Naujienos Delfyje apie BCC2 ir Eikos projektą Gedimino prospekte:

"Viena iš gyvenamosios statybos lyderių Lietuvoje - statybos ir nekilnojamojo turto bendrovė "Eika" neseniai Vilniuje pradėjo įgyvendinti dar vieną verslo klasės centro projektą bei puoselėja planus šalia Gedimino prospekto pastatyti naują prekybos ir pramogų centrą. Statybos ir nekilnojamojo turto bendrovė numato sostinės Gedimino prospekto, V. Kudirkos ir Dainavos gatvių sankirtoje pastatyti naują prekybos ir pramogų centrą.
Šio maždaug 30 tūkst. kvadratinių metrų bendro ploto centro statyba kainuotų apie 40 mln. eurų (apie 138,1 mln. litų), o pagal plotą jis būtų didesnis už sostinėje veikiantį centrą "Europa".

"Eikos" rinkodaros direktorės Viktorijos Danilevičienės teigimu, šiuo metu "Eika" sprendžia žemės nuosavybės klausimus, todėl sunku pasakyti, kada realiai prasidėtų prekybos ir pramogų centro statyba.

Šalia verslo centro "Business Class Center" (BCC), duris atvėrusio praėjusių metų vasarį, iškils "BCC 2" biurų centras. Naujasis 13 aukštų beveik 8 tūkst. kvadratinių metrų ploto centras savo techninėmis savybėmis bei architektūriniais sprendimais bus identiškas pirmajam pastatui. Du modernūs biurų pastatai sudarys vieno svarbiausių Vilniaus mieste "Verslo Trikampio" branduolį, kuriame taip pat yra koncerno "MG Baltic" biuro pastatų.

Pagal parengtą projektą tarp BCC bei "BCC 2" pastatų įsiterps dviejų aukštų pastatas, skirtas biurų nuomai ar kitai komercinei veiklai. Dabar esančią automobilių aikštelę pakeis 3 aukštų automobilių stovėjimo aikštelė.

Pasak "Eikos" rinkodaros direktorės Viktorijos Danilevičienės, statyti dar vieną pastatą paskatino esamų BCC verslo centro klientų plėtra. "Jau dabar turime 60 proc. preliminarių susitarimų dėl rezervacijos nuomotis statome naujame pastate", - teigė V. Danilevičienė.

Planuojama, kad "BCC 2" verslo centras, į kurį investicijos sieks apie 32 mln. litų, bus atidarytas 2006 metų sausio mėnesį. Į jau veikiantį BCC investicijos viršijo 20 mln. litų.

"Eikos" apyvarta 2003 metais, palyginti su 2002-aisiais, išaugo 2,2 karto iki 49,2 mln. litų. Prognozuojama, kad šiais metais bendrovės apyvarta padidės daugiau kaip penktadaliu iki 60 mln. litų.

"Eikos" valdomo turto vertė 2003 m. pabaigoje siekė 46 mln. litų, manoma, kad šiemet turto vertė išaugs iki 53 mln. litų.

Bendrovės kontrolinį akcijų paketą valdo Lietuvos fizinis asmuo."

Miesto dangoraižių pašonėje – kaimo vieškelis
Krokuvos gatvės gyventojus iš proto varo nuolatinis triukšmas ir dulkių debesys
LR Sostinė 2004 08 10

Rytis Masilionis, „Sostinės“ korespondentas

Rytais dreba langai
Krokuvos gatvės, esančios Šnipiškėse, gyventojai jaučiasi įkalinti savo namuose.
Naujojo miesto centro kaimynystėje – prie savivaldybės dangoraižio – įsikūrę vilniečiai piktinasi, kad šalia vykstančios statybos išmušė juos iš įprasto gyvenimo ritmo.
Senų medinių namų, stovinčių abipus kaimo vieškelį primenančios Krokuvos gatvės, šeimininkai skundžiasi, kad ją nuo pavasario okupavo kelininkų sunkvežimiai.
Darbininkai remontuoja lygiagrečiai einančią Lvovo gatvę, kurią planavo sutvarkyti dar vasaros pradžioje.
„Šeštą valandą ryto nuo pro šalį važiuojančių sunkvežimių ima drebėti mano namo langai.
Kiemas skęsta dulkių debesyse“, – dantį ant kelininkų griežė Krokuvos gatvės 36-ojo namo gyventoja Tatjana Sidaravičienė.
Miesto savivaldybė vieškeliui asfaltuoti šiemet lėšų nėra skyrusi. Neaišku, ar Krokuvos gatvė bus remontuojama ir kitąmet.

Važiuoja dideliu greičiu
„Atrodo, kad mus savivaldybė pamiršo. Gyvename kaip gūdžiame kaime“, – rankomis skėsčiojo Krokuvos gatvės 30-ojo namo gyventoja Jurgita Mintautienė.
Moteris nuogąstauja dėl vaikų saugumo – jie dažnai išbėga į siaurą gatvę prie namų.
„O sunkvežimiai čia laksto kaip ralio trasoje“, – tvirtino J.Mintautienė.
Šiuo metu Lvovo gatvę rekonstruojančios bendrovės „Viti“ vadovai aiškino, kad darbininkams kito privažiavimo prie statybvietės nėra.
„Mes suprantame gyventojų priekaištus, tačiau nieko negalime pakeisti. Gali būti, kad kelias dulka“, – sakė įmonės „Viti“ rinkodaros direktorius Leopoldas Petrauskas.
Jis aiškino, kad kelininkai miesto gatves valo ir laisto. Bet Krokuvos gatvės gyventojai patikino, kad to dar nėra regėję.

Prioritetas – plačios gatvės
Miesto valdžios atstovai tvirtino, kad Krokuvos gatvei remontuoti lėšų artimiausiu metu neatsiras.
„Pirmiausia turime pasirūpinti pagrindinėmis – magistralinėmis sostinės gatvėmis. Juk jose didžiausi eismo srautai“, – aiškino savivaldybės Miesto ūkio skyriaus vedėjas Antanas Mikalauskas.
Šiemet iš savivaldybės biudžeto kiemams bei gatvėms remontuoti skirta 1,5 milijono litų.
Savivaldybė ėmėsi iniciatyvos greičiau tvarkyti tas vietas, kurių remonto išlaidų dalį apsiėmė padengti gyventojai.
Krokuvos gatvėje yra įsikūrę nemažai vargingai besiverčiančių šeimų. Jos lėšų gatvės remontui nesukrapštytų.
„Suprantama, jog padedant gyventojams savivaldybei lengviau. Vilniečių finansinė parama leidžia paspartinti darbus“, – teigė A.Mikalauskas.

Pavėlavo išpirkti sklypą
Lvovo gatvę kelininkai buvo įsipareigoję baigti remontuoti birželio 1-ąją.
Nuo to laiko Krokuvos gatvės gyventojai jau turėjo nebeuostyti dulkių.
Tačiau šiuo metu numatytas anksčiausias pabaigtuvių terminas – rugsėjo 1-oji.
Kelininkai užtruko dėl to, kad savivaldybė laiku nespėjo išpirkti į platinamos gatvės ribas patenkančio privataus sklypo.
Be to, teko tvirtinti vieno pastato pamatus.
„Liko sutvarkyti vos 200 metrų gatvės. Bet tai atlikti bus nelengva, nes toje vietoje keblu nutiesti komunikacijas“, – teigė bendrovės „Viti“ atstovas L.Petrauskas.


Pora pavasarinių nuotraukų iš Šnipiškių / NMC (gal kas turi naujesnių)
Daugiau - NMC temoje "Miestuose ir architektūroje"
Krokuvos g., 2004 gegužė




Tas minimas neišpirktas sklypas - žalias lopinėlis Lvovo gatvėje

http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=974208


paziurekit cia...radau kelis projektus apie kuriuos net nzn...

Straipsnis is Lryto priedo "Laikinoji sostine":

"Citata" is "Vilniaus ziniu" :


O cia "geros" kokybes renderingas:

Nors ir senstelėjęs, bet turbūt tinka ir dabar.
Turėtų būti įdomu uteniškiams...


Byra bažnyčios ir "Maximos" sąjunga
Verslo žinios 2004 m. rugpjūčio 4 d.

Šį pavasarį Utenoje prasidėję naujos Dievo Apvaizdos bažnyčios ir prekybos centro "Maxima" statybos darbai įstrigo neapibrėžtam laikui. Prasidėjusias statybas įpareigojo sustabdyti Panevėžio apygardos administracinio teismo nutarimas.

Netikėtai atsiradę prieš karą buvusio privataus žemės sklypo savininkai sujaukė visus UAB "VP Market" (VPM) ir parapijiečių planus. Prieš kelis mėnesius tvirtinę, jog į naująją bažnyčią tikintieji galės ateiti per Kalėdas, VPM atstovai sako, jog "jei darbai vėl bus atnaujinti, gal taip ir bus"."Šitiek metų tylėta, atrodo, viskas buvo gerai. Gal buvusiems žemės savininkams
užkliuvo "Maxima"?" - savininkų norą susigrąžinti žemės sklypą svarsto Henrikas Kalpokas, Dievo Apvaizdos parapijos kunigas klebonas.Dėl ne pagal paskirtį naudojamo žemės sklypo į Panevėžio apygardos teismą kreipėsi panevėžietė Zenija Savickienė. Sklypą atgauti norinti moteris kartu su seserimi Regina Bružiene ir pussesere Regina Paneliene tvirtina, jog šis
naudojamas ne pagal paskirtį. "Keista, žemės sklypas tam ir skirtas – bažnyčios statybai, o bažnyčios statyba
stabdoma",– stebisi p. Kalpokas.Pasak Henriko Zabielos, Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus
pavaduotojo, rajono taryba irgi nesutinka, jog "buvo būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti statybas".

Bažnyčiai , bet ne "Maximai"
Pono Zabielos teigimu, 2004 m. gegužės 14 d. Utenos rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą, jog iš visuomeninės į komercinę pakeičiama dalis parapijai priklausančios teritorijos. Po šio nutarimo sklypas nebuvo padalytas į dvi dalis, pasikeitė tik jo naudojimo būdas."Taryba priėmė sprendimą pakeisti žemės sklypo naudojimo būdą ir numatė pradėti
prekybos centro ir bažnyčios statybą", - VŽ sakė p. Zabiela. Remiantis dokumentais, Dievo apvaizdos parapija teisėtai veikia jai dar 1990 m. panaudos sutartimi neatlygintinai ir neterminuotam laikui skirtame sklype. Klebono tvirtinimu, žemė niekam neatiduota ir dabar. Ji priklauso parapijai. Bažnyčia ir prekybos centras Aukštaitijos sostinėje statomi pagal Dievo Apvaizdos parapijos ir VPM jungtinės veiklos sutartį. Tačiau, pretendenčių į žemę nuomone, ji buvo skirta tik bažnyčios, bet ne prekybos centro statybai. "Jei ir turim planų, ką darytume su atgauta žeme, jų nekomentuosime",– VŽ sakė p. Bružienė, Utenoje turinti laidojimo paslaugų ir reikmenų įmonę "Šermena". Pono Zabielos teigimu, Panevėžio apygardos administracinio teismo nutarimas sustabdyti statybos darbus apeliacine tvarka apskųstas Vyriausiajam administraciniam teismui (VAT). Ir rajono savivaldybė, ir Dievo Apvaizdos parapija jaučiasi esą visiškai teisios ir laukia VAT žodžio. Jei šis nuspręs, kad Panevėžio teismo sprendimas nepagrįstas, statybos bus atnaujintos. Jei paaiškės, kad sprendimas pagrįstas, statybos sustos, kol byla bus išnagrinėta iš esmės. Kuo spartesnės įvykių kloties Valdo Lastausko, VPM Teisės departamento direktoriaus, teigimu, tikisi ir neįprastas statybas Utenoje pradėję investuotojai.

Skaičiuoja nuostolius
Labiausiai Dievo Apvaizdos parapijos kleboną gąsdina statybų stabdymas. "Konservavimo darbai, statybvietės apsauga, namelių ir inventoriaus nuoma, elektros energija apšvietimui – per mėnesį parapijai tai kainuos apie 22.000 Lt", - skaičiuoja klebonas. Be to, kai Dievo Apvaizdos parapija gavo teismo sprendimą sustabdyti statybos darbus, į sklypą jau buvo investuota beveik 2,5 mln. Lt. "Kas apmokės šias išlaidas?" - svarsto p. Kalpokas. Klebonas baiminasi, kad sustabdžius statybą parapija neteks ir prieš 1,5 mėnesio vokiečių išlietų varpų, kurie turėtų būti sumontuoti naujosios
bažnyčios bokšte. "Varpus nori gauti dvi parapijos – mes ir žemaičiai. Jei iki rudens neiškils 44 m aukščio varpinė, varpai atiteks Žemaitijos parapijai",– VŽ sakė kunigas.

Išsigelbėjimas – investuotojai
2003 m. rugsėjo 3 d. buvo pasirašyti du susitarimai tarp Utenos rajono savivaldybės ir VPM. Bendrovė įsipareigojo savo lėšomis pastatyti naują bažnyčią bei prekybos centrą "Maxima" ir Utenos biudžetą paremti 1,5 mln. Lt. Už teisę panaudoti dalį žemės sklypo prekybos centro statybai VPM pažadėjo uteniškiams 2,5 mln. Lt vertės 600 m2 ploto maldos namus. Kitoje sklypo dalyje turi iškilti 4.350 m2 "Maxima". Pagal dabartinį projektą naujoji bažnyčia turi būti pastatyta tarp klebonijos ir būsimo prekybos centro. Pasak p. Kalpoko, bažnyčios statybos sąmata - apie 3 mln. Lt. VPM skiriamų 2,5 mln. Lt turi užtekti bažnyčios statybai, apdailai ir aplinkos tvarkymo darbams. Likusią sumą, skirtą bažnyčios inventoriui, teks surasti parapijai. "Ir savivaldybei, ir parapijai būtų buvę sudėtinga surasti tiek lėšų naujos bažnyčios statybai. VPM investicija - ir verslo interesas, ir didžiulis indėlis į miestą",– VŽ tvirtino p. Zabiela.

Pastatyti medinę pilį – galvosūkis XXI amžiaus meistrams
LR Būstas 2004 08 16
Tautvydas Kontrimavičius, „Lietuvos ryto“ korespondentas

Pavojingas kelias į pilį
Kone šimtmetį svajonėse gyvavusi, septynerius metus mitinguose ir deklaracijose sklandžiusi medinės viduramžių lietuvių pilies statybos idėja jau leidžiasi ant žemės konkrečioje vietoje – ant Šeimyniškėlių piliakalnio šalia Anykščių.
Po įvairių diskusijų už ir prieš tokio objekto statybą autentiškoje, dar XIII amžiuje protėvių parinktoje ir suformuotoje vietoje šią vasarą pagaliau buvo sutarta, kad jau galima imtis detaliojo planavimo procedūrų bei rengti techninį pilies komplekso projektą.
Tačiau svarstymams pasiekus realizavimo etapą ėmė aiškėti, jog pastatyti modernų šio šimtmečio dvasios pastatą yra kur kas lengviau nei medinę pilį, iš kurios vėliau nesišaipytų istorikai.
„Pati idėja statyti tokią pilį yra sunkiai nugalima. Bet pakeliui tykantys pavojai – labai realūs, todėl tokios statybos procesas turi būti itin korektiškas“, – sakė istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Zigmantas Kiaupa.

Pradžia – gynybinis bokštas
Prieš tūkstantmetį stovėjusių medinių pastatų kompleksų architektūrinė rekonstrukcija nėra naujiena.
Jau ne vieną tokį bandymą galima įvertinti Latvijoje, vikingų gyvenvietę yra atkūrę švedai.
Specialistus iš visos Europos ypač traukia Biskupino archeologijos muziejus Lenkijoje.
Čia jau pastatyti ir istorinėms pramogoms bei edukacijai naudojami įvairių laikotarpių gynybiniai ir gyvenamieji pastatai.
Mūsų šalyje pati idėja pradėti naujas statybas istorijos paminklo teritorijoje pastaraisiais metais laikyta kone šventvagiška.
„Mes nenorime iššūkių, diskusijose ieškome racionalaus būdo idėjai įgyvendinti, todėl po kelerių metų esame pasiekę nors tiek, kad mūsų jau nebesiunčia į beprotnamį sveikatos pasitikrinti“, – kalbėjo vienas iš Anykščių pilies statybos organizatorių, A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas.
Apie tai, kokią pilį galima ir reikia statyti, idėjos šalininkai bei skeptikai dabar jau gali diskutuoti eksperimentiniame pastate. Iš rąstų suręstas ir turistams rodomas pirmasis trijų aukštų gynybinis bokštas piliakalnio prieigose, šalia Anykščių-Rokiškio kelio.

Formos atrandamos dirbant
Penkiolika vasarų Šeimyniškėlių piliakalnio tyrimams atidavęs archeologas Gintautas Zabiela tikina, kad Baltijos šalyse nėra kito piliakalnio, kuris būtų taip iškasinėtas ir pažintas: „Nieko naujo ir reikšmingo surasti čia jau nebepavyktų“.
Įvairių archeologinių radinių, ypač per 100 stulpaviečių ir keliolikos krosnių, vietos leidžia istorikams susidaryti realų šio piliakalnio užstatymo planą. Bet kas galėjo stovėti tuo metu, kai piliakalnis buvo apgyvendintas, tyrinėtojai kol kas neskuba detalizuoti.
Todėl net ir pirmojo bokšto statybos metu nuolat buvo ieškoma galimų tokios architektūros formų. Pagal projektą, bokštas turėjo būti lygiasienis su stogeliu. Galutiniame variante viršutinis aukštas buvo išplatintas, todėl pastato siluetas tapo originalesnis.
Tokios idėjos autoriaus anykštėno muziejininko Aloyzo Janušio nuomone, gintis nuo užpuolikų, kopiančių sienomis, yra saugiau ne persisvėrus iš viršaus, o pro siaurą plyšį, atsivėrusį tarp sienų. Istorikai, išnagrinėję tokį sumanymą, jo negalėjo nuginčyti.

Reikia akiai mielo vaizdo
„Mes gyvename vaizdų pasaulyje – ir jeigu nesugebame taip pateikti savo krašto istorijos, esame tik patys kalti“, – paaiškino rašytojas Kazys Almenas, susižavėjęs medinės pilies idėja.
Pasak K.Almeno, piliakalnis, kaip vertybė, funkcionuoja tiktai tiek, kiek jis žmonėms rūpi, kiek jį kažkas myli.
„Aš pastebėjau, kad vidutinis lietuvis kol kas mažiau žino savo krašto istoriją ir mažiau ja domisi, nei statistinis amerikietis. Mūsų įstatymai istoriją padaro neįdomią“, – tvirtino rašytojas.
Vilnietis projektuotojas Alvydas Mituzas įsitikinęs, kad Lietuvos piliakalniai kito krašto žmonių akimis yra visiškai neįdomūs.
Svajonė ant kurio nors iš jų turėti simbolinę pilį tarp menininkų sklando jau dešimtmečius. Kaip labiausiai tinkami piliai dažniausiai būdavo minimi Ginučių (Ignalinos r.) ar Taurapilio (Utenos r.) piliakalniai.

Pilis – gyvensenai pažinti
Kitaip mano bendrovės „Menhyras“ vyriausiasis architektas Ričardas Stulpinas.
Jis yra įsitikinęs, kad lietuviai subtiliau supranta istorijos vertybes, negu materialiąją jų pusę teįžvelgiantys amerikiečiai.
R.Stulpino nuomone, piliakalniai Lietuvoje šimtmečius gyvavo be jokių pilių ir į sąmonę įaugo būtent tokie. Todėl pastatas tiesiog nebūtinas piliakalnio vertei geriau suvokti.
Bet bandymą atkurti kol kas sunkiai įsivaizduojamą XII-XIV amžių lietuvių gyvenseną autentiškoje aplinkoje architektas vertina palankiai.
Jo nuomone, statant pilį kur nors šalia saugomo piliakalnio būtų devalvuotas istorijos suvokimas, nes pastatai – tik priemonė pačiai piliavietei geriau pažinti.

Atkurs ir pažeistą reljefą
„Mes galime turėti tokį eksperimentinį objektą – net ir mokslininkams įdomu įvertinti, kaip galėjo atrodyti pilis ant tikro piliakalnio“, – tvirtino Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas Valdemaras Šimėnas.
Jo nuomone, būtų geriausia tokį eksperimentą pradėti nuo piliakalnio supylimo naudojantis tokiais įrankiais, kokie ir buvo prieš 700-800 metų.
Šeimyniškėlių piliakalnio archeologiniai tyrimai jau atskleidė, koks buvo pirminis šios vietovės reljefas ir kiek jis pasikeitė. Čia buvo suformuota patogesnė bei saugesnė vieta piliai, kuri per kelias dešimtis metų nebuvo užgrobta ar sudeginta.
Pasak archeologo G.Zabielos, ruošiant vietą piliai iš viso buvo perkasta apie 20 tūkst. kubinių metrų grunto – tiek buvo įmanoma padaryti net ir per pusmetį.
Bet per šimtmečius piliakalnis iro ir buvo ardomas, todėl didesnė grunto dalis vėl nuslinko žemyn, iš kur ir buvo kasama. Prieš imantis pastatų, anykštėnams teks atkurti piliakalnį tokį, koks jis buvo suformuotas XIII amžiuje, – gerokai aukštesnį nei dabar.

Lemia vietos žmonių nuomonė
„Medinė šiuolaikinės statybos pilis bus ne istorinis, o komercinis objektas“, – taip šią idėją vertina Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Vytautas Dičius.
Jo nuomone, kartu su tokio objekto kūrimu turi būti projektuojama ir gali vystytis infrastruktūra, todėl pilies statyba neturi būti apribota vien pastatais ant piliakalnio.
Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkas Jonas Rimantas Glemža siūlo rengti plačios vizualinės piliakalnio erdvės reglamentą, iš anksto numatant, kur bus plėtojama rekonstrukcinė statyba, o kur atsiras lankytojams skirti infrastruktūriniai objektai.
Pasak J.R.Glemžos, iki pasirašant Rygos chartiją Europoje išvis nebuvo reglamentuota istorinė rekonstrukcija. Todėl jokie darbai istorijos paminkluose negalėjo vykti, nors visose valstybėse tokie kompromisai nuolat daromi.
Dabar medinės pilies statyba ant piliakalnio įmanoma, kai to siekia vietos bendruomenė, idėją palaiko valstybė, o sumanymas nekonfliktuoja su nauja aplinka.

Dabartinės patirties ženklai
Daugiausia ginčų, apsisprendus dėl principo, dar laukiama parenkant konkrečių pilies pastatų konstrukcijas.
Idėją vertinę istorikai nuogąstavo, kad šis objektas nepavirstų lengvabūdiška praeities interpretacija. Tokios statybos pavyzdžių kaimyninėse šalyse jau pastebima, kai siekiama istorinį objektą pastatyti greitai ir kuo pigiau.
Eksperimentinį bokštą atidžiai apžiūrėjęs Vilniaus universiteto profesorius Aleksejus Luchtanas rado jam akivaizdžių konstrukcinių netikslumų. Specialistui sukėlė abejonių, ar galima naudoti tokioje pilyje pjautą medieną – tuo istoriniu laikotarpiu medis būdavo tik skeliamas ir tašomas.
Šių laikų statybininkui net nekiltų ranka rąstus į sieną dėti priešingai – išdroža aukštyn. Tačiau yra žinoma, kad būtent taip medinius pastatus statydavo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dailidės: guldydavo rąstą ant sienos, ištašydavo jo viršuje įdubą ir į ją dėdavo kitą rąstą.
Anykščių statybininkai įliejo savo patirties, sumontuodami durų staktą iš trijų dalių, nors senųjų pastatų stakta būdavo kitokia. Vertikalius jos elementus sujungdavo ir viršuje durų angą uždarydavo ištisinis sienos rąstas.

Geros kokybės atrakcija
Save Anykščių pilies krikštamote laikanti Valstybinės paminklosaugos komisijos narė Gražina Drėmaitė įsitikinusi, kad tokio objekto paskirtis – istorinė atrakcija, analogiška Grūto parkui.
Kitas šios pilies statybos idėjos pradininkas Seimo narys istorikas Saulius Nefas tikisi, kad autentiškoje vietoje pavyks įrengti geros kokybės pilį – tokią, kuri leistų geriau suprasti istorijos vertybes.
„Lietuvoje jau pradėta bijoti, kad bus pastatyta per daug medinių pilių. Tai, kad anykštėnai nebėra vieni norintys statyti šitokį istoriją interpretuojantį objektą, yra akivaizdus įrodymas, ko reikėtų šiuolaikinei moderniai visuomenei“, – sakė S.Nefas.

Nerimaujama dėl Kauno LEZ ateities

http://www.omni.lt/?i$9359_127772$z_192172[/b]

Statybų bumas Jonavos gatvėje, Kaune

Statybų bumas Jonavos gatvėje

Žilvinė PETRAUSKAITĖ


Šią vasarą gatvėje prie Neries statomos parduotuvės, biurai, automobilių servisai, kompiuterių sandėliai

Jonavos gatvė, ilgai buvusi tik gamyklų ir sandėlių kvartalu, keičiasi. Iš įvairių miesto vietų patogi pasiekti gatvė kinta žaibiškai. Tačiau specialistai įspėja, kad ši kaita yra stichiška.

“Senukai” - gatvės pionieriai

Pirmiausiai į Jonavos gatvę dėmesį atkreipė “Senukų” bendrovė. Prieš 12 metų iš pirmo žvilgsnio nejudrioje bei nejaukioje vietoje tuometiniai “Senukų” savininkai atidarė statybinių ir apdailos medžiagų parduotuvę. Prekybinis “Senukų” principas “Viskas, ko reikia - vienoje vietoje” į Jonavos gatvę priviliojo nuolatinį miestiečių srautą.

“Senukai” pradėjo šioje gatvėje daugybę metų stūksojusių gamybinių korpusų konversijos procesą. Po truputį joje ėmė kurtis dažų, žaliuzių, automobilių dalių, baldų parduotuvės, kinų restoranas, biurai.

Ypač daug statybų Jonavos gatvėje pasipylė šią vasarą. Architekto Rimvydo Palio pastebėjimu, gerai, kad jų yra, tačiau blogai, kad statybos vyksta stichiškai. “Jonavos gatvė, kaip ir Savanorių prospektas neturi urbanistinės kompozicinės idėjos. Jei taip tęsis ir toliau, ši gatvė virs stiklinių dėžių gatve, kurioje nė kiek “nekvepės” europietiškam miestui būdingu perimetriniu užstatymu”, - samprotavo architektas.

Pats R.Palys kartu su Žilvinu Radvilavičiumi yra suprojektavęs šiais metais baigtą statyti parduotuvių ir biurų pastatą Jonavos gatvės pradžioje. Jis tapo žalsvo stiklo vartais į Senamiestį Jonavos gatve nuo greitkelio į miesto Centrą pasukusiems automobilininkams.

Kompiuterių sandėliai stiklo fasadais

Didžiausia šių metų Jonavos gatvės statyba - bendrovės “Acme” kompiuterių sandėliai su administracinėmis bei serviso patalpomis. Spalio mėnesį numatytą baigti pastatą stato statybos bendrovė “Kaminta”. 3 tūkstančių kvadratinių metrų ploto būsimieji sandėliai, pasak “Kamintos” technikos direktoriaus Romo Jonaičio, statybininkams - ypatingos svarbos objektas. “Nors tai nėra techniškai sudėtinga statyba, tačiau jos plotas įpareigoja”, - aiškino R.Jonaitis.

Architekto Virginijaus Juozaičio suprojektuotas pastatas į Jonavos gatvę atsigręš stiklo fasadais. Sandėliai bus vieno aukšto, o nedidelės administracinės ir serviso patalpos išsidėstys per du.

Ryškiausias šios vasaros Jonavos gatvės naujakurys - raudonas statinys su kondicionieriumi virš įėjimo. Tai buvusios gamyklos administracinės patalpos, po šį mėnesį pasibaigsiančios rekonstrukcijos tapsiančios biurų pastatu. Antrajame jo aukšte jau įsikūrė namo šeimininkai - Techninių patikrų centras, pirmojo ir trečiojo aukšto nuomininkai dar ieškomi. Techninių patikrų centro atstovas Arvydas Palaima įsitikinęs, kad ryškus kompaktiškas 600 kvadratinių metrų ploto statinys gražiai išsiskiria iš daugybės Jonavos gatvėje dar tebestūksančių niūrių gamybinių pastatų.

Japoniškas sodelis greta magistralės

Abipus motelio “Sandija” - statybos. Netoli Kleboniškio tilto kyla panevėžiečių bendrovei “Andrena” priklausanti degalinė. Pasak Savivaldybės Urbanistikos skyriaus vyriausiosios specialistės Irenos Andrašienės, ši degalinė pažymėta miesto degalinių schemoje, parengtas ir šio sklypo detalusis planas. Kitoje pusėje kyla bendrovės “Vartų technika” administracinis pastatas su ekspozicine sale. Pasak pakeliamais garažo vartais, kelio užkardomis prekiaujančios bendrovės atstovų, įkurtuves čia ketinama švęsti rudenį. Kol kas darbininkai yra surentę tik metalinį pastato karkasą. 480 kvadratinių metrų ploto pastatas į Jonavos gatvę atgręš savo ekspozicijos salės vitrinas.

Laidojimo namų “Liūdesys” kaimynystėje šią vasarą atidarytas gėlių salono “Floros simfonija” sodas. Kylanti į šlaitą 30 arų ploto teritorija įrengta kaip įvairių stilių gėlynų ekspozicija. Gėlėmis ir sodinukais prekiaujama dirbtinio upelio su kaskadomis, tvenkinėlio, japoniško sodelio kaimynystėje.

Dar viena statybų zona - “Helijo ratų” kaimynystėje. “Helijo ratai” plečiasi ir stato automobilių servisą. Už keleto metrų ant daugybę metų stūksojusių pamatų prie pat kalno šlaito iškilo dviejų aukštų pastatas, kuriame įsikūrė automobilių servisas, prekiautojai automobilių kondicionieriais bei didmenine prekyba elektros prekėmis besiverčianti bendrovė.

Kauniečių alkis vilioja statybininkus

Kauniečių alkis vilioja statybininkus
| 2004 08 18 07:57:39 |

Butų paklausa antrajame pagal dydį šalies mieste Kaune vis dar viršija pasiūlą, o gyvenamojo būsto rinka verda net vasarą, kai daug žmonių atostogauja, rašo dienraštis "Lietuvos žinios".

Pasak nekilnojamojo turto bendrovės "Ober-Haus" Kauno filialo vadovės Eglės Kaušinienės, pavasarį gyventojai be pagrindo vylėsi, kad vien dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) būstai brangs. Praėjus trims mėnesiams po įstojimo į ES, Kaune butai senesnės statybos namuose atpigo 3-5 procentais.

Dabar, anot E.Kaušinienės, nekilnojamojo turto vertintojai vos

spėja suktis. Ypač juntamas butų stygius naujesniuose namuose, o visiškai naujų daugiabučių antrajame pagal dydį mieste per pastaruosius metus atsirado vos vienas kitas.

Šiuo metu Kaune sparčiai statomas naujas gyvenamųjų namų kvartalas, taip pat kyla keli daugiabučiai. Beveik visi būsimi butai jau turi į juos pretenduojančius šeimininkus. Tai įtikino investuotojus, kad ir kauniečiams įkandamos naujų butų kainos.

Kaip ir kituose Lietuvos miestuose, didžiausią paklausą Kaune turi dviejų kambarių butai. Priklausomai nuo statybos metų ir būklės, tokį butą galima įsigyti už 60-80 tūkst. litų.

Specialistų vertinimu, Kauno individualių namų rinkoje padėtis stabili. Greičiausiai nuperkami naujos šiuolaikiškos statybos, visiškai įrengti namai, kainuojantys nuo 400 iki 600 tūkst. litų.

Kaune bus gatves ir trinkelemis klotos

good news

Galima sakyt čia bus sutvarkytas pats miesto centras

Į Laisvės alėją žvelgs atjaunėjęs paminklinio pastato veidas


Remontuojant Muzikinį teatrą rasta gerai išsilaikiusių seno statinio likučių ir net žmonių kaulų

Prie žaliu tinklu apgaubto pastato nuo birželio pabaigos kasdien be savaitgalių poilsio triūsia bendrovės “Restauracija” statybininkai. Pagal valstybės investicijų programą šiemet Muzikinio teatro renovacijai - pagrindinio fasado tvarkymui, langų ir durų keitimui - skirta 1,1 mln. litų. Rugsėjo 3 dieną spektakliu “Bajaderė” jau prasidės naujasis sezonas, tačiau remonto darbai dar nebus pabaigti.

Netikėti radiniai

Pagrindinio fasado kairėje pusėje statybininkai turėjo iškasti didelę pusantro metro gylio duobę - reikėjo gerai izoliuoti pamatus, nes į teatro rūbinę per lietų tekėdavo vanduo. Duobėje netikėtai pasimatė gerai išsilaikę seno statinio likučiai. Prieš vėl užverčiant žemėmis, juos nufotografavo darbų vykdytojas Andrius Striūna. Darbininkai duobėje rado ir... žmonių kaulų.

“Sako, kažkada šioje vietoje buvo senos kapinės. Per teatro rekonstrukciją, vykusią prieš dvidešimt metų, kaukolės buvo dažnas radinys statybose. Teko girdėti, kad Muzikinis teatras iškilo ant senos cerkvės pamatų. Gal čia jos likučius buvome atkasę”? - spėlioja teatro direktoriaus pavaduotojas Donatas Endziulis.

Muzikinis teatras buvo pastatytas 1892 metais Kauno miesto sode pagal architekto Ustino Golinevičiaus projektą. Savo dabartinę išvaizdą jis įgavo po dviejų prieškarinių ir prieš 20 metų vykusios rekonstrukcijų.

Nestandartiniai sprendimai nemėgsta skubos

“Pažiūrėkit, kokių sudėtingų formų ir įvairūs langai - vieni apvalūs, kiti su arkos pavidalo viršum, kiti vėl skirtingi. Jų mūsų pastate yra beveik dvidešimties skirtingų konfigūracijų. Tokius langus ir pagaminti, ir įstatyti užtrunka. Su restauravimo darbais nelabai paskubėsi, nors žmonės dirba be poilsio dienų. Kaip čia viskas atrodys per sezono atidarymą, bijau ir pagalvoti”, - pasiguodžia teatro direktoriaus pavaduotojas Donatas Endziulis.

Lako ir dažų kvapai, dulkės, triukšmas - neišvengiama kasdienybė, su kuria reikia taikytis tiems teatro darbuotojams, kurių atostogos jau baigėsi. “Blogiausia, kad kol kas negaliu naudotis kompiuteriu savo kabinete”, - apgailestauja literatūrinės dalies vedėja Lina Stankevičiūtė. Trupė susirinks tik kitą savaitę, tačiau ir artistų daliai remonto kvapų ir garsų užteks.

UAB “Restauracija” vadovas Kęstutis Vaišnoras sako, kad darbai buvo pradėti birželio pabaigoje. Nuo grafiko atsiliekama, nes užsakymais užversta firma “Alseka” laiku nespėja pateikti visų langų. “Ši firma aptarnauja daugelį paveldo objektų, nes turi specialias stakles senovinio stiliaus mediniams langams gaminti. Teatras - paminklinis pastatas, plastikinių langų čia nesudėsi. Tokius gaminančiųjų - marios, o nestandartinius - vienetai. Naujieji langai turi tiksliai atkartoti senuosius”, - pastebi K.Vaišnoras.

Ar tiesa, kad “Alseka” gamina langus ir anglų pilims? “Alsekos” Kauno filialo vadovas Marius Koncevičius sako, kad jų langus, ypač vadinamuosius skandinaviško stiliaus, perka ir paskui perparduoda kitoms šalims danai. Kas žino, gal jie atsiduria ir kokiuose senuose rūmuose?

Šiemet turi būti pakeisti 137 teatro šiaurinio fasado langai ir 9 durys. Jau pradėtas pertinkuoti ir gelsvai baltai dažyti į Laisvės alėją žvelgiantis teatro veidas.

Lietuviško teatro gimimo liudininkas

Muzikinio teatro istoriją kaupianti Lina Stankevičiūtė pasakoja: “Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo būtent šis teatras tapo lietuvių profesionalaus dramos, operos ir baleto lopšiu: jo scenoje 1920-aisiais rampos šviesą išvydo H.Zudermano pjesė “Joninės”, Dž.Verdžio “Traviata” ir L.Delibo “Kopelija”. 1922-1925 metais Lietuvos vyriausybė skyrė lėšų teatro rekonstrukcijai, kuri buvo patikėta žymiems architektams Mykolui Songailai ir Vladimirui Dubeneckiui. Po jos ypač pagerėjo akustika, salės interjeras buvo papuoštas stilizuotais tautiškais motyvais art deco maniera. Naujieji rūmai įgijo Valstybės teatro statusą”.

Dar kartą teatro pastatas buvo rekonstruotas 1930-1933 metais, pristatant iš Kęstučio gatvės pusės korpusus dekoracijų dirbtuvėms, siuvyklai, sandėliams. Modernizuota ir scena. Šį kartą darbams vadovavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

V.Dubeneckio sukurtasis interjeras ir spalvinė gama, kurią matome salėje bei ložėse, buvo autentiškai atkurti 1980-1984 metais. Per tuomet vykusią paskutinę rekonstrukciją buvo įrengtos požeminės teatro rūbinės, nauja repeticijų salė, patobulinta scenos įranga. Fojė pasipuošė dailininkų kūriniais - Antano Martinaičio ir Ričardo Vaitekūno paveikslais, Leono Striogos skulptūromis, Stasio ir Teresės Petraičių keramikos pano, Birutės Vaitekūnienės gobelenais.

Pastaruosius du dešimtmečius Muzikinis teatras buvo remontuotas tik kosmetiškai. Jo stogo, fasado ir lietaus nuotėkų sistemos renovacija pradėta pernai, gavus pirmąją finansinę injekciją iš valstybės investicijų programos.

Atnaujinamas Kauno Rotušės aikštės grindinys


Rotušės aikštėje iš pagrindų remontuojamas sovietmečiu paklotas grindinys. Naujos dangos kloti neketinama – planuojama išlaikyti senąjį autentišką grindinį. Tačiau praėjus nemažai laiko trūksta specialistų, mokančių kloti grindinį pagal senovines technologijas.

Kaune yra ne daugiau kaip 10 akmenimis grįstų gatvių. Kai kurias jų sovietmečiu nuspręsta „atnaujinti“ – išasfaltuoti. Asfaltas buvo liejamas tiesiai ant akmenų.




Šeštame dešimtmetyje įrengtas ir iškart po poros metų jau remonto pareikalavęs grindinys per keletą dešimtmečių taip susidėvėjo, jog juo važinėti tapo pavojinga.

„Tarybiniais laikais jis remontuotas, tačiau tuomet ne tik technologijos buvo kitos – iš taupumo tarp akmenų palikti plyšiai, lietas betonas – tuo tarpu grindžiant akmenimis betonas neturėtų būti naudojamas. Dėl paliktų tarpu ir supuvusių komunikacijos tinklų po danga susidarė savotiški skliautai. Šios ertmės gali bet kada įgriūti. Todėl važinėti gatve tapo pavojinga“, sako Kauno miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojas Zenonas Girčys.

Pačių akmenų darbininkai nekeis – tik išlygins po juo duobėtą pagrindą. Tačiau senovinį grindinį sudėti ne tai paprasta. Tą daryti gali tik Kultūros ir vertybių apsaugos departamente atestaciją praėję specialistai.

Rotušės aikštėje dirbančioje brigadoje tokių yra du – darbų vadovas bei meistras. Pasak komunalininkų, nėra būtina, kad reikiamą kvalifikaciją turėtų ir darbininkai. Kloti grindinį pagal senovines technologijas galintys specialistai Lietuvoje seniai neberuošiami.

Kadangi dabar akmenys bus dedami glaustai, be tarpų, jų gali trūkti. Komunalininkai prašo vyresnių kauniečių, pamenančių, kuriose gatvėse po asfaltu sovietmečiu buvo paslėptas originalus grindinys, pranešti Komunaliniam skyriui. Manoma, jog ypač daug tokių gatvių galėtų būti aukštuosiuose bei žemuosiuose Šančiuose.

Autentiški akmenys bus panaudoti Rotušės aikštei, bei kitoms Senamiesčio gatvelėms atnaujinti. Važiuojamos dalies Rotušės aikštėje remontas kainuos apie 360 000 litų, pinigai skirti iš gatvių remontui pasiskolintų lėšų. Iš viso į miesto gatvių remontą Kaune šiemet bus investuota apie 20 mln. litų.

apie musu kurorto numeris 1 aktualijas

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=4944390[/b]

Prekybininkai bando užkariauti pirkėjų kišenes ir mintis


Kaune, kaip ir kituose didžiuosiuose miestuose, gyventojai gali rinktis po kelis ar keliolika didžiųjų prekybos centrų.

Nors dauguma žmonių dažniausiai apsiperka toje pačioje parduotuvėje, didžiųjų centrų plėtra dar nesibaigia, penktadienį rašo dienraštis "Kauno diena".

Prekybininkai neretai atlieka sociologinius tyrimus, kurie leidžia atsakyti, kodėl pirkėjai pasirenka vieną ar kitą centrą, tačiau nekalba visiškai atvirai, nenorėdami atskleisti savo paslapčių ir ketinimų.

Kaune baigiamas statyti prekybos centras "Savas", kuriame įsikurs daugiau kaip 50 parduotuvių. Teigiama, kad "Savas" bus įrengtas pagal miesto gyventojų pageidavimus, remiantis Kaune atlikto rinkos tyrimų įmonės "Spinter" tyrimo rezultatais.

"Jie rodo, jog kauniečiams labiausiai patinka pirkti dideliuose prekybos centruose, kur po vienu stogu galima rasti daug įvairių parduotuvių bei didelį kasdieninių prekių asortimentą. Į šiuos kauniečių pageidavimus buvo atsižvelgta projektuojant naująjį prekybos centrą, planuojant patalpų išdėstymą, kuriant interjerą", - sakė būsimo prekybos centro rinkodaros vadovė Aušra Lapinskienė.

"Gerą prekybos centrą" tyrimo respondentai apibūdino tokiomis savybėmis - erdvus (13,8 proc.), modernus (12,5 proc.), didelis (11,9 proc.), universalus (9,4 proc.), patogus (6,6 proc.), šiuolaikiškas (6,2 proc.), prabangus (4,4proc), profesionalaus aptarnavimo (3,9 proc.), su didele automobilių stovėjimo aikštele (2,9 proc.), šviesus (2,4 proc.), kokybiškas (2,3 proc.), nebrangus (2,3 proc.), patogaus prekių išdėstymo (2,2 proc.).

"Spinter" tyrimo duomenimis, dideliuose prekybos centruose, kur daug parduotuvių yra po vienu stogu, labiausiai patinka apsipirkti 26-55 metų amžiaus žmonėms.

Tyrimas rodo, kad parduotuvės pasirinkimą paprastai lemia didelis kokybiškų prekių asortimentas (19 proc.), prekybos centro vieta (arti namų arba lengvai pasiekiama visuomeniniu transportu, 18 proc.) bei patogi, erdvi automobilių stovėjimo aikštelė.

Anot respondentų, Kaune labai trūksta prekybos centrų kai kuriuose gyvenamuosiuose rajonuose. Miesto gyventojai pasigenda ir patogių, erdvių automobilių stovėjimo aikštelių prie parduotuvių.

Kaip rodo tyrimas, didžiuosius centrus labiausiai mėgsta aukštesnįjį ar specialų, vidurinį išsilavinimą turintys kauniečiai, aukščiausiojo ir vidutinio lygio vadovai, pensininkai ir smulkūs verslininkai.

Daugiau kaip pusė kauniečių (52,9 proc.) dideliu prekybos centru vadina "Hyper Maxima" parduotuvę. Antroje vietoje - Urmo bazė (37,6 proc.).

"Maxima" Pramonės prospekte buvo tapusi savo pačios populiarumo auka - vakarais ir savaitgaliais čia buvo sunku rasti vietą automobiliui pastatyti, todėl dėl to dalis pirkėjų galų gale pasirinko kitas parduotuves, kur automobiliui rasti vietą nėra sunku.

VP Market" teigia, kad "Hyper Maxima" yra taip pat labai populiari, bet patalpas nuomojančių kitų parduotuvių atstovai yra užsiminę, jog tikėtasi daugiau pirkėjų. Čia mestas dar vienas koziris - nemokamai dalijamos nuolaidų kortelės, kurios galioja tik šioje parduotuvėje.

Kur kas mažiau, nei tikėtasi, sulaukta pirkėjų ir "Mole". Šiuolaikiškai įrengtame centre net ir piko valandomis nėra tiršta nuo pirkėjų, nors čia yra ir "Maxima", ir "Senukų" parduotuvės.

"VP Market" pasisekė ir pasirinkus vietą "Saulutei" šalia Kauno autobusų stoties. Šioje parduotuvėje eilės susidaro bet kuriuo dienos laiku, tačiau ne visada dirba visos kasininkės.

Iš "Iki" centrų Kaune populiariausi "Lituanika" ir "Kalniečiai".

Dalis pirkėjų yra įsitikinę, kad kurioje nors prekybos tinklų sistemoje viskas kainuoja pigiau nei konkurentų centruose, tačiau taip nėra.

Kauno Senamiesčio panoramą papildys garažas



Prie Neries, ties rekonstruotu prekybos centru “Iki Lituanica”, už prancūzų verslininkų pinigus ketinama statyti dviaukštę automobilių stovėjimo aikštelę

Kaunas ateityje taps ne upių, o automobilių aikštelių “santakos” miestu. Paaiškėjo, kad miestiečius nuo Nemuno ir Neries norima atitverti dar viena automobilių stovėjimo aikštele. Ties senuoju Vilijampolės tiltu Neries šlaite projektuojamas garažas, planuojama, į upę netgi įbris betoninėmis atramomis.

Buvo populiarus paplūdimys

Kaip papasakojo Savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius, Vyriausybės nutarimu prieš dvi savaites Kauno savivaldybė patikėjimo teise perėmė Jonavos gatvės atkarpą Senamiestyje automobilių stovėjimo aikštelei įrengti. Ji turėtų iškilti prie rekonstruoti rengiamo “Iki Lituanica” prekybos centro. Aikštelė, pasak Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojo Zenono Girčio, miesto žemėje bus įrengta “Iki” savininkų prancūzų lėšomis.

Šiuo metu automobilių stovėjimo aikštelės prie Neries projektas rengiamas “Kauno plano” įmonėje. Z.Girčio pasakojimu, ši aikštelė bus tarsi Jonavos gatvės tąsa. Betoninėmis atramomis ji remsis tiesiai į upę.

Seni kauniečiai prisimena, kad maždaug iki 1970 metų šis Neries pakrantės ruožas buvo vienas mėgstamiausių kauniečių paplūdimių.

Stovėjimo aikštelę prilygino parkui

Z.Girčio teigimu, pastačius automobilių stovėjimo aikštelę, prie upės galima bus patekti pro jos apačią. Urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas Stasys Pūtvis patikslino, kad aikštelė tikriausiai neįbris į upę, tačiau nuo Neries pusės ketinama ją įrengti dviejų aukštų. “Ir dar liks vietos dviračių takui”, - džiaugėsi valdininkas. Jis patikino, kad šiuo sprendimu nebus ignoruojami Bendrojo plano sprendiniai, deklaruojantys pirmenybę viešųjų erdvių prie upių formavimui. “Automobilių stovėjimo aikštelė ir yra viešoji erdvė”, - tikino S.Pūtvis, tikriausiai pamiršęs, kad automobilių stovėjimo aikštelė priskirtina infrastruktūros objektams ir prilygsta degalinėms, viadukams bei plovykloms.

“Jei teigiame, kad miestas atsigręžia į upes, tai reikia viešai ir aiškiai atsakyti - kokiu būdu, - teigė Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Gražina Janulytė. - Reikia įprasti visus svarbius projektus rodyti viešai”. Neoficialiuose pokalbiuose miesto architektai piktinosi, kad kituose Europos miestuose garažus stengiamasi slėpti po žeme, o Kaune jiems skiriami vaizdingiausi sklypai. “Pažiūrėkite, kaip atrodys Senamiesčio panorama iš kitos Neries pusės: bažnyčių bokštai, Kauno pilis ir - netoliese - automobilių garažas”, - audringai viename susibūrime diskutavo specialistai.

Pataikavimas verslininkams

Valdininkų papasakotas garažo prie upės atsiradimo scenarijus panašus į jau toliau pasistūmėjusį “Akropolio” garažo virš Karaliaus Mindaugo prospekto. Jau yra parengtas šio trijų aukštų garažo projektas. 250 metrų ilgio statinį miesto žemėje virš Karaliaus Mindaugo prospekto rengiamasi statyti už “VP grupės” lėšas. Deklaruojama, kad garažu naudosis ne tik būsimojo prekybos ir pramogų centro “Akropolis”, bet ir sporto rūmų Nemuno saloje lankytojai.

Ne tik vietiniai specialistai, bet ir autoritetingi urbanistai iš sostinės ne kartą yra kritikavę garažo virš Karaliaus Mindaugo prospekto idėją. “Petrašiūnuose prie Nemuno prieiti nėra kaip, Aleksote - irgi. Planuojamas garažas virš Karaliaus Mindaugo prospekto irgi žmonėms užtvers kelią prie upės”, - tada teigė Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas V.Dičius.

Ne viename posėdyje ne tik specialistai, bet ir paprasti miestiečiai miesto valdžią kritikavo už pataikavimą prekybos monstro norams garažą statyti ne savo sklype, o miesto žemėje.

Nutarta išnuomoti istorinę “cimbruvką”

Šios vasaros pradžioje paaiškėjo, kad ir greta Vytauto bažnyčios prie Nemuno bus įrengta automobilių saugojimo aikštelė. Miesto Taryba nutarė konkurso būdu išnuomoti prieplaukos krantinės grindinio dalį. Tai padaryta po verslininko Vytauto Gusto kreipimosi, besirūpinančio automobilių stovėjimo vieta savo netoliese statomam viešbučiui.

Caro laikais akmenimis išgrįsta teritorija, dar vadinama “cimbruvka”, tarpukariu buvo mėgstama miestiečių promenadų vieta.

Savivaldybės Strateginio planavimo skyriaus vedėjas Saulius Lukošius teigė, kad Kaunas savo norą atsigręžti į upes yra užfiksavęs oficialiu dokumentu - Bendruoju planu. “Bendrajame plane nebuvome numatę automobilių stovėjimo aikštelių upių krantinėse, - tą kartą aiškino buvęs BP rengėjų grupės vadovas. - Miesto atsigręžimas į upes - tai visų pirma viešųjų erdvių prie vandens formavimas”.


atrodo pagaliau nusprendė dėl akropolio ir mašinų aikkštelės

Vilniaus meras rūpinasi galimybe pagreitinti vandentiekio vamzdynų atnaujinimą
http://www.vilnius.lt/new/vadovybe.php?open=4&&open=489&tex=marriott&sub_cat 1=456&id=3052