Vargu. Tragediškų katastrofų geležinkeliuose pasitaikydavo ir iki tol. Lietuvoje katastrofoje žuvo daug žmonių. Tame filme žuvo tik mašinistas (ar jo padėjėjas), jei neklystu, buvo sužeistų. Be to tarybiniais laikais realūs įvykiai, ypač katastrofos, nebūdavo ekranizuojami. Nebent propagandos sumetimais ir tikrai jau ne nelaimės.
Vargu. Tragediškų katastrofų geležinkeliuose pasitaikydavo ir iki tol. Lietuvoje katastrofoje žuvo daug žmonių. Tame filme žuvo tik mašinistas (ar jo padėjėjas), jei neklystu, buvo sužeistų. Be to tarybiniais laikais realūs įvykiai, ypač katastrofos, nebūdavo ekranizuojami. Nebent propagandos sumetimais ir tikrai jau ne nelaimės.
na as labiau turejau omeny pacia avarijos ideja, o ne tiksliu faktu atkartojima. Ten ta avarija filme isvis nepagrindinis dalykas.
Klaipėdoje geležinkelis atsirado vėlai (palyginimui: geležinkelis Berlynas-Karaliaučius pradėjo veikti 1857m.), tik 1875m. Miestas buvo pailgo Klaipėdos krašto akligatvėje ir investuotojai abejojo ar atsiras pakankamai keleivių bei krovinių šiai atkarpai. Tąkart spaudoje įsiplieskė karštos diskusijos tarp krovinių gabenimo upėmis ir geležinkeliu šalininkų. Pirmasis būdas buvo lėtesnis ir pigesnis, o antrasis (geležinkeliu) — greitesnis ir brangesnis.
1860 metais atidarytas geležinkelio susisiekimas tarp dviejų valstybių — Rusijos ir Vokietijos — pasienio geležinkelių stočių Kybartuose (S. Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario) ir Eitkūnų (Ostbahno atšaka iš Karaliaučiaus). Tada Karaliaučiaus uostas ėmė gauti geležinkelio krovinius (daugiausiai Ukrainos javus ir kitą žemės ūkio produkciją iš Kauno gubernijos) ir visai nebuvo suinteresuotas dalintis jais su savo konkurentu Klaipėdos uostu.
Kova dėl geležinkelio savo didžiausią įkarštį pasiekė 1870.02.02., kai į Klaipėdos uostą įplaukė laivas su 1000 t bėgių, skirtų Liepojos-Romnų geležinkeliui. Rusijos imperijos uostas Liepoja gavo geležinkelį penkiais metais anksčiau nei jos konkurentas Klaipėda. Galiausiai 1872m. geležinkelio statyba Klaipėdoje prasidėjo.
Sudėtingiausia dalis — tiltas per Nemuną ir jo senvages Kurmaičiuose ir Užlenkyje. Bendras tilto ilgis siekė 1315,3 m ir kainavo 5,6 mil. Voketijos markių. 1874m. pastatytas tiltas per Dangę prie Joniškės., o 1875m. užbaigta visa linija. Tais pačiais metais užbaigta tiesti šalutinė atkarpa į Pagėgius, o 1876m. nutiest bėgiai į uostą.
Konkurencija su Karaliaučiaus uostu buvo aštri ir sunkiai įveikiama: nuo Įsruties iki Karaliaučiaus buvo 91 km, o nuo Įsruties iki Klaipėdos 148 km. Taigi Karaliaučiaus uostas turėjo geografinius privalumus gauti eksportuojamus Rusijos krovinius. Be to, atkarpą Tilžė-Įsrutis eksploatavo anglų geležinkelio bendrovė, kurios kainų politika varžė krovinių gabenimą į Klaipėdą. Reikalai šiek tiek pagerėjo 1884m. kai ši linija buvo suvalstybinta, bet galutinai problema taip ir nebuvo likviduota.
Keleivių skaičius pamažu augo: jei 1876m. Klaipėdos geležinkelio stotis aptarnavo 36 tūkst., tai 1899m. — jau 80 tūkst. važiuojančių.
1892m. atidarytos atkarpos Klaipėda-Bajorai ir Pagėgiai-Lauksargiai . Tiek Bajorai, tiek Lauksargiai buvo paskutinės Vokietijos geležinkelių stotelės ties siena su carine Rusija. Rusijos imperijai buvo duotas aiškus signalas, kad Klaipėda laukia krovinių. Buvo tikimasi, kad Kauno gubernijoje bus nutiesti bėgiai tarp Bajorų ir Mažeikių arba/ir tarp Lauksargių ir Kauno (arba Šiaulių). Statybos pradėtos nebuvo, nes Rusija visai nenorėjo dalį savo eksportinių krovinių nukreipti iš Liepojos į Vokietijos uostą Klaipėdą. Tokia padėtis išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo.
Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos kaizerio kariuomenė galų gale nutiesė bėgius iš Bajorų per Skuodą į Priekulę (dabar Latvija), ir Klaipėda gavo taip geidžiamą prisijungimą prie Liepojos-Romnų geležinkelio, bet Rusija Ukrainos javus juo jau nebeeksportavo. Klaipėdos miestui reikėjo kitos geležinkelio atšakos į Lietuvos gilumą.
Klaipėdos-Tilžės geležinkelis gyvavo iki pat 1945m., kai Raudonoji armija užėmė Klaipėdos kraštą. Visas išlikęs šio geležinkelio ūkis atiteko Pabaltijo geležinkeliui.
Klaipėdoje geležinkelis atsirado vėlai (palyginimui: geležinkelis Berlynas-Karaliaučius pradėjo veikti 1857m.), tik 1875m. Miestas buvo pailgo Klaipėdos krašto akligatvėje ir investuotojai abejojo ar atsiras pakankamai keleivių bei krovinių šiai atkarpai. Tąkart spaudoje įsiplieskė karštos diskusijos tarp krovinių gabenimo upėmis ir geležinkeliu šalininkų. Pirmasis būdas buvo lėtesnis ir pigesnis, o antrasis (geležinkeliu) — greitesnis ir brangesnis.
1860 metais atidarytas geležinkelio susisiekimas tarp dviejų valstybių — Rusijos ir Vokietijos — pasienio geležinkelių stočių Kybartuose (S. Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario) ir Eitkūnų (Ostbahno atšaka iš Karaliaučiaus). Tada Karaliaučiaus uostas ėmė gauti geležinkelio krovinius (daugiausiai Ukrainos javus ir kitą žemės ūkio produkciją iš Kauno gubernijos) ir visai nebuvo suinteresuotas dalintis jais su savo konkurentu Klaipėdos uostu.
Kova dėl geležinkelio savo didžiausią įkarštį pasiekė 1870.02.02., kai į Klaipėdos uostą įplaukė laivas su 1000 t bėgių, skirtų Liepojos-Romnų geležinkeliui. Rusijos imperijos uostas Liepoja gavo geležinkelį penkiais metais anksčiau nei jos konkurentas Klaipėda. Galiausiai 1872m. geležinkelio statyba Klaipėdoje prasidėjo.
Sudėtingiausia dalis — tiltas per Nemuną ir jo senvages Kurmaičiuose ir Užlenkyje. Bendras tilto ilgis siekė 1315,3 m ir kainavo 5,6 mil. Voketijos markių. 1874m. pastatytas tiltas per Dangę prie Joniškės., o 1875m. užbaigta visa linija. Tais pačiais metais užbaigta tiesti šalutinė atkarpa į Pagėgius, o 1876m. nutiest bėgiai į uostą.
Konkurencija su Karaliaučiaus uostu buvo aštri ir sunkiai įveikiama: nuo Įsruties iki Karaliaučiaus buvo 91 km, o nuo Įsruties iki Klaipėdos 148 km. Taigi Karaliaučiaus uostas turėjo geografinius privalumus gauti eksportuojamus Rusijos krovinius. Be to, atkarpą Tilžė-Įsrutis eksploatavo anglų geležinkelio bendrovė, kurios kainų politika varžė krovinių gabenimą į Klaipėdą. Reikalai šiek tiek pagerėjo 1884m. kai ši linija buvo suvalstybinta, bet galutinai problema taip ir nebuvo likviduota.
Keleivių skaičius pamažu augo: jei 1876m. Klaipėdos geležinkelio stotis aptarnavo 36 tūkst., tai 1899m. — jau 80 tūkst. važiuojančių.
1892m. atidarytos atkarpos Klaipėda-Bajorai ir Pagėgiai-Lauksargiai . Tiek Bajorai, tiek Lauksargiai buvo paskutinės Vokietijos geležinkelių stotelės ties siena su carine Rusija. Rusijos imperijai buvo duotas aiškus signalas, kad Klaipėda laukia krovinių. Buvo tikimasi, kad Kauno gubernijoje bus nutiesti bėgiai tarp Bajorų ir Mažeikių arba/ir tarp Lauksargių ir Kauno (arba Šiaulių). Statybos pradėtos nebuvo, nes Rusija visai nenorėjo dalį savo eksportinių krovinių nukreipti iš Liepojos į Vokietijos uostą Klaipėdą. Tokia padėtis išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo.
Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos kaizerio kariuomenė galų gale nutiesė bėgius iš Bajorų per Skuodą į Priekulę (dabar Latvija), ir Klaipėda gavo taip geidžiamą prisijungimą prie Liepojos-Romnų geležinkelio, bet Rusija Ukrainos javus juo jau nebeeksportavo. Klaipėdos miestui reikėjo kitos geležinkelio atšakos į Lietuvos gilumą.
Klaipėdos-Tilžės geležinkelis gyvavo iki pat 1945m., kai Raudonoji armija užėmė Klaipėdos kraštą. Visas išlikęs šio geležinkelio ūkis atiteko Pabaltijo geležinkeliui.
Platieji Klaipėdos krašto geležinkeliai (išsskyrus Šilutės - Kulėšų geležinkelį), prijungus kraštą prie Lietuvos, buvo perimti valstybės ir prijungti prie Lietuvos geležinkelių.
Tai Šilutės - Kulėšų geležinkelio stotis mieste, dabar Lietuvninkų gatvėje. Tilžės - Klaipėdos stotis buvo tuomet miesto pakraštyje.
Beje, Preußische Ostbahn buvo privati kompanija. Prūsija 1880 metais nacionalizavo Ostbahn'ą.
Tai Šilutės - Kulėšų geležinkelio stotis mieste, dabar Lietuvninkų gatvėje. Tilžės - Klaipėdos stotis buvo tuomet miesto pakraštyje.
Sudomino geležinkelių linija / atkarpa Šilutė-Kulėšai.
Jeigu gerai supratau, šitas dabartinis 'apendiksas' Šilutės GS yra linijos Šilutė-Kulėšai palikimas?
Beje, įdomus faktas. Nors geležinkelis Žemaičių Naumiestis-Kulėšai vadinamas siauruku, iš tikrųjų jo vėžė buvo 1435mm pločio; tiesiog ši geležinkelio atkarpa priklausė ir ją eksploatavo siaurųjų geležinkelių kompanijos. Investavę akcininkai norėjo pagerinti vietinį susisiekimą bei pritraukti krovinių iš Didžiosios Lietuvos gilumos. Taigi ir keista, kodėl sustota tik ties Kulėšais? Kodėl pasirinkta 1435mm vėžė, o ne rusiška 1520mm, jeigu pagrindinė paskirtis buvo pritraukti krovinių iš Rusijos imperijos (ir Didžiosios Lietuvos)?
Kaip matau, A|1 jau daug faktų pateikė pranešime http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=6783, tačiau į mano iškeltus klausimus dar neatsakė
Tuo pačiu ir kitas klausimas: kodėl linija baigėsi Kulėšuose (šiandien 122 gyventojai), o ne didesnėje gyvenvietėje Žemaičių Naumiestyje (šiandien 1.716 gyventojų)? Kažkodėl kursavo autobusas ŽN-Kulėšai, tačiau nebuvo pratęstas geležinkelis iki paties ŽN.
Gal dėl to, kad buvo tiesiama Vokietijos teritorijoje, o Žemaičių Naumiestis jai nepriklausė?
Sudomino geležinkelių linija / atkarpa Šilutė-Kulėšai.
Jeigu gerai supratau, šitas dabartinis 'apendiksas' Šilutės GS yra linijos Šilutė-Kulėšai palikimas? Atvaizdas
Beje, įdomus faktas. Nors geležinkelis Žemaičių Naumiestis-Kulėšai vadinamas siauruku, iš tikrųjų jo vėžė buvo 1435mm pločio; tiesiog ši geležinkelio atkarpa priklausė ir ją eksploatavo siaurųjų geležinkelių kompanijos. Investavę akcininkai norėjo pagerinti vietinį susisiekimą bei pritraukti krovinių iš Didžiosios Lietuvos gilumos. Taigi ir keista, kodėl sustota tik ties Kulėšais? Kodėl pasirinkta 1435mm vėžė, o ne rusiška 1520mm, jeigu pagrindinė paskirtis buvo pritraukti krovinių iš Rusijos imperijos (ir Didžiosios Lietuvos)?
Kaip matau, A|1 jau daug faktų pateikė pranešime http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=6783, tačiau į mano iškeltus klausimus dar neatsakė
Taip, apendiksas Šilutės - Kulėšų geležinkelio vietoje.
Baigėsi Kulėšuose, nes tiesiant geležinkelį siena tarp Rusijos ir Vokietijos buvo tarp Kulėšų ir Ž. Naumiesčio.
Kodėl standartinė vėžė? Visi platieji geležinkeliai Vokietijoje buvo standartinės vėžės. Netgi tiek, kurie ėjo iki Rusijos sienos: Eitkūnai/Virbalis, Lauksargiai (nuo Pagėgių link Tauragės), Bajorai (ties Kretinga) - pati šiauriausia Vokietijos geležinkelių stotis iki Pirmojo pasaulinio karo.
Geležinkelio nepratęsė po Pirmojo pasaulinio karo, manau, dėl ekonominių ir politinių priežasčių.
Pirma, iškart po karo buvo suirutė, pinigų nebuvo ir pan.
Antra, prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, pasikeitė politinė situacija ir kompanija, matyt, nenorėjo investuoti svetimoje valstybėje, kuri galėjo paprasčiausiai nacionalizuoti geležinkelį. Trečia, net ir normalizavusis šalių santykiams, geležinkelio linija nebuvo labai pelninga. Nemanau, kad pelnas būtų padidėjęs, jei būtų nutiesta viso labo apie 1,5-2 km geležinkelio iki Ž. Naumiesčio. Galbūt ir Lietuva nepageidavo privačių užsienio šalių investicijų į geležinkelį.
Sudomino geležinkelių linija / atkarpa Šilutė-Kulėšai.
Nors geležinkelis Žemaičių Naumiestis-Kulėšai vadinamas siauruku, iš tikrųjų jo vėžė buvo 1435mm pločio; tiesiog ši geležinkelio atkarpa priklausė ir ją eksploatavo siaurųjų geležinkelių kompanijos.
Taip, apendiksas Šilutės - Kulėšų geležinkelio vietoje.
Baigėsi Kulėšuose, nes tiesiant geležinkelį siena tarp Rusijos ir Vokietijos buvo tarp Kulėšų ir Ž. Naumiesčio. Geležinkelio nepratęsė po Pirmojo pasaulinio karo, manau, dėl ekonominių ir politinių priežasčių; prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, pasikeitė politinė situacija ir kompanija, matyt, nenorėjo investuoti svetimoje valstybėje, kuri galėjo paprasčiausiai nacionalizuoti geležinkelį. Nemanau, kad pelnas būtų padidėjęs, jei būtų nutiesta viso labo apie 1,5-2 km geležinkelio iki Ž. Naumiesčio.
Radau dar įdomios informacijos ne tik apie minimą Šilutė-Kulėšai geležinkelį, bet ir plačiau apie viso Klaipėdos krašto geležinkelius.
Iš Šilutės į Kulėšus, šalia Žemaičių Naumiesčio, 1912-1913m. Instenburgo bendrovė nutiesė siaurąjį, 1.000mm pločio geležinkelį. Statyba kainavo 1,1 mln. markių, iš kurių ketvirtadalį skyrė Šilutės apskritis. Paprastomis dienomis čia būdavo keturi reisai, savaitgaliais — penki.
O čia apie siauruko liniją Tilžė-Smalininkai:
Iš Tilžės per Luizės tiltą nusitiesia siaurasis geležinkelis į Klaipėdos kraštą. Traukinukas bilda per žalias pievas, upes, pro rytuose iškilusį Rambyno kalną. Jis lekia su iškilusiu dūmų stulpu, kuris apsupa ne tik medžius, krūmus, bet ir žmones ir skleidžia nenusakomą kvapą. Mes, vaikai, šį kvapą puikiai pažinojome. Tai buvo kitas, ne toks kaip Jūravos miškų dvelksmas.
Mes mokėmės profesijos Tilžėje, todėl savaitgaliais grįždavome siauruku namo. Mums patiko siaurasis geležinkelis, jo aplinka, o konduktorius Šteinertas buvo gerbtina asmenybė už paprastumą ir nuoširdumą.
Už Vilkyškių siaurukas bilda per Jūros upę. Kitoje pusėje, nuo Mociškių stotelės, jis lekia kairėn, gilyn į miškus, ir plačiu lanku išsilenkęs grįžta atgal prie upės. Tenai, Smalininkuose, baigiasi jo kelias, baigiasi ir Klaipėdos kraštas.
Mes girdime jo garsų skambėjimą: „bim-bim“, kuris duoda ženklą laukiantiems ar vėluojantiems. Kai jis šnypšdamas ir pūškuodamas kerta Jūravos laukus ir mišką, mums būdavo signalas, jog laikas melžti karves... Kai jis mus lenkdavo, mes bandydavome jį vytis, o konduktorius Šteinertas šypsodamasis stovėdavo ir mums linksmai mojuodavo tarsi sakydamas: „aš jūsų laukiu!“
Mociškių geležinkelio stotis buvo populiari, nes veikė restoranas, todėl čia buvo patogu, ypač, jei tekdavo palaukti ar laikinai apsistoti. Siaurasis geležinkelis ėjo šalia kelio, todėl atvykusiems pirmą kartą į šiuos kraštus dundantis ir švilpiantis lokomotyvas sukeldavo baimę ir atrodydavo bauginančiai. Jis savo garsais, dūmų kamuoliais išgąsdindavo ne tik rūkančiuosius, bet ir jų besiilsinčius arklius.
Tačiau nutikdavo ir nemalonių įvykių. Karštomis vasaromis nuo kibirkščiuojančio lokomotyvo kildavo gaisrų. Ugnis surydavo pušis ir egles, o mes liūdnai stebėdavome ne vieną dieną ar savaitę rusenančius ir rūkstančius medžius. Tačiau dar ir šiandien man ausyse skamba ugninio Elijo dūžiai — „bim-bim“, kurie vis labiau tolsta į prisiminimų slėnį... http://www.silaine.lt/2010/2010-06-0...e-10-06-09.htm
Tikriausiai tokie garvežiai važinėjo maršrutu Tilžė-Smalininkai
Jau daug kartų šiame forume matyta Smalininkų siaurojo geležinkelio stotis
O čia Smalininkų svarbiausi pastatai 1905-1915 metai.
Geležinkelio tiltas ties pasienio miesteliu Bajorais, Kretingos rajone.
Atkreipkite dėmesį, kad straipsnio autorė Regina Meškauskienė rašo „Iš Tilžės per Luizės tiltą nusitiesia siaurasis geležinkelis į Klaipėdos kraštą“, tačiau žemėlapyje nepavaizduota, kad siaurukas kirto Nemuną ir ėjo iki pat Tilžės (nors kelias tilto nuotraukas dėl visa ko įkėliau, tačiau neradau nė vienos plačiojo ir siaurojo geležinkelių bėgiais) — pagal žemėlapį bėgiai jungė tik Pagėgius su Smalininkais. Raudonu apskritimu pažymėjau abi stotis Pagėgiuose ir aukso spalvos linija apvedžiau siauruko pradžią. Spėju, kad (Tilžės?-) Pagėgių-Smalininkų siauruko istorijos iki šiol dar niekas profesionaliai netyrinėjo?
Ne,tikrai ne tas garvežys. Dėl bėgių - taip jie ėjo per Karalienės Luizos tiltą, todėl statyti dar vieno tilto nebuvo prasmės. Tačiau šiais bėgiais ėjo siaurasis elektrinis traukinys Tilžė - Mikytai. Mieste geležinkelis buvo sujungtas su tramvajumi. Yra ir daugiau straipsnių apie šį geležinkelį, tačiau kai kas žadėjo išversti iš vokiečių kalbos, bet neišvertė Šiaip tai būtų gerai prieš kažką rašant apie siauruką atsiversti ir http://narrow.parovoz.com/emb
Dėl bėgių — taip jie ėjo per Karalienės Luizos tiltą, todėl statyti dar vieno tilto nebuvo prasmės. Tačiau šiais bėgiais ėjo siaurasis elektrinis traukinys Tilžė - Mikytai. Mieste geležinkelis buvo sujungtas su tramvajumi.
OK, galbūt ir supratau, todėl prašau tiesiog patvirtinti arba paneigti: platusis geležinkelis kirto Nemuną per geležinkelio tiltą, o siaurasis — per automobilių tiltą, štai tokį:
Ir dabartinis geležinkelio tiltas:
Taip jis atrodė tarpukaryje
Ir taip atrodė 'iš vidaus'
Ir čia pažymėjau abu tiltus: raudona spalva plačiojo geležinkelio tiltas, ir žalia spalva automobilių ir (buvusio) siaurojo geležinkelio tiltas.
Taigi apibendrinant dar kartą prašyčiau patvirtinti arba paneigti: platusis geležinkelis kirto Nemuną per geležinkelio tiltą, o siaurasis — per Karalienės Luizos / automobilių tiltą, tiesa?
Taip, siaurasis geležinkelis kirto per Karalienės Luizos automobilių tiltą. Pirmone foto būtent tai ir matosi. Žemėlapiai ir aprašymai pateikti tame pačiame parovoz.com:
Na tada iliustracijas reikia dėti, kad atitiktų temą Beje, tekste pats pabraukei "Iš Tilžės per Luizės tiltą nusitiesia siaurasis geležinkelis į Klaipėdos kraštą. "
Mociškių geležinkelio stotis buvo populiari, nes veikė restoranas, todėl čia buvo patogu, ypač, jei tekdavo palaukti ar laikinai apsistoti. Siaurasis geležinkelis ėjo šalia kelio, todėl atvykusiems pirmą kartą į šiuos kraštus dundantis ir švilpiantis lokomotyvas sukeldavo baimę ir atrodydavo bauginančiai. Jis savo garsais, dūmų kamuoliais išgąsdindavo ne tik rūkančiuosius, bet ir jų besiilsinčius arklius.
Štai tas Mociškių restoranas: viršuje. Priešais šį pastatą, tik kitoje kelio pusėje buvo geležinkelio stotis. Berods netgi begis matosi nuotraukos apačioje.
Tikriausiai tokie garvežiai važinėjo maršrutu Tilžė-Smalininkai
Važinėjo ne tik garvežiu traukiami traukiniai. Važinėjo ir automotrisės su benzinelektrine pavara. Tiesa, neaišku kaip ilgai ir ar tai tebuvo tik bandymai. Bet 1910 m. Rusijoje išleistoje kompanijos "Westinghouse" brošiūroje aprašomi benzinektrinės traukos riedmenys ir jų privalumai. Pateikiami pavyzdžiai, kur tokie kompanijos riedmenys naudojami. Tarp pavyzdžių ir Pagėgių - Smalininkų geležinekelis.
Jei paspaustum ant žemėlapio, pereitum į kito mastelio topografinį žemėlapį (Messtichblatt'ą, 1:25000). Kurį dar kartą paspaudus dalima išsididinti. Ten viskas pavaizduota su vokišku preciziškumu.
Netyrinėjo. Net ir apie plačiuosius rimtesnių studijų mažai.
Istorinių straipsnių ar kitokios medžiagos apie linijos Šilutė-Kulėšai (taip pat ir Tilžė-Pagėgiai-Smalininkai) praeitį išties yra labai mažai, tad praktiškai viskas, kas yra publikuota, jau paskelbta ir šiame forume geležinkelių temose. Siūlau pereiti prie vienintelės dar veikiančios ir keleivius vežančios linijos Panevėžys-Anykščiai-Rubikiai, nes informacijos šia tema vis dar apstu ir vis atsiranda naujos. Kita vertus, tiek railfanai, tiek plačioji visuomenė apie šią liniją daugiausiai žino Štai kaip tik radau (tikslaiu — prisiminiau) 5 metų senumo straipsnį, kur labai paprastai ir įdomiai pateikiami istoriniai faktai, kai kurių ir aš iki šiol nežinojau. Čia pateikiu tik ištrauką, nes straipsnis gana ilgas. Spauskite nuorodą po citata, jeigu norite perskaityti visą straipsnį su mano komentarais
Pirmasis Lietuvos siaurojo geležinkelio tiesimo etapas susijęs su Carinės Rusijos imperijos struktūra. 1895m. lapkričio 11d. nutiestas pirmasis siaurojo geležinkelio ruožas Švenčionėliai (Lietuva)-Pastoviai (Baltarusija), kurio ilgis siekė 71km. Šiame ruože pirmą kartą Carinės Rusijos siaurųjų geležinkelių tiesimo praktikoje naudotas 750mm vėžes plotis.
1897m. buvo pradėtas tiesti Švenčionėliai-Panevėžys ruožas, kurio ilgis buvo 144km. Ši linija prasidėjo Švenčionėlių stotyje, kuri priklausė Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkeliui ir baigėsi Panevėžio mieste, kuri sujungė pagrindines plačiojo geležinkelio magistrales. Šiame ruože buvo pastatytos dvi stotys (Utenos ir Troškūnų), 39 akmeninės perlaidos per upelius, kurių diametras siekė nuo 0,5m iki 1,6m , 99 mediniai tiltai, iš kurių pats didžiausias buvo per Šventosios upę, kurio ilgis buvo 100 metrų. 1899m. rugsėjo 28d. prasidėjo traukinių eismas šioje kelio atkarpoje, o oficialus šio ruožo atidarymas įvyko 1901m. gegužės 13d. Švenčionėlių stotyje pastatytas plytinis garvežių depas su dirbtuvėmis, kuriose buvo atliekamas smulkus garvežių remontas. Depo pastate galėjo tilpti dvylika garvežių.
Panevėžyje taip pat buvo pastatytas garvežių depas, talpinantis du garvežius.Aprūpinant garvežius vandeniu stotyse, buvo pastatyti tam skirti įrenginiai. Švenčionėlių stotyje tokio įrenginio talpa buvo 48m3, Utenos, Troškūnų, Panevėžio, Saldutiškio, Trumbatiškio, Anykščių ir Raguvėlės stotyse — 20m3. Ruože galima buvo išvystyti ne didesnį kaip 25 varstų per valandą greitį. 1km geležinkelio kelio statyba kainavo 17,1 tūkstančių tuometinių Carinės Rusijos rublių, o bendros išlaidos ruožo Panevėžys-Švenčionėliai-Pastoviai sudarė 4,3 milijonų rublių.
XX amžiaus pr. buvo numatyta nutiesti atšaką nuo Troškūnų stoties iki Ukmergės miesto, tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti.
Istorinių straipsnių ar kitokios medžiagos apie linijos Šilutė-Kulėšai (taip pat ir Tilžė-Pagėgiai-Smalininkai) praeitį išties yra labai mažai, tad praktiškai viskas, kas yra publikuota, jau paskelbta ir šiame forume geležinkelių temose.
Ooops, rodos prisikalbėjau Dar šį tą radau apie Tilžės-Pagėgių-Smalininkų 'siaurąjį' geležinkelį:
Siaurojo geležinkelio (siauruko) bėgiais pirmą kartą traukinys per Viešvilę pravažiavo 1902 metų rugpjūčio 12 dieną. Jo maršrutas buvo Pagėgiai–Viešvilė–Smalininkai. Trasos ilgis — 58 kilometrai.
Traukinys išvažiuodavo iš Pagėgių pagrindinės geležinkelio stoties ir pasukdavo link Vilkiškių. Kadangi bėgiai buvo siauri (1m), ir pakeliui buvo daug staigių posūkių, traukinys važiuodavo su 55 arklio jėgų lokomotyvu tik iki 32km/h greičiu, o per miestelius ir kaimus visai lėtai. Kaip pasakoja tuometiniai viešviliečiai, buvo galima iš važiuojančio traukinio išlipti, prisiskinti gėlių pievutėje, ir vėl įlipus važiuoti toliau.
Viešvilėje buvo 3 geležinkelio stotelės: Riedelsberg (netoli dab. katalikų bažnytėlės), centrinė (kitoj pusėj gatvės ties V.Milkaitienės namu) ir rytinė stotis (ties S.Dobilo namu).
Paskutinį kartą traukinukas per Viešvilę važiavo 1944 metų spalio 7 dieną. Tuometiniai miestelio gyventojai-vokiečiai, traukėsi nuo rusų armijos ir paskutinį kartą išvažiavo su „siauruku“.
Comment