Atliekų tvarkymas

[nepolitikas]

atliekų tvarkymas – paprastai nuo žmogaus veiklos atlikusių medžiagų (atliekų) surinkimas, pervežimas, apdirbimas, perdirbimas ar pašalinimas dėl sveikatos, estetinių ir kitų priežasčių.

pagal http://lt.wikipedia.org/wiki/Atliek%C5%B3_tvarkymas

tikiuosi, kad temoje aptarsime teigiamus ir neigiamus atliekų tvarkymo pavyzdžius
iš lietuvos ir kitų pasaulio šalių...

[nepolitikas]

pradėsiu nuo savo kiemo, "kauno švara" sudariusi "puikias" galimybes atliekų rūšiavimui



o čia dar truputis reklamos, kreipkitės, jeigu norite, kad ir jūsų kiemas atrodytų "šiuolaikiškai"

[Tomas]

Pikti liežuviai plaka, kad vokiečiai savo kruopščiai atrūšiuotas atliekas skandina Šiaurės jūroj.

[Wycka]

Šalia mano namo kiemo Antakalnyje prieš gerą savaitę pastatė konteinerį tekstilei. Aišku, jis naujas, todėl dar gražus ir tvarkingas. Šlia tebestovi „varpai“ kitoms išrūšiuotoms atliekoms — popieriui, stiklui ir plastmasei. Tik kur man dėti išrūšiuotas atliekas, jeigu tie trys konteineriai perpildyti? Kiek mačiau kiti meta į bendrus konteinerius. Tai kokia prasmė tada išvis rūšiuoti? O gal yra tikslas statyti po du tai pačiai atliekų grupei skirtus konteinerius? Kai vienas perpildytas, bet kuris gyventojas galėtų paskambinti nemokamu numeriu atliekas išvežančiai firmai, ir kol toji išveš, rūšiuotas atliekas mesti į tą kitą konteinerį?

[nepolitikas]

visame pasaulyje atliekų tvarkymas yra pelninga veikla:
-už atliekų išvežimą susimoka gyventojai (pas mus pagal buto kvadratūrą )
-valstybė skatina (turėtų) atliekų rūšiavimą
-atliekos, tai ir antrinės žaliavos, kurias galima parduoti
-buitinės atliekos pūdamos išskiria metaną, kuris savo ruoštu naudojamas elektros ir šiluminės energijos gamybai

[oranger]

visame pasaulyje atliekų tvarkymas yra pelninga veikla:
-už atliekų išvežimą susimoka gyventojai (pas mus pagal buto kvadratūrą )
-valstybė skatina (turėtų) atliekų rūšiavimą
-atliekos, tai ir antrinės žaliavos, kurias galima parduoti
-buitinės atliekos pūdamos išskiria metaną, kuris savo ruoštu naudojamas elektros ir šiluminės energijos gamybai

Kai pas mus padarys kaip ir Vakarų Europoje, kad už tavo asmeniškai surūšiuotų atliekų išvežimą tu nemoki (tai yra - kuo daugiau surūšiuoji, tuo mažiau moki), tada ir bus galima kalbėti apie tikrus pasikeitimus.
Dabar mokame už šiukšlių išvežimą vienodai, nesvarbu kiek tu rūšiuoji.

[Silber418]

Ekonomika ir ekologija gali veikti išvien. Įrodyta! Kaip? Švedų patirtis:

Švedai sąvartynams pasakė griežtą "ne"

Lietuvoje per 90% komunalinių atliekų vis dar keliauja į sąvartynus. O štai Švedijoje – vos 1%. Švedams šiukšlės – vertingas išteklius, jos rūšiuojamos ir perdirbamos arba sudeginamos šilumai bei elektrai gauti.
Švedijoje 1976 m. buvo priskaičiuojama 1.600 komunalinių atliekų sąvartynų, į juos patekdavo nemaža dalis namų ūkių atliekų.
Šiandien vaizdas neatpažįstamai pasikeitęs, sąvartynų likę 80, į juos 2009 m. pateko tik 1,4% visų komunalinių atliekų, tad jie dabar daugiausia priima įvairių rūšių pramonines atliekas.
„Per pastaruosius dešimtmečius tiek sąvartynų skaičių, tiek į juos atgabenamus atliekų kiekius pavyko sumažinti radikaliai. Komunalinių atliekų laidojimas sąvartyne Švedijoje šiandien jau beveik neegzistuoja. Mūsų politika – kad kuo daugiau atliekų būtų perdirbama ar kitaip panaudojama, o nepatektų į sąvartyną“, – pasakoja Hansas Wradhe, Švedijos aplinkos apsaugos agentūros Produktų ir atliekų skyriaus vadovas.
Tai, kaip Švedija tvarkosi su šiukšlėmis, dažnai pateikiama kaip pavyzdys kitoms šalims. Šiukšlių rūšiavimas švedams – kasdienis įprotis. Apie tai liudija, pvz., pakuočių atliekų perdirbimo mastai.
„Švedijoje, palyginti su kitomis šalimis, išrūšiuojama ir perdirbama labai daug senų pakuočių, pvz., PET butelių – net 84%, stiklinių pakuočių – 94%, aliumininės gėrimų taros – 91%“, – vardija p. Wradhe.
Palyginti, Lietuvoje perdirbama [B]maždaug pusė visų pakuočių[/B], tačiau ekspertai teigia, jog ši statistika dirbtinai išpūsta ir neatspindi tikrovės.
Elektros ir elektorinės įrangos atliekų per metus vienam gyventojui Švedijoje surenkama ir perdirbama 16–17 kg, Lietuvai kol kas nepavyksta įvykdyti ES reikalavimų per metus perdirbti 4 kg žmogui.
Švedijoje perdirbama 35% komunalinių atliekų.
Pasak p. Wradhe's, biologiškai perdirbamų atliekų dalis sparčiai didėja. Nemažai autobusų ir taksi automobilių Švedijoje yra varomi iš atliekų gautomis biodujomis.
Tai, kas neperdirbama, – maždaug 50% visų komunalinių atliekų – patenka į deginimo gamyklų krosnis ir virsta šiluma bei elektra. Šalyje veikia 31 gamykla, deginanti namų ūkių atliekas. „Apie 20–25% centrinio šildymų sistemų Švedijoje gauna šilumą iš šiukšlių deginimo“, – pasakoja agentūros atstovas.

Švediškas receptas

Apsikuopti pavyko ne per vieną dieną – procesas truko dešimtmečius.
Ponas Wradhe pasakoja, kad radikaliai sumažinti sąvartynuose laidojamų atliekų kiekius, padidinti rūšiavimo ir perdirbimo mastą padėjo visas kompleksas priemonių, Švedijos valdžia jas įgyvendino per pastaruosius dvidešimt metų. Svarbų vaidmenį atliko ir informacinės kampanijos, skirtos gyventojų sąmoningumui kelti.
„Į sąvartynus patenkančių atliekų kiekiai gerokai sumenko įvedus sąvartyno mokestį ir uždraudus sąvartyne laidoti organines atliekas. Palyginti su kitomis šalimis, sąvartyno mokestis Švedijoje gan aukštas, taigi yra ekonominis interesas nelaidoti atliekų sąvartyne“, – vardija jis.
Sąvartyno mokestis Švedijoje buvo įvestas 2000 m., jis siekia apie 40 EUR už toną ir taikomas beveik visoms atliekų rūšims.
„Laidoti atliekas sąvartyne Švedijoje yra brangu, šitaip skatinama kuo daugiau šiukšlių dar kartą perdirbti ar kitaip panaudoti“, – pažymi specialistas.
2005 m. uždrausta sąvartynuose laidoti visų rūšių organines atliekas. „Tai reiškia, kad jei organinės atliekos negali būti kompostuojamos ar naudojamos biodujų gamybai, jos turi būti sudeginamos“, – sistemą aiškina agentūros atstovas.

Padėjo užstatas

Pasiekti gana aukštą pakuočių ir jų atliekų surinkimo lygį padėjo ir užstato sistema gėrimų pakuotėms. Pavyzdžiui, Lietuvoje užstatas galioja tik kai kuriems stikliniams gėrimų buteliams, idėja įvesti užstatą PET tarai sukėlė gamintojų ir prekybininkų pasipriešinimo audrą ir kūnu netapo.
Švedijoje užstatas jau senokai taikomas ir aliumininėms gėrimų skardinėms (~0,05 EUR už skardinę), taip pat PET buteliams (0,1 ir 0,4 EUR but.) „Kai perki alaus ar kito gėrimo, už tarą sumoki, pvz., 1 kroną papildomai, o ją susigrąžini, kai atneši tarą į parduotuvę“, – pasakoja p. Wradhe.
Šiukšlių rūšiavimas ir perdirbimas pagyvėjo ir dėl gamintojų atsakomybės už jų gaminių atliekų tvarkymą įvedimo. Ji reiškia, kad gamintojai privalo finansuoti savo produktų atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Tokia atsakomybė prieš keletą metų įvesta ir Lietuvoje. Tačiau Švedija, pasak p. Wradhe's, tai padarė gerokai anksčiau – viena pirmųjų ES. Pakuotei, laikraštiniam popieriui, padangoms – 1994 m., automobiliams – 1997 m., biuro popieriui (savanoriško susitarimo pagrindu) – 1998 m., 1995 m. – statybos ir pastatų griovimo atliekoms (savanoriškas susitarimas), elektros ir elektroninei įrangai – 2000 m., žemės ūkyje naudojamam plastikui – 2002 m. ir t.t.
„Pakuočių, popieriaus, elektronikos prietaisų gamintojai finansuoja šių atliekų surinkimą ir perdirbimą. O už tų namų ūkių atliekų, kurios nepatenka į gamintojų atsakomybės lauką, rinkimą ir tvarkymą Švedijoje atsakingos savivaldybės“, – aiškina jis.

Rūšiuoti paprasta

Šiukšles rūšiuoti pasišovusiems lietuviams neretai koją pakiša tai, jog ne visur pastatyti šiukšlių rūšiavimo konteineriai. Tenka pasukti galvą, kur dėti seną sofą ar neberodantį televizorių, – mat ne visos savivaldybės yra įrengusios aikšteles, į kurias galima atvežti stambias atliekas.
Švedijoje sukurta žmonėms patogi šiukšlių rūšiavimo ir surinkimo infrastruktūra. Pvz., yra įrengta 5.800 atliekų surinkimo punktų, juose gyventojai į atskirus konteinerius gali išrūšiuoti ir išmesti tas atliekas, kurioms galioja gamintojo atsakomybė – tai yra popierines, plastikines, metalines, stiklines pakuotes, laikraštinį popierių. 1.500-ams gyventojų tenka vienas toks surinkimo taškas.
Taip pat įkurta 700-ai savivaldybių atliekų perdirbimo centrų, juose iš gyventojų priimamos stambiagabaritės atliekos, pvz., seni baldai, metalo laužas, sena elektronika, pvz., televizoriai, buitinė technika ir pan. 10.000–25 000 gyventojų tenka vienas toks centras.
„Kiekvienoje savivaldybėje yra bent po vieną ar kelis perdirbimo centrus, į juos žmonės gali nuvežti ir palikti stambias atliekas, pvz., elektronikos prietaisus. Už elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimą iš gyventojų sumoka gamintojai, o už kitų stambiagabaričių atliekų – savivaldybė“, – pasakoja agentūros atstovas.
Šiukšlių surinkimu iš namų ūkių Švedijoje rūpinasi savivaldybės.
„Ši veikla finansuojama iš atliekų surinkimo mokesčio, kurį sumoka gyventojai. Šis mokestis gali būti naudojamas kaip įrankis padidinti išrūšiuojamų ir perdirbamų šiukšlių dalį: pvz., mokestis mažesnis, jei maisto atliekos surenkamos atskirai, mokesčio dydis gali priklausyti nuo atliekų svorio – 2008 m. tokią politiką taikė 27 savivaldybės“, – kalba jis. <..>
Už gyventojų šiukšlių tvarkymą Stokholme atsakinga savivaldybė Ponas Lundkvistas pasakoja, kad maisto atliekos iš kavinių, restoranų ar namų ūkių surenkamos atskirai ir naudojamos biodujų ir biotrąšų gamybai. Pavojingas atliekas, tokias kaip chemikalai ar klijai, gyventojai gali išmesti surinkimo punktuose prie degalinių ir perdirbimo centruose. Kai kurie dažų pardavėjai priima dažų ir skiediklių atliekas. Daug parduotuvių, degalinių priima senas baterijas. Senus vaistus, medikamentus priima vaistinės. Pavojingos atliekos Stokholme nemokamai surenkamos ir iš anksto paskelbus apie mobiliąsias tokių atliekų rinkimo akcijas.

Šaltinis: www.vz.lt

Priminsiu, jog aplinkosauga yra vienas pagrindinių Švedijos ekonomikos "varikliukų".
Tikiuosi, nebuvo labai nuobodu skaityti ir galima kai ko pasimokyti.
Manau, jog tai yra puiki sritis skatinti ne tik žmonių sąmoningumą, bet ir ekonimiką. Juk išteklio, t.y. šiukšlių bus visada, tad kodėl jų nepanaudojus naudingai?

[Valiukas]

Pasiekti gana aukštą pakuočių ir jų atliekų surinkimo lygį padėjo ir užstato sistema gėrimų pakuotėms. Pavyzdžiui, Lietuvoje užstatas galioja tik kai kuriems stikliniams gėrimų buteliams, idėja įvesti užstatą PET tarai sukėlė gamintojų ir prekybininkų pasipriešinimo audrą ir kūnu netapo.

Tai, kad tapo, už vieną "bambalį" 3 centus moka: http://www.ekotaskas.lt/superkame
Pats ne kartą esu matęs, kaip asocialūs asmenys "žvejoja" iš varpais vadinamų plastmasei skirtų konteinerių "bambalius" ir neša į supirkimo taškus.

Beje, praktinis klausimas - į kurį konteinerį mesti TetraPak'us? Į popieriaus?

[LBP]

http://www.ecoservice.lt/lt/rusiuok.html

Šiaip, tas rūšiavimas pas mus sudėtingas, jei pradedi gilintis paaiškėja, kad didelė dalis nerūšiuojama, nors užsienyje - priešingai. Pvz, plastikinių butelių kamšteliai, kurių į plastiko konteinerį lyg ir negalima mesti, nes kažkokia neperdirbama plastiko rūšis. Ir panašiai....

Tetrapakai prie plastiko, nors ir keista.

[Valiukas]

http://www.ecoservice.lt/lt/rusiuok.html

Šiaip, tas rūšiavimas pas mus sudėtingas, jei pradedi gilintis paaiškėja, kad didelė dalis nerūšiuojama, nors užsienyje - priešingai. Pvz, plastikinių butelių kamšteliai, kurių į plastiko konteinerį lyg ir negalima mesti, nes kažkokia neperdirbama plastiko rūšis. Ir panašiai....

Tetrapakai prie plastiko, nors ir keista.

Tai va, kodėl ir klausiu - skirtingos kontoros nurodo skirtingus konteinerius. VSA rekomenduoja tetrapakus mesti į popieriaus konteinerius:

http://www.slideshare.net/vsavilnius...acijos-2329946

[Maarko]

kažkur girdėjau, kad Lietuvoj dalis net ir tų šiukšlių, kurios yra metamos į bendrus konteinerius vėliau yra įvairių chemikalų pagalba perdirbamos - iš bendros masės išskiriamas popierius ir panašiai, bet niekaip negaliu šito patikslinti, nes neturiu šaltinio, tai įdomu kiek tame teisybės, kitas įdomus dalykas - kiek esu matęs tai ir visas skirtingų "varpų" turinys yra sėkmingai supilamas į vieną šiukšliavežę, tai vat įdomu ar čia taip turi būt ar tai dar vienqas būdas "pataupyti"?

[Eimantas]

Toje vienoje šiukliavežėje yra atskiri "triumai" turiniui.

[LAZAS_]

Temai tinkantis skaitinys:

Cradle to Cradle: Remaking the Way We Make Things

Cradle to Cradle: Remaking the Way We Make Things is a 2002 non-fiction book by German chemist Michael Braungart and U.S. architect William McDonough. It is a manifesto detailing how to achieve their Cradle to Cradle Design model. It calls for a radical change in industry: a switch from a cradle-to-grave pattern to a cradle-to-cradle pattern. It suggests that the "reduce reuse recycle" methods perpetuate this cradle-to-grave strategy, and that more changes need to be made. The book discourages downcycling, but rather encourages the manufacture of products with the goal of upcycling in mind. This vision of upcycling is based on a system of "lifecycle development" initiated by Braungart and colleagues at the Environmental Protection Encouragement Agency in the 1990s: after products have reached the end of their useful life, they become either "biological nutrients" or "technical nutrients". Biological nutrients are materials that can re-enter the environment. Technical nutrients are materials that remain within closed-loop industrial cycles.

Deja neišverstas į Rusų (matyt neatinka jų interesų) kalbą, tad nėra kaip supažindinti su šiomis idėjomis platesnės senosios kartos auditorijos.

http://en.wikipedia.org/wiki/Cradle_...We_Make_Things

[Valiukas]

O dar prisiminiau, kad kažkada kažkur girdėjau kažkokio protingo (arba nelabai) dėdės pamąstymus atliekų tvarkymo tema, kur pagrindinė mintis buvo maždaug tokia - visas investicijas reikėtų kreipti ne į žmonių mokymą ir pratinimą rūšiuoti atliekas, bet į technologijas, galinčias iš bendros visų atliekų masės atrinkti skirtingas medžiagas.
Gaila, nepamenu nei kas taip šnekėjo, nei ar yra pagrindo ir logikos tokiose kalbose.

[Silber418]

Tai, kad tapo, už vieną "bambalį" 3 centus moka: http://www.ekotaskas.lt/superkame
Pats ne kartą esu matęs, kaip asocialūs asmenys "žvejoja" iš varpais vadinamų plastmasei skirtų konteinerių "bambalius" ir neša į supirkimo taškus.
Beje, praktinis klausimas - į kurį konteinerį mesti TetraPak'us? Į popieriaus?

Supirkimo punktai yra specialūs automatai, esantys prekybos centruose. Tiesa, bandymas su skardine, turinčia lietuvišką brukšninį kodą, nepavyko.

[Wycka]

Skamba gal ir keistai, bet čia rimtas klausimas: kur dėti medinius nereikalingus daiktus? Pvz sulūžusias medinių baldų dalis, suskilusius medinius šaukštus, pjaustymo lenteles, etc.? Ar mesti į bendrą konteinerį, ar prie popieriaus, ar yra atskiri konteineriai (pats tokių dar nemačiau)?

[Valiukas]

Skamba gal ir keistai, bet čia rimtas klausimas: kur dėti medinius nereikalingus daiktus? Pvz sulūžusias medinių baldų dalis, suskilusius medinius šaukštus, pjaustymo lenteles, etc.? Ar mesti į bendrą konteinerį, ar prie popieriaus, ar yra atskiri konteineriai (pats tokių dar nemačiau)?

Aš praeitą žiemą porą senų medinių spintų, lentynų, netgi grindų liekanų atidaviau per skelbimus susirastam žmogui kūrenimui, malkoms. Atvažiavo, pasiėmė.

[Valiukas]

Brūkštelėjau į "Ecoservice" laišką dėl tetrapakų rūšiavimo ir šiandien gavau tokį atsakymą:

Laba diena

Tetrapak pakuotes galite mesti tiek į popieriaus tiek į plastiko konteinerį. Kodėl mūsų tinklalapyje parašyta mesti į plastiką? Todėl, kad mums yra paprasčiau jas išrūšiuoti iš tokio tipo konteinerį. Bet tai nedidelė smulkmena.

Geros dienos

Tai va.

[LAZAS_]

Kaip "atliekos" virsta interaktyviam mokymui skirtais žaislais:

http://youtu.be/KnCqR2yUXoU

[Silber418]

Gal ir ne pats aktualiausias dalykas, tačiau gana įkvepiantis pavyzdys:

Paskutinis vilkiko kelias - ne į sąvartyną

Ne paslaptis, kad „Volvo“ markės automobiliai ir sunkvežimiai yra vieni iš pažangiausių pasaulyje. Naudojamos naujausios technologijos, atliekami saugumo bandymai. Tačiau tai nėra vienintelės prioritetinės šio gamintojo kryptys. Pastaruoju metu „Volvo“ itin daug dėmesio skiria ir ekologinėms problemoms spręsti.
Nuo konvejerio nuriedėjęs standartinis vilkikas, regis, yra visiškai naujas. Vis dėlto taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio ir žodis „naujas“ yra labai sąlyginis.
Net trečdalį bendrosios vilkiko masės sudaro antram gyvenimui prikeltas perdirbtas metalas. Švedijos automobilių gamintojo gamybos sistemą apima procesas, kuomet seni sunkvežimiai tampa naujųjų „Volvo“ gaminių dalimi.
Procesas nėra labai greitas, bet jis vyksta. Pavyzdžiui, 2002 m. „Volvo FH 460“ „Euro 3“ vilkikas, nuriedėjęs per 1 mln. km., atgabenamas į dirbtuves. Švedijoje, netoli Geteborgo, esančiame „Volvo“ centre jis bus išmontuotas iki paskutinės veržlės.
Didžiausias tokios gamybos privalumas, jei žiūrėtumėme iš poveikio aplinkai ir žmogui perspektyvos, yra tas, kad metalai ir kitos žaliavos toliau naudojamos, o ne atsiduria sąvartynuose.

Kuria apgalvotai

„Volvo" sunkvežimiai yra suprojektuojami taip, kad tuomet, kai vilkikas bus nebetinkamas eksploatuoti, būtų galima tikslingai panaudoti jo dalis. Diegiamos technologijos, kurios palengvina vilkiko perdirbimą šiam pabaigus savo gyvavimą. Pavyzdžiui, naudojami plastikiniai, o ne metaliniai, laidų ir žarnų užspaudikliai, nes juos daug greičiau galima pašalinti perdirbant sunkvežimį.
Kuriant vilkiką, medžiagos taip pat kruopščiai atrenkamos. Stengiamasi rasti aukso vidurį tarp medžiagos efektyvumo ir galimybės ją po to perdirbti. Vieniems tikslams pasiekti kartais geriau rinktis plastikus, kurie gali būti išlydyti, ir yra labiau tinkami nei plastmasės, kurios galėtų būti sudegintos.
Kalbant apie svorį, apie 50 proc. geležies, naudojamos naujuose sunkvežimiuose, gaunama iš perdirbto metalo, o ketaus skaičius dar įspūdingesnis – net 97 proc. Kadangi pagaminti produktą iš perdirbto metalo reikia mažiau energijos nei gaminti produktus iš naujų žaliavų, tad nauda aplinkai yra didžiulė. Be to, perdirbimas taip pat turi ir finansinį pranašumą. Jei, pavyzdžiui, yra tam tikrų metalų kainų kilimo tendencijos arba jų trūkumas, tai perdirbimas tampa dar svarbesnis.
Šiuo metu šiek tiek daugiau nei 90 proc. „Volvo" sunkvežimio, atiduoto į metalo laužą, yra perdirbama. Kai „Volvo FH" yra nurašomas, daugiau kaip 9 t įvairių medžiagų galima perdirbti.
Perdirbti atgabenti sunkvežimiai yra kruopščiai tikrinami specialistų. Pirmiausia ieškoma naftos produktų nuotėkių, tačiau apžiūrimi ir kiti lengvai atpažįstami gedimai.
Visos įlinkusios ir aprūdijusios plokštės yra pažymimos, išardomos ir dedamos į perdirbamų medžiagų konteinerį. Kiekviena dalis, kuri dar gali būti panaudota ir parduota, identifikuojama ant jos parašant vilkiko modelį, pagaminimo metus, modifikaciją ir net gamybos seriją.
Išmontavimo komanda užtrunka apie 6-7 d. ardydami vieną sunkvežimį ir paruošdami tinkamas parduoti detales. Iš viso viena komanda per metus išrenka apie 30-40 sunkvežimių.
Toksinės medžiagos ir variklio alyvos surenkamos į sandarius konteinerius, kurie vėliau išvežami sunaikinti.
Pavarų dėžės ir galinės ašys dažniausiai yra renovuojamos, bet varikliai dažnai vertinami kaip pernelyg brangūs tokiam procesui. Tie, kurie yra pakankamai geri, sutvarkomi, nuvalomi ir parduodami kaip naudoti.

Faktai apie naudą aplinkai:

Perdirbtas sunkvežimis sumažina anglies dioksido emisiją šiek tiek daugiau nei 4 t. Taip yra dėl to, kad reikia mažiau energijos, kai nauji produktai gaminami iš perdirbtų medžiagų, jei lygintume su gamyba iš visiškai naujų žaliavų.
„Euro 5“ kartos vilkikas sunaudoja 8 proc. mažiau degalų nei „Euro 3“. Be to, toks vilkikas vidutiniškai išmeta į aplinką 86 t mažiau anglies dvideginio per savo eksploatacijos laikotarpį nei jo vyresnysis „kolega“. Tai atitinka daugiau nei 20 skrydžių iš Stokholmo į Bankoką ir atgal.

www.delfi.lt