Forume pasigedau temos, skirtos malūnams (tiek vėjo, tiek vandens) Būtų džiugu, kad pasidalintumėm savo nuotraukomis ir žiniomis
Bendra informacija (tekstas Ryčio Jokūbaičio)
Nuo seno neatskiriama Lietuvos peizažo dalis buvo malūnai. Vienų girnas suko vėjas, kitų - vanduo. Malūnų statyba ugdė įvairių amatininkų meistriškumą, gausino mechanikos dėsnius išmanančių žmonių būrį, talkino įvairiuose ūkio darbuose. Sako, kad į Sibirą ištremti lietuviai, aplinkybėms gerai susiklosčius, prie sraunaus vandens pasistatę ne vieną malūną.
Lietuvoje veikė grūdų, popieriaus smulkinimo įmonės, vėlyklos, lentpjūvės, kalvės, kruopinės, aliejaus spaudyklos, siurblinės. Jų liekanų ir dabar galima pamatyti kalvotose, upelių išraižytose vietose, prie didesnės upės ar ežero. Kai kurie visai nušluoti nuo žemės paviršiaus, kiti - neprotingai plytų krūvomis aplipdyti. Bet galima rasti Lietuvoje žmonių, kurie išmoningai prikėlė tuos šiandien krašto ekonomikai reikšmės nebeturinčius senosios technikos paminklus. Tautodailės galerija tapo Žemaitijoje esantis Babrungėnų, jaukiu, romantišku restoranu - Verkių malūnas.
XIX-XX a. sandūroje dar žinoma buvus apie 2000 vandens malūnų. Daugiausiai Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje. Dabar belikę vos šeštadalis.
Jau 2000 m. Baltijos regiono šalių specialistai nutarė sutelkti pajėgas saugant industrinį paveldą. Pagal šią programą jau dabar vykdomas ne vienas projektas, inventorinami net senieji fabrikai. Deja, šiuo metu dar neatlikta visos Lietuvos vandens malūnų inventorizacija. Specialistai siūlo restauruojamiems objektams pritaikyti įvairias naujas funkcijas, atitinkančias XXI a. žmogaus gyvenimo poreikius, išsaugant praeities vertybes. Kai kuriuose malūnuose įrengti restoranai, kavinės, viešbutukai, moteliai, Viekšnių - hidroelektrinė. XVI a. girnas suko Pilaitės dvare įrengtas malūnas. 1828 m. čia buvo įkurtas Vilniaus universiteto Praktinės agronomijos instituto mokomasis ūkis. Šiuo metu malūnas išmoningai rekonstruotas. Šalia veikia "Senųjų vandens malūnų" ekspozicija. Belmonto gatvės gale, prie Vilnelės, Pūčkoriuose, XIX a. viduryje prancūzas Karolis Devimas pastatė "prancūziškuoju" vadintą malūną. Šioje vaizdingoje vietoje šiuo metu vyksta restauracijos darbai. Net iki 1975 metų veikęs Verkių vandens malūnas įrengtas ant bevardžio upelio šlaito. Dabar ten galima skaniai pavalgyti, pamatyti išlikusių įrenginių ekspoziciją. Nedaug kas įtaria, kad dar vienas malūnas buvęs Žvėryne, Latvių gatvėje, netoli Rusijos ambasados. Malūnas stovėjęs ant Šaltupio upelio ir nuo XVI a. priklausęs Radvilų dvarui. Nuo XIX a. iki mūsų dienų išliko malūno pastatas. Dar 1950 m. jame buvo malamos miežinės kruopos.
Bendra informacija (tekstas Ryčio Jokūbaičio)
Nuo seno neatskiriama Lietuvos peizažo dalis buvo malūnai. Vienų girnas suko vėjas, kitų - vanduo. Malūnų statyba ugdė įvairių amatininkų meistriškumą, gausino mechanikos dėsnius išmanančių žmonių būrį, talkino įvairiuose ūkio darbuose. Sako, kad į Sibirą ištremti lietuviai, aplinkybėms gerai susiklosčius, prie sraunaus vandens pasistatę ne vieną malūną.
Lietuvoje veikė grūdų, popieriaus smulkinimo įmonės, vėlyklos, lentpjūvės, kalvės, kruopinės, aliejaus spaudyklos, siurblinės. Jų liekanų ir dabar galima pamatyti kalvotose, upelių išraižytose vietose, prie didesnės upės ar ežero. Kai kurie visai nušluoti nuo žemės paviršiaus, kiti - neprotingai plytų krūvomis aplipdyti. Bet galima rasti Lietuvoje žmonių, kurie išmoningai prikėlė tuos šiandien krašto ekonomikai reikšmės nebeturinčius senosios technikos paminklus. Tautodailės galerija tapo Žemaitijoje esantis Babrungėnų, jaukiu, romantišku restoranu - Verkių malūnas.
XIX-XX a. sandūroje dar žinoma buvus apie 2000 vandens malūnų. Daugiausiai Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje. Dabar belikę vos šeštadalis.
Jau 2000 m. Baltijos regiono šalių specialistai nutarė sutelkti pajėgas saugant industrinį paveldą. Pagal šią programą jau dabar vykdomas ne vienas projektas, inventorinami net senieji fabrikai. Deja, šiuo metu dar neatlikta visos Lietuvos vandens malūnų inventorizacija. Specialistai siūlo restauruojamiems objektams pritaikyti įvairias naujas funkcijas, atitinkančias XXI a. žmogaus gyvenimo poreikius, išsaugant praeities vertybes. Kai kuriuose malūnuose įrengti restoranai, kavinės, viešbutukai, moteliai, Viekšnių - hidroelektrinė. XVI a. girnas suko Pilaitės dvare įrengtas malūnas. 1828 m. čia buvo įkurtas Vilniaus universiteto Praktinės agronomijos instituto mokomasis ūkis. Šiuo metu malūnas išmoningai rekonstruotas. Šalia veikia "Senųjų vandens malūnų" ekspozicija. Belmonto gatvės gale, prie Vilnelės, Pūčkoriuose, XIX a. viduryje prancūzas Karolis Devimas pastatė "prancūziškuoju" vadintą malūną. Šioje vaizdingoje vietoje šiuo metu vyksta restauracijos darbai. Net iki 1975 metų veikęs Verkių vandens malūnas įrengtas ant bevardžio upelio šlaito. Dabar ten galima skaniai pavalgyti, pamatyti išlikusių įrenginių ekspoziciją. Nedaug kas įtaria, kad dar vienas malūnas buvęs Žvėryne, Latvių gatvėje, netoli Rusijos ambasados. Malūnas stovėjęs ant Šaltupio upelio ir nuo XVI a. priklausęs Radvilų dvarui. Nuo XIX a. iki mūsų dienų išliko malūno pastatas. Dar 1950 m. jame buvo malamos miežinės kruopos.
Comment