Džakarta – Indonezijos sostinė ir didžiausias miestas, kartu su priemiesčiais turintis gerus 30 milijonų gyventojų. Keliose centrinėse gatvėse yra pilna dangoraižių, o visose gatvėse praktiškai nėra jokių senų automobilių. Galima būtų pamanyti, kad čia bus ir gerai išvystytas viešojo transporto tinklas: metro, tramvajai, autobusai ir t.t.
Bet taip nė velnio nėra. Miestas dūsta nuo kamščių ir daugiausia motorolerių sukelto smogo. Kamščiuose stovi ne tik kelių transportas, bet ir traukiniai!
Vienintelis dalykas, kuris bus punktualus ir prognozuojamas – šiuo metu statoma pirmoji miesto metro, vadinamo MRT, linija. Miesto centre ji bus požeminė, o toliau nuo jo – antžeminė ant estakadų. Vienintelėmis kliūtimis normaliam kursavimui gali būti potvyniai dėl liūčių ar žemės drebėjimai, nors pastarieji tai neturėtų būti problema – mieste apstu greitkelių ant estakadų.
Džakartos realijose pats patikimiausias transportas yra arba automobilis arba KRL traukiniai. Bet tiek vienas, tiek kitas turi savo minusų. Automobiliai stovi didžiuliuose kamščiuose, kurie, ko gero, išnyksta tik naktimis. Net sekmadienio popietę teko juose stovėti.
Apie priemiestinius KRL traukinius papasakosiu plačiau. Regioną, vadinamą Jabodetabek (sandūra iš miestų aglomeracijos: Jakarta, Bogor, Depok, Tangerang ir Bekasi) aptarnauja 5 traukinių linijos bei viena privežamoji Džakartoje iš centrinės stoties į niekur (schemoje rožine spalva).
Iš visų viešojo transporto rūšių, jie perveža daugiausia keleivių, nors TransJakarta BRT pamažu vejasi ir greitu metu turėtų KRL‘ą aplenkti. Viena priežastis yra tiesiog nerealus TransJakarta augimas, o kita – KRL‘o stagnacija. Per paskutinius kelis metus traukinių reisų skaičius mažai keitėsi: prisidėjo po kokius 3-5 reisus per dieną rožine „reanimuota“ linija bei maždaug tiek pat reisų kita „reanimuota“ linija iš Nambo į Duri (schemoje geltonosios Loop line atšaka). Šiuo metu piko metu traukinių reisų skaičius yra nepadoriai mažas: bendrai sudėjus raudonosios ir geltonosios linijų eismo dažnumą, vos vos gaunasi 5 min. Bet ir tai, čia tik remiantis planiniu tvarkaraščiu. Realybėje vienas traukinio sąstatas vakarinio piko metu gali susirinkti 2 valandų vėlavimą!!! Taip yra dėl to, kad praktiškai visur yra tik 2 keliai, kuriuos tenka dalintis su tolimojo susisiekimo traukiniais bei yra vienas centrinis butelio kaklelis – Manggarai stotis. Važiuojant sekmadienį vakare, traukinys laukė 5 min., kol galės įvažiuoti į stotį. Darbo dienomis gali būti laukiama ir pusvalandį. Vieną darbo dienos vakarą mačiau pilną stotelės Tebet platformą žmonių, norinčių važiuoti Bogor kryptimi ir į ją atvažiavo 8 vagonų sąstatas, pilnai prifarširuotas žmonėmis. Nežinau, kaip ten išvis įmanoma važinėti.
Bet taip nė velnio nėra. Miestas dūsta nuo kamščių ir daugiausia motorolerių sukelto smogo. Kamščiuose stovi ne tik kelių transportas, bet ir traukiniai!
Vienintelis dalykas, kuris bus punktualus ir prognozuojamas – šiuo metu statoma pirmoji miesto metro, vadinamo MRT, linija. Miesto centre ji bus požeminė, o toliau nuo jo – antžeminė ant estakadų. Vienintelėmis kliūtimis normaliam kursavimui gali būti potvyniai dėl liūčių ar žemės drebėjimai, nors pastarieji tai neturėtų būti problema – mieste apstu greitkelių ant estakadų.
Džakartos realijose pats patikimiausias transportas yra arba automobilis arba KRL traukiniai. Bet tiek vienas, tiek kitas turi savo minusų. Automobiliai stovi didžiuliuose kamščiuose, kurie, ko gero, išnyksta tik naktimis. Net sekmadienio popietę teko juose stovėti.
Apie priemiestinius KRL traukinius papasakosiu plačiau. Regioną, vadinamą Jabodetabek (sandūra iš miestų aglomeracijos: Jakarta, Bogor, Depok, Tangerang ir Bekasi) aptarnauja 5 traukinių linijos bei viena privežamoji Džakartoje iš centrinės stoties į niekur (schemoje rožine spalva).
Iš visų viešojo transporto rūšių, jie perveža daugiausia keleivių, nors TransJakarta BRT pamažu vejasi ir greitu metu turėtų KRL‘ą aplenkti. Viena priežastis yra tiesiog nerealus TransJakarta augimas, o kita – KRL‘o stagnacija. Per paskutinius kelis metus traukinių reisų skaičius mažai keitėsi: prisidėjo po kokius 3-5 reisus per dieną rožine „reanimuota“ linija bei maždaug tiek pat reisų kita „reanimuota“ linija iš Nambo į Duri (schemoje geltonosios Loop line atšaka). Šiuo metu piko metu traukinių reisų skaičius yra nepadoriai mažas: bendrai sudėjus raudonosios ir geltonosios linijų eismo dažnumą, vos vos gaunasi 5 min. Bet ir tai, čia tik remiantis planiniu tvarkaraščiu. Realybėje vienas traukinio sąstatas vakarinio piko metu gali susirinkti 2 valandų vėlavimą!!! Taip yra dėl to, kad praktiškai visur yra tik 2 keliai, kuriuos tenka dalintis su tolimojo susisiekimo traukiniais bei yra vienas centrinis butelio kaklelis – Manggarai stotis. Važiuojant sekmadienį vakare, traukinys laukė 5 min., kol galės įvažiuoti į stotį. Darbo dienomis gali būti laukiama ir pusvalandį. Vieną darbo dienos vakarą mačiau pilną stotelės Tebet platformą žmonių, norinčių važiuoti Bogor kryptimi ir į ją atvažiavo 8 vagonų sąstatas, pilnai prifarširuotas žmonėmis. Nežinau, kaip ten išvis įmanoma važinėti.
Comment