Iš tiesų kanalas palei Kauno salą ganėtinai nejaukus. Plaukiant juo jautiesi tarsi plauktum kažkokiu „sovietiniu koridorium“. Vienoje pusėje glumina aukšta, net tvaną atlaikyti galinti krantinė su savo monotoniškais gelžbetonio blokais, atskyrusiais miestą nuo vandens. Kitas krantas – salos lyg ir „šiltesnis“ turi vejos, akmenų , tačiau lieka pojūtis tarsi per daug „išlaižytas“ nulygintas, monumentalus. Keturi tiltai ir arena neduoda upei jaukumo, o atvirkščiai savo gigantiškais dydžiais ir pilkuma tarsi menkina kanalo keliauninkus.
Galbūt laikui bėgant kanalą atgaivins gausa pramoginių laivelių su jiems skirtomis prieplaukomis, gal įsidrąsins ir kauniečiai pasitiesti dekį prie vandens, gal net pabraidyti, pasiteškianti. Gal vieną dieną atrasime savo upes, jų vandens gaivą, neužteršto vandens skaidrumą, bangų raibuliavimą, saulėlydį... Gal vieną dieną išsitrankę po išdegusius Ispanijos, Graikijos, Turkijos pajūrius atrasime savo pakrantes. Net ir nemylit Nemuno būtina praplaukti juo, kad ir mažiausia baidare, bent jau tam, kad atrastume SAVO upę.
Galbūt laikui bėgant kanalą atgaivins gausa pramoginių laivelių su jiems skirtomis prieplaukomis, gal įsidrąsins ir kauniečiai pasitiesti dekį prie vandens, gal net pabraidyti, pasiteškianti. Gal vieną dieną atrasime savo upes, jų vandens gaivą, neužteršto vandens skaidrumą, bangų raibuliavimą, saulėlydį... Gal vieną dieną išsitrankę po išdegusius Ispanijos, Graikijos, Turkijos pajūrius atrasime savo pakrantes. Net ir nemylit Nemuno būtina praplaukti juo, kad ir mažiausia baidare, bent jau tam, kad atrastume SAVO upę.
Comment