O čia Užkalnio įžvalgos 
Liūdna paskutinė „flyLAL“ pamoka naiviam keliautojui (video)
Andrius Užkalnis
2009-01-20 14:14
Kartais kartūs vaistai ir šoko terapija - geriausia, ko galima tikėtis, kai viskas griūna. Logiška, nors ir skausminga, Lietuvos oro bendrovės „flyLAL“ pabaiga bus visiems naudingesnė, nei dabar atrodo. Jei nori klausti manęs, ar aš išprotėjau - klausk.
Žiūrėkite reportažą apie "flyLAL" klientus.
Iš tikrųjų, kas gali būti gero tokioje padėtyje? Tūkstančiai keleivių su beverčiais bilietais. Prarasti pinigai ir žlugusios kelionės. Milijoninės skolos oro uostui, kurias apmokėsime mes, mokesčių mokėtojai. „Europos kultūros sostinė“, kur jau per pirmąjį metų mėnesį - ne tik riaušės, policija su skydais ir špygos protestuotojams iš parlamento langų, bet ir būriai pasimetusių ir suglumusių keliautojų oro uoste.
Ačiū Dievui, nuo šalies vartų pastato dar nenuluptos stalininės puošmenos: jos bus labai vietoje, nes skrydžių skaičiumi ir susisiekimo patogumu šis oro uostas netrukus sugrįš į 1975 metus.
Tai kas gi čia gero? Ogi tai, kad žmonėms, atrodo, kai kada reikia priminti apie tai, kad yra toks dalykas, kaip asmeninė atsakomybė už prisiimtą riziką, ir kad bažnyčioje muša ne tik kvailą, bet dar ten apdaužo ir šiaip jau normalių protinių sugebėjimų, bet naivius, patiklius ar neinformuotus ir nesusigaudančius asmenis.
Kad „flyLAL“ sparčiu žingsniu eina prie liepto galo, buvo aišku jau senokai, o gruodžio mėnesį, kai bendrovė bandė parduoti pusę akcijų valstybei už vieną litą, pasidarė visiškai aišku, kad jai liko tik kelios paskutinės savaitės.
Pranešimai apie „šveicarų investuotojus“, pirksiančius tokią patrauklią vežėją, buvo paskutinis švilpukas. Mintis apie tai, kad kažkas „investuos“ į bendrovę, neturinčią beveik jokio turto ir galinčią pasiūlyti tik dešimčių milijonų litų skolas ir kelis „nacionaliniam vežėjui“ priklausančius maršrutus, buvo komiška.
Jei aš atidaryčiau prie Vilniaus taboro baleto mokyklą ir pats joje mokyčiau šokio meno, turbūt turėčiau daugiau vilčių pritraukti investuotojų.
Dabar keleiviai, be abejo, niršta ir negali patikėti, kad taip staigiai ir be perspėjimo viskas baigėsi. Neverta vaitoti, kad tik Lietuvoje taip būna, kad veiklos nutraukimas staigus ir netikėtas, kodėl neperspėjo keleivių.
Oro bendrovių kanopų užvertimas visada toks pat - staigus ir skausmingas: apie jį iš anksto nepranešama. Ir visada keleiviai lieka tuščiomis. Gerai dar, jei savo šalyje: liūdniau, kai nėra kaip grįžti namo po atostogų, ir tenka mokėti didžiulius pinigus už atgalinį bilietą kitai bendrovei. Čia Lietuva niekuo neišsiskiria iš kitų šalių, kuriose oro bendrovės neišlaikydavo dvikovos su verslo aplinkybėmis.
Keleivių gaila, ir piktdžiugai tikrai ne vieta. Tačiau nesidžiaugiant ir užjaučiant tinka ir paklausti: brangieji, o apie ką galvojote anksčiau?
Dar galima suprasti tuos, kas pirko bilietus prieš daug mėnesių. Na, sakykim, tikėjosi - gal kaip nors, gal dar ištemps. Tačiau oro linijų bankrotai pasaulyje 2008 metais turėjo būti pakankama priežastis pagalvoti. Tačiau ką galvojo tie, kas klojo pinigus gruodžio pabaigoje? Sausio mėnesį? Kai visos „flyLAL“ bėdos buvo išskalbtos žiniasklaidoje ne prasčiau, nei Zvonkės nuotykiai?
O ar tie, kas pirko iš „flyLAL“ kelis tūkstančius kainavusius jungiamuosius bilietus po visą pasaulį, ar nė sekundei nesusirūpino, kad iš savo piniginės tiesia didžiules sumas tokiai bendrovei, kuri daugeliui, švelniai tariant, nekėlė pasitikėjimo?
Juk nereikėjo būti aviacijos specialistu, kad šį bei tą suprastum. Bendrovė nuo pat privatizavimo zyzė ir bėdojo visiems ir kiekvienam, kaip jai sunku dirbti, kaip visi trukdo ir kokie neteisingi konkurentai, ir kaltino, kaltino, kaltino. Visus iš eilės. Išūžė ausis savo verkšlenimais ir nuolatiniais pranešimais spaudai, kuriuose buvo skundžiamasi dėl visko iš eilės. Kalta buvo ne tik aplinka, bet ir visas pasaulis - nuo naftos kainų iki Latvijos vyriausybės ir konkurentų, Rygos uosto, mūsų Vyriausybės ir Vilniaus oro uosto. Gal dar ką nors pamiršau, bet, atrodo, nebuvo apkaltintas tik sionistų sąmokslas ir Japonijos žvalgyba.
Kas iš jūsų pasirinktų, sakykim, mobiliųjų telefonų bendrovę, tegu kartais ir pigesnę, kuri būtų pagarsėjusi vien tuo, kad vaitoja apie savo nesėkmes, apie nedėkingą verslo aplinką ir apie tai, kaip jai sunku dirbti?
Pirmoji mintis būtų apie tą kūno dalį, kuri paprastai trukdo blogam šokėjui. Antroji - ačiū, nereikia, aš geriau mokėsiu pinigus tokiems žmonėms, kuriems gerai sekasi, o ne lėtiniams nevykėliams, dar ir su aukos kompleksu.
Daugelis keleivių sakys: „Aš neprivalau domėtis oro linijų patikimumu, aš skaitau reklamą, matau kainą ir perku“. Yra, girdi, ministerija, ji tegu ir rūpinasi.
Kur buvęs, kur nebuvęs, jau įkurtas visuomeninis nukentėjusiųjų komitetas (mūsų šalyje, garsėjančioje ne tik Kryžių kalnu, bet ir badautojų vagonėliais, niekada nebus praleista galimybė organizuoti pilietinio pasipriešinimo akcijas), kuris pradėjo veiklą nuo to, kad reikalauja iš Susisiekimo ministerijos pakratyti mokesčių mokėtojų pinigines ir atlyginti visiems keleiviams, kuriems nepasisekė.
Labai tikiuosi, kad Susisiekimo ministerija, protingai atsisakiusi perimti privataus vežėjo skolas ir garantuoti dar daugiau paskolų nevykėliams skrajūnams, net nesvarstys galimybės keleiviams ką nors kompensuoti.
Reikėtų suprasti, kad čia ne ministerijos ir ne valstybės reikalas. Civilinės aviacijos administracija rūpinasi, kad oro bendrovių lėktuvai turėtų abu sparnus, ir kad būtų laikomasi skrydžių saugos. Rūpintis privačios bendrovės ekonomine padėtimi - ne valstybės reikalas.
Maisto ir veterinarijos tarnyba rūpinsis, kad turguje nebūtų prekiaujama sugedusia mėsa, bet jei tame pačiame turguje duosi 20 litų bobutei, kuri pažadės kitą savaitę atvežti bulvių iš kaimo, o paskui pasirodys litus išleidusi ir bulvių neturinti, ir liksi ir be bulvių, ir be litų, nesitikėk, kad kažkas iš mokesčių mokėtojų kišenės tau duos kompensaciją.
Gali su bobute paskui teistis, bet net laimėjęs bylą, gausi riestainio skylę, jei bobutė nemoki. To paties gali tikėtis ir „flyLAL“ keleiviai, kuriems bendrovė liko skolinga pinigų už bilietus: paskelbus bankrotą, eis į kreditorių eilės galą, kur su kitais žmonėmis galės dalytis nesamą bendrovės turtą. Ir tai ne dabar, bet po kelių mėnesių.
Taip, keleivis tikrai neprivalo domėtis oro bendrovės patikimumu. Nėra tokios pareigos. Neprivalo - bet domėtis labai patartina, jei nenori prarasti pinigų. Tai pareiga pačiam sau ir savo piniginei. Nesusigaudymas, neinformuotumas ir patiklumas - ne nusikaltimai, bet jie visada susikibę rankomis su nesėkme. Vienuoliktasis Dievo įsakymas: „Nežiopsok“.
Kartais tenka nusvilti pirštus, kad išmoktum pamoką. Regis, dar ne taip seniai Lietuva išmoko atsargiau elgtis su indėlius renkančiomis bendrovėmis, kurios žadėjo pasakiškus procentus. „Sekundės“ bankas ištisai kartai tapo bendrinės kalbos dalimi ir „lochotrono“ - lengvatikių mulkinimo atrakciono, simboliu.
Dabar atėjo laikas kitai pamokai - galvok, kam moki, galvok, už ką moki, ir nesitikėk, kad kas nors pasirūpins tavimi, jei pats savimi nepasirūpinsi.
Skaudu? Be abejo. Bet gal ši skaudi istorija ne tik atvers galimybes kitoms oro bendrovėms skraidyti į Vilnių (taip, tegul būna užsieniečiai - visiškai nesvarbu, kieno vėliavėlė ant orlaivio uodegos), bet ir turės šviečiamąją vertę.
Daugiau žmonių supras tai, kad oro bendrovė nėra kažkaip stebuklingai patikimesnė už trijų autobusų kooperatyvą vien todėl, kad ant orlaivio parašyta „Lithuanian“. Gal kai atsiras kita, nauja bendrovė, žmonės labiau pasidomės jos padėtimi, prieš mokėdami pinigus, o oro uostas lengvabūdiškai skolon neaptarnaus lėktuvų.
Taip, tai kapitalizmas (kaip su nuoskauda pastebės daugelis nudegusiųjų, štai, girdi, jūsų rinkos ekonomika). Taip, tai labai nemalonu ir apmaudu. Taip, tai kainuos pinigų mums visiems, bet bankrotas yra neišvengiama sėkmės antroji pusė. Apdairumo išmokstama, ir šis įgūdis praverčia gyvenime.
http://www.lrytas.lt/-12324476021230...ojui-video.htm
Liūdna paskutinė „flyLAL“ pamoka naiviam keliautojui (video)
Andrius Užkalnis
2009-01-20 14:14
Kartais kartūs vaistai ir šoko terapija - geriausia, ko galima tikėtis, kai viskas griūna. Logiška, nors ir skausminga, Lietuvos oro bendrovės „flyLAL“ pabaiga bus visiems naudingesnė, nei dabar atrodo. Jei nori klausti manęs, ar aš išprotėjau - klausk.
Žiūrėkite reportažą apie "flyLAL" klientus.
Iš tikrųjų, kas gali būti gero tokioje padėtyje? Tūkstančiai keleivių su beverčiais bilietais. Prarasti pinigai ir žlugusios kelionės. Milijoninės skolos oro uostui, kurias apmokėsime mes, mokesčių mokėtojai. „Europos kultūros sostinė“, kur jau per pirmąjį metų mėnesį - ne tik riaušės, policija su skydais ir špygos protestuotojams iš parlamento langų, bet ir būriai pasimetusių ir suglumusių keliautojų oro uoste.
Ačiū Dievui, nuo šalies vartų pastato dar nenuluptos stalininės puošmenos: jos bus labai vietoje, nes skrydžių skaičiumi ir susisiekimo patogumu šis oro uostas netrukus sugrįš į 1975 metus.
Tai kas gi čia gero? Ogi tai, kad žmonėms, atrodo, kai kada reikia priminti apie tai, kad yra toks dalykas, kaip asmeninė atsakomybė už prisiimtą riziką, ir kad bažnyčioje muša ne tik kvailą, bet dar ten apdaužo ir šiaip jau normalių protinių sugebėjimų, bet naivius, patiklius ar neinformuotus ir nesusigaudančius asmenis.
Kad „flyLAL“ sparčiu žingsniu eina prie liepto galo, buvo aišku jau senokai, o gruodžio mėnesį, kai bendrovė bandė parduoti pusę akcijų valstybei už vieną litą, pasidarė visiškai aišku, kad jai liko tik kelios paskutinės savaitės.
Pranešimai apie „šveicarų investuotojus“, pirksiančius tokią patrauklią vežėją, buvo paskutinis švilpukas. Mintis apie tai, kad kažkas „investuos“ į bendrovę, neturinčią beveik jokio turto ir galinčią pasiūlyti tik dešimčių milijonų litų skolas ir kelis „nacionaliniam vežėjui“ priklausančius maršrutus, buvo komiška.
Jei aš atidaryčiau prie Vilniaus taboro baleto mokyklą ir pats joje mokyčiau šokio meno, turbūt turėčiau daugiau vilčių pritraukti investuotojų.
Dabar keleiviai, be abejo, niršta ir negali patikėti, kad taip staigiai ir be perspėjimo viskas baigėsi. Neverta vaitoti, kad tik Lietuvoje taip būna, kad veiklos nutraukimas staigus ir netikėtas, kodėl neperspėjo keleivių.
Oro bendrovių kanopų užvertimas visada toks pat - staigus ir skausmingas: apie jį iš anksto nepranešama. Ir visada keleiviai lieka tuščiomis. Gerai dar, jei savo šalyje: liūdniau, kai nėra kaip grįžti namo po atostogų, ir tenka mokėti didžiulius pinigus už atgalinį bilietą kitai bendrovei. Čia Lietuva niekuo neišsiskiria iš kitų šalių, kuriose oro bendrovės neišlaikydavo dvikovos su verslo aplinkybėmis.
Keleivių gaila, ir piktdžiugai tikrai ne vieta. Tačiau nesidžiaugiant ir užjaučiant tinka ir paklausti: brangieji, o apie ką galvojote anksčiau?
Dar galima suprasti tuos, kas pirko bilietus prieš daug mėnesių. Na, sakykim, tikėjosi - gal kaip nors, gal dar ištemps. Tačiau oro linijų bankrotai pasaulyje 2008 metais turėjo būti pakankama priežastis pagalvoti. Tačiau ką galvojo tie, kas klojo pinigus gruodžio pabaigoje? Sausio mėnesį? Kai visos „flyLAL“ bėdos buvo išskalbtos žiniasklaidoje ne prasčiau, nei Zvonkės nuotykiai?
O ar tie, kas pirko iš „flyLAL“ kelis tūkstančius kainavusius jungiamuosius bilietus po visą pasaulį, ar nė sekundei nesusirūpino, kad iš savo piniginės tiesia didžiules sumas tokiai bendrovei, kuri daugeliui, švelniai tariant, nekėlė pasitikėjimo?
Juk nereikėjo būti aviacijos specialistu, kad šį bei tą suprastum. Bendrovė nuo pat privatizavimo zyzė ir bėdojo visiems ir kiekvienam, kaip jai sunku dirbti, kaip visi trukdo ir kokie neteisingi konkurentai, ir kaltino, kaltino, kaltino. Visus iš eilės. Išūžė ausis savo verkšlenimais ir nuolatiniais pranešimais spaudai, kuriuose buvo skundžiamasi dėl visko iš eilės. Kalta buvo ne tik aplinka, bet ir visas pasaulis - nuo naftos kainų iki Latvijos vyriausybės ir konkurentų, Rygos uosto, mūsų Vyriausybės ir Vilniaus oro uosto. Gal dar ką nors pamiršau, bet, atrodo, nebuvo apkaltintas tik sionistų sąmokslas ir Japonijos žvalgyba.
Kas iš jūsų pasirinktų, sakykim, mobiliųjų telefonų bendrovę, tegu kartais ir pigesnę, kuri būtų pagarsėjusi vien tuo, kad vaitoja apie savo nesėkmes, apie nedėkingą verslo aplinką ir apie tai, kaip jai sunku dirbti?
Pirmoji mintis būtų apie tą kūno dalį, kuri paprastai trukdo blogam šokėjui. Antroji - ačiū, nereikia, aš geriau mokėsiu pinigus tokiems žmonėms, kuriems gerai sekasi, o ne lėtiniams nevykėliams, dar ir su aukos kompleksu.
Daugelis keleivių sakys: „Aš neprivalau domėtis oro linijų patikimumu, aš skaitau reklamą, matau kainą ir perku“. Yra, girdi, ministerija, ji tegu ir rūpinasi.
Kur buvęs, kur nebuvęs, jau įkurtas visuomeninis nukentėjusiųjų komitetas (mūsų šalyje, garsėjančioje ne tik Kryžių kalnu, bet ir badautojų vagonėliais, niekada nebus praleista galimybė organizuoti pilietinio pasipriešinimo akcijas), kuris pradėjo veiklą nuo to, kad reikalauja iš Susisiekimo ministerijos pakratyti mokesčių mokėtojų pinigines ir atlyginti visiems keleiviams, kuriems nepasisekė.
Labai tikiuosi, kad Susisiekimo ministerija, protingai atsisakiusi perimti privataus vežėjo skolas ir garantuoti dar daugiau paskolų nevykėliams skrajūnams, net nesvarstys galimybės keleiviams ką nors kompensuoti.
Reikėtų suprasti, kad čia ne ministerijos ir ne valstybės reikalas. Civilinės aviacijos administracija rūpinasi, kad oro bendrovių lėktuvai turėtų abu sparnus, ir kad būtų laikomasi skrydžių saugos. Rūpintis privačios bendrovės ekonomine padėtimi - ne valstybės reikalas.
Maisto ir veterinarijos tarnyba rūpinsis, kad turguje nebūtų prekiaujama sugedusia mėsa, bet jei tame pačiame turguje duosi 20 litų bobutei, kuri pažadės kitą savaitę atvežti bulvių iš kaimo, o paskui pasirodys litus išleidusi ir bulvių neturinti, ir liksi ir be bulvių, ir be litų, nesitikėk, kad kažkas iš mokesčių mokėtojų kišenės tau duos kompensaciją.
Gali su bobute paskui teistis, bet net laimėjęs bylą, gausi riestainio skylę, jei bobutė nemoki. To paties gali tikėtis ir „flyLAL“ keleiviai, kuriems bendrovė liko skolinga pinigų už bilietus: paskelbus bankrotą, eis į kreditorių eilės galą, kur su kitais žmonėmis galės dalytis nesamą bendrovės turtą. Ir tai ne dabar, bet po kelių mėnesių.
Taip, keleivis tikrai neprivalo domėtis oro bendrovės patikimumu. Nėra tokios pareigos. Neprivalo - bet domėtis labai patartina, jei nenori prarasti pinigų. Tai pareiga pačiam sau ir savo piniginei. Nesusigaudymas, neinformuotumas ir patiklumas - ne nusikaltimai, bet jie visada susikibę rankomis su nesėkme. Vienuoliktasis Dievo įsakymas: „Nežiopsok“.
Kartais tenka nusvilti pirštus, kad išmoktum pamoką. Regis, dar ne taip seniai Lietuva išmoko atsargiau elgtis su indėlius renkančiomis bendrovėmis, kurios žadėjo pasakiškus procentus. „Sekundės“ bankas ištisai kartai tapo bendrinės kalbos dalimi ir „lochotrono“ - lengvatikių mulkinimo atrakciono, simboliu.
Dabar atėjo laikas kitai pamokai - galvok, kam moki, galvok, už ką moki, ir nesitikėk, kad kas nors pasirūpins tavimi, jei pats savimi nepasirūpinsi.
Skaudu? Be abejo. Bet gal ši skaudi istorija ne tik atvers galimybes kitoms oro bendrovėms skraidyti į Vilnių (taip, tegul būna užsieniečiai - visiškai nesvarbu, kieno vėliavėlė ant orlaivio uodegos), bet ir turės šviečiamąją vertę.
Daugiau žmonių supras tai, kad oro bendrovė nėra kažkaip stebuklingai patikimesnė už trijų autobusų kooperatyvą vien todėl, kad ant orlaivio parašyta „Lithuanian“. Gal kai atsiras kita, nauja bendrovė, žmonės labiau pasidomės jos padėtimi, prieš mokėdami pinigus, o oro uostas lengvabūdiškai skolon neaptarnaus lėktuvų.
Taip, tai kapitalizmas (kaip su nuoskauda pastebės daugelis nudegusiųjų, štai, girdi, jūsų rinkos ekonomika). Taip, tai labai nemalonu ir apmaudu. Taip, tai kainuos pinigų mums visiems, bet bankrotas yra neišvengiama sėkmės antroji pusė. Apdairumo išmokstama, ir šis įgūdis praverčia gyvenime.
http://www.lrytas.lt/-12324476021230...ojui-video.htm
dėl to, kad jie pirkdami bilietus dempinginėmis mažomis kainomis varė FlyLAL į nuostolį 
Jei per brangu - tai galejo ieskoti kur pigiau. Gi laisva rinka aviacijoje...
Berods, privatizavimas tebuvo grandiozine afera...
Comment