Sviezesnes naujienos apie prieplaukas Vilniuje. Kazin ar ten dar kas mastoma ta kryptim?
Va kas mąstoma:
Parašė http://www.vilnius-tourism.lt
Vilniuje bus įrengtas turistinis vandens kelias Neries upe
Siekiant plėtoti turizmo infrastruktūrą ir paslaugas, iki 2010 metų pabaigos sostinėje planuojama įrengti turistinį vandens kelią Neries upe. Šis kelias tęsis nuo Verkių regioninio parko iki Lazdynų tilto, šalia turistinės trasos bus sukurta viešoji infrastruktūra.
Projektą „Turistinis vandens kelias Neries upe Vilniaus mieste“ planuojama įgyvendinti 3 etapais. Pirmojo etapo metu, iki 2008 metų rugsėjo, bus parengta techninė dokumentacija, 2009–2010 metais numatoma įgyvendinti antrąjį ir trečiąjį etapus – „Vidaus vandens kelio įrengimas“ ir „Prieplaukų bei uosto statybos ir rekonstrukcijos darbai“.
Įgyvendinant pirmąjį etapą, Vilniaus mieste bus ištirtas Neries upės dugnas, parengta išsami galimybių studija, vandens kelio techninis projektas, atliktas poveikio aplinkai vertinimas. Taip pat bus parengti žiemos uosto (Žirmūnuose), buvusio elingo (Kosciuškos g.), stacionarių prieplaukų (prie Baltojo tilto bei tarp Žvėryno ir Liubarto tiltų) ir mobilių prieplaukų (Verkių regioniniame parke prie vandens malūno, Žvėryne prie Vingio parko pėsčiųjų tilto ir Lazdynuose, šalia Lietuvos parodų centro „Litexpo“) sklypų detalieji planai bei techniniai projektai.
Turistinio vandens kelio projektas padės plėtotis laivybai Neryje, bus naudingai išnaudota upės vagos ir kranto teritorija, galimos laivybos priemonės, vandens kelio maršrutai ir panaudojimo galimybės. Neries vagą nuo Verkių regioninio parko iki Lazdynų tilto – 16,09 km siūloma įvardinti kaip vandens ūkio paskirties žemę, skirtą vidaus vandens keliui eksploatuoti.
Vandens kelio paskirtis – užtikrinti vandens turizmo – pramoginio ir pažintinio plėtrą, integruoti vandens transportą į Vilniaus miesto susisiekimo sistemą. Projektas sustiprins upės vaidmenį miesto erdvinėje ir funkcinėje kompozicijoje, akivaizdžiai bus pagerinta Neries prieigų bendra ekologinė būklė.
Projekte planuojama plėtoti laivybą mažais, pramoginiais ir sportiniais laivais, numatomi keli pagrindiniai vandens kelio maršrutai. Visų jų pradžia – ties Karaliaus Mindaugo tiltu (Vilnios intako krantinė). Plaukiant pirmuoju maršrutu, kurio ilgis 8,25 km, keleiviai išlips Verkių regioniniame parke, antrojo ilgis – 4,60 km, kuriuo miestiečiai galės nuplaukti iki Vingio parko, likęs maršrutas, kurio ilgis 7,85 km, pasieks Lazdynų tiltą.
Projektiniuose pasiūlymuose numatyti būtini ir galimi laivybos infrastruktūros objektai – pagrindinis upės uostas, apie 17 mobilių ir stacionarių prieplaukų, turizmo informaciniai centrai, viešojo maitinimo įstaigos, gamtos pažinimo paviljonai, paplūdimiai, valčių sustojimo vietos, nuomos punktai.
Įrengtą vandens kelio ruožą nuo Verkių regioninio parko iki Lazdynų tilto pagal reikšmingumą siūloma įtraukti į valstybinės reikšmės vidaus vandens kelių sąrašą.
Pirmąjam etapui jau skirta šiek tiek daugiau kaip milijonas litų.
kaip noriu nors kartą praplaukti nemunu nuo kauno iki nidos... kai dar plaukiojo raketos, tada nebuvo tokios galimybės, o kai jau ji atsirado, nebėra su kuo plaukti
kaip noriu nors kartą praplaukti nemunu nuo kauno iki nidos... kai dar plaukiojo raketos, tada nebuvo tokios galimybės, o kai jau ji atsirado, nebėra su kuo plaukti
Taip iki Nidos, deja, siuo metu laivai neplaukioja. Bet galima pasiplaukioti pavyzdziui nuo HES'o iki Rumsiskiu. Dabar kaiptik rankioju laivus ir ju marsrutus.
Pamačius Mecklenburg man kyla abejonių dėl jo tinkamumo Kuršių marioms. Viena plaukioti ramiomis Vokietijos upėmis, o kas kita mūsų marios. Būna ten štormelių, kad mažai nepasirodys, tie šalia vandens esantys dideli iliuminatoriai tokiu atveju nekelia pasitikėjimo.
Pamačius Mecklenburg man kyla abejonių dėl jo tinkamumo Kuršių marioms. Viena plaukioti ramiomis Vokietijos upėmis, o kas kitą mūsų marios. Būna ten štormelių, kad mažai nepasirodys, tie šalia vandens esantys dideli iliuminatoriai tokiu atveju nekelia pasitikėjimo.
visiška teisybė. o Lietuvoje, manau, derėtų vystyti baisiai egzotiška kurėnų laivyną. čia tooooks dalykas, kad visam pasauliui žabtai atsiveria pamačius.
visiška teisybė. o Lietuvoje, manau, derėtų vystyti baisiai egzotiška kurėnų laivyną. čia tooooks dalykas, kad visam pasauliui žabtai atsiveria pamačius.
Jo, del kurenu laivybos pilnai sutinku. Butu smagu jei valstybe sukurtu kokia programa skatinancia vietinius pamario gyventojus statytis kurenus (dotacijos, lengvatos ir pan.) ir jais plukdyti turistus. Ir Lietuvai reklama, ir vietiniams gyventojams pragyvenimo saltinis.
Pritariu, kad keistai kurėnai atrodo Trakuose, bet vargu ar tai galima uždrausti ir pats draudimas būtų gan kvailas sprendimas. Taip mąstant laaabai daug ką uždrausti reiktų.
Jo, kurenais plaukiot betkur neuzdrausi. Bet yra viena dalis be kurios mes neisivaizduojam kureno- vetrunge. Galbut imanoma grazinti vetrungems registracijos zenklu statusa? Aisku ne visiems laivams, o tik kurenams (kaip pvz istorine veliama- vytis, kuri keliama tik tam tikrose vietose ir tam tikrom dienom). Deja as ne teisininkas, bet gal tokiu budu galima butu apriboti bent jau kurenu su vetrungem naudojima?
Miestelyje prie Nemuno buvęs uostas pradėtas kasti 1883 m. 1885 m. buvo baigtas 400 m. pylimas. Uoste žiemodavo baidokai. Prie uosto buvo viešbutis ir restoranas – prašmatniems asmenims, taip pat smuklė – prasčiokams. Įsikūrus uostui pagyvėjo prekyba. XIX a. čia veikė stiklo fabrikas ir 3 knygynai. 1923 m. įsteigta muitinė, per kurią prekiauta su Vokietija. Veikė 3 plytinės, durpių įmonė, malūnas, 2 lentpjūvės, laivų statybos įmonė, vaistinė. 1935 m. buvo 5 viešbučiai, 2 restoranai, dviračių, galanterijos ir manufaktūros parduotuvės, kelios ekspedicijos ir transporto kontoros, kepykla, lentpjūvė, malūnas. Augo ir pati gyvenvietė. Iki šiol išliko grindinys, vedantis nuo uosto krantinės į buvusią siaurojo geležinkelio stotį. Iki miestelio ėjo privataus siaurojo geležinkelio ruožas Pagėgiai – Smalininkai.
Prieplauka čia buvo nuo pat miestelio įsikūrimo. Tačiau norint apsaugoti laivus nuo pavasarinių potvynių nešamų ledų, 1837 m. įrengtas tikras žiemos uostas. Senoms baržoms jis tiko, tačiau XIX a. antroje pusėje Nemune pasirodė garlaiviai, uostas nebetenkino laivininkų, todėl 1886-1888 m. buvo perstatytas ir išplėstas. Buvo paaukštintas ir pailgintas iki 400 m pylimas, išgrįstos krantinės. Uoste nuolat vyko gyvenimas. Kiekvienas Nemunu plaukiantis laivas čia turėdavo sustoti, kad pereitų muitinės kontrolę. Smalininkuose, šalia uosto, buvo laivų statykla, kurioje gaminti net 30 metrų ilgio laivai. Nestovėdavo tuščias uostas ir žiemą – čia likdavo žiemoti iki 60 laivų. Dabar uostas nebenaudojamas ir tik senos nuotraukos primena jo klestėjimo laikus. jurbarkas.lt
Ir dar vienas idomus straipsnis (is gan keisto informacijos saltinio - www.rinkuskiai.lt ) Biržų uostas (Biržiečių Žodis Nr. 137. 2001 m. lapkričio 24 d.)
Klaipėdietis jūreivystės specialistas Kostas Frankas teigia, kad 16 amžiuje, kai Radvilos kūrė jūrinę valstybę, Biržuose buvo uostas, į kurį atplaukdavo jūriniai laivai. Svarbiausiu uostu turėjo būti Ryga (nuo 1561 metų priklausė Lietuvai), o svarbiausiu gynybiniu punktu – Biržai. Biržuose tuo metu buvo moderni jūrinė olandiško tipo bastioninė tvirtovė, dėl savo didumo pavadinta Karališkąją pilimi. Upių kelias nuo Biržų iki Rygos jūros buvo toks pats, kaip nuo Hamburgo iki Šiaurės jūros. Apaščios upė tiems laikams buvo visai patogi. Norint pakelti vandens lygį, nebuvo sunku ją patvenkti, įrengiant šliuzus. Pasak K. Franko, net 18 amžiuje vidutinis burinis laivas buvo vos 18 metrų ilgio ir apie 6 m. pločio, galėjo gabenti iki 70 tonų krovinių. Biržų pilies statybai laivais buvo atplukdyti smiltainiai iš Gotlando salos, čerpės stogui – iš Vokietijos…Laivai, įplaukę į ežerą ir pilies griovį, būdavo iškraunami pakeliamo tilto suktuvais. K. Franko nuomone, su Biržų jūrine šlove negali lygintis net Klaipėda, kurią Lietuva prieškaryje valdė vos 15 metų.
Civiliokai, kaip pasakytų vienas veikėjas, dėl statykloje gaminamų laivų
Antrame straipsnyje pateikta informacija, tik aišku labai glaustai, yra ir ant Rinkuškių Porto alaus etiketės
Šiaip turbūt dar nearti dirvonai, tyrinėjimai, apie vidaus vandenų laivybą Lietuvoje. Jei jau iki Biržų plaukdavo, tai turbūt dar įdomių variantų yra. Ir greičiausiai anksčiau upės, kurių šendien mes neįsivaizduojame kaip tinkamų laivybai, tada buvo visiškai tam tinkamos.
ne tvarka, o spalvinis sprendimas (jei taip galima issireiksti) tikrai egzistuoja - o isimtys - tokios kaip Lietuvos veliavos tik patvirtina sia taisykle.
Graikija-Suomija; Nyderlandai-Serbija-Rusija; Latvija-Austrija ir pan. Taisyklė ar išimtis?
Graikija-Suomija; Nyderlandai-Serbija-Rusija; Latvija-Austrija ir pan. Taisyklė ar išimtis?
ne taip grupuoji. pabandyk is naujo.
1. belgija vokietija
2. prancuzija liuksemburgas nyderlandai
3 - 4. rusija slovenija slovakija/lenkija cekija
5. estija suomija
6. vengrija bulgarija
ir tt. jei izvelgsi panasumu ir nuspresi, kad tai ne sutapimas, stai tada ir pradek analizuot. neissenkantis reikalas. labai dideli priestaravimai, taciau atrasti pagristi panasumai - labai idomus.
ne taip grupuoji. pabandyk is naujo.
1. belgija vokietija
2. prancuzija liuksemburgas nyderlandai
3 - 4. rusija slovenija slovakija/lenkija cekija
5. estija suomija
6. vengrija bulgarija
ir tt. jei izvelgsi panasumu ir nuspresi, kad tai ne sutapimas, stai tada ir pradek analizuot. neissenkantis reikalas. labai dideli priestaravimai, taciau atrasti pagristi panasumai - labai idomus.
Panašumų yra, bet per didelis laisvais išsimėčiusių (neprisišliejusių) vėliavų skaičius, kad kalbėti apie spalvinius sprendimus pagal regionus.
Jau greičiau heraldiniai ženklai turi regionines ypatybes, nors irgi ne visi.
Panašumų yra, bet per didelis laisvais išsimėčiusių (neprisišliejusių) vėliavų skaičius, kad kalbėti apie spalvinius sprendimus pagal regionus.
Jau greičiau heraldiniai ženklai turi regionines ypatybes, nors irgi ne visi.
heraldiniai zenklai is esmes irgi turi panasumus, nes tai buvo grynoji istorija, rasoma ir perrasoma juose vykstant ivairiems procesams, o nacionalines veliavos - taip banaliai paprastai pasakius - tam tikra reiksmingu spalvu tam krastui ar tautai ar valdanciai seimai ar sistemai koncentracija. is esmes tuos pacius zenklus ir simbolika nesa ir heraldika.
Sielininkų profesija, turbūt, viena iš romantiškiausių, sunkiausių ir seniausių panemunėje gyvenusių lietuvių profesijų. Abipus Nemuno buvo ištisi sielininkų kaimai. Merkiu ir jo baseino upėmis mediena buvo plukdoma palaida. Sieliai buvo rišami prie Nemuno. Ties Merkine, Dubaklonio, Jonionių ir Netiesų kaimais buvo keturi svarbesni sielių pynimo punktai. XIX a. pabaigoje tašyti rąstai Ūla kartais būdavo plukdomi taip tankiai, kad jais būdavo galima eiti be tilto.
Carizmo metais ir vėliau iki 1928 m. miško kirtimo, sielių rišimo ir plukdymo darbus organizuodavo ir mišku prekiaudavo stambūs pirkliai. Mišką kirsdavo ir veždavo daugiausiai žiemą. Šeporiai apskaičiuodavo darbą ir mokėdavo atlyginimą. Po 1928 m. miško kirtimą ir plukdymą perėmė Miškų departamentas, darbus organizuodavo girininkija.
Sielių plukdytojai ir pynėjai buvo laikomi labiau kvalifikuoti ir geriau apmokami nei ritikai, kurie pririsdavo pynėjams medžius nuo kranto. Po 1928 m. ne kiekvienas galėjo būti sielininku, nes norintys plukdyti mišką, turėdavo sudaryti sutartį ir užstatyti kaip garantiją tam tikrą turtą arba pinigų sumą, ne mažiau nei sielio vertė.
Sieliams rišti ir plukdyti susidarydavo nuo 8 iki 20 žmonių grupė. Medžius nuo kranto risdavo kiti darbininkai. Rišant sielius buvo svarbi tiek techninė, tiek ir estetinė sielio pusė. Senieji sielininkai sakydavo „Sielį pini ir dabini”. Maždaug iki ketvirto dešimtmečio sielius dažniausiai rišdavo susuktais jaunais berželiais arba karklais, vėliau 3-5 mm storio viela. Surištų sielių plotis, kol nebuvo tiltų Nemune siekdavo iki 10 m., vėliau, pastačius tiltus ties Merkine ir Alytumi, plotis sumažėjo iki 8-9 m. Sielio ilgis būdavo apie 110-120 m. Sielis vidutiniškai būdavo apie 150 m3, o didelis arba storų medžių ir iki 250 m3. Mažesnėse upėse – Merkyje, Ūloje – sielio plotis būdavo 2-3 m., pabėgius ir nedidelius medžius kartais plukdydavo nerištus ir tik upės žiotyse gaudydavo ir rišdavo.
Ant sielių paprastai dar kraudavo nesurištų rastų, medžio pusfabrikačių.
Plukdomos buvo ir krobkos (karobkos) – daugiasluoksniai sauso medžio sieliai ant kurių sukrautos lentos, linų stirtos ir viskas apdengta stogu. Tokios namų dydžio krobkos sverdavo arti 100 tonų. Plaukdavo sukabintos tartum kaimeliai.
Vienas sielininkas per sezoną nuo Merkinės į Kauną nuplukdydavo 8-10 sielių, o esant daug medžių ir palankiam orui – 10-12 ir net 15. Plukdymo sezonas prasidėdavo vos atšilus, dažniausiai gegužės mėnesį, o baigdavosi spalio – lapkričio mėnesį, kartais tik upei užšalus.
Sudėtinga buvo sielius plukdyti Merkiu, kuriuo ėjo demarkacinė linija. Galima buvo plaukti tik savąja puse, tačiau nepažeidžiant sienos praplaukti buvo beveik neįmanoma, nes Merkys siauras, vingiuotas, sraunus. Dažnai dėl sienos pažeidimo įvykdavo konfliktų, ties Puvočių kaimu buvo nušauti sielininkai. Būdavo, kad sielius reikdavo išsipirkti, sielininkus įkalindavo.
Nuplukdę sielius, sielininkai į namus grįždavo pėsti. Vėliau, pradėjo važinėti automobiliai, tačiau tai buvo brangu, kartais į namus grįždavo sunkvežimiais, vežančiais prekes.
Po Antrojo pasaulinio karo miško kirtimas ir plukdymas pasikeitė, didesnę medienos dalį veždavo sunkvežimiais, tačiau dar neatsisakyta ir sielių plukdymo.
LAIVYBA
Merkinės miestelio klestėjimo laikotarpiu XVII-XVIII a. Merkio deltoje buvo uostas, laivų pakrovimo vieta, prieplauka. Merkio krante išlikę stambūs akmenys, iš jų įkaltas geležinis žiedas, prie kurio švartuodavosi laivai.
Nemunu laivus (botus) vilko burliokai, kuriuos vadino pinčiais. Vilkikų skaičius priklausė nuo laivo dydžio – nuo 2 iki 18 žmonių. Pirmasis vilkikas vidurinėje virtinėje buvo vadinamas karoliu, antrasis – maršalka, trečiasis druška. Merkinės pirkliai žydai turėjo laivų. Jų laivai daugiausiai kursuodavo tarp Merkinės ir Kauno, kartais juos vilkdavo net iki Gardino. Merkinėje laivus pakraudavo javais, ąžuoliniais šulais, statinėmis ir kitomis prekėmis. Kai oras geras, laivas Kauną pasiekdavo per 3 dienas, bet vidutiniškai plaukdavo savaitę. Iš Kauno į Merkinę nutempdavo per 10 dienų.
Kelionės ir prekių pakrovimo metu vilkikus maitindavo pirklys. Už vilkiko darbą per mėnesį, o kartais ir daugiau uždirbdavo apie 4 caro rublius.
Lietuviai savo vandens keliais rūpinasi aktyviau nei jų kaimynai 2006 m. Spalio 5 d.
Susidaro įspūdis, jog lietuviai, palyginti su kaimynais latviais, lenkais, rusais, savo vidaus vandens keliais rūpinasi labiau ir norėtų juos greičiau sujungti su Europos Sąjungos (ES) vandenimis. Lietuvos kelininkų entuziazmą rodo ir jų bandymai Lietuvoje įgyvendinti iš Amerikos parsivežtą idėją - pasitelkti į pagalbą kariškius kanalams kasti.
Į marias - Vilhelmo kanalu
Vidaus vandens kelių direkcija (VVKD) pateikė Lietuvos susisiekimo ir krašto apsaugos ministerijoms pasiūlymą - sudaryti sąlygas iš Vihelmo kanalo išplaukti į Kuršių marias. Tam reikėtų iškasti vieno kilometro ilgio kanalą netoli Klaipėdos.
Tokią idėją VVKD vadovas Gintautas Labanauskas ir gamybos direktorius Mindaugas Šimkūnas parsivežė iš Amerikos. Pasak G. Labanausko, tai būtų labai įdomus vidaus vandenų maršrutas, kuriuo žmonės mielai naudotųsi.
Prieš kelerius metus jie lankėsi Floridos institucijoje, atsakingoje už vidaus vandens kelius. Amerikoje jie yra laikomi strateginės reikšmės keliais. Kolegos amerikiečiai kasa ne tik kanalus, bet ir pila salas tam panaudodami karinių žinybų pajėgas. Tad kodėl kariškiai negalėtų padėti iškasti kanalą Lietuvoje?
G. Labanausko teigimu, Lietuvos krašto apsaugos ministerija teoriškai tam neprieštarauja, o Susisiekimo ministerija netgi ėmėsi iniciatyvos šiam klausimui spręsti sudaryti darbo grupę. Pastaroji turėtų nustatyti, kurioje vietoje tas kanalas turėtų būti kasamas. VVKD vadovo manymu, jį reikėtų kasti prieš Klaipėdą, kad niekam nebūtų trukdoma. Suprantama, šis klausimas turėtų būti derinamas su aplinkosaugininkais, su Klaipėdos miesto valdžia.
Lenkai neketina investuoti
G. Labanausko teigimu, Lietuvos vidaus vandens kelius sujungti su ES keliais yra dvi galimybės. Viena - bendradarbiauti su lenkais. Plaukti į Lenkijos vandenis būtų galima per Augustavo kanalą. Pasak G. Labanausko, kolegos lenkai kol kas neskiria tiek daug dėmesio kaip lietuviai savo vidaus vandens keliams. M. Šimkūno teigimu, šiandien Lenkijoje yra tik 1 klasės vandens kelias, tinkantis valtims, baidarėms ir nedideliems motoriniams laiveliams. Lenkus tai tenkina ir jokių investicijų kol kas į Augustavo kanalą jie neplanuoja. Vieni lietuviai dėdami lėšas savo pusėje, nesusitarę su kolegomis, išmestų pinigus į vandenį.
Tikisi susitarti su rusais
Kita galimybė - bendradarbiauti su rusais Kaliningrado srityje, išplaukti per Matrosovkos (Gilijos) upę, Aistmares. VVKD vadovo manymu, klausimai, susiję su Kaliningrado sritimi, turėtų šiek tiek greičiau būti sprendžiami. Žinoma, kur kas mažesnėje nei Rusija Lietuvoje permainos greičiau įgyvendinamos. Beje, šiemet sukanka jau dešimt metų, kai su Rusija nepasirašoma sutartis dėl galimybės lietuviams plaukioti rusiškoje Kuršių marių pusėje, o rusams - lietuviškoje.
Galimybių bendradarbiauti su latviais vidaus vandens kelių srityje atžvilgiu VVKD vadovas nėra optimistiškai nusiteikęs. Pernai Ženevoje vykusiame Jungtinių Tautų ekonomikos komisijos darbo grupės posėdyje kolega iš Latvijos pranešė, kad bendro projekto su rusais jie nedarys, kad projektas žlugo. Jame buvo numatyta Dauguvos upę sujungti kanalu su viena iš Rusijos upių. Pasak G. Labanausko, toks žingsnis rodo latvių požiūrį į vidaus vandens kelius. Optimizmo teikia tai, jog rusai tame pačiame posėdyje pareiškė, kad latviai turėsią šį projektą įgyvendinti.
Likviduos seklumą
Gilesnis Skirvytės upės farvateris yra Rusijos pusėje, Lietuvos pusėje - sekluma. Paklaustas, kokia galimybė panaudoti turistinei laivybai Skirvytės upę, išplaukti ja į Kuršių marias, M. Šimkūnas atsakė, jog kitų metų strateginiame VVKD plane numatyta pašalinti vieną seklumą ties Skirvytės ir Vytinio santaka. Ją pašalinus turistinė laivyba bus galima.
Šiuo metu, jo manymu, nedidelę grimzlę turintys laiveliai gali išplaukti per Vytinio upę į Skirvytę ir tada į Kuršių marias.
Beje, buriuotojai gali džiaugtis - Kuršių mariose nuo Pervalkos jau garantuojamas 2,5 m gylis, anksčiau buvo tik 1,5 m. Prieš kurį laiką šviečiantis farvateris buvo tik Kuršių mariose, dabar jis eina iki Uostadvario uosto.
Neduoda upių keliams
Pagrindinė vandens kelininkų problema - Rindupės upė nepriklauso Lietuvos vidaus vandens keliams, joje nėra jokio kelio. G. Labanausko manymu, bloga situacija yra ne tik Rindupės, bet ir Vytinės, Šakūnėlio, Pakalnės upėse, kurios nepriskirtos vidaus vandens keliams. Jau antrus metus VVKD bando jas įtraukti į vietinės reikšmės vandens kelių sąrašą, tačiau nesėkmingai, nes šio klausimo nepavyksta suderinti su Aplinkos ministerija. VVKD žada ir toliau bandyti tas upes įtraukti į vietinės reikšmės vidaus vandens kelius ir tikisi, kad galų gale jai pavyks tai padaryti.
G. Labanausko teigimu, farvateriui sutvarkyti tose upėse nereikėtų jokių papildomų lėšų. Rindupė yra kanalinio tipo upė su pakankamu natūraliu 3-4 m, o vietomis ir iki 6 m gyliu. VVKD ėmusis prižiūrėti šias upes, jų pakrantės nebebūtų tokios apleistos, tvarka būtų geresnė.
Uostai yra, įplaukų - ne
Kita problema - nėra priėjimo prie uostelių Kintuose, Drevernoje, Šturmuose. Čia nėra pakankamo gylio, nes neišvalytos prie jų esančios seklumos. Tiems darbams atlikti irgi reikalingas Aplinkos ministerijos sutikimas. Reikia padaryti poveikio aplinkai atranką, vėliau - poveikio aplinkai vertinimą. Viena vertus, tai nemažai kainuos - kelis šimtus tūkstančių litų, kita vertus, iškyla laiko klausimas.
Pasak G. Labanausko, jam suprantamas aplinkosaugos pareigūnų noras išlaikyti čia esančią gamtą pirmykštės būsenos ateinančioms kartoms. Tačiau neeksploatuojami keliai pradeda užželti, pakrančių infrastruktūra negerėja.
Į jūrą nepretenduoja
Šiuo metu VVKD eksploatuoja 902,3 km vidaus vandens kelių. Iš jų vietinės reikšmės keliai sudaro 41 km, perspektyviniai - 40 km, valstybinės reikšmės - 821 km. Pagrindinis vidaus vandens kelias yra nuo Kauno iki Klaipėdos Nemunu ir Kuršių mariomis. Jis yra E-41 tarptautinės reikšmės 4 kategorijos kelias. Kiti valstybinės reikšmės keliai eina Nevėžiu, Nerimi, Trakų, Zarasų ežerais ir kt. VVKD priklauso visi Lietuvos vidaus vandenys, išskyrus jūrą, į kurią ji nepretenduoja.
Comment