[VLN] Vilniaus miesto viešojo transporto istorija

[AutoLiet]

Laikraštis „Vakarinės naujienos“ 1980 m. lapkričio 3 d.

[AutoLiet]

Laikraštis "Vakarinės naujienos" 1981 m. rugpjūčio 28 d.

[AutoLiet]

Laikraštis “Lietuvos žinios” 1909 m. birželio 13 d.

[Mettal]

Sudervėlės (dab. Pilaitės) troleibusų maršrutai, planuoti įvesti tarp 1992-1994 metų.


Didesnis vaizdas >>

Šiek tiek paaiškinimų.

• Maršrutų ir stotelių pavadinimai nurodyti pagal būklę 04.1987 ir 11.1991.
• Maršrutai 9, 11 nurodyti tokiomis trasomis, kuriomis jie buvo nukreipti panaikinus eismą "8" forma po linijų nutiesimo 1990 m. Šeimyniškių g. ir Konstitucijos pr. Kokie dar maršrutai turėjo eiti šia linija - nežinoma.
• Maršrutai 19, 20 ir perspektyvinė linija į Kirtimus nurodyti pagal 1987 m. laikraščio iškarpą bei Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimą iš maždaug to paties laikotarpio. Jeigu tiksliau, tai juose yra ganėtinai miglotai užsimenama apie tokias trasas iš viešojo transporto vystymo planų iki 1990 m. bei iki 2000 m. Deja, pačių planų man nepavyko rasti (bent kol kas), tačiau ganėtinai lengvai prieinamas yra 1971-72 m. rengtas planas iki 1980 m.
• Neaišku, koks buvo numatytas 1 maršruto Stotis - Žvėrynas likimas, bet jis akivaizdžiai būtų "suvalgytas" maršruto Sudervėlė - Stotis, kaip kad atsitiko dabar įvedus 7-ą. Ypač turint omenyje, kad visiems Sudervėlės maršrutams "maksimaliam pajėgumui" intervalas piko metu numatytas 4-6 min.
• Analogiškai neaišku kas turėjo būti su 7 maršrutu, nes jis niekur neminimas.
• Maršrutams 21-24 numeriai schemoje nurodyti sąlyginai, remiantis tiktai jų planinio paleidimo eiliškumu. Lentelėje schemoje yra nurodyti numeriai 1-4 pagal tai, kaip jie yra nurodomi 1988 m. parengtame Sudervėlės mikrorajono visuominio transporto vystymo plane (1990-1996 m.). Ten dar yra 5-9 sąlyginiai autobusų maršrutai į Graičiūno g., centrą, Naujamiestį, Žirmūnus bei tarp Žvėryno ir Zujūnų.
• Perspektyvinės troleibusų linijos Sudervėlėje Šiaurine gatve ir į Santariškes - iš to paties plano.
• Planas tik užsimena apie "greituminio tramvajaus" įvedimo galimybę po 1996 m., kai bus atlikta T. Narbuto-Laisvės sankryžos rekonstrukcija į 2 lygių. Kaip pagrindinė priežastis, kodėl jis neįtrauktas į schemą, nurodoma tai, kad "technoekonominis pagrindimas numatytas užbaigti tik 1990 m." Išties, tramvajaus linijos brėžiniai (ko gero ne tokie, pagal kuriuos galima būtų jau kažką statyti) bei 2 milijonų grunto mėginių "analizės" brėžiniai parengti apie 1990.

[Pilaitis]

Trumpai tariant, neįtikėtina gal yra galimybė pamatyti visus tuos planus, kuriais buvo remiamasi piešiant šį žemėlapį?

Ir dar, galima nupiešti orientacines 2 ir 3 greitojo tramvajaus linijas, tik be stotelių - buvo vieno sovietmečio straipsnio kopija internete. Jei reikia, galiu padėti ieškant arba braižant trasas.

[Mettal]

Dabartinio 14 maršruto ir apskritai vietinio VT N. Vilnioje užuomazga:

[Mettal]

Naujųjų 1989-ųjų metų dovanėlės keleiviams - 11-os autobusų maršrutų pakeitimai

[Pilaitis]

Toks vienas techninis klausimas. Ar iki Volvo 7700 atvykimo į Vilnių 2004 m. dar buvo kokie nors (galbūt labdariniai) žemagrindžiai autobusai išskyrus 14 Cito/Citaro?

[ssnaiperis]

Toks vienas techninis klausimas. Ar iki Volvo 7700 atvykimo į Vilnių 2004 m. dar buvo kokie nors (galbūt labdariniai) žemagrindžiai autobusai išskyrus 14 Cito/Citaro?

Buvo kažkuris Göppel midibusas (berods 095 garažinis). O lygtais daugiau kažkaip ir neužsifiksavo tuo metu daugiau buvusių naudotų žemagrindžių

[Garbanius]

Vanhool?

[Mettal]

Pirmieji žemagrindžiai autobusai buvo 4 vnt. MAN NL202 (nr. 090-093) bei 3 vnt. sudvejintų Neoplan N4021/3 NF (nr. 275-277). Tada iš midibusų buvo Göppel / MAN (nr. 095). Galbūt dar Van Hool A508 nr. 034 ir 037, bet dėl šitų nesu tikras. Belgiški A508 (061-063) gale turėjo žemagrindę aikštelę, šveicariški (064-066) buvo su laipteliu tiek priekyje, tiek gale. Visa kita buvo gaunama po pirmųjų Volvo atėjimo arba tuo pačiu metu, kaip pvz. didieji Van Hool A300.

[rytis001]

Galbūt dar Van Hool A508 nr. 034 ir 037, bet dėl šitų nesu tikras. Belgiški A508 (061-063) gale turėjo žemagrindę aikštelę, šveicariški (064-066) buvo su laipteliu tiek priekyje, tiek gale.

A508 yra aukštagrindis modelis (be/su aikštele), žemagrindis yra A308.

[aRa]

Pirmieji žemagrindžiai autobusai buvo 4 vnt. MAN NL202 (nr. 090-093) bei 3 vnt. sudvejintų Neoplan N4021/3 NF (nr. 275-277). Tada iš midibusų buvo Göppel / MAN (nr. 095). Galbūt dar Van Hool A508 nr. 034 ir 037, bet dėl šitų nesu tikras. Belgiški A508 (061-063) gale turėjo žemagrindę aikštelę, šveicariški (064-066) buvo su laipteliu tiek priekyje, tiek gale. Visa kita buvo gaunama po pirmųjų Volvo atėjimo arba tuo pačiu metu, kaip pvz. didieji Van Hool A300.

Gal ir nustebins, tačiau žemagrindę aikštelę gale turėjo dar 1992 metais į Vilnių iš Zalcburgo atkeliavę autobusai - tikslaus modelio nežinau, bet panašiausia, kad tai buvo Gräf/Steyr LU 200 M11. Pripratus prie Ikarus-ų, tas jausmas važiuojant stovėti vos ne "ant gatvės" buvo labai neįprastas

034 ir 037 su laipteliais ir priekyje, ir gale.

[Matytas]

Gal ir nustebins, tačiau žemagrindę aikštelę gale turėjo dar 1992 metais į Vilnių iš Zalcburgo atkeliavę autobusai - tikslaus modelio nežinau, bet panašiausia, kad tai buvo Gräf/Steyr LU 200 M11. Pripratus prie Ikarus-ų, tas jausmas važiuojant stovėti vos ne "ant gatvės" buvo labai neįprastas

034 ir 037 su laipteliais ir priekyje, ir gale.

Jei toliau į istoriją, žemagrindes aikšteles prie galinių (plačiausių) durų turėjo baltieji su raudona juosta Ikarus 556 ir 180. Tik šis įlipimas būdavo perskirtas turėklu, kuris neretai lūždavo...

[mskapss]

Jei gerai pamenu, gale zemagrinde aikstele turejo vienas iš senų skandinavų, turinčių variklį bazėje - lyg ir #073, gal #075

[Romas]

Savaitraščio Tygodnik illustrowany vienas numeris 1930 metais buvo skirtas Vilniui ir Vilniaus kraštui
1930 Nr.37 (1930.09.13)


Švelniai satyrinis straipsnis, pasirašytas pseudonimu Mik
Iliustracijos Kamil Mackiewicz


Jame aprašytos dešimtmetį besitęsiantis paminklo Mickevičiui konkursas, autobusų susisiekimas, prastos Vilniaus gatvės, problemos gyventojams dėl keliamo triukšmo autobusų stotyje Ožeškienės aikštėje (plac Orzeszkowej).
Straipsnyje užsimenama, kad iš Ožeškienės aikštės autobusų stotis bus iškelta į Piekełko (turbūt Aludarių gatvę)

Vadinasi prospekte trinkelių dar nebuvo 1934 m.

Prieš karą Mickevičiaus gatvėje (dab. prospekte) buvo problemų su kelio danga.
Buvo sutvarkyta tik nedidelė atkarpa, o toliau buvo tik pažadai


(...)

Scena degalinėje. Vieta nenurodyta
Kažkur teko skaityti, kad pirma degalinė buvo Katedros aikštėje

"Tygodnik illustrowany" 1930 Nr.37 (1930.09.13)
Biblioteka cyfrowa universytetu Łódzkiego
https://bcul.lib.uni.lodz.pl/dlibra/...?&meta-lang=pl

[R.D.]

Savaitraščio Tygodnik ilustrowany vienas numeris 1930 metais buvo skirtas Vilniui ir Vilniaus kraštui
1930 Nr.37 (1930.09.13)
Straipsnyje užsimenama, kad iš Ožeškienės aikštės autobusų stotis bus iškelta į Piekełko (turbūt Aludarių gatvę)

Įdomu, kur tiksliai galėjo būti naujoji stotis, nes tekste minimas naujas pastatas "gmach nowy stanąl" ir jame naujoji stotis.


(1935 m. žemėlapis)

[Romas]

Gal menama autobusų stotis buvo šalia to pastato Sierakausko / Jasinskio gatvių kampe, prie kurio parašyta "Piekiełko"

[Romas]

Energetikos ir technikos muziejuje veikia A.Rietmann 1937-1940 m. nuotraukų paroda
2019 m. gruodžio 7-21

https://www.etm.lt/

Išvakarėse Vrublevskių bibliotekoje buvo konferencija „Vilnius. Tarpukario motorizacija ir kultūra“
http://www.mab.lt/lt/naujienos/2525

Unikalioje parodoje – prieškarinis Vilnius šveicaro akimis

http://ebus.lt/unikalioje-parodoje-p...eicaro-akimis/


Be kalėdiniame šurmulyje pasimetusių parodos anonsų buvo ir išsamesnis straipsnis
Delfi.lt 2019.12.06
Kokį prieškario Vilnių matė šveicaras, vadovavęs autobusų garažui?

https://www.delfi.lt/kultura/naujien....d?id=82984391

[Romas]

Rietmanno prisiminmus ir nuotraukas iš 1937-1940 m. Vilniaus gimtajame autoriaus Arbono mieste surado transporto istorijos žinovas Ričardas Žičkus.
Dalyvavusiųjų Ričardo Žičkaus ekskursijoje laukė siurprizas.

Gavome dovanų Rietmanno knygą su puikiu tekstui ir dar daugiau tarpukario Vilniaus nuotraukomis.
Knygos pavadinimas "W oparach diesla. Szwajcar w Wilnie 1937-1940" / "Dyzelio [variklio] dūmuose. Šveicaras Vilniuje 1937-1940

https://twitter.com/fundacjappnw?lang=es

Tiesa, yra du niuansai:
1) Kadangi knygos leidimą apmokėjo Lenkijos rėmėjai (fondas „Parama lenkams rytuose”, ir kt.) knygos negalima nusipirkti, tik gauti dovanų
2) Knyga išleista lenkų kalba

Kodėl tai yra, išsamiai paaškino parodos iniciatorius R.Žičkus

Delfi.lt 2019.12.06
Kokį prieškario Vilnių matė šveicaras, vadovavęs autobusų garažui

- Taigi ieškodamas informacijos apie šveicariškus „Saurer“ autobusus prisikasėte iki žmogaus, kuris moksliniame šaltinyje paminėjo A. Rietmanno prisiminimus ir jo darytas fotografijas. Kas vyko toliau?

R.Ž. Pradėjau ieškoti kontaktų. Vos ne po dešimtmečio pavyko tiesiogiai susisiekti su Arbono miesto muziejumi. Dabar, kai jau žinau situaciją, suprantu, kodėl tai užtruko taip ilgai – muziejus neturi nei vieno darbuotojo, jį išlaiko miesto bendruomenė. Pareigybės yra, tačiau miestelėnai yra savanoriai. Per M. Koenigą su muziejaus direktoriumi kontaktą pavyko užmegzti 2014 m. 2016 m. išleidau savo knygą „Vilniaus viešasis transportas iki 1941 m.“, o po metų iš šveicarų gavau visų prisiminimų skaitmeninę kopiją.
(...)

Pernai parašiau projektą savivaldybei ir gavau minimalų finansavimą. Tai buvo žingsnis į priekį. Jo dėka kovo mėnesį Šlapelių muziejuje atsirado pirmoji paroda.
Kitoms veikloms lėšų, deja, neužteko.

Parodos metu daugelis žmonių klausė, kada bus knyga, kurioje galima perskaityti šveicaro prisiminimus. Kaip tik tada atsirado kontaktai su lenkų bendruomene. Netrukus po parodos iš Lenkijos atvyko keleto fondų atstovai. Pristačius idėją, vienas jų „Pagalba lenkams rytuose“ sutiko finansuoti konferenciją Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, šią parodą Energetikos ir technikos muziejuje ir katalogą.

Kodėl šio fondo katalogas išleistas lenkų kalba, o ne lietuvių?
R.Ž. Kadangi finansavimas gautas iš Lenkijos, todėl fondas pageidavo, kad projektas maksimaliai pasiektų lenkų bendruomenę.Pirminė idėja buvo katalogą vienu metu išleisti ir lietuvių, ir lenkų kalbomis, t.y. du leidinius arba vieną dvikalbį. Bet kol kas lietuviškam leidiniui nepavyko surasti finansavimo, todėl katalogas pasirodė tik lenkų kalba. Į šį leidinuką sudėjome visas nuotraukas, parodoje bus tik dalis.
Svarbu paminėti, kad katalogų negalime pardavinėti, tik dovanoti. Būtent tokios nuostatos yra iš finansuotojų pusės, kadangi jie pilnai padengė leidybinio ir kūrybinio procesų išlaidas. Tad jeigu leidiniai kažkur ir atsirastų prekyboje, jų nereikėtų pirkti. Verčiau paieškoti galimybių, kaip šią knygą gauti dovanų. Ne vieną šimtą knygų paliksime Lenkų kultūros namuose.

Kuri dalis Rietmanno prisiminimų atsirado knygoje? Galbūt po išverstomis jo įžvalgomis yra pateikiami jų paaiškinimai, kontekstas?
R.Ž. Išvertėme viską. Knygoje atsirado visi prisiminimai nuo pirmo iki paskutinio žodžio.Jokių didžiulių komentarų ar išvedžiojimų nedėjome. Labai smagu, kad pavyko išleisti leidinį neprimetant jokių nuostatų. Kiekvienas perskaitęs gali pasidaryti savo išvadas. Ilgai svarsčiau, ką daryti dėl fotografijų kataloge – jos neturi anotacijų. Fotografijos parodoje jas turi. Kataloge nepridėjau, nes originale jokių anotacijų. Nei vienos nuotraukos kitoje pusėje nėra jokių įrašų. Nusprendžiau, kad ir aš jų nedėsiu. (...)

https://www.delfi.lt/kultura/naujien....d?id=82984391

O knyga labai įdomi.
Autobusai "Saurer" atsirado Vilniuje ir iki 1937 metų jie buvo jau nuvažiavę po kelis šimtus tūkstančių kilometrų. Nors vietomis yra smulkių techninių detalių aprašymų, tačiau galima suprati, kokių pastangų reikėjo, kad visi 33 "Arbonai" važinėtų po miestą.
Jaunam žmogui atvykusiam iš Šveicarijos į Europos užkampį buvo daug įdomių atradimų - nuo vietinių gyventojų vaišingumo, miesto gatvių būklės pavasarį, streiko 1937 metais iki kultūrinių niuansų bendraujant su mažaisiais valdžios atstovais - nuo policininko iki paštininko.
Įdomios praktiškai niekur neaprašytos II pasaulinio karo pradžios dienos Vilniuje. Prasidėjus karui kaip Šveicarijos pilietis jis turėjo dvi galimybes - bendradarbiauti su karine valdžia arba turėti nemalonumų. Per tris kartus vis autobusai atliko tris dideles keliones veždami karinius krovinius į pafrontę prei Gardino, Lomžos ir net Varšuvos.
Įdomus pabėgimo iš pat sovietų panosės aprašymas per Latviją - Švediją. Kažkaip sveika nuovoka suveikė ir A.Rietmannas Lenkijos-Latvijos pasienyje atsidūrė rugsėjo 17 d. paryčiais - tą pačią dieną, kai Sovietija pradėjo invaziją į Lenkijos.

Kažkur (gal "Vilniaus transporto istorijoje") buvo aprašyta, kad 1939-1940 m. autobusų susiekimas Vilniuje buvo perkeltas iš Kauno, esamą susisiekimą paliekant likimo valiai ir subankrotinant ar likviduojant esamą įmonę.
1940 metų pradžioje Rietmannas grįžo į Vilnių, kuris tuo metu priklausė Lietuvai. Šioje aprašymo dalyje daug neaiškumų. "Saurer" autobusų parku disponavo Sovietų kariuomenė, turbūt kaip kariniu grobiu nugalėjus Lenkiją. Surankiojus visuose pakampiuose surinktus "Saurerius" ir sukvietus karo išblaškytus darbuotojus visi reikalai buvo sprendžiami su sovietais. O kai beveik visi autobus ai vėl tapo važiuojančiais, juos pasiėmė Sovietų kariuomenė, nes "kitur jie labiau reikalingi".

Būtų labai gerai, jei atsirastų pinigų išleisti tą įdomią knygą ir lietuviškai.