Vytenis Barkauskas. Branduolinis atsakymas į savarankiškumo klausimus
https://www.delfi.lt/news/ringas/lit....d?id=89790297
Manytina, kad karas Ukrainoje nepakeitė fundamentalaus supratimo apie energetiką nei Vidurio Europos, nei Vakarų Europos valstybėse. Dėl galimų pokyčių Vakarinėje ES dalyje neverta turėti didelių iliuzijų. Kadaise, dar 2012 metais, Angelos Merkel remta „dviejų greičių“ Europos idėja agresijos Ukrainoje kontekste implikuoja, kad tokios šalys, kaip Vokietija ar Italija, ilgametės energetinės Rusijos prekybos partnerės, dėl esamos situacijos jaučiasi veikiau nepatogiai įspraustos į kampą, nei norinčios pakeisti savo ilgalaikį ydingą požiūrį.
Ilgametė ciniška tokių šalių tolerancija Rusijos veiklai ir „verslo kaip įprasta“ praktika kelia klausimą, į kurį turbūt turėsime atsakyti ateityje: ar jų energetinė politika nebuvo išankstinis bendrininkavimas ir Ukrainos griovimo finansavimas? Tokie su stipriu Vokietijos premjerų palaikymu įgyvendinami projektai kaip „Nord Stream“ siuntė aiškią tiek moralinio, tiek ekonominio palaikymo žinutę imperiniams Rusijos planams Vidurio ir Rytų Europos atžvilgiu. Tai buvo tarsi toks į „tik verslas“ popierėlį įpakuotas XXI amžiaus Molotovo-Ribentropo paktelis. Vokietijai, Austrijai, Italijai ir kitoms senosios Europos valstybėms atlikus atgailą ir ėmusis šalinti priežastis, vedusias prie tokios situacijos, Vidurio Europa galėtų rasti pagrindą pasitikėjimui. Tačiau šis scenarijus atrodo pernelyg optimistinis ir menkai tikėtinas. Iš esmės suvokusi fundamentalių senosios Europos energetinės strategijos pokyčių tikimybės menkumą, Vidurio Europa turėtų nustoti tikėtis ir imtis veiksmo. Tas veiksmas – aiškiai suvokto energetinės nepriklausomybės poreikio įgyvendinimas.
Ilgametė ciniška tokių šalių tolerancija Rusijos veiklai ir „verslo kaip įprasta“ praktika kelia klausimą, į kurį turbūt turėsime atsakyti ateityje: ar jų energetinė politika nebuvo išankstinis bendrininkavimas ir Ukrainos griovimo finansavimas? Tokie su stipriu Vokietijos premjerų palaikymu įgyvendinami projektai kaip „Nord Stream“ siuntė aiškią tiek moralinio, tiek ekonominio palaikymo žinutę imperiniams Rusijos planams Vidurio ir Rytų Europos atžvilgiu. Tai buvo tarsi toks į „tik verslas“ popierėlį įpakuotas XXI amžiaus Molotovo-Ribentropo paktelis. Vokietijai, Austrijai, Italijai ir kitoms senosios Europos valstybėms atlikus atgailą ir ėmusis šalinti priežastis, vedusias prie tokios situacijos, Vidurio Europa galėtų rasti pagrindą pasitikėjimui. Tačiau šis scenarijus atrodo pernelyg optimistinis ir menkai tikėtinas. Iš esmės suvokusi fundamentalių senosios Europos energetinės strategijos pokyčių tikimybės menkumą, Vidurio Europa turėtų nustoti tikėtis ir imtis veiksmo. Tas veiksmas – aiškiai suvokto energetinės nepriklausomybės poreikio įgyvendinimas.
Comment