Geležinkelių istorija

[propeleris]

Čia šita knygutė?

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biReco...RecordId=25212

Kiek suprantu ji yra visa jau sukelta į internetą

sita. tik tiek kad manoji knygute sudaryta is keliu daliu ir ne tik apie gelezinkelius. ten dar ir apie ora, oro balionus ir panasiai.

[udrius]

Neiškojau ko dar ten yra... Domėjausi tik geležinkeliais

[Al1]

Daugiau nieko nera (virtulioje bibliotekoje esanciame leidime).

[propeleris]

Daugiau nieko nera (virtulioje bibliotekoje esanciame leidime).

Tai pas mane leidinys turi kur kas daugiau puslapiu nei nurodyta. kaip suprantu knygute susjungta is dvieju daliu ir irista i kieta juoda virseli.

[TVR]

Tai ji parduodama ar ne?

[propeleris]

Tai ji parduodama ar ne?

taip. tik kadangi cia ne siaip kas o kazkiek kaip ir antikvaras, tai pasiulykite kaina.

[TVR]

Idomiai cia... parduodat, o kiek norite gaut nezinote. As siulau 70lt.

[Wycka]

Geležinkelių istorija

Sveiki. Manyčiau reikalinga nauja tema, skirta geležinkelių Lietuvoje ir užsienyje istorijai.

[Wycka]

Mirties traukinys "Vilnius–Kaunas"

Sukanka lygiai 35 metai nuo traukinių avarijos Žaslių geležinkelio stotyje — didžiausios geležinkelio katastrofos Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo. Žinomos joje 20 žuvusiųjų pavardės, o tikslus sužeistųjų skaičius — dar ne.

Susidūrė su degalų cisterna

1975 m. balandžio 4-oji — penktadienis prieš Atvelykį — buvo labai gražus: saulėtas ir nešaltas. Žmonės vaikščiojo pavasariškai apsirengę. Daug kas vilkėjo plonus sintetinius lietpalčius, kurie anuomet, prieš 35 metus, buvo labai madingi, tačiau juos vilkintys žmonės itin nukentėjo užsiliepsnojusiuose vagonuose.
"Tą dieną skubėjau iš Vilniaus universiteto namo, į Kauną. Nespėjusi į popietinį traukinį – jis nuvažiavo man iš panosės, – likau Vilniaus geležinkelio stoties perone laukti kito, dyzelinio, traukinio. Jis turėjo išvykti į Kauną pavakare, apie pusę penkių, – prisiminė kaunietė gydytoja Nijolė Sakalauskaitė. – Atvažiavus dvigubam traukinio sąstatui, – buvo labai daug keleivių, – svarsčiau, į kurį vagoną lipti. Pasirinkau antrą nuo lokomotyvo. Atsimenu, kad lipdama Vilniuje į vagoną vaiskiame danguje pastebėjau šmėstelėjantį tamsų debesį. Jis atmintyje iškilo vėliau, kai atsipeikėjau po košmariškų įvykių Žaslių geležinkelio stotyje."
Iki Žaslių N.Sakalauskaitė ramiai skaitė anuomet populiarų žurnalą "Švyturys". Žasliuose traukinys (jis šioje stotyje neturėjo sustoti) važiuodamas 70 km/val. greičiu atsitrenkė į prekinio traukinio cisterną su degalais, kuri buvo per daug išsikišusi iš šalutinio kelio. Nuo smūgio traukinio keleiviai atsidūrė ant grindų ir tuoj pat pasigirdo riksmai "Degam!"
N.Sakalauskaitė pamena, kad greitai atsistojo, stvėrė jau svylantį paltą, rankinę ir iššokusi pro praviras vagono duris bėgo tolyn. Tarp kitų išsigelbėjusiųjų gyvais fakelais virto tie, kurie vilkėjo sintetinius (vadintus boloniniais) lietpalčius. Šis degantis sintetinis audinys lydėsi ant odos ir jo nebuvo įmanoma nusiplėšti. Kaip ir besilydančių kaproninių kojinių.

Pro langus mėtė vaikus

"Kai pagaliau sustojau prie kažkokio namelio, atsisukusi į traukinį pamačiau kraupų vaizdą – pirmieji vagonai skendėjo ugnyje. Nebeprisimenu, kiek taip stovėjau ištikta šoko. Atsikvošėjusi pasukau plento link, kur bėgo ir apdegę žmonės. Tuo metu pamačiau tiesiai per laukus važiuojančius juodus, matyt, valdžios ar saugumo limuzinus. Patirtas stresas buvo toks didelis, kad nepaklausiau nė vardo žmogaus, kuris sustojo ir parvežė savo automobiliu mane į Kauną. Kai įėjau į kiemą, mama manęs nepažino: buvau išblyškusi, ryšėjau skarele, nes mano kepurę pasiglemžė liepsna. Savaitę pragulėjau namuose kamuojama košmarų. Iki šios dienos bijau lipti į traukinį, nors, prisipažinsiu, norėčiau nuvažiuoti į Vilnių naujuoju traukiniu", – kalbėjo Nijolė, balandžio 4-ąją visada uždeganti žvakę liepsnose žuvusiems bendrakeleiviams.
Nedidelėje brošiūroje "Ugnies giltinė" (1991 m.) Jonas Laurinavičius rašė, kad nelaimės valandą iš darbo namo ėjo Žaslių medžio apdirbimo įmonės darbininkai. Jie puolė gelbėti žmonių iš užsidegusių vagonų – lentomis daužė langus, motinos pro juos mėtė vaikus, o jaunimas – muzikos instrumentus. Mat penktadienio vakarą daug studentų tuo traukiniu grįžo namo, į Kauną. Prie vagono, stovinčio prieš pramuštą degalų cisterną, niekas negalėjo nė priartėti – liepsnos ir kaitra buvo per didelės.
Gelbėjimo darbams, kol neatvažiavo ugniagesiai, vadovavo vietos gyventojas Teodoras Romanovas. Jis stabdė autobusus, iš jų išlaipino keleivius, guldė apdegusius žmones ir skubiai siuntė juos į ligonines.

Pelenus pasidalijo perpus

Didžiulis darbo ir atsakomybės krūvis teko T.Romanovo žmonai Bronei, vadovavusiai čia pat įkurtam felčerių punktui. Į punktą apdegusieji ėjo ir bėgo, buvo atnešami ir guldomi ant pavasarinės žolės, tvarstomi.
Kadangi trūko tvarsliavos, B.Romanovienė plėšė savo ir kaimynų suneštas paklodes. Regis, punkte nenumirė nė vienas žmogus – visi, kuriems reikėjo skubios pagalbos, buvo išvežti į ligonines. Čia pat punkte darbavosi ir Kaišiadorių centrinės ligoninės gydytojas Jonas Novikas, važiavęs tuo pačiu traukiniu. Beje, vien į šią ligoninę per pirmąją valandą po gaisro buvo atvežta apie 80 apdegusių žmonių. Kiek jų, išvežtų į kitas ligonines, buvo iš viso – niekas neskaičiavo.
Brošiūroje "Ugnies giltinė" spėjama, kad iš trečio vagono greičiausiai niekas neišsigelbėjo – lavonų ir sužeistųjų buvo tik iš pirmų dviejų vagonų. Trečiasis vagonas taip sudegė, kad neliko nė žmonių kaulų.
Šiame ugnies pragare buvo žmonių, ne bėgusių toliau nuo nelaimės vietos, o gelbėjusių degančius bendrakeleivius. Tarp jų buvo žaslietis Arvydas Garnys, važiavęs tuo traukiniu namo. Išgelbėjęs tris vaikus iš ugnies, jis grįžo į vagoną gelbėti draugo, tačiau pats žuvo liepsnose. Tėvai jo neatpažino tarp sudegusiųjų. Neatpažinti liko ir Antano Vizbaro iš Raseinių rajono sudegę palaikai. Todėl, kaip rašo J.Laurinavičius, kremuotas savo sūnų liekanas Vizbarai ir Garniai pasidalijo perpus ir urnas su pelenais palaidojo atskirai savose kapinėse.

Atpažino iš laikrodžio

Tame traukinyje važiavo ir liko gyvas kaunietis aktorius ir režisierius Mamertas Karklelis. Dabar jau mirusio menininko žmona aktorė Danguolė Baukaitė-Karklelienė prisiminė, kad vyras tą lemtingą penktadienį po darbo televizijoje Vilniuje su architektu Mildažiu važiavo namo.
M.Karklelis per traukinio gaisrą apdegė labai smarkiai, bet nesudegė – jį išgelbėjo įprotis vilkėti natūralaus pluošto drabužius. Kaune iš ligoninės jis dar pats sugebėjo paskambinti į namus ir pranešti, kad yra gyvas, tačiau tomis dienomis pas juos gyvenusi ir telefonu atsiliepusi garsioji aktorė Potencija Pinkauskaitė nelabai suprato, kas įvyko.
M.Karklelis tą penktadienį važiavo, kaip buvo įpratęs, antrajame, nuolatinių maršruto Kaunas–Vilnius–Kaunas keleivių pamėgtame vagone, iš kurio išsigelbėjo nedaugelis. Matyt, būtent tame vagone žuvo ir Kauno muzikinio teatro baleto artisto A.Valiulio žmona, dirbusi Dainavos poliklinikoje gydytoja. Vyras žmoną atpažino tik iš žiedo. Liepsnose žuvo ir Nepriklausomybės Akto signataro Vidmanto Povilionio sesuo Rima, skubėjusi iš Vilniaus universiteto namo pas sergančius tėvus.
Tarp katastrofos aukų buvo ir Aldona Griniūtė-Žukauskienė – Lietuvos prezidento Kazimiero Griniaus giminaitė. Jos palaikai, kaip rašo J.Laurinavičius, buvo atpažinti iš rankinio laikrodžio su monograma. A.Griniūtės-Žukauskienės vyras, važiavęs kartu, liko gyvas.

Atpirkimo ožys – dispečeris

Sunku pasakyti, ar 20 — tikslus žuvusiųjų skaičius. Jų artimieji iki šiol sunkiai kalba apie šią baisią nelaimę, aplankiusią jų šeimas. Sovietinio Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija dirbo dešimt dienų ir nustatė, kad dėl kraupios avarijos kalti dispečeris ir meistras.
Nors dispečeris nepripažino savo kaltės, buvo nuteistas 13 metų, o meistras – trejus metus kalėti. Dispečerio bendradarbiai nusiuntė protestą Sovietų Sąjungos generaliniam prokurorui, tačiau atsako irgi nebuvo. Tik po metų Sovietų Sąjungos geležinkelininkų laikraštyje Saugaus eismo tarnybos revizorius pripažino, kad nelaimė Žasliuose įvyko ne dėl žmonių, o dėl technikos kaltės. Deja, dispečeris išėjo į laisvę tik po septynerių metų.

[Wycka]

Atraskime iš naujo: geležinkelis ir du jo tuneliai

Jeigu norite skaityti visą straipsnį — spauskite nuorodą pavadinime (hyperlink)
Turime du tunelius
1851 metų pradžioje carinės Rusijos vyriausybė priėmė nutarimą tiesti antrąją (pirmoji tais pačiais metais sujungė abi imperijos sostines) geležinkelio liniją Sankt Peterburgas–Varšuva (1 250 km). Lietuvos teritorijoje šio geležinkelio tiesimas (su atšaka į Virbalį) buvo pradėtas 1858 metais ir baigtas 1862-aisiais. Tiesiant pirmąjį geležinkelį Lietuvoje, galima sakyti, prasidėjo mūsų krašto industrializacija. Tuomet buvo pastatyti Kauno ir Panerių tuneliai (1861 m. rudenį), tiltai per Nerį, Vilnelę, Merkį bei Nemuną Kaune, o atsiradus efektyviam susisiekimui, pagaliau galėjo imtis vystytis ir mūsų krašto pramonė.
Kauno ir Panerių tuneliai buvo ne tik pirmieji Lietuvoje, bet ir apskritai visoje Rusijos imperijoje. Iki šiol tebesiginčijama, ar tai buvo geležinkelio statytojų noras parodyti savo inžinerinį meistriškumą, ar caro valdininkų siekis įsiteikti savo valdovui. Imperatorius Aleksandras II, labai mėgęs ilsėtis Šveicarijoje, susižavėjo Alpių kalnuose iškirstais ilgais tuneliais ir norėjo ką nors panašaus turėti savo krašte.
Didžiausias darbas Daugpilio–Vilniaus–Gardino kelyje buvo Panerių tunelis (427 m). Pirmojo – Panerių – tunelio statyba buvo pradėta 1859 sausio 15 dieną. Kasant tunelį buvo susidurta su vandeningu biriuoju smėliu. Tad pagrindinę prakasą teko kasti labai atsargiai, pridengiant darbininkus skydais ir įrengiant sandarius bandažus, nes ir per mažus tarpelius sunkėsi vanduo su smėliu. Skliautai buvo mūrijami iš plytų. Tunelio prakasa turėjo leisti nutiesti dviejų vėžių kelią, todėl kasant tunelį reikėjo jį platinti.
Šoninės tunelio sienos ir skliautai buvo baigti mūryti bemaž po trejų metų – 1861 m. rugsėjo 15 d., bet oficialiai ir iškilmingai tunelis buvo atidarytas tik spalio 3-iąją, kai caras Aleksandras II įmūrijo simbolinę paskutinę plytą. Įrankis (mentelė), kuriuo caras įmūrijo tą plytą, šiuo metu yra saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Pirmojo pasaulinio karo metais, laimei, Panerių tunelis nenukentėjo. Antrasis pasaulinis karas žalos jam taip pat beveik nepadarė. Tiesa, besitraukiantys vokiečiai buvo pasirengę tunelį susprogdinti, tačiau staiga puolusi sovietų kariuomenė užgrobė jame stovėjusį sprogmenų prikrautą ešeloną.
Karo ir pokario metais traukiniai dar važinėjo šiuo tuneliu. Vėliau plytų mūras ėmė smarkiai irti (tai ne XIX a. kursavusių garvežių galingumas), iškilo jo skliautų griūties grėsmė. Atlikus tyrimus buvo nuspręsta ne remontuoti tunelį, o įrengti apvažiavimą per šalia stūksančią kalvą. Šis apvažiavimas (nukasus dalį kalvos) ir buvo pastatytas 6-ajame dešimtmetyje, o Panerių tunelis po bemaž šimtmetį trukusios eksploatacijos buvo uždarytas.
Kaune — vaizdai tik pro traukinio langą
Neseniai po kapitalinio remonto pagaliau buvo atidarytas Kauno tunelis (baigtas statyti 1861 m. lapkričio 15 d.). Jis, beveik tris kartus ilgesnis (1 280 m) už savo Panerių „brolį“, priešingai nei pastarasis, gerokai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu (jį vokiečiai suspėjo susprogdinti keliose vietose). Tik po pusantro mėnesio sovietų kariuomenė sugebėjo jį atstatyti ir nuo tada be perstojo juo kursavo ir garvežiai, ir dyzeliniai bei elektriniai traukiniai.
2008 metų pradžioje Kauno geležinkelio tunelyje buvo nutrauktas traukinių eismas ir pradėtas jo kapitalinis remontas (baigtas praėjusių metų lapkritį). Darbams išleidus apie 100 mln. litų, šis technikos paminklas pasikeitė neatpažįstamai. Tunelio portalai ir sienos, sumūryti iš raudonų dekoratyvinių plytų, vėl tapo šviesiai pilki ir dvelkia švara.

[Romas]

Profesoriaus Albino Gulbinsko straipsnis, atrodo, "Tiesoje"
Gaila, iškarpoje neišliko straipsnio data

1984 metais buvo ketinta ateityje nutiesti geležinkelius:
Panevėžys - Anykščiai - Utena (vyko darbai ties Utena)
sujungti Pabradės - Adutiškio geležinkelį su Švenčionėlių - Utenos geležinkeliu
Radviliškis - Petrašiūnai pratęsti per Biržus iki Dauzdevos (Krūstpilio - Jelgavos linijoje)
Lyda - Varėna (nutiesti naują)
Varėnos - Alytaus (atstatyti)
Kazlų Rūda - Jurbarkas - Tauragė (nutiesti naują, buvo pradėta prieš karą)

[Romas]

"Komjaunimo tiesa" (dab. Lietuvos rytas") 1986.11.01


Kęstutis Oginskas
"Ar pavysime Stefensono garvežį"
Anais laikais buvo:
- dyzelinis 661 (ryte važiuodavo į Klaipėdą, vakare - į Vilnių)
- naktinis traukinys 663/664 Vilnius - Klaipėda su užsukimu į Kauną

[dariuks]

na, tai buvo toks laikmetis, kai viska reikejo kritikuoti... kitaip taptum nebemadingu. zodziai fabrikas, magistrale, progresas tapo keiksmazodziais.
as kaip tik matydavau pliusus tame, kad naktiniame traukinyje pamiegi, ir visa diena gali buti prie juros. miescionims truko greituju. tai stai - jie atsirado. nebera naktinio...

[pan_zaibas]

Kažkokia stotis Lietuvoj. Gal kas žinote.



Nuotrauka

[Kosovo]

Kažkokia stotis Lietuvoj. Gal kas žinote.
Atvaizdas



Nuotrauka

Stoties nežinau, bet galėtum pradėti ieškoti nuo ženklų ant kepurių (šiaip neįžiūriu, bet panašu į oro pajėgų skiriamajį ženklą, o gal man tik taip atrodo)

[Wycka]

Gal ir ne visiškai į temą „Geležinkelių istorija“, tačiau tai tebūnie iliustracija, kaip atsitiktinė nuotrauka skatina domėtis ir ieškoti

Nuotraukos autorius — André Kertész (1894-07-02 — 1985-09-28) — Budapešte (Vengrija) gimęs žydų tautybės fotografas, žinomas dėl savo novatoriško indėlio į fotografijos kompoziciją ir pastangas kurti ir plėtoti nuotraukos esė žanrą. Tapo plačiai žinomas ir vadinamas fotografijos genijumi po mirties (Niujorke, JAV).
Nuotraukos pavadinimas — Meudon, fotografuota 1928m. Prancūzijoje, Paryžiaus pietvakariniame (tuo metu dar) priemiestyje Meudon, 9,1km nuo Paryžiaus centro. Kada tiksliau negu 1928m. nuotrauka padaryta nežinoma, bet iš belapio medžio fone, turi būti arba pradžioje arba pabaigoje tų metų, nors nuotrauka buvo paskelbta tik 1945m. Niujorke, daugiau nei po pusantro dešimtmečio.
Meudon padėtis šiandieniniame Paryžiaus žemėlapyje:

Meudon kantonas ėmė vystytis nuo 1840m., kai buvo nutiestas geležinkelis ir tai skatino pramonės plėtrą (1842m. gegužės 8d. įvyko traukinio katastrofa). Matyt tais pačiais metais baigtas statyti ir viadukas. Tuo metu jis turėjo atrodyti maždaug taip:

Bandžiau rasti internete kaip tas Meudon viadukas atrodo šiandien, tačiau su mano kukliom prancūzų kalbos žiniom tai nepavyko Palydoviniame žemėlapyje radau vietą, kuri mano manymu galėtų būti tas viadukas, nors ir pats tuo abejoju (išduoda nebent šešėlis):

Aišku, tuo viaduku važiuoja jau nebe garvežiai, o šiuolaikiniai elektrovežiai
Šaltiniai:
http://radio-courtoisie.over-blog.co...ie-168675.html
http://www.all-art.org/history658_photography13-17.html
...ir kiti

[Zorro]

Bandžiau rasti internete kaip tas Meudon viadukas atrodo šiandien, tačiau su mano kukliom prancūzų kalbos žiniom tai nepavyko

Radau
Viaduc de Meudon, Pont Hélène


http://de.structurae.de/photos/index.cfm?JS=42664
Viso 11 nuotraukų.

[Vitas]

Mirties traukinys "Vilnius–Kaunas"

Atvaizdas

Sukanka lygiai 35 metai nuo traukinių avarijos Žaslių geležinkelio stotyje — didžiausios geležinkelio katastrofos Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo. Žinomos joje 20 žuvusiųjų pavardės, o tikslus sužeistųjų skaičius — dar ne.

Susidūrė su degalų cisterna

1975 m. balandžio 4-oji — penktadienis prieš Atvelykį — buvo labai gražus: saulėtas ir nešaltas.

...

Prisimenu tą dieną. Išvykai traukė ne tik saulėtas pavasaris, bet ir savaitei remontui (elektrifikavimui?) uždarytas Kauno tunelis, padidėjęs smalsumas dėl kitaip organizuoto traukinių eismo (maršrutas Vilnius-Kaunas buvo sutrumpintas iki Palemono)...
Kaip tada ruošiausi važiuoti į Vilnių, jau neprisimenu. O grįžti iš Vilniaus ruošiausi būtent tuo traukiniu... Priorotetas- jis greitasis ("ant kiekvieno kampo" stovinėjančiu važiuoti nenorėjau). Tik tos dienos rytą dėl prastokos savijautos likau neišvažiavęs.
Vakare autobusu nuvažiavau į Palemono stotį. Laukiau parvažiuojančio to traukinio ir nasulaukiau. TIlgai jokios žinios nebuvo apie traukinio išvykimą į Jonavą (matyt, važiuoti turėjo tas traukinys). Tik jau pusvalandį vėluojant , kai nuo lyginio stoties galo pasirodė D1, stoties radijo mazgas pranešė: dyzelinis traukinys Jonava-Palemonas-Jonava atvyksta į (X) kelią. Atvažiavo - ir greit išvažiavo...
"Nieko sau, maršrutas" - tada pagalvojau (iš Jonavos atvyksta tada, kai išvykęs turi būti prieš pusvalandį, kai pagal tvarkaraštį traukiniai Jonava-Kaunas ir Kaunas-Jonava lenktis turėtų Kalnėnuose)... Ir apėmė nuojauta, kad galėjo įvykti kažkas baisaus (nes normalūs tvarkaraščiai taip nesudarinėjami...).
Apie tai kas įvyko Žasliuose, sužinojau kitą dieną.

[Combat]

Apie tai kas įvyko Žasliuose, sužinojau kitą dieną.

Į stoties kelią buvo priimtas prekinis traukinys, kurio ilgis viršijo kelio ilgį; traukinio uodega iešmyno zonoje liko „išsikišusi“ taip, kad gretimu keliu negalėjo pravažiuoti kitas traukinys, nekliudydamas „uodegos“. Įrenginių automatika kontroliavo tą „uodegos“ išsikišimą (vagono aširačiai buvo toliau izoliuotosios sandūros, todėl jie „patrumpinio“ elektros grandinę), įrenginiai suvokė, kad iešmynas nėra atlaisvintas traukinio ir eismo valdymo pulte indikavo iešmyno užimtumą.

Pavasarį ir vasarą esant karščiams „traukinių – vaiduoklių“ indikacija eismo valdymo pulte yra neretas reiškinys – kaisdami bėgiai tempiasi į ilgį, suspaudžia izoliaciją tarp bėgių sandūroje iki tiek, kad pakanka menkiausios metalo drožlikės sandūroje tarp bėgių, ir elektros srovė pradeda tekėti ten, kur nereikėtų. Tokiu būdu atsiranda melagingas užimtumas. Buvo nuspręsta, kad tai yra melagingas užimtumas būtent dėl tokių priežasčių. Todėl, kad nestabdyti keleivinio, elektromechanikas (ar įsitikinęs, ar patikintas, kad traukinio uodega tikrai neišsikišusi į iešmyną) lyg tai relinėje įstatęs „krokodilą“ –laidą, apeinantį tos vietos geležinkelio kelio laisvumo kontrolę, kas yra neleistina jokiomis aplinkybemis. Kadangi „krokodilas“ panaikina melagingą užimtumą, kliūčių įjungti žalią šviesoforo signalą nebelieka, taip pat ir priežasties mažinti keleivinio traukinio greitį. Rezultate – keleivinio susidūrimas su išsikišusiais riedmenimis. Tokią versiją girdėjau. Dukumentų nemačiau.

Tik nežinau, ar ten jau buvo dispečerinė centralizacija ir dispečeris junginėjo signalus visame geležinkelių ruože, ar įrenginius stotyje valdė tik stoties budėtojas. Bet kokiu atveju dispečeris, o jei buvo abu, tai abu, grubiai pažeidė tuometinius eismo organizavimą reglamentuojančius norminius aktus, taip pat ir elektromechanikas (straipsnyje kažkodėl vadinamas „meistru“). Įranga galėjo pavesti tik tuo atveju (leisti įjungti žalią šviesoforo signalą, kai užimta bėgių grandinė), jei įrenginiai buvo priimti atmestinai juos priduodant eksploatuoti (vienas tikrinimo elementų – ar įmanoma įjungti žalią šviesoforo signalą, jei užimta bėgių grandinė). Bet tokiu atveju tokia problema būtų išlindusi gerokai iki traukinių susidūrimo, arba būtų teisiami įrenginių priėmimo komisijos nariai.

[aesde]

Į ............ (straipsnyje kažkodėl vadinamas „meistru“). .....................

tamsta papasakojo pirmosios (vietinės) komisijos versiją, deja, kiek man pasakojo, po poros dienų atvažiavo komisija iš Maskvos, ir versija patapo kita (išvirkščia, nes tipo ant kelio, visame išdegusiame ruože nerado nei vienos jungės) - bėgių grandinės pulte nerodė užimtumo. todėl kaltas liko, o paskui ir į kalejimą pasodintas, kelio meistras.

ten ir dabar nėra dispečerinės centralizacijos