Mažoji Lietuva

[Eimantas]

Traubiams sugrįžta žaluma, traubiškių akims - šviesa

Traubiai - senas kaimas, esantis už keliolikos kilometrų nuo uostamiesčio Priekulės kryptimi. Iš toli susidaro įspūdis, jog kaimas įsikūręs pačioje pamiškėje, tačiau nuo miško jį skiria Minija ir dar puskilometris krūmokšniais bei medžiais apaugusios pievos.

Citata:

"Ar jums geriau, kai malkos lauke pūna, kai šienas pastogės neturi, sakydavau, bet man atšaudavo, kad "ai, čia vokiečių".

[ValdasJ]

Ilgai galvojau kur dėti šį fotoreportažą. Galiausiai nusprendžiau dėti čia, tikiuosi nesupyksit kad pradžioj bus nemažai ir gamtos nuotraukų.

Vilhelmo kanalas

Kelias einantis lygiagrečiai kanalui per Kairių mišką. Šioje vietoje kelią nuo kanalo skiria gan plati sanitarinė zona (dėl kanalo gale įsikūrusios III-iosios Klaipėdos vandenvietės):




Kelio išsišakojimas. Kairėje- kelias kuriuo atvažiavau, nuotraukos dešinėje esanti kelio atkarpa veda į Kairių poligono kareivines, o už manęs- kelias link kanalo:


Kelias automobiliams užtvertas tokiu betono gabalu:


... jei kliūties negalima pervažiuoti tai galima apvažiuoti:


Pagaliau pasiekiu ir patį kanalą. Užtvertojo kelio gale vienas iš geriau išlikusių tiltų:


Kelias pasisuka ir dabar jau eina visai šalia kanalo:

[ValdasJ]

Ties įvažiavimu į Kliošių draustinį kito tilto liekanos:




Tolumoje už Lūžijos pievų matosi Kuršių nerija:




Tyrų pekė:


Vienas iš kanalų maitinančių Vilhelmą:


Kuršių kelio stotelė:


Įvažiavimas į Kliošių draustinį iš Drevernos pusės. Iš šlagbaumo likę tik aprudiję stulpeliai:


Šalikėlėje mėtosi prie Klaipėdos esančio užtvaro brolis:

[ValdasJ]

Dreverna



Miestelio pradžioje tipiniai silikatinių plytų nameliai:


Retkarčiais galima išvysti ir raudonų plytų statinius, dažniausiai ūkinių pastatų pavidalu:






Dalis miestelio užstatyta tokiais sovietiniais triaukščiais bei dviaukščiais:


Artėjant prie marių galima išvysti šiektiek daugiau Mažosios Lietuvos paveldo:

[Edmas]

Ačiū už idomias nuotraukas.
Šį rudenį Klaipėdos krašto pietuose lankiausi su ekskursija, parodysiu vaizdų.

Kelias nuo Jurbarko link Šilutės (kažkur apie Vilkyškius).







Už Lumpėnų sukam į kairę ir už poros kilometrų privažiuojam stovėjimo aikštelę miškelyje.

Informacija apie Rambyno kalną.





Štai ką apie jį rašo lietuviška Vikipedija
(http://lt.wikipedia.org/wiki/Rambynas):

Rambyno kalnas (45,4 m virš jūros lygio) yra 2 km į pietus nuo Lumpėnų, Pagėgių savivaldybėje, dešiniajame Nemuno krante. Rambyno regioninis parkas yra viena iš Lietuvos saugomų teritorijų, esanti Europos Sąjungos pasienyje su Kaliningrado sritimi.

Legendomis ir padavimais garsėjantis Rambyno kalnas vasarą sulaukia tūkstančių turistų, susipažįstančių su Panemunės įžymybėmis. Lankytojus čia traukia nuo kalno apžvalgos aikštelių atsiverianti panorama į Nemuno žemupį ir plačias jo pakrantes bei kitapus tolumoje kylančius Tilžės (dabartinio Sovetsko) miesto bokštus.

Prieš 14 tūkst. metų, pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies, šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji žmonės – klajokliai elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis – t.y. Nemuno ir Jūros upių artumas – lėmė intensyvų senovės baltų genčių judėjimą ir jų kultūrų maišymąsi šioje vietovėje.

I – VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvių centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu. Iki XIII a. prasidėjusios Kryžiuočių ordino agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau, dėl nelygių jėgų, ši baltų gentis buvo priversta pasiduoti Ordinui, susiliejo su greta gyvenusiomis prūsų ir lietuvių gentimis.

Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių – Rambyno alkakalnio nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės. Viena seniausių krašto lietuvių kultūrinių organizacijų Mažojoje Lietuvoje buvo „Birutės“ draugija, leidusi knygas lietuvių kalba, įsteigusi knygyną ir senienų muziejų, skaitydavusi paskaitas apie tautą, jos praeitį draugijos susiėjimuose, švietusi to meto lietuvius. Per 1895 metų Jonines ant Rambyno kalno buvo paminėtas šios draugijos veiklos dešimtmetis, žodį šventės dalyviams tarė Jurgis Zauerveinas, Mažosios Lietuvos himno „Lietuvninkai mes esam gimę“ autorius. Ir vėliau čia kasmet vykdavo lietuvninkų šventės ir susirinkimai.

Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo“. O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse. Didelis aukų akmuo minimas ne viename istoriniame šaltinyje. Apie jį žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo – 15 uolekčių apimties. Legenda sako, kad vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas ėmęs pildytis – kalnas pradėjo smegti į Nemuną. Iš tiesų, 1811 metais akmuo susprogdintas, todėl iki mūsų dienų jis neišliko. Yra žinoma, kad viena jo nuolaužų iki Antrojo pasaulinio karo saugota Karaliaučiaus muziejuje.

Minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, 1928 metais, Mažosios Lietuvos šviesuoliai Martynas Jankus ir Juozas Adomaitis ant Rambyno sumanė pastatyti aukurą. 1939 metais, Klaipėdos kraštą užgrobus vokiečiams, aukuras buvo nugriautas. Šiandien ant kalno stovi sovietmečiu pastatytas aukuras. Šalia dar yra M. Jankaus ir J. Adomaičio statytojo aukuro viršūnė, kuri ne taip senai buvo surasta Nemuno upės pakrantėje.

Senovėje Rambynas buvo daug aukštesnis, jame stovėjo skalvių pilis Ramija (Ramige). Šią pilį 1275 m. paėmė Sembos fogto Ditricho vedami kryžiuočiai. Pilis buvo sugriauta, dalis jos gynėjų paimti į nelaisvę, kiti – išžudyti. Šiandien Rambynu vadinama tik likusi kažkada didelio piliakalnio papėdė. Didelė jo dalis, Nemuno paplauta, nugriuvo 1835 m. ir vėliau. Kokio aukščio jis buvęs, tiksliai nežinoma, tačiau viename iš 1867 metų aprašymų nurodoma, kad Rambynas buvęs vos 150 pėdų aukščio. Tad galima manyti, jog po pirmosios kalno griūties 1835 metais jo aukštis siekė 47 metrus. Didelė Rambyno griūtis įvyko ir 1878 metų liepą, kalnas slinkęs ir 1926 – ųjų vasarą. Šiandien jo aukštis nuo Nemuno upės horizonto yra 40 metrų.

1992 metais buvo įkurtas Rambyno regioninis parkas, pats kalnas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą kaip mitologinis objektas. Saugoma teritorija užima 4520 hektarų.

Didėjančio lankytojų srauto ir susibūrimų neatlaikė Rambyno šiaurės vakarų šlaitas. Čia vyko labai intensyvi mechaninė erozija, pažeidusi ne tik šlaito paviršių, bet ir gilesnius grunto sluoksnius, kurie griuvo kartu su ten augančiais medžiais. Be mechaninės erozijos, pažeistą šlaitą ardė ir gamtos faktoriai, nuolat gilindami ir plėsdami griovą.

2002 metais buvo pradėti Rambyno kalno eroduojančios dalies sutvarkymo ir apsaugos techninių priemonių įrengimo projektavimo darbai. Tais pačiais metais buvo atlikti ir kalno bei jo aplinkos archeologiniai tyrimai. 2003 metais šie darbai baigti. Lankytojų patogumui ir šlaito apsaugai pagerinti įrengti ąžuoliniai laiptai su tarpinėmis ir apžvalgos aikštelėmis.

[Edmas]

Taigi Rambynas nėra vien sūris. Tai viena žinomiausių Mažosios Lietuvos vietų, kurioje šventes šventė ne vienas lietuvių tautinio atgimimo veikėjas.

Kalno viršūnę žymi akmenys ir atkurtas aukuras.





Šis kalnas - iš tiesų ne tiek kalnas, kiek status šlaitas, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į Nemuną. Tolumoje regėti Tilžė.





Nusileiskime.











Be abejo, šie takai prie Nemuno išminti kontrabandininkų. Tradicijos tęsiamos jau kelis šimtmečius. Tik prieš daugiau nei šimtą metų plukdė ne tik tabaką, šnapsą, bet ir lietuviškas knygas. Knygų dabar neneša. Iš ten tokių dalykų niekad nebeneš.

[Edmas]

Iš Rambyno verta nueiti į šalia esančius Bitėnus.

Pirmiausia užsukame į gražiai sutvarkytas Bitėnų kapinaites.



Čia stovi paminklinis akmuo Kristijonui Donelaičiui. Beveik prieš šimtmetį jį ketino pastatyti ant Rambyno, pastatė tik prieš ketverius metus.



Čia palaidotas leidėjas Martynas Jankus (jam bus skirta ir daugiau nuotraukų)



Taip pat šiose kapinėse perlaidotas ir Vydūnas - filosofas, rašytojas ir turbūt priešpaskutinis Mažosios Lietuvos didžiavyris.

(apie Vydūną galite plačiau pasiskaityti laisvojoje enciklopedijoje) Keistas jo likimas: kovojo prieš vokietinimą, bet mirė kaip laisvas žmogus Vokietijoje.



Čion ilsis Dievyje Danielius Kuosgalvys, Edė Kuosgalvys (gimusi Dumatikė)... Užrašai priverčia išsižiot. Kai kurie šių žmonių gimę vos ne tada, kai Donelaitis dar buvo gyvas.

[Edmas]

Bitėnuose gimė Martynas Jankus.

Martynas Jankus (1858 m. rugpjūčio 7 d. Bitėnuose (Šilutės raj.) – 1946 m. gegužės 23 d. Flensburge (Vokietija); 1993 m. gegužės 30 d. perlaidotas Bitėnų kapinėse) – spaudos darbuotojas.

Baigęs kaimo liaudies mokyklą Bitėnuose, lavinosi savarankiškai. 1882 – 1883 m. išleido savo surinktų dainų rinkinius. 1883 m. pasirodžius „Aušrai“, rėmė ją lėšomis, rūpinosi administraciniais reikalais, nuo Nr. 4 iki 8 buvo atsakinguoju redaktoriumi. 1886 – 1887 m. leido ir redagavo laikraštį „Garsas“, vėliau rėmė „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimą, 1889 m. įsigijo spaustuvę Ragainėje, vėliau ją perkėlė į Tilžę, kur ji veikė iki 1892 m. varžytinių. Įsteigė spaustuvę Bitėnuose, kur ji veikė iki 1909 m. varžytinių.

M.Jankus kartu su bendraminčiais D.Zauniu, V.Gaigalaičiu, D.Peteraičiu ir kitais gynė Mažosios Lietuvos senųjų gyventojų – lietuvninkų reikalus, jų ekonominius bei kultūrinius interesus ir prieš vokiečių valdžią. 1892 m. jie įsteigė Lietuvių konservatorių partiją ir svarbiausiais klausimais rašydavo peticijas, po kuriomis surinkdavo nemažai parašų.

Išspausdino 312 knygų ir 15 periodinių leidinių lietuvių ir vokiečių kalbomis. Prūsijos valdžios 40 kartų baustas areštu ir piniginėmis baudomis. Visą turtą ir ūkio pajamas skyrė spaudos leidybai ir platinimui, dėl to tėvas, išpirkęs ūkį už skolas, jį užrašė M. Jankaus vaikams.

1915 m. su šeima išvežtas į Sibirą. 1923 m. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas, sukilimo Klaipėdoje iniciatorius. 1928 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu (lt.wikipedia.org/wiki/Martynas_Jankus)

Užtenka pažvelgt į užrašą ant koplytstulpio, kad suprastume, ko vertas šitas kaimas.



Tai reiškia, kad šiek tiek daugiau nei prieš 100 metų lietuvių spauda lotyniškais rašmenimis buvo uždrausta. Jau buvo išrastas telefonas, telegrafas, radijas, automobilis, lėktuvas, o viešose vietose Didžiojoje Lietuvoje kabėjo tokios lentelės.



Beje, kažkur skaičiau, kad šiomis dienomis Rusijoje priimtas įstatymas, atseit siųsti SMS ne kirilica neįstatymiška. Tokia įstaigėlė Rossvjazjohrankultury uždraudė mobiliųjų ryšių operatoriams siųsti žinutes lotynišku šriftu. Įsivaizduoju, kas būtų, jei mes būtume pavaldūs Rusijai ir Rossvjazjohrankultury.


Aišku, šitas Jankaus namelis Bitėnuose, kuriame kažkada buvo spaustuvė, turėjo didelę reikšmę tam, kad mes esam sąmoningi ar bent pusiau sąmoningi lietuviai. Ko verta tik Aušra ir Varpas, prie kurių prisidėjo Jankus.





Prie namo stovi senos sovietinės poligrafinės staklės.

[Eimantas]

2007 12 15

Dituva, Klaipėdos raj.

[Eimantas]

2007 12 15

Priekulė

[Eimantas]

[Eimantas]

Tiltas per Miniją:


Tiltas per Perkasą:

[Eimantas]

2007 12 15

Buvusi Priekulės geležinkelio stotis:






Iš kiemo pusės:

[Eimantas]

Geležinkelio tiltas per Miniją:




Per Perkasą:

[Eimantas]

Geležinkelio tiltas per Smeltalę (Smiltelę) Klaipėdos pašonėje, prie Laistų sodų (Vilkyčių - Rimkų tarpstotis):

[Taut.]

Negi Klaipėdos-Karaliaučiaus geležinkelis ant tiek mažai naudojamas kad tik vienas kelias paliktas ?

[Eimantas]

Tai jis vienas man atrodo ir buvo. Bent jau dabar tai užtenka jo pilnai.

[tricky_kid]

Trumpa kelionė dviračiu iki Drevernos. Palyginimui ValdoJ kelionė: http://www.miestai.net/forumas/showt...913#post205913. Daug dalykų pasikeitė.

Nuo tilto per Drevernos kanalą. Tiesiai Lankupių šliuzas ir Minija, į dešinę Drevernos šliuzas ir Marios (apie šliuzus kitame pranešime), o į kairę Klaipėda:


Į kitą pusę vaizdas link marių. Dešiniame kampe Juodkrantė.


Kelias suremontuotas nuo pat Priekulės. Iškirsti medžiai prie įvažiavimo į miestelį pavertė jį nykiu.


Toliausiai nuo marių, prie įvažiavimo, susikoncentravusi naujoji Dreverna su savo beveide architektūra ir eiliniu užstatymu. Apie tai ValdoJ nuotraukose. Man įdomesnis miestelio branduolys prie marių.


Ir seni namai:


Žvejo sodybos fragmentas:


Iš kitos pusės:


Senas ūkinis pastatas:


Yra ir radikalesnių pasikeitimų šiaip prisnūdusiame miestelyje. Iš Europos Sąjungos pinigų įrengiama moderniai sterili Drevernos prieplauka. Labai gerai, kad pagaliau atsigrežiama į vandenį. Diskusijos dėl Vilhelmo kanalo pritaikymo vandens turizmui po truputį pradeda virti.


Pabaigai Novyj Litovskij restauracija. Spėju, kad čia bus galima nuomotis pokylių salę, su VAIZDU Į MARIAS IR NERIJĄ. Tą vaiką su dviračiu pasiuntė pašnipinėti koks čia piktas dėdė šaudo jų šedevrą, gal žurnalistas, gal iš KPD...:

[tricky_kid]

Lietuvos šliuzai

Tik du ir teturime. Lankupių šliuzas apverktinos būklės, o Drevernos šliuzas atrodo geriau išsilaikęs ir neseniai padažytas.

Drevernos šliuzas. Pastatymo datos neradau. Šiuo metu neveikiantis.
Vaizdas link marių:


Šliuzo kamera:


Variklis, darinėjantis šliuzo vartus.



Lankupių šliuzas. Technikos paminklas. Įrengtas 1873m. Nebenaudojamas nuo 1964m.




Atidaryti vartai:


Iš toliau:


Variklis:


Šliuzo kamera:


Karaliaus Vilhelmo kanalo ir Minijos santaka:


Kanalo vaizdas link Drevernos ir Klaipėdos. Matosi tilto ar laivų švartavimo įrenginio liekanos:



Daugiau informacijos apie Vilhelmo kanalą ir Lankupių šliuzą.
http://www.geografija.lt/index.asp?T...193&SearchTXT=
Čia parašyta, kad šliuzas neveikiantis, nors Mūsų paveldas rašo, kad kartais naudojamas.

Šilutės naujienos apie kanalą ir jo ateitį: http://www.silutesnaujienos.lt/?straipsnis=4361

[tricky_kid]

Gaivinam.

Radau internete va tokį Mažosios Lietuvos ir Rusijos imperijos pasienio žemėlapį, 1912 metų leidimo. Įdomiausia, kad visa kas ne vokiška terra incognita

Viršelis ir dalis apie mastelį:


Žemėlapis. Tikriausiai centre žiojėjo skylė, todėl jis nepateko į kadrą.