Ar lietuviška Lietuvos miestų architektūra?

[Sula]

Antraštinis klausimas keistokas. Juk mums atrodytų keistai klausimai: "Ar prancūziška Prancūzijos architektūra?", "Ar vengriška Vengrijos miestų architektūra?"

[Romas]

Antraštinis klausimas keistokas. Juk mums atrodytų keistai klausimai: "Ar prancūziška Prancūzijos architektūra?", "Ar vengriška Vengrijos miestų architektūra?"

Visi pranešimai atkelti į atskirą temą iš temos "Nacionalinė dailės galerija", kur diskusija buvo išvis ne vietoje.

O dėl pavadinimo - tinka absoliučiai visi pavadinimų variantai , kuriuose yra žodis architektūra. Gal pats turi pasiūlymų?

Nesinori šios temos paversti "lingvistine" ir padaryti panašią į kitas esamas temas.

[Sula]

Aš turėjau omeny ne kalbinę formuluotę (beje, šis raštas irgi lotyniškas), o tiesiog temos klausimo filosofinę kazuistiką.
Galų gale net lietuviškos kaimo trobos yra nevisai pagal lietuviškus "projektus" statytos.

[Romas]

Panaši diskusija apie "lietuvišką architektūrą" kažkad buvo kilusi, bet tyliai užgeso.
Bet jei ji kilo iš naujo, tai vadinasi, apie tai reikia kalbėti.

Mano galva, įvairovė tik puošia. Nesvarbu, kokios kilmės architektūra, yra tik gera ir bloga architektūra

Lietuvos architektūra būtų skurdesnė be:
- vokiškų Klaipėdos namų ar "Memellando" kirchių (liuteronų bažnyčių);
- rusiško Zarasų išplanavimo ar Romanovų cerkvės;
- žydiškų Butrimonių ar Viekšnių namų ar Joniškio sinagogų;
- lenkiškų Vilniaus Gedimino prospekto pastatų ar J.Montwill'o "kolonijų".

Apie itališką renesanso architektūrą ar švedo Strandmanno projektuotas neogotikines bažnyčias ar prancūzo E.Andre projektuotus parkus net nereikia kalbėti.

Net kai kurie stalinistiniai pastatai verti dėmesio (nors tokių Lietuvoje nedaug).

Ne visa svetima įtaka buvo gera - tipinės caro laikų cerkvės, Šnipiškių lušnynai ar stalinistinės dėžės Vilniaus senamiestyje, jau nekalbant apie chruščiobas ir vėlesnius tipinius paastatus.

"Svetimą" architektūrą, skirtingai nei literatūrą ar muziką, galima priimti, įsisavinti ir "pasisavinti" tokią, kokia yra.

[Romas]

/\ Ką tai turi bendro su architektūra?
Juk yra kitų temų

[laimutis]

Reikia dar paminėti lietuvių kilmės architektą Karolį Podčašinskį gimusį 1790 m. Žirmūnuose, šeimoje su paveldėtomis statybinės profesijos tradicijomis. Jo senelis Povilas Pečiūnas buvo statybininkas, dailidė ir stalius, remontavo medinius dvarus ir bažnyčias. Atleistas iš baudžiauninkų dirbo Aradnos dvaro statybų prievaizdu, tame dvare statė koplyčią. Radvilų nurodymu perkeltas į Žirmūnų dvarą, tada jo pavardė sulenkinta ir rašyta Pieczunski arba Pieczynski. Jo sūnui Jonui (Karolio tėvui) Karolis Radvila apie 1772 m. išsirupino nobilitaciją, po kurios tasai jau visur vadintas Podčašinskių. Naujoji pavardė tikriausiai buvo inspiruota pataurininkio (lenkiškai - podczaszy) pareigų.
Karolio tėvas Jonas buvo Vilniaus universiteto architektūros profesoriaus L.Gucevičiaus mokinys, buvo Žirmūnų dvaro architektas, 1789 m. pastatė medinę klasicistinę Žirmūnų bažnyčią. 1799 m. statė Butrimonių bažnyčią, bet jos nebaigęs mirė 1800 m.
Apie architekto Karolio Podčašinskio darbus visi gerai žinome, ir jo indėlį Lietuvos architektūrai.
Žinios iš V.Levandausko knygos Architektas Karolis Podčašinskis

[Romas]

Nealabai svarbu, Podczascyński ar Jelski buvo lietuviai, lenkai ar gudai, bet klasicizmo architektūroje ieškoti lietuviškumo atrodo šiek tiek per daug.
Tiesiog yra gerai, kad Lietuvoje išliko tų laikų europinės architektūros pavyzdžių.
Tas pat liečia ir kitus stilius - tiesiog Lietuvoje statant pagal tų laikų Europos madas (ar stilius) buvo didesnės ar mažesnės regioninės ypatybės.


Kai kuriuose pasisakymuose nerandu nė užuominos apie architektūrą.
Jei yra poreikis, Vilniaus kalbinei / tautinei / demografinei tematikai iki 1883 (iki "Aušros") laikų galima sukurti atskirą temą.

[Romas]

Tikrai taip, nesvarbu ar jie autochtonai gudai, lenkai ar lietuviai, bet kai kuriem atrodo svarbu, nes jaučiamas kažkoks nepilnavertiškumas, o tie vietiniai architektai priskiriami svetimai kultūrai ir nelaikomi savais, kas yra truputį per daug.

Belieka pritarti.

Svetimų (gal teisingiau kalbant, ne vyraujančių kultūrų) pėdsakai puošia.
Pvz., Rusija ir Turkija kelis šimtmečius kariavo. Turkijoje yra Karso miestas, 1878-1920 m. priklausęs Rusijai. Ten išsaugotas absoliučiai standartinis rusiškas stačiakampis XIX a. pab. išplanavimas. Ir Turkijos turistiniuse žinynuose tas miestas pristatomas kaip egzotika.

Gal ir Klaipėdos architektūra Vokietijos mastu nėra nieko ypatingo, bet pas mus ji tam tikra egzotika.

Kiekviena kultūra palieka savo pėdsakus. Kai važiuoji per Slovakiją, Vengriją ir Kroatiją, lieka įspūdis, kad tai ta pati šalis - ten kelis šimtmečius buvo Vengrija.
Taip pat iš toliau atvykusima labai panaši gali atrodyti Lietuvos, Latgalos, Lenkijos ir Vakarų Baltarusijos bažnyčių architektūra. Tiesa, greit Baltarusijoje tas negalios - visur bus pristatyta standartinių rusiškų cerkvių (kurių architektūra skiriasi nuo buvusių iki XVIII a.) pačiose matomiausiose vietose.

[c2h5oh]

Problema yra ta, kad dėl savo provincialaus Lietuvos istorijos ir tautos suvokimo arba elementaraus neišmanymo, į istoriją žiūrime iš dabartinės (tiksliau 20a.) tautinės valstybės atskaitos taško. T.y. žiūrime į viduramžius ir naujesnius laikus taip, lyg "lietuvio" suvokimas tuo metu buvo toks pats, kaip šiandien.

Va būtent. Ir nesuprantu, kokiu tikslu mes (lietuviai) turėtume tai daryti. Juk pagal tokį "lietuvio" apibrėžimą, lietuviškomis liks tik Rumšiškių trobos.

Vienintelis būdas identifikuoti to meto žmogaus tautybę yra oficialūs dokumentai, nurodantys jo tautybę ar ilgalaikę gyvenamąją vietą.

O tokių dokumentų yra? Juk tautybės sąvoka išrasta tik 19 amžiuje, iki tol svarbiau buvo religija, pavaldinystė (kokam karaliui tarnauja) ar kalba (kokia kalba bažnyčioj pamokslą sakyti).

[Romas]

Pavyko rasti ne "filiologinį" straipsnį:

"Urbanistika ir architektūra" 2010 m. (tomas 34), numeris 3,

Lina Preišegalavičienė
TAUTINIO STILIAUS PAIEŠKOS VLADIMIRO DUBENECKIO VISUOMENINIUOSE INTERJERUOSE

Straipsnis skirtas žinomam tarpukario Lietuvos architektui, dailininkui, scenografui ir pedagogui Vladimirui Dubeneckiui (1888–1932). Rusų kilmės menininkas, gyvenęs ir dirbęs Kaune 1919–1932 m., paliko Lietuvai nemažą kūrybinį palikimą.
Vienas iš išskirtinių V. Dubeneckio kūrybinės biografijos bruožų tas, kad, būdamas ne lietuvis, jis tapo pirmuoju tautinio stiliaus ieškotoju Lietuvoje.

Straipsnyje išsamiai aprašomi trys Vladimiro Dubeneckio projektai:
Karmėlavos bažnyčios projektas – 1919 m.
Medinė Karmėlavos bažnyčia – pirmasis V. Dubeneckio projektas, kuriam įkvėpimo sėmėsi iš liaudies architektūros. Bažnyčia sudegė Antrojo pasaulinio karo metu. Šiuo metu yra išlikusi tik archyvinė medžiaga.

Frumkinų parduotuvė – 1922 m.
Apygardos teismo pastate (dabartinė paskirtis – Kauno miesto apylinkės teismas), priklausiusiame Iljos ir Rebekos Frumkinų įpėdiniams, pirmajame aukšte
buvo įvairių krautuvių. Vienos parduotuvės interjerą buvo suprojektavęs V. Dubeneckis

„Lietuvos“ viešbutis – 1925 m.
„Metropolio“ arba „Lietuvos“ viešbutį su restoranu Kaune (Laisvės al. 68 /Daukanto g. 19) 1922 m. įsigijo Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos Respublikos Ministrų tarybos nutarimu jis buvo paskirtas užsienio svečių klubui įrengti (Lukšionytė 2001: 93). Galima daryti prielaidą, kad šis objektas turėjo ir politinių, ir reprezentacinių tikslų Lietuvos valstybingumui, šalies turtingumui ir modernumui deklaruoti. V. Dubeneckio sukurtas viešbučio interjero projektas yra prabangaus modernaus, europietiško viešbučio etalonas, kartu – tautinio stiliaus pavyzdys.
J. Kančienės tekstuose apie V. Dubeneckio architektūrą buvo minėta, kad 1925 m. V. Dubeneckio suprojektuotas, iki šių dienų iš dalies išlikęs, „Lietuvos“ viešbučio vestibiulis – vienas iš vertingesnių interjero pavyzdžių tarpukario Lietuvoje: tamsaus medžio apdaila, tautiniai motyvai lubų puošyboje ir grindų raštuose (Kančienė 1988).

Išvados
1. Priverstinis naujo, tautinę tapatybę patvirtinančio stiliaus paieškų procesas gan stipriai varžė menininkų bei architektų kūrybos laisvę.
Tautinės reprezentacijos reikalavimas ryškiausiai pasireikšdavo vykdant valstybinius užsakymus. XX a. pradžios Lietuvoje susiklosčiusi nacionalinio atgimimo situacija greta pozityvių turėjo ir neigiamų aspektų.
Vienas iš jų buvo tas, kad tautinis stilius buvo formuojamas dirbtinai. Todėl tiesmukiškumas buvo neišvengiamas.

2. Nors ir turėdamas jau suformuotą, griežtą rusų akademinės klasikinių architektūros vertybių metodiką, V. Dubeneckis sugebėjo vykdyti ne mažiau griežtą lietuvių tautinės tapatybės reprezentavimo reikalavimą.
Interjerų tautiniam stiliui apibūdinti sukūrė nors ir negausią, tačiau gan tikslią vizualinių ženklų ir simbolių sistemą. Į ją pateko: simetrija, nesudėtingas suplanavimas, puošnumas, tuo tikslu apdailai naudotas tamsios spalvos medis ir įvairiausi medžio raižiniai; medis – pagrindinė apdailos medžiaga, iš kurios buvo daromos medinės dailylentės arba medinės sienų apdailos plokštės; saikingai panaudoti klasikinio orderio elementai; ornamentika: tulpės, saulės ir virvelės
motyvai, perimti iš lietuvių liaudies meno, banguotos linijos ir voliutos – iš praeities baroko architektūros.

Visas straipsnis http://www.tpa.vgtu.lt/upload/urban_...alaviciene.pdf