Ne tunelyje/tilte esmė, sutikčiau stovėti tas valandas eilėse prie kelto, jei Lietuva turėtų kurortą-saldainiuką, į kurį plūstų turistai iš užsienio, panašiai kaip į Žydrosios pakrantės, Šveicarijos ar Ispanijos kurortinius miestelius.
Įsivaizduokit, kad esat turistas iš minėtų šalių, pritraukiat Nidos centrą google maps'e ir tokį vaizdą pamatote, važiuotumėte čia? https://www.google.lt/maps/@55.30385...i2PaQxq9ow!2e0
Haha, žuvininkystės cechas - vienas mano mėgstamiausių Nidos 'išskirtinumo' pavyzdžių Problema, kad nevystant neeilinių paslaugų, Neringa niekada netaps 'neeiliniu' (anot Baškytės) kurortu. Kaip jau kalbėjom, tiltas/tunelis turi tapti dalim naujos Kuršių Nerijos strategijos, paremtos regeneracija ir adaptacija, ir iš tikrųjų neeilinėm paslaugom. O kartu ir eilinės, ir įkandamos vidutinei klasei paslaugos atsiras. Kitaip, aišku, koks skirtumas - bus tiltas/tunelis ar ne.
Ar visoje Nidoje galima nusipirkti butelį 'neeilinio' vyno, neskaitant kelių Maximos importuojamų pusiau kompotinių gamyklinių Amarones ar Chateauneuf-du-Pape? Ar gal jinai įsivaizduoja, kad 'neeiliniam' kurortui gal bent jau reiktų pasiūlyti kokią vieną kitą alaus rūšį (be Švyturio) iš krano - nu gal, jei ne Murphy's ar Guinness, tai gal bent jau kokį niekingą Leffe ar Hoegaarden? Ar jinai turi bent jau menkiausią supratimą, kad pagal tiek paslaugų vartotojui kiekį, tiek kokybę, Kuršių Nerija jau senokai yra žymiai prastesnė vieta už eilinį kurortą, tokį kaip Palanga ar Druskininkai ...
Laimė, kad vien dėl finansinių priežasčių Nerija liks dar bent kelis metus apsaugota nuo visokių neeilinių poilsiautojų. Ir iš viso, ko jums ta Nerija taip rūpi? Pagal jūsų poreikius, užtektų susipirkti Norfoj reikiamus Hujgaardenus ir Chivas Regal ir pasitiesti adijalą prie Baltojo Tilto... o gamtą palikti tiems, kurie sugeba ją įvertinti.
Čia matyt turime pasirinkti (tiksliau jau kažkas pasirinko) koks tos vietos tikslas:
1. Ar džiuginti poilsiautojus, įrengiant dviračių, riedučių takus ir kavines ant pačių kopų, kur poilsiautojai iš viso pasaulio degustuodami lietuvišką midų grožėsis saulėlydžiais.
2. Ar džiuginti biologus, onitologus ir kitus gamtos mokslų daktarus, kurie atvyks tyrinėti nepakitusi gamtos kampelį.
Aš asmeniškai neturiu nuomonės kas geriau
Bet tiltas, tunelis, ar keltas tam neturi reikšmės. Tunelis, manau turėtų būt daromas ant dugno paviršiaus montuojant tunelio blokus. Tai būtų greitas ir turbūt sąlyginai nebrangus būdas. Tuo pačiu ir sumažinamas sūraus vandens patekimas į marias, komensuojant uoste pragilintą dugną.
Laimė, kad vien dėl finansinių priežasčių Nerija liks dar bent kelis metus apsaugota nuo visokių neeilinių poilsiautojų. Ir iš viso, ko jums ta Nerija taip rūpi? Pagal jūsų poreikius, užtektų susipirkti Norfoj reikiamus Hujgaardenus ir Chivas Regal ir pasitiesti adijalą prie Baltojo Tilto... o gamtą palikti tiems, kurie sugeba ją įvertinti.
Vien gamta gyvas nebūsi, reikia kažkur ir gyventi, pavalgyti, papramogauti atvažiavus į Neringą. Niekas nesiūlo privatizuoti kopas, paplūdimius, leisti statyti daugiaaukščius ir pan. Bet, kad apskritai uždrausta statyba tai tikra nesąmonė ir kurorto žlugdymas, ar to norite?
Visur einame per kitą galą. Galima daug padaryti ir dabar.
1. Galima perstatyti tuos sovietinius šabakštynus prie marių Nidoje ir kitur. Tik projektus tinkamus daryt reikia.
Dabar koks nors lopas projektuoja kažką, o po to pamato, kad tai netinka nacionalinam parkui. Tada rėkia smarkiai, kad jam kažko neduoda. Po velnių, juk prieš projektuojant yra pasiimamos projektavimo sąlygos. O jei tose sovietinėse griuvenose yra neišpręsti kokie nors nuosavybės klausimai, tai prie ko čia gamtosauga?
2. Galima padaryt tvarkingą dviračių nuomos sistemą (kaip Vilniuje pvz.).
3. Galima padaryt gerą susisiekimą tarp Smiltynės ir Nidos.
4. Galima moderniai išspręst parkavimą prie perkėlos Klaipėdoje, kad nereiktų bogintis su mašina į Nidą.
5. Galima plaukti laivu tiesiai į Nidą ar suorganizuoti gerą susisiekimą laivu po marias (kodėl nėra kokio nors vandens autobuso per marias, aš iki šiol nesuprantu).
X. Tiek daug galima daryt ir esamom sąlygom. Tiltai ir tuneliai neatsiranda staigiai. Padarom ką galim, tada, statom tunelį, jei dar reiks.
Visur einame per kitą galą. Galima daug padaryti ir dabar.
1. Galima perstatyti tuos sovietinius šabakštynus prie marių Nidoje ir kitur. Tik projektus tinkamus daryt reikia.
Dabar koks nors lopas projektuoja kažką, o po to pamato, kad tai netinka nacionalinam parkui. Tada rėkia smarkiai, kad jam kažko neduoda. Po velnių, juk prieš projektuojant yra pasiimamos projektavimo sąlygos. O jei tose sovietinėse griuvenose yra neišpręsti kokie nors nuosavybės klausimai, tai prie ko čia gamtosauga?
Pirmas nurodytas punktas be abejo svarbiausias. Tik kaltint reikia ne tik vystytojus kurie veikia per daug ad hoc ar skubotai, nesusipažindami su taisyklėmis prieš kažką darydami, bet ir vietinę biurokratiją, kuri neturi strateginio/programinio požiūrio į teritorijos vystymą. Planavimo taisyklės dažnai labai biurokratiškai ir neaiškiai surašytos. Jos turėtų būti perkeltos į rėmus konkrečios politikos keliems metams - nurodant siekiamus tikslus ir savo ruožtu planavimo principus, kurie padeda tų tikslų siekti. Kad aiškiai matytųsi ir pačios taisyklės, ir jų pagrindimas. Viską dar būtų galima vizualiai gražiai pavaizduoti kaip miesto/rajono viziją kelerių metų periodui. Tada ir vystytojams bei architektams konkrečių statinių planavimas būtų aplengvintas, ir leidimų statybai reikalavimai taptų labiau nuspėjami. Vilniaus MasterPlanas yra vienas tokios strategijos pavyzdžių, kuris, aišku, gali būti tobulinamas ir daromas labiau user-friendly, tačiau gali būti pavyzdys kitiems miestams ir savivaldybėms.
Didžiausias bet kokių taisyklių neteisėtumo bruožas nėra jų ekonominis-socialinis nepagrįstumas, bet jų nenuspėjamumas. Lietuva turi didelę problemą šituo atžvilgiu, nes nuosavybės teises reguliuojanti taisyklių visuma susideda iš 9 sluoksnių torto, kuris prasideda Konstitucijos postulatais, praeina pro visokius bendruosius ir specialiuosius planus, o užsibaigia leidimais statybai. Jau nekalbant apie su nuosavybės teise besikertančius paralelinius tortus, kurie reglamentuoja nuosavybės naudojimą, ekologiją ir kitus civilinius/administracinius santykius. Be abejo lengva tokiame šabakštyne pasimesti.
Mano brolis (architektas) projektavo didelė rekonstrukciją viename regioninime parke. Projektuodamas keletą kartų bendravo su parko žmonėm. Jie ten viską sutarė, kaip turi būti, kad pastatas tiktų prie karaštovaizdžio ir įsipaišytų į aplinkosaugines normas, bet ir būtų funkcionalus. Pastatas gavosi wow. Rasiu kur nors nuotrauką, įmesiu. Jis nenorėjo projektuoti parko teritorijoje, nes galvojo, kad nieko ten negalima, bet pasirodė, kad galima labai nemažai padaryti, kai užsakovas nespaudžia daryti bardako.
Pritariu Nomad. Neringos savivaldybė turi susitarti su KNP dėl kiekvienos probleminės vietos koncepcijos, bei pasiekti komporomisą. O po to galima potencialius sprendinius pasiųlyti investuotojams. Panašiai, kaip Vilniaus projektinėse vizijose.
Pirmas nurodytas punktas be abejo svarbiausias. Tik kaltint reikia ne tik vystytojus kurie veikia per daug ad hoc ar skubotai, nesusipažindami su taisyklėmis prieš kažką darydami, bet ir vietinę biurokratiją, kuri neturi strateginio/programinio požiūrio į teritorijos vystymą. Planavimo taisyklės dažnai labai biurokratiškai ir neaiškiai surašytos. Jos turėtų būti perkeltos į rėmus konkrečios politikos keliems metams - nurodant siekiamus tikslus ir savo ruožtu planavimo principus, kurie padeda tų tikslų siekti. Kad aiškiai matytųsi ir pačios taisyklės, ir jų pagrindimas. Viską dar būtų galima vizualiai gražiai pavaizduoti kaip miesto/rajono viziją kelerių metų periodui. Tada ir vystytojams bei architektams konkrečių statinių planavimas būtų aplengvintas, ir leidimų statybai reikalavimai taptų labiau nuspėjami. Vilniaus MasterPlanas yra vienas tokios strategijos pavyzdžių, kuris, aišku, gali būti tobulinamas ir daromas labiau user-friendly, tačiau gali būti pavyzdys kitiems miestams ir savivaldybėms.
Didžiausias bet kokių taisyklių neteisėtumo bruožas nėra jų ekonominis-socialinis nepagrįstumas, bet jų nenuspėjamumas. Lietuva turi didelę problemą šituo atžvilgiu, nes nuosavybės teises reguliuojanti taisyklių visuma susideda iš 9 sluoksnių torto, kuris prasideda Konstitucijos postulatais, praeina pro visokius bendruosius ir specialiuosius planus, o užsibaigia leidimais statybai. Jau nekalbant apie su nuosavybės teise besikertančius paralelinius tortus, kurie reglamentuoja nuosavybės naudojimą, ekologiją ir kitus civilinius/administracinius santykius. Be abejo lengva tokiame šabakštyne pasimesti.
Buvo kada čia Delfi video reportažas padarytas apie statybas parkuose. Viena bobutė pasistatė gražiausią namą (aišku ant buvusių pamatų), kartu su pirtele šalia ir kt. - viskas daryta nuo pat pradžių su aplinkosaugininkais ir taip, kaip reikia. Jokių kliūčių nebuvo, viskas puikiai suėjo. Dabar džiaugiasi ir bobutė ir parko valdžia.
Tas pats turėtų būti ir kitose vietose (ypač Neringoje).
Mano brolis (architektas) projektavo didelė rekonstrukciją viename regioninime parke. Projektuodamas keletą kartų bendravo su parko žmonėm. Jie ten viską sutarė, kaip turi būti, kad pastatas tiktų prie karaštovaizdžio ir įsipaišytų į aplinkosaugines normas, bet ir būtų funkcionalus. Pastatas gavosi wow. Rasiu kur nors nuotrauką, įmesiu. Jis nenorėjo projektuoti parko teritorijoje, nes galvojo, kad nieko ten negalima, bet pasirodė, kad galima labai nemažai padaryti, kai užsakovas nespaudžia daryti bardako.
Pritariu Nomad. Neringos savivaldybė turi susitarti su KNP dėl kiekvienos probleminės vietos koncepcijos, bei pasiekti komporomisą. O po to galima potencialius sprendinius pasiųlyti investuotojams. Panašiai, kaip Vilniaus projektinėse vizijose.
Gal paimti ir parasyti vystymosi strategiją Neringai, jei patys negali?
There is nothing more dreadful than imagination without taste (J. W. Goethe).
Jei kada nors Klaipėdoje būtų vystomas tramvajaus projektas, neblogas sprendimas būtų paleisti jį po Kuršių mariomis, o tada iki Nidos.
Taip būtų paprasčiau reguliuoti lankytojų srautus į Kuršių Neriją + sumažinta aplinkos tarša (elektrinis transportas).
Jei kada nors Klaipėdoje būtų vystomas tramvajaus projektas, neblogas sprendimas būtų paleisti jį po Kuršių mariomis, o tada iki Nidos.
Taip būtų paprasčiau reguliuoti lankytojų srautus į Kuršių Neriją + sumažinta aplinkos tarša (elektrinis transportas).
40 km tramvajaus - brangoka, ypač turint omeny, kad ten nieko nevyksta 9 mėnesius per metus. Ko ten žmonės važiuos ne vasarą? Vėlgi, kol Nida ir visa Neringa nebus pradėta kompleksiškai vystyti, kad būtų sukurtos žiemos paslaugos (spa, slidinėjimo trasos etc.), bet kokia naujo transporto idėja ten bus beprasmė.
There is nothing more dreadful than imagination without taste (J. W. Goethe).
Tilto statyba per Kuršių marias – tik idėja. Todėl natūralu, kad oficialiai nesvarstyta galima jo vieta. Neaiškus nei užsakovas, nei statytojas. Preliminariais skaičiavimais, dabar toks tiltas galėtų kainuoti nuo 170 iki 230 mln. litų.
Tunelio projektavimo darbams prireiktų apie vieno milijono litų, statybinė dalis kainuotų maždaug 54 mln. litų. Dar apie pusė milijono būtų išleista elektrifikavimo darbams, tiek pat reikėtų ir tunelio valdymo įrangai. Maždaug 3 mln. litų kainuotų privažiavimo kelių tiesimas, dar milijoną atsieitų nenumatyti darbai. Iš viso reikėtų apie 60 mln. litų.
Čia galėtų tūpti nedideli, iki 6 ar 12 vietų, „Cessna“ tipo lėktuvai, į Neringą būtų galima organizuoti užsakomuosius reisus iš Vilniaus, Druskininkų, Birštono ar Palangos. „Teko šiuo klausimu kalbėti su Druskininkų meru. Jis neabejoja, kad per savaitę būtų galima surinkti ne vieną norinčiųjų kad ir 4–5 valandoms nuskristi į Nidą ir sugrįžti atgal grupę. Taip pat Vilniaus oro uoste nusileidusiai nedidelei kompanijai turistų nereikėtų daugiau nei tris valandas važiuoti autostrada, keltis keltu ir vėl vykti iki vietos. Kodėl nesuteikus šios galimybės tiems, kurie gali sau tai leisti? Galiausiai kodėl neskatinus tokios verslo šakos? – retoriškai klausė Neringos meras
There is nothing more dreadful than imagination without taste (J. W. Goethe).
Comment