[VLN] Naujoji Vilnia

[Nikas]

Aš nesuklydau. Vilniaus rytuose esantis Naujosios Vilnios mikrorajonas, nuo 1871 m. iki 1959 m. buvo atskiras miestas. Ir jeigu kam idomu galiu parodyti ji nuo 1880 iki musu dienu.

[farbrom]

Aš nesuklydau. Vilniaus rytuose esantis Naujosios Vilnios mikrorajonas, nuo 1871 m. iki 1959 m. buvo atskiras miestas. Ir jeigu kam idomu galiu parodyti ji nuo 1880 iki musu dienu.

Su pertraukom. Kadais net buvo Naujosios Vilnios rajonas. Laukiame nuotraukų.

[Nikas]

Su pertraukom. Kadais net buvo Naujosios Vilnios rajonas. Laukiame nuotraukų.

Prašau http://www.vileika.lt/forum/viewtopic.php?t=784

čia jų tikrai daug.Dar bus papildymų...

[Nikas]

WWW.VILEIKA.LT - rajono tinklapis.

Daug daug nuotraukų -http://www.vileika.lt/forum/viewtopic.php?t=784

[Nikas]

http://www.vileika.lt/
История Вилейки/Фотогрфии...
Nesinori užimti čia vietos ir tai būtų ilgai.Tad prašau.Užeinate į tinklapį ir ten labai daug senu Naujojo Vilniaus nuotraukų.Dabar tai Vilnius, bet iki 1959 tai buvo mažas miestas. Su didžiausiu pasaulyje dalgių fabriku

[Mantas]

Ačiū, Romai!

http://www.vileika.lt/
История Вилейки/Фотогрфии...
Nesinori užimti čia vietos ir tai būtų ilgai.Tad prašau.Užeinate į tinklapį ir ten labai daug senu Naujojo Vilniaus nuotraukų.Dabar tai Vilnius, bet iki 1959 tai buvo mažas miestas. Su didžiausiu pasaulyje dalgių fabriku

Keistas puslapis, regis vieta Lietuvoje, tačiau skaityti galima tik rusiškai, o jei neišeina?

Beje, kiek galima jį reklamuoti? Šis forumas nėra tam skirtas.

[Nikas]

Ačiū, Romai!



Keistas puslapis, regis vieta Lietuvoje, tačiau skaityti galima tik rusiškai, o jei neišeina?

Beje, kiek galima jį reklamuoti? Šis forumas nėra tam skirtas.

Taigi rašiau einate į история/фотографии!
O tinklapis apie nuo seno nelietuvišką rajoną

[Mantas]

Taigi rašiau einate į история/фотографии!
O tinklapis apie nuo seno nelietuvišką rajoną

Tai gal lenkiškai labiau tiktų?

[Nikas]

Tai gal lenkiškai labiau tiktų?

Gal ir lenkiškai.Nedraugiški Jus

[Eimantas]

Neįsižeiskit, bet tada labiausiai tiktų "po prostu"

O tas nuo seno ar ne nuo seno tai aptaku gan.
Rekomenduoju paskaityti straipsnių rinkinį knygos pavidalu "Lietuvos Rytai" ( apie 1993m isleista).

[Maxas]

[VLN] Naujoji Vilnia

Naujosios Vilnios istorija ir dabartis.



www.vileika.lt
www.vilnius.lt
www.wikipedia.org

Tai rytinė Vilniaus miesto dalis nutolusi nuo Vilniaus miesto apie 8 km. Plotas 39.25 kv. km. Seniūnijoje 308 gatvės, 33 000 gyventojų. Naujosios Vilnios seniūnija susikūrusi Rokantiškių vietovėje.
Daugiabučių namų -256-7980 butai - 24 500 gyventojų, individualių namų valdų - 2400, sodininkų bendrijų - 41, garažų bendrijų - 11, įvairių organizacijų - 2007, bendrojo lavinimo mokyklos - 8, jose mokosi 4700 moksleivių, vaikų darželiai - lopšeliai - 7, 3-ioji politechnikos mokykla, Kultūros ir laisvalaikio centras, Naujosios Vilnios nakvynės namai, Lietuvos Jaunųjų gamtininkų centras, 4-asis policijos komisariatas, 4 pasų poskyris,
4 apylinkės teismas, UAB „Bendruva" - 7 bendrabučiai, asfaltuotų gatvių 50 %, gatvių ilgis (be naujai priskirtų) 1148 km., Vš.Į Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, Darbo birža, Vaikų poliklinika, Poliklinika, Vaikų teisių apsaugos tarnyba, 3 bendruomenės, 3 bibliotekos, Naujosios Vilnios geležinkelio stotis, Naujosios Vilnios muzikos mokykla, Vilniaus Vienožinskio dailės mokykla, Pavilnio girininkija, „Draugystės" Vilniaus futbolo sporto klubas,
Vilniaus perlas „Puškoriai".

Naujosios Vilnios miestas, dabar Vilniaus mikrorajonas, susikūrė buvusios Rokantiškių seniūnijos vietoje. Todėl vietovės istorija dalijama į du laikotarpius: Rokantiškių ir Naujosios Vilnios. Iki mūsų dienų išliko Rokantiškių pilies, statytos XV-XVI a., griuvėsiai. Vietos gyventojai tą kalną ir dabar vadina Pilies kalnu. Sienų žymės ir pamatai rodo čia buvus didelę pilį. Yra liudijimų, kad praėjusio šimtmečio pradžioje pilies sienos dar siekė 1-1,5 metrų aukščio nuo žemės paviršiaus. Iš Strielčiukų pusės buvusios vartų liekanos. Spėjama, kad pilies griuvėsiuose esama požemių ar bent rūsių. Pats Rokantiškių vardas šaltiniuose aptinkamas XV-XVI amžiuje.

Naujoji Vilnia išaugo iš fabrikų. Jau apie 1630 metais Balceris Reinertas Rokantiškėse pastatė popieriaus fabrikėlį ir vėliau atidavė jį kraičio savo dukrai Daratai, tekėjusiai už Tochtermano.

Reikėtų paminėti ir puikią šių vietovių gamtą. Kaip sakytų A. H. Kirkoras, rytinės Vilniaus miesto apylinkės, vadinamos Paplaujos (Paplajos) vardu, pačios vaizdingiausios. Ko verta vien įspūdingoji Pučkorių atodanga, vandens malūnas, užtvanka, kriokliai, jauki lauko kavinė...

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Naujoji Vilnia toliau plėtojosi kaip vienas Vilniaus miesto mikrorajonų. Žinoma, gana specifinis ir sunkiai palyginamas su kitais Vilniaus miesto mikrorajonais. Po 1990 metų sunkiosios pramonės fabrikai “Neris” ir “Žalgiris” nebuvo prisitaikę prie naujų sąlygų, todėl neatlaikė konkurencijos ir bankrutavo. Bankrotavus visiems didiesiems Naujosios Vilnios fabrikams, nedarbas Naujojoje Vilnioje žymiai padidėjo.

1992 m. Naujosios Vilnios seniūnijos teritorijoje 2 100 ha plote buvo įkurtas Pavilnių regioninis parkas. Neseniai čia atsidarė trys didelės parduotuvės. Galima pasakyti, kad kol kas Naujojoje Vilnioje vyksta lėtas ekonomikos kilimas ir gyvenimo lygio gerėjimas. Planuojamas statyti 17 hektarų plotą užimantis futbolo kompleksas.

NAUJOSIOS VILNIOS ISTORIJA

Valdas Banaitis - 2002 m.

Naujoji Vilnia – kas tai ir kur tai?

Pati Naujoji Vilnia neturi nė pusantro šimtmečio. Gimęs Varšuvos-Peterburgo geležinkeliui atsišakojant į Romnus, iš kur Ukrainos kviečiai turėjo būti gabenami į Liepojos uostą, sparčiai augantis pramonės miestelis tik prieš šimtą metų buvo išskirtas iš Mickūnų valsčiaus ir tapo savarankišku miestu Novo-Vileisku. Savivaldybę jis turėjo tik penkis dešimtmečius, atmetus šios žemės neaplenkusių abiejų pasaulinių karų metus.

Naujojoje Vilnioje pasikeitė 13 valdžių, stovėjo 8 kariuomenės ir vyko 8 tautų kraustymaisi. 1959 gale Naujoji Vilnia tapo Vilniaus dalimi ir nustojo egzistuoti kaip autonominis administracinis vienetas. Dabar esame tik eilinė seniūnija Vilniuje, kuris didina teritoriją, kur savivaldai lieka tik savarankiškai tvarkomos komunalinės paslaugos. Apie savivaldą svajojame nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tačiau skirtingai nuo Pagėgių, Rietavo, Elektrėnų, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, galime jos ir nesulaukti. Lietuva tapo padalinta į apskritis ir gali nesulaukti nei žadėtųjų 100 valsčių, nei rinkimų sistemos su savivaldybių atstovavimu Seime. Prijungus Lentvarį, Vilnius galės atsiskirti ir nuo apskrities, kuri taps padalinta į šiaurinę ir pietinę dalis – į Užnerį ir Dainavą, kaip kadaise.

Naujoji Vilnia – rytiniai Vilniaus vartai, bet traktuojama tik kaip eilinė priemiesčio teritorija. Sovietmetyje ji buvo apjungta su Pavilniu ir Dvarčionimis, ir siekė nuo Šumsko iki Nemenčinės plentų (nuo Juodojo trakto iki Karačiūnų). N.Vilniai jų reikia nebent tik antraeilio tarpinio etapo, aplinkinio kelio susisiekiant su Vilniumi, o joms pačioms Vilnius artimesnis, N.Vilnia nereikalinga. Per Seimo rinkimus ji jungiama su Naujininkais, kad būtų patogiau varžytis partijoms veržiantis į valdžią.

Naujoji Vilnia dėl savo strateginės padėties galėtų būti specifinio regiono – Pietryčių Lietuvos – sostinė, tačiau Vilniaus vadovai šio regiono poreikių nesupranta ir ignoruoja juos. Turėsime tenkintis tokia demokratija, kokia patinka biurokratijai , o ši tikisi, kad geresnio varianto niekas nesugalvojo ir neįgyvendins. Tačiau būtent Naujojoje Vilnioje geriausiai prisimenama, kad nė viena valdžia nėra amžina. Buvos vienas, atėjęs visiems laikams, ir ant “Neries” korpuso ilgai kabėjo lozungas “Idei Lenina živut i pobeždajut”.

Naujoji Vilnia, kaip ir Vilnius, gavo pavadinimą nuo Vilnios upės, kuri prieš šimtą metų gudiškai vadinama Vileika, lenkiškai Vilenka. Senasis lietuviškas pavadinimas liko miestui prie Neries abipus Vilnios žiočių, kur Gedimino kalne atsirado mūrinė pilis, o ant gretimo kalno – medinė Kreivoji (Krivių) pilis. Dešiniuoju Vilnios krantu ėjo kelias į Polocką – dar senesnį miestą, kuriam kadaise šių vietų prieš tūkstantį metų mokėjo duoklę. O apskritai žmonės Vilnios slėnyje žmonių jau gyveno prieš 12 tūkstančių metų, paskutiniam ledynui pasitraukus. Tuo niekas neabejoja, nes kas kitas, jeigu ne žmogus, galėjo išnaikinti mamutus, kurių kaulų buvo rasta tiesiant autostradą žvyro karjere ties Kučkuriškėmis. Pūčkoriuose rasti taikios žmonių veiklos pėdsakai siekia pirmą amžių po Kristaus. Adomas Pliateris, 1852 kasinėdamas Rokantiškėse (tarp Strielčiukų, Pūčkorių ir Žvirblių), rado net 72 pilkapius iš VI-XII amžių.

Natūrali, gamtinė Naujosios Vilnios teritorija - Vilnios slėnio atkarpa nuo Žvirblių iki Pūčkorių, iš šiaurės ribojama apjuosta Taurijos miškų, Dievoniškių, Galgių, Pupojų ir Rokantiškių, o pietuose – Karklėnų, Grigaičių, Strielčiukų ir Pavilnių parko.

Iki Naujosios Vilnios gimimo, arba iki XX amžiaus

XI amžiuje ant kalno visai šalia dabartinio St.Batoro plento (ties 3 geležinkelio tiltais, tarp plento ir Strielčiukų kapinių) Alšios kunigaikštis įkūrė pilį - žemiau Murlės įtekėjimo į Vilnią. Gal tai ir buvo tas legendinis Algimantas, apie kurį Vinco Pїetaris, ištremtas į Vologdą, parašė pirmąjį lietuvišką romaną). Kunigaikštytė Sofija Alšėniškė tapo Lenkijos karaliene ir 1422 davė pradėjo Jogailaičių dinastiją. XVI a. Rokantiškių pilyje buvo bene gražiausi Lietuvoje renesansiniai rūmai. Juos valdė Alšėniškiai kunigaikščiai Jurgis, jo sūnus Aleksandras ir paskutinis giminės atstovas – anūkas Povilas. Jis studijavo Krokuvos ir Romos universitetuose, kunigavo Vilniuje, auklėjo mažametį karalių Žygimantą Augustą (paskutinį Jogailaitį), paskui buvo Lucko, o nuo 1536 – Vilniaus vyskupu. Mirė 1555, daugumą turtų ir šiuos rūmus padovanojęs karalienei Bonai, kuri po metų taip pat mirė. Pilis ėjo per rankas ir atiteko Pacams. Steponas Pacas 20 metų buvo karaliaus Zigmanto Vazos sekretorius. 1636, kai jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleriu, šiuose rūmuose viešėjo karalius Vladislavas Vaza, įsteigęs Pūčkoriuose antrą patrankų liejyklą.

1655, kai pakrikusi Didžioji Lietuvos kunigaikštystė niekaip negalėjo hetmonui Jonui Radvilai daugiau negu 5000 karių, Švedija okupavo visą Žemaitiją iki Biržų ir Kėdainių, o Maskva – likusią teritoriją su Gardinu ir Kaunu. Įsiverždama šimtatūkstantinė caro Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenė su 20 000 Zolotarenkos kazokų ėmė pilį po pilies, išžudydama ir išsiųsdama Rusios gilumon pusę gyventojų. 1655 rugpjūčio 7 d. sudegino Rokantiškių pilį ir kitądien užėmė Vilnių. Gyventojų skerdynės truko 3 dienas, miestas liepsnojo 17 dienų. Taip baigėsi senasis šio slėnio - rytinių Vilniaus prieigų - istorijos etapas. Liko tik Piliakalnis (Zamkovka), Plikakalnis (Lysa Hura) ir Strielčiukai. Papilėnai už Grigaičių sudegė prieš kelioliką metų.

Ištisus du šimtmečius čia tvyrojo Mickūnų valsčiaus Rokantiškių dvaro laukai. 1824 Kučkuriškėse vėl pradėjo veikti popieriaus malūnas, kuriame dirbo Puslavskio baudžiauninkai. Tiesiant Varšuvos-Peterburgo geležinkelį 1861 čia pastatytas tiltas per Vilnią. 1871-73 statant atšaką į Romnus Ukrainos kviečiams gabenti į vienintelį neužšąlantį Rusijos uostą Liepoją, čia atsirado ir geležinkelio stotis “Vileika”, priklausanti Mickūnų valsčiui. 1880 šalia jos, kaip tik ties geležinkelio išsišakojimu į Peterburgą ir Maskvą, pradėtas statyti uknolių (pasagvinių) fabrikas, po dešimt metų išgarsėjęs kaip didžiausias pasaulyje dalgių fabrikas. Prieš I pasaulinį karą jis kasmet pagamindavo iki 3 milijonų dalgių. Šie švediško plieno dalgiai dėl savo kokybės buvo labai populiarūs Rusijoje ir vadinami “litovka”. Žodis “litovka” kaip dalgio pavadinimas įėjo į rusų kalbos žodynus. Tuo vardu šie dalgiai ištisą šimtmetį buvo žinomi net Sibire. Jevgenijus Jevtušenka savo apysakoje apie Altajų pateikia tokią liaudies dainą:

Kak na pokosie da s-pod brovki
Upali srazu tri slezy.
Odna prisiela na litovkie
I prosit: “V gorod uvezi!”

Kak na pokosie vot čto stalos’ –
Sleza drugaja govorit:
“A jo v derievnie viek ostanus’,
Gdie moj otiec v zemlie zaryt”.

A trietja skačet, a trietja skačet
Da po nie skošenoj travie.
Sovsiem nie plačet, sovsiem nie plačet –
Jej tol’ko radost’ v golovie.

Gudijoje šie dalgiai buvo vadinami tiesiog “kasa-vilejka”.

Naujoji Vilnios XX amžiaus pradžioje

Jeigu XIX a. pradžioje Vilnius buvo trečias miestas Rusijos imperijoje po Peterburgo ir Maskvos, tai XX a pradžioje N.Vilnia, buvo trečias miestas Lietuvoje pagal pramonę, kaip Charkovas - Ukrainoje. Tada miestelyje, 1903 pavadintame Novo-Vilejsku, buvo 500 namų ir 10 500 gyventojų, 3 gamyklos, 2 fabrikai, malūnas, geležinkelio depas, 120 smulkių dirbtuvių ir krautuvių. Beje, su Charkovu Novo-Vilejskas turėjo daug bendro. Charkovo psichiatrijos ligoninėje savo karjerą pradėjo būsimasis Vilniaus apygardos psichiatrinės ligoninės direktorius. Ši ligoninė pradėta statyti Mickūnų valsčiaus Rokantiškių dvaro teritorijoje, o statyba baigta 1902, kai geležinkelio stotis tapo miestu, o ligoninės apgyvendinti atvyko medikų “desantas” iš Charkovo, vadovaujamas žymus mokslininkas-humanisto, 33 metų amžiaus psichiatro Nikolajaus Vasiljevičiaus Krajinskio. Iškilmingas ligoninės atidarymas buvo surengtas tik 1903 gegužės mėnesio pirmą sekmadienį, ligoninei išleidus pirmąjį savo mokslinio archyvo tomą.

Tokia tvarka galiojo kiekvienai naujai kuriamai įmonei. 1980 leidimas steigti uknolių gamyklą buvo duotas Prūsijos piliečiams Vyšvianskiui ir Šerševskiui, Berlyno kompanijai gavus iš Peterburgo prekybos ir manufaktūrų departamento privilegiją 10 metų – su sąlyga, kad gamyba prasidėtų ne vėliau kaip po ketvirčio šio termino. 1982 balandį gubernijos valdyba gavo jau gaminamos produkcijos pavyzdžius, o gegužės 10 d. išduotas pažymėjimas, kad privilegija įgyvendinta, ir ši oficialios registracijos data laikoma gamyklos įsteigimo data. 1884 metais gamyklą, kurioje dirbo 90 darbininkų, veikė 34 žaizdrai ir 47 staklės, nupirko Liubeko pirklys Emil Possel. Jis pakvietė į Vilejką pusšimtį specialistų iš Štirijos ir pradėjo čia gaminti modernios technologijos dalgius, kuriuos iki tol iš Austrijos masiškai importavęs pirklys Filimonovas, už savo veiklą gavęs titulą fon Filimonov. Per 1886 gamykloje prie Vilejkos pagaminta jau milijonas dalgių iš švediško plieno, o gamykla tapo stambiausia Vilniaus apskrityje (tarp 40 gamyklų, iš kurių 34 buvo Vilniuje). Po kelių metų E.Posselis tapo senatoriumi ir supirko dvi panašaus profilio gamyklas Peterburge. 1900 metais Vilejkos dalgiai buvo eksponuojami pasau1inėje parodoje Paryžiuje. 1905 metais gamykloje darbininkų skaičius pasiekė 450.

Iš ligoninės personalo po miestelį plito revoliucinės nuotaikos, dėl ko 1905 gegužės mėnesį N.Krajinskis, kaip nelojalus valdžiai, buvo nušalintas nuo vadovavimo ligoninei. Jo įpėdinis neišsilaikė poste nei pusės metų. Tada čia dirbo felčere Aloyza Paškievič, gudų poetė ir revoliucinė agitatorė, išgarsėjusi Ciotkos vardu (N.Vilnioje jos vardu pavadintas skersgatvis prie knygyno, kuriame 1982-92 veikė gudiškos knygos skyrius). O Charkovo ligoninė slapstė F.Artiomą, 1905 vadovavusį sukilimui Charkove, 1907 pabėgusį į Australiją, o 1917 surengusį sukilimą Charkove ir Donbase. Daktaras N.Krajinskis 1915 buvo mobilizuotas iš Vilniaus į frontą, o psichiatrijos ligoninė iš Novo-Vilejsko buvo evakuota į Slaviansko kurortą Charkovo gubernijoje…

1906 net 18 žmonių iš Vilniaus apygardos psichiatrijos ligoninės buvo iškelta baudžiamoji byla už veiklą, nukreiptą prieš carą. Ciotkai pavyko pabėgti į Galiciją – Austrijai priklausiusią Lenkijos teritoriją. Ten ji išleido eilių rinkinius, vadovėlius pradinei mokyklai, studijavo Lvove ir Krokuvoje, Zakopanėje slaugė mirštantį Joną Biliūną, o 1911 ištekėjo už Stepono Kairio, kuris parašė 1917 metų Lietuvos nepriklausomybės manifestą. Būtent tada, ruošdamosi pakeista pavarde grįžti į Vilnių, ji parašė nostalgijos kupinas eiles “Z čužyny” (iš svetimos šalies):

Vznialasia b, zdajecca, rasinkaj na chmary,
A chmary ja vietru kazala by hnac’
Dalioka-dalioka, dzie sniacca mnie čary,
Dzie bory hustyja nad Niomnam šumiac’

Dzie pacerkaj bielaj Vilja prabiahaje,
Dzie Vilnia miž horau hniazdo sabie vje,
Dzie kožna daroha i kryž mianie znaje –
Dzie vsio-usio čysta viarnucca zavie…

Vilniuje Ciotka aktyviai dalyvavo tautinio atgimimo veikloje, bendradarbiavo gudų spaudoje, kuri tapo įmanoma tik leidus spaudą kitomis (užsienio) kalbomis. Rusiškai tos kalbos - innyje ili innostrannyje jazyki – iki šiol vadinami ta pačia santrumpa – injazy. Beje, gudams spauda buvo uždrausta kur kas anksčiau, nei lietuviams – pirmąkart dar 1696 Žečpospolitos seimo valstybės raštvedyboje, antrąkart – religiniuose raštuose 1839, panaikinus bažnytinę uniją. Vilniaus apylinkėse Ciotka organizavo pradinių mokyklų tinklą. Mirė 1916 metais, kovodama su dėmėtosios šiltinės epidemija savo tėviškėje Lydos apskrityje. Jos vyras nuo 1944 vadovavo Vyriausiam Lietuvos išlaisvinimo komitetui emigracijoje ir mirė 1964 Niujorke. Po 30 metų jo palaikai buvo perkelti į Kauno Petrašiūnų kapines, per kelis žingsnius nuo lietuvių rašytojos Marijos Lastauskienės (Lazdynų Pelėdos) kapo. Šios vyras Vaclavas Lastouskis 1910 Vilniuje išleido pirmąją Gudijos istoriją, 1926 Kaune - kapitalinę enciklopediją “Historyja bielaruskaj knihi”, 1928 Minske tapo akademiku, 1930 ištremtas ir 1938 sušaudytas Saratove…

Pastabos ir patikslinimai dėl Naujosios Vilnios istorijos, geografijos ir toponimikos (miestonazvanija)

Kaip minėta, Naujosios Vilnios kaip miesto istorija labai trumpa ir itin audringa – čia tiek kartų keitėsi valdžia ir kalba, pavardės, gatvėvardžiai ir kapai. Kiekvienai iš šių temų galima skirti po straipsnį. N.Vilnios teritorijoje būta net 8 kapinių (neskaitant Pavilnio), jose išlikę seniausi užrašai vokiečių, lenkų, rusų kalbomis, o kur žydų kapai? Kur kapai tų 50 000, kurie minimi sovietinėse enciklopedijose – juk Vėliučionių ir psichiatrijos ligoninės patvoryje palaidota mažiau nei 6000… Seniūnijos archyvai apie tai nepapasakos.

Naujoji Vilnios miestas išaugo dirbtinai – pirmiausia kaip ateivių statomas geležinkelis, po to kaip patogią vietą pasinaudojusio tarptautinio kapitalizmo bazė. Čia nebuvo vietinės bendruomenės, o tik geležinkelio kryžkelė, karinis miestelis. Iki 1914 metų čia nebuvo bažnyčios, neskaitant koplyčios ligoninės parke ir cerkvės III aukšte, bet jos nebeveikia nuo Pirmojo pasaulinio karo. Kada atsirado cerkvė Kojelavičiaus-Šiaurės gatvių sankryžoje? Netolimame Nemėžyje tiek amžių egzistuoja mečetė, o kas pasakys, ar buvo Novo-Vilejske sinagoga? Tremties kryžius prie geležinkelio stoties turi užrašus tik dviem kalbom - “Masinių represijų aukoms” ir “Žertvam massovych repressij”, kitus du girtas metalistas nugabeno į aliuminio supirktuvę.

Naujoji Vilnia vietinių vadinama Vilejka, bet už 100 km į rytus prie Vilijos upės yra kita Vilejka – Alytaus dydžio miestas. Sovietiniais laikais vienintelis suverenumo požymis buvo “nacionalinė forma” su sąlyga, kad turinys būtų socialistinis, todėl lietuviški pavadinimai buvo ne verčiami, o tik transliteruojami (bukvalnaja peredača). Geležinkelio stoties pavadinimas buvo Nauja-Vilnia, o rajonas vadintas “Naujoji-Vilniaskij”. Tokia žodžių daryba, kai priesaga jungiama prie galūnės, nepriimtina turintiems kalbinę klausą vietiniams, kaip ir gudų emigrantų užjūryje sugalvotas žodis “lietuvisskij”. Šitaip rašant-reikia laužyti ne tik plunksną, bet ir liežuvį, todėl pagal seną pavyzdį “Vilejskij”-“Novo-Vilejskij” daug kas bando sakyti “Naujoji-Vilniajskij” arba “Novo-Vilniajskij”. Buvo toks miestas Novo-Vilejskas, bet vietovės “Najavilniai” neikas negirdėjo, tai nereikia taip ir rašyti…

Deja, toks parašymas kartojasi ir pirmuose “Naujosios Vilnios laikraščio” numeriuose, kurie skirti Naujosios Vilnios rusakalbės daugumos “mentalitetui”. Gerbiant kalbą ir mentalitetą, reikėtų laikytis ir kalbos tradicijos. Jeigu vardas “Vilnia” yra vienodai artimas šio regiono kalboms (latviškai ir gudiškai Vilnius iki šiol vadinamas Vilnia), o rusiškai, žydiškai ir angliškai nuo amžių buvo Vilna, lenkiškai Wilno, tai rusiškai natūralus būdvardis gali būti tik “vilenskij”, arba “novo-vilenskij”. Beje, pirmoji taip parašė Natalija Russkich-Abolina savo eilėraštyje apie Naujosios Vilnios turgų.

Taip pat nereikia darkyti ir Latvijos uosto Liepoja pavadinimo. Geležinkelis buvo tiesiamas iš Romnų (Ukrainos centro šiaurėje) į Libavą, kurios pavadinimas dabar rašomas L-I-E-P-A-JA. Nebuvo nei Mickūnų, nei Naujosios Vilnios apskrities (ujezd), o tik Mickūnų valsčius, Naujosios Vilnios rajonas. Per pusantrų metų nesužinojome, kokie buvo paskutinio gyventojų surašymo rezultatai, tačiau 1989 metais lietuviai buvo mažuma 40 apylinkių, 4 miestuose ir Naujojoje Vilnioje, kuri geografiškai ir kultūriškai galėtų būti šio Pietryčių regiono centru, kaip kad Lietuva yra Europos centras.

Atskira kalba – vietinių pavadinimų kirčiavimas. Pradžiai reikia paminėti Pavilnį (kirtis pirmame skiemenyje), o Pavilnys kirčiuojamas paskutiniame. Rokantiškės ir Viktariškės – visada pirmame skiemenyje, o Galgiai (su minkštumo ženklu) ir Guriai – visada paskutiniame. Grigaičiai – pirmame skiemenyje, Mickūnai – visada antrame.

Ir medicininis terminas abdukcija (atitraukimas, otvedenije) skiriasi nuo teismo medicinios eksperto duodamos obdukcijos (išvada, vyvod, zakliučenije)...

Naujosios Vilnios Seniunijoje yra 4 gyvenvietes

*Naujoji Vilnia
*Pavilnys
*Guriai
*Kalnenai

[Maxas]

[Nikas]

Naujoji Vilnia(kirč. a) šiandien.

[Nikas]

Taip. Ir galiu tuo didžiuotis
Tuos saitus mesk i pirmus postus ir trinam fluda is karto.

[ANDRIUS]

Nana, malonu besibastant po uzusienius savo kiema pamatyti....

Kaip ne keista, siam rajone, nelabai apdovanotam arch-stebuklais, pakankamai nemazai prijaucianciu architekto profesijai. Vien tik mano grupeje studijavo kone trys naujosios vilnios atstovai

[Maxas]

Naujoji Vilnia. Pergales gatve (buv. ulitsa Pobedy)

nuotrauka is wikipedia.org


PANORAMOS




nuoraukos is vileikos forumo

[Didmiestis]

Gera tema, visada norejau paiziureti kaip tas rajonas atrodo!

[Maxas]

NV yra daug plytu stiliaus pastatu
ju liko Kojelaviciaus Pergales Pramones prie baznycios ir gamyklu teritorijose...
Visi sie pastatai laukia restauravimo!!!
















































visos nuotraukos is www.vilnius.lt/paveldas

[Maxas]

NV Stalinistine architektura

[Nikas]

Dabar savo rajoną pradėdu matyti kitu kampu.
Tad einu fotografuoti, papildyti temą.