Bet racionaliai mąstant, tai paveldo išsaugojimo būtinumas ir vykdymas figūruoja einamuoju laikotarpiu, galbūt nežvelgiant į ateitį. Bendroje Vilniaus senamiesčio estetikoje dominuoja klasicizmas bei barokas, o stačiatikių bažnyčios įsiterpia į urbanistinį miesto kontekstą kaip svetimkūniai. Ir nors dabartinis Kazimiero bažnyčios eksterjeras nėra visiškai artimas stačiatikių architektūrai (kaip ir šv. Dvasios cerkvės), bet tuo pačiu ir iškrenta iš miesto baroko dominančių visumos. Po 50 metų gyventojai tiesiog žinotų faktą, jog tais ir tais metais buvo atkurta pradinė pastato išvaizda, kuri buvo pakeista Carinės Rusijos metais. Viską keičia tik laikas, po kurio konstatuojamas paveldas, kartais neatsižvelgiant į bendrą estetinį urbanistinį kontekstą. TSRS laikais vykdytų rekonstrukcijų perstatymas/atkūrimas nelaikomas problema.
Kaip pavyzdį carinės cerkvės rekonstrukcijai bei barokinio eksterjero atkūrimui galima būtų pateigti Antalieptės bažnyčią:
prieš:

ir po:


Šios bažnyčios buvo perstatytas frontonas, bei nugriauti bokštų viršutiniai tarpsniai, kurie iki šiol neatstatyti.
Ir nors greičiausiai tai nėra realu, bet aš norėčiau matyti atkurtą pirminį Kazimiero bažnyčios variantą, kadangi buvusį eksterjerą laikau reikšmingesniu miesto kontekste bei estetiškesniu, negu esantis dabar.
Kaip pavyzdį carinės cerkvės rekonstrukcijai bei barokinio eksterjero atkūrimui galima būtų pateigti Antalieptės bažnyčią:
prieš:

ir po:

Šios bažnyčios buvo perstatytas frontonas, bei nugriauti bokštų viršutiniai tarpsniai, kurie iki šiol neatstatyti.
Ir nors greičiausiai tai nėra realu, bet aš norėčiau matyti atkurtą pirminį Kazimiero bažnyčios variantą, kadangi buvusį eksterjerą laikau reikšmingesniu miesto kontekste bei estetiškesniu, negu esantis dabar.
Comment