Vilniaus infrastruktūros projektų istorija

[digital]

Gal dar nebuvo:

[Romas]

/\ Koks šaltinis?

[digital]

"Mokslas ir technika" arba "Mokslas ir gyvenimas", greičiausiai pirmas, numerio nežinau, bet jei jis mano (nepamenu iš kur ši nuotrauka - ar pats fotografavau, ar kažkur radau), tai gal ir rasčiau.

[Romas]

/\ Kažkada, atrodo, apie dabartinę S.Batoro gatvę buvo rašyta "Moksle ir gyvenime" apie 1974-1978 metus

Beje, dėkui už pranešimą.
Buvo proga sukurti atskirą temą. Apsižiūrėjau, kad nėra temos apie Vilniaus infrastruktūros projektų istoriją; yra tik tema apie neįgyvendintus projektus.

[ultra laverdi]

N. Dūda. Ilgėja Tarybų gatvė // Vakarinės naujienos, Nr. 194, 1989, p. 2.



Turbūt fotografuota ši vieta.

[digital]

Vilniaus istorijos puslapiai: kaip buvo kuriama sostinės transporto sistema

Neseniai Lietuvos istorijos institutas išleido monumentalią trijų tomų Vilniaus istoriją, aprėpiančią Lietuvos sostinės raidą nuo XIII amžiaus iki 1990 metų. Siūlome ištrauką iš šios knygos „Vilniaus istorija, I – III tomai“.

Transportas ir infrastruktūra

Augant miestui plėtėsi transporto kelių tinklas. 1972 m. buvo parengta Vilniaus kompleksinė transporto plėtros schema, kuri buvo peržiūrima, tikslinama, kol galiausiai Vykdomasis komitetas 1974 m. lapkritį ją patvirtino. Joje buvo numatytos svarbiausių Vilniaus magistralių plėtros užduotys.

Nors jų įgyvendinimas nuolat vėluodavo, 8-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje buvo atlikti miesto vidaus susisiekimui svarbūs darbai: nutiesta Olandų–Zarasų gatvių magistralė, Kareivių gatvė, pastatytas Valakampių tiltas, baigti stambūs transporto mazgai Raudonosios Armijos (dabar Savanorių) prospekte, rekonstruotas troleibusų depas. Daug dėmesio ir toliau buvo skiriama transporto valdymui.

Pradėtas statyti pirmasis tunelis Tarybų (dabar Geležinio Vilko) gatvėje, planuota, kad pagrindinės magistralės aplenks miesto centrą, o apsaugai nuo triukšmo jos bus įgilintos arba atskirtos nuo gyvenamųjų namų pylimais ir gausiais želdiniais. 1987 m. pristatytas ir tramvajaus projektas. Palaipsniui daugėjo visuomeninio transporto maršrutų. 1965 m. Vilniuje 12 maršrutų kursavo 124 troleibusai, veždavę daugiau nei 170 tūkstančių keleivių kasdien.

Itin triukšmingomis gatvėmis 8-ajame dešimtmetyje laikytos J. Basanavičiaus, Komjaunimo (Pylimo), P. Cvirkos (Pamėnkalnio), Liepos 21-osios (Tauro), Žemaitės gatvės. Siekiant pagerinti vidaus susisiekimą ir nuimti transporto apkrovas nuo miesto gatvių, 9-ajame dešimtmetyje projektuoti aplinkkeliai, iš esmės atitinkantys dabar esančius. Nors dar tada jiems buvo gautas ir finansavimas, prasidėjus politinėms permainoms sovietmečiu darbai taip ir liko nepradėti. Aplinkkeliai nutiesti tik praėjus porai dešimtmečių po valstybingumo atkūrimo.

Augant miestui didėjo ne vien oro, bet ir vandens taršos ir ekologijos problemos. 1958 m. per LSSR Ministrų Tarybos posėdį buvo susigriebta, kad ne tik kiti respublikos miestai, bet ir stipriai augantis Vilnius neturi tinkamos vandenvalos ir kanalizacijos sistemos. Kanalizacijos projektas nuo 1948 m. buvo rengiamas Leningrado projektavimo įstaigose. Panaši situacija buvo ir su vandentiekiu, tik tuo metu jis dar nė nebuvo pradėtas projektuoti. 1973 m. balandžio 1 d. įsigaliojo LSSR vandens kodeksas, draudžiantis atiduoti eksploatuoti įmones, neturinčias vandenvalos įrenginių. 1973 m. Vilniaus vadovai kreipėsi į respublikos valdžią, atkreipdami dėmesį į upių taršą mieste ir būtinybę mieste įrengti nuotekų valymo sistemas.

Jie tvirtino, kad kasdien į Nerį išleidžiama 143,6 tūkstančio kubų užterštų nuotekų, iš kurių tik 7,3 tūkstančio kubų (5,4 proc.) išvalomi. Vilniaus nuotekų valykla Titnago gatvėje pradėta statyti 1975 m., bet statybos užtruko ir net sovietmečio pabaigoje miesto partinė valdžia konstatavo, kad jos labai vėluoja. 1986 m. pradėjo veikti mechaninio, o 1996 m. – ir biologinio valymo įrengimai.