Rugpjūčio viduryje aplankėme Nemuno deltą. Plaukiant laiveliu nuo Kauno iki Kuršmarių susidaro geri 200 km. kuriuos plaukdami 30 km/h įveikėme per 8 valandas. Ši kelionė visada dalinasi į dvi dalis t.y. nuo Kauno iki sienos su Kaliningrado sritimi ir toliau Nemunu iki Kuršmarių. Viduryje kelionės atsiduria patogus Jurbarko uostas ir šalia jo Smalininkų pasienio užkarda. Jurbarko uostelyje patogu pasipildyti kuro (degalinė už 200 metrų nuo kranto), apsistoti nakčiai ar pavalgyti, tuo tarpu leidimą iš Lietuvos pasieniečių galima išsirašyti Smalininkų pakrantėje.
Iki Jurbarko Nemunas vingiuoja šalia aukštų slėnių, apsuptas miškais ir laukymėm, vietomis matosi sodybos padabintos bažnyčių, pilių bokštais- ši dalis rami ir kiek paslaptinga. Pakeliui sutikome seną, bet papuoštą gėlėmis Vilkijos keltą „Vilkynę“, žemiau besidarbuojančias žemsiurbes su aptarnavimo laivais. Kiek stebino nusekusios upės gylis- farvateryje vietomis siekianti vos 60 cm. Jei prieš keletą metų žemiau Jurbarko laivų kelyje gylis nesumažėdavo mažiaus 1,2 metro, tai šįmet mano laivelio gylio matuoklis dažnai rodydavo 60-100 cm., vienoje vietoje net braukėmės dugnu.
Žemiau Smalininkų prasideda pasienio zona, nuo čia laivų kelias nužymėtas tvarkingai naktį šviečiančiais bujais. Lietuvos pusės krantas stebimas kameromis, budi pasieniečiai . Šiose vietose pastebimai sumažėja žvejų, čia jų rasi tik keletą į kilometrą. Rusijos kairysis krantas visai laukinis, nėra jame nei pasieniečių, nei laivelių, nei namų, išskyrus gal tik griūnančius Ragainės (Nieman) ir Tilžės (Sovieck) miestus. Kaip ir prieš keletą metų taip ir dabar palei Nemuną suverstos celiuliozės fabriko atliekos rusena daugelyje vietų ir gal kokių 50 km. atstumu lydi nemalonus (nuorukų dvoku) užterštas oras. Gal tik Tilžės senamiestyje atsirado naujas mėlynas angaras ir statomas naujas tiltas.
Mažai kas žino, kad ~10 km. žemiau Tilžės Nemunas baigiasi ir prasideda upės delta, čia upė išsišakoja į Giliją ir Rusnę (dažnai ir toliau vadinama Nemunu). Šią apie 60 km. atkarpą plaukėme jau visiškai sutemus vadovaudamiesi tik bujų šviesomis. Žemiau legendinio Rambyno kalno baigiasi aukštieji Nemuno slėniai ir upė prasiveržusi pro kliūtis sulėtėja ir išplatėja, krantai pasidaro lėkšti ir naktį laive pradedi jaustis tarsi plauktum jūra. Naktį, artėjant prie Rusnės matėsi tik rausva migla virš miestelio, vienas kitas žvejo prožektorius ar prieš laivo šviesas iššokančios žuvys. Žemiau Rusnės tamsa ir padidėjęs bangavimas neilgai drumstė kelionę- netrukus įplaukėme į saugų, apšviestą Uostadvario uostelį.
Maloniai nustebino sutvarkytas Uostadvario uostas, čia ir per naktį veikiantys pontonų apšvietimai, elektra ir vanduo, tvarkingas slipas, šiukšliadėžės, ir kt. tik va staigmenėlė - tualeto nėra... Uostadvaryje jau gali pajusti Nemuno deltos orą, čia tarsi kitokia bundanti saulė, vandens teliuškavimas klykaujančios žuvėdros ir besiturškiantys apie savo laivus žvejai.
Po nakvynės uoste visą dieną skyrėme Nemuno atšakų žvalgymui: praplaukėm laivų pamirštą Skirvytę, jos laukinę atšaką Vytinę, įspūdingąją Miniją , Šyšos kanalą. Plaukiant Skirvyte į akis krito jos dideli gylių svyravimai (vietomis siekė 8 metrus), kai tuo tarpu Nemune didesnio kaip 5 metrai gylio nepastebėjome, čia sutikome ir begales žvejų. Vytinė- tai visiškai užmiršta atšaka, joje nuostabi deltos gamta, jokių civilizacijos žymių. Čia sutikome mandagių Lietuvos pasieniečių laivą, kurie nurodė seklumas, parodė saugų kelią. Plaukiant Šyšos kanalu į Šilutę į akis krinta vokiečių darbai: upė ištiesinta kanalu, tvarkingi krantai ir gyliai (vyravo ~2 metrų).
Skaidrus Šyšos vanduo, braidančios gervės, pakrantėje išlikę senoviški nameliai, laivai ir nepajunti kaip atsiduri Šilutės jachtklube. Plaukiant į deltą būtinai reikia užsukti į Šilutę- ten įrengtas bene geriausias Lietuvoje mažųjų laivų uostas: svečiams skirta krantinė su paruoštomis virvėmis, slipas, kavinė, elingas ir net vienintelė man žinoma pramoginių laivų degalinė. Labiausiai laivų lankoma deltos vieta, žinoma, Minija su jos egzotišku upiniu kaimu Minge, Vilhelmo kanalu ir Kintų prieplauka- restoranu.
Sunku keliomis eilutėmis perduoti nepakartojamą mūsų Nemuno grožį. Tai reik patiems išbandyti, neskubant galima puikiai praleisti laiką, o ramesniu oru pasiekti ir Kuršių neriją, o jei dar gera kompanija, tai kaip tam senam filme- „Benai plaukiam į Nidą“
Truputį skaičių: farvaterio gylis nuo Kauno iki Kuršmarių svyruoja tarp 4.0 ir 0,6 metro ( žemiau Tilžės 4,0 ir 1,5). Vienintelės vadintos Katino vardu rėvos likučiai aukščiau Vilkijos. Krantai smėlingi, nusėti apleistomis dambomis ir paliomis, pakeliui galima sutikti keletą nuskendusių metalinių laivų liekanų. Nemuno srovės greitis apie 5 km/h. Plaukiant 4,6 metro ilgio laivelis su 15 aj varikliu greitis apie 30 km/h, kuro sunaudojama ~ 15 L /100 km. Degalinės Rusnėje, Jurbarke ir Šilutės uoste.
Iki Jurbarko Nemunas vingiuoja šalia aukštų slėnių, apsuptas miškais ir laukymėm, vietomis matosi sodybos padabintos bažnyčių, pilių bokštais- ši dalis rami ir kiek paslaptinga. Pakeliui sutikome seną, bet papuoštą gėlėmis Vilkijos keltą „Vilkynę“, žemiau besidarbuojančias žemsiurbes su aptarnavimo laivais. Kiek stebino nusekusios upės gylis- farvateryje vietomis siekianti vos 60 cm. Jei prieš keletą metų žemiau Jurbarko laivų kelyje gylis nesumažėdavo mažiaus 1,2 metro, tai šįmet mano laivelio gylio matuoklis dažnai rodydavo 60-100 cm., vienoje vietoje net braukėmės dugnu.
Žemiau Smalininkų prasideda pasienio zona, nuo čia laivų kelias nužymėtas tvarkingai naktį šviečiančiais bujais. Lietuvos pusės krantas stebimas kameromis, budi pasieniečiai . Šiose vietose pastebimai sumažėja žvejų, čia jų rasi tik keletą į kilometrą. Rusijos kairysis krantas visai laukinis, nėra jame nei pasieniečių, nei laivelių, nei namų, išskyrus gal tik griūnančius Ragainės (Nieman) ir Tilžės (Sovieck) miestus. Kaip ir prieš keletą metų taip ir dabar palei Nemuną suverstos celiuliozės fabriko atliekos rusena daugelyje vietų ir gal kokių 50 km. atstumu lydi nemalonus (nuorukų dvoku) užterštas oras. Gal tik Tilžės senamiestyje atsirado naujas mėlynas angaras ir statomas naujas tiltas.
Mažai kas žino, kad ~10 km. žemiau Tilžės Nemunas baigiasi ir prasideda upės delta, čia upė išsišakoja į Giliją ir Rusnę (dažnai ir toliau vadinama Nemunu). Šią apie 60 km. atkarpą plaukėme jau visiškai sutemus vadovaudamiesi tik bujų šviesomis. Žemiau legendinio Rambyno kalno baigiasi aukštieji Nemuno slėniai ir upė prasiveržusi pro kliūtis sulėtėja ir išplatėja, krantai pasidaro lėkšti ir naktį laive pradedi jaustis tarsi plauktum jūra. Naktį, artėjant prie Rusnės matėsi tik rausva migla virš miestelio, vienas kitas žvejo prožektorius ar prieš laivo šviesas iššokančios žuvys. Žemiau Rusnės tamsa ir padidėjęs bangavimas neilgai drumstė kelionę- netrukus įplaukėme į saugų, apšviestą Uostadvario uostelį.
Maloniai nustebino sutvarkytas Uostadvario uostas, čia ir per naktį veikiantys pontonų apšvietimai, elektra ir vanduo, tvarkingas slipas, šiukšliadėžės, ir kt. tik va staigmenėlė - tualeto nėra... Uostadvaryje jau gali pajusti Nemuno deltos orą, čia tarsi kitokia bundanti saulė, vandens teliuškavimas klykaujančios žuvėdros ir besiturškiantys apie savo laivus žvejai.
Po nakvynės uoste visą dieną skyrėme Nemuno atšakų žvalgymui: praplaukėm laivų pamirštą Skirvytę, jos laukinę atšaką Vytinę, įspūdingąją Miniją , Šyšos kanalą. Plaukiant Skirvyte į akis krito jos dideli gylių svyravimai (vietomis siekė 8 metrus), kai tuo tarpu Nemune didesnio kaip 5 metrai gylio nepastebėjome, čia sutikome ir begales žvejų. Vytinė- tai visiškai užmiršta atšaka, joje nuostabi deltos gamta, jokių civilizacijos žymių. Čia sutikome mandagių Lietuvos pasieniečių laivą, kurie nurodė seklumas, parodė saugų kelią. Plaukiant Šyšos kanalu į Šilutę į akis krinta vokiečių darbai: upė ištiesinta kanalu, tvarkingi krantai ir gyliai (vyravo ~2 metrų).
Skaidrus Šyšos vanduo, braidančios gervės, pakrantėje išlikę senoviški nameliai, laivai ir nepajunti kaip atsiduri Šilutės jachtklube. Plaukiant į deltą būtinai reikia užsukti į Šilutę- ten įrengtas bene geriausias Lietuvoje mažųjų laivų uostas: svečiams skirta krantinė su paruoštomis virvėmis, slipas, kavinė, elingas ir net vienintelė man žinoma pramoginių laivų degalinė. Labiausiai laivų lankoma deltos vieta, žinoma, Minija su jos egzotišku upiniu kaimu Minge, Vilhelmo kanalu ir Kintų prieplauka- restoranu.
Sunku keliomis eilutėmis perduoti nepakartojamą mūsų Nemuno grožį. Tai reik patiems išbandyti, neskubant galima puikiai praleisti laiką, o ramesniu oru pasiekti ir Kuršių neriją, o jei dar gera kompanija, tai kaip tam senam filme- „Benai plaukiam į Nidą“
Truputį skaičių: farvaterio gylis nuo Kauno iki Kuršmarių svyruoja tarp 4.0 ir 0,6 metro ( žemiau Tilžės 4,0 ir 1,5). Vienintelės vadintos Katino vardu rėvos likučiai aukščiau Vilkijos. Krantai smėlingi, nusėti apleistomis dambomis ir paliomis, pakeliui galima sutikti keletą nuskendusių metalinių laivų liekanų. Nemuno srovės greitis apie 5 km/h. Plaukiant 4,6 metro ilgio laivelis su 15 aj varikliu greitis apie 30 km/h, kuro sunaudojama ~ 15 L /100 km. Degalinės Rusnėje, Jurbarke ir Šilutės uoste.
Comment