenininkų sąjungos įkūrimą, 1969 m. ją įsiteigėme. Tuomet prasidėjo ir labai daug organizacinio darbo. Dabar, žiūrėdamas į archyvą, matau, kad vaisingiausias man buvo pirmasis fotografavimo dešimtmetis, ten atrandu daugiausia.

– Kaip manote, kas lemia fotografijų, tampančių legendinėmis, sėkmę?
– Pastebėjau, kad jei nuotraukos neišnešioji, neįprasmini, neįvardiji kaip svarbaus savo darbo, jos nepastebės ir kiti. O jei įvardiji, jei pasakai sau, kad vienas ar kitas kadras – dešimtmečio atradimas, tai jis būna mėgstamas ir kitų.

https://www.lrt.lt/naujienos/kultura...nu-karo-padeti

Paroda nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje 2019.06.27-07.28
Antano Sutkaus parodos „Vilniaus (re)kolekcija“ atidarymas 2019 m. birželio 27 d. 17.00 val.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į jubiliejinę fotografo, Nacionalinės premijos laureato Antano Sutkaus parodą „Vilniaus (re)kolekcija“.
(...)
Šiomis dienomis A. Sutkus jau nefiksuoja naujų kadrų, jis atsidėjo savo milžiniško archyvo tvarkymui, katalogavimui. Didesnėje pusėje nematytų negatyvų ir fotografijų yra Vilnius ir jo gyventojai.

„Vilniaus (re)kolekciją“ sudaro pirmą kartą visuomenei pristatomi atspaudai ir dalis darbų, nepakliuvusių į retrospektyvinę A. Sutkaus parodą „Kosmos“, organizuotą Nacionalinėje dailės galerijoje praėjusių metų žiemą ir sulaukusią milžiniško žiūrovų susidomėjimo (ją pamatė per 32 tūkst. lankytojų). Šiuo metu „Kosmos“ keliauja po Europą, džiugindama gerbėjus Vokietijoje ir Prancūzijoje.
„Vilniaus (re)kolekcija“ supažindins su keistai savu ir lyg nepažįstamu Vilniumi, kuris tampa atskiru personažu. „Miestas yra žmonės, veikiami architektūros, – teigia A. Sutkus. – Kokia architektūra, toks ir žmogus. Kitame mieste, kitoje architektūrinėje aplinkoje būtų kitoks ir žmogus. Aplinka veikia kaip muzika, garsinė aplinka. Architektūra – sustingusi muzika...“

https://www.lnb.lt/renginiu-kalendor...ija-atidarymas